Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI1-6478-505/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-11-19
Bylos Nr.: eI1-6478-505/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01728-2020-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Daina Kukalienė (pirm.)
Pareiškėjas: A. S.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė

Kategorijos

3Administracinė byla Nr. eI1-6478-505/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01728-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.6; 51.5; 55.1.1; 57.5 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 19 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovei advokato padėjėjai R. V.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. su skundu (reg. Nr. DOK-19454) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Kauno tardymo izoliatoriaus 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde bei jis ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje 2020 m. balandžio 8 d. 157 kameroje pareiškėjas buvo laikomas kartu su L. P., E. K. ir R. B.. Teigė, kad tą dieną prie pareiškėjo nuolat priekabių ieškojo L. P. ir E. K., t. y. L. P. liepė E. K. paimti iš pareiškėjo sportinius batelius ir įdėjus į maišą perduoti jam. Nors jis neketino atiduoti savo batų, tačiau L. P. iš jo batus atėmė. Pažymėjo, jog tos pačios dienos vakare, apie 23.00 val., L. P. vėl ieškojo priekabių, ketindamas atimti iš pareiškėjo sportinius batelius, kol galiausiai trenkė kelis kartus kumščiu į veido sritį ir sužalojo pareiškėjui kairę akį bei nubrozdino antakį. Akcentavo, kad prie kameros langelio prieiti pareiškėjas negalėjo, kadangi L. P. neleido, o pareigūnai ilgą laiką neatėjo patikrinti, nors privalo patikrinti kameroje esančią tvarką kas 15 min., todėl pareiškėjas kentė skausmą bei bijojo dėl iškilusios grėsmės jo sveikatai ir net gyvybei. Pabrėžė, kad šis faktas patvirtintas 2020 m. balandžio 17 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-0-11-00059-20. Paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, kadangi pareiškėjas atsisakė rašyti pareiškimą, bijodamas L. P. susidorojimo bei pareigūno vardu Ignas.

Pabrėžė, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo saugumas ir tuomet, kai 346 kameroje nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 6 d. jis buvo laikomas kartu su nuteistuoju L. L., kuris yra teistas už žmogžudystę ir kurio elgesys kėlė grėsmę jo ir kitų kameroje esančių suimtųjų sveikatai ir net gyvybei, provokavo konfliktines situacijas, grasino susidoroti. Taip pat pareiškėjas dėl minėto asmens net atsisakė eiti pasivaikščioti jam numatytu laiku, kadangi tuo pačiu metu į tą patį kiemelį buvo vedamas ir L. L.. Nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjas atsisakė eiti pasivaikščioti, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 35-112 „Dėl suimtojo nubaudimo“ buvo nubaustas nepagrįstai skiriant nuobaudą – papeikimą, o tai dar labiau pareiškėją sugniuždė kaip asmenybę, kadangi negalėjo pats apsisaugoti, o pareigūnai, kurie privalo užtikrinti jo saugumą, ne tik jo neapsaugojo, tačiau dar ir nubaudė. Pareiškėjo ir jo atstovės įsitikinimu, nebuvo užtikrinamas saugumas ir vedant pareiškėją skambinti izoliatoriaus koridoriumi, kadangi tuo pačiu metu ne kartą buvo vedamas ir L. L., todėl ne savo noru teko su juo susitikti. Akcentavo, kad pareiškėjui saugumas Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas dėl pareigūnų neveikimo, todėl jis patyrė ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą ir todėl iki šios dienos jaučia galvos skausmus veido, žandikaulio srityse, taip pat dėl patirtos traumos išsivystė nerimas, nemiga, patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, dvasinių skausmų, išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokie asmenys tardymo izoliatoriuose turi būti laikomi atskirai vieni nuo kitų ir šio įstatymo nuostatos laikant pareiškėją 157 kameroje nebuvo pažeistos. Pabrėžė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176, 14.2 papunkčiu Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų duryse įrengtas stebėjimo langelis palaikyti nuolatinę kameroje laikomų asmenų kontrolę, priežiūrą bei apsaugą, o pagal 14.3 papunktį – dieninis ir naktinis apšvietimas bei pagal 14.4 papunktį – aliarminis iškvietimas, todėl pareiškėjas galėjo išsikviesti pagalbą. Pabrėžė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai užtikrina nuolatinę asmenų priežiūrą ir apsaugą naudodami tiek technines, tiek fizines priemones, taip pat ir į 2020 m. balandžio 8 d. įvykį buvo sureaguota nedelsiant. Pažymėjo, kad nurodytą įvykį tyrė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos 4-asis Kriminalinės žvalgybos skyrius, kuris nustatė visas reikšmingas aplinkybes, apklausė liudytojus bei pareiškėją, tačiau nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes pareiškėjas atsisakė rašyti skundą dėl galimo susidorojimo, tačiau jis šių aplinkybių nenurodė tyrimą atlikusiai ir atsisakiusiai ikiteisminį tyrimą pradėti pareigūnei. Atsakovės atstovo įsitikinimu, buvo atlikti visi būtini veiksmai siekiant užtikrinti pareiškėjo saugumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 35-112 papeikimas skirtas dėl to, jog jis 2020 m. kovo 17 d. būdamas 154 kameroje atsisakė eiti į pasivaikščiojimo kiemelį, reiškė nepasitenkinimą esama tvarka, prieš pareigūną vartojo necenzūrinius žodžius, todėl savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, nuostatas. Pabrėžė, jog pareiškėjas 2020 m. kovo 17 d. buvo 154 kameroje, o L. L. 164 kameroje, todėl pareiškėjas į pasivaikščiojimo kiemą kartu su L. L. nebuvo vedamas, kadangi vadovaujantis teisiniu reglamentavimu vedami tik toje kameroje laikomi suimtieji ar nuteistieji. Mano, kad pareiškėjas išsigalvoja tariamas baimes bei tik siekia nepagrįstai pasipelnyti. Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose laikomi asmenys laisvai ir neprižiūrimi vaikščioti negali, taip pat visada lydimi pareigūnų, todėl pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms kilti (grasinimams prasilenkiant koridoriuje) nėra sudaryta jokių prielaidų. Paminėjo, jog pareiškėjas dėl L. L. elgesio nesiskundė, prašymų neteikė, nors nurodo, jog jo prašymai neva buvo nepriimami, tačiau nepaaiškina, kodėl jo vardu skundų neteikė jo atstovė.

Atsakovės atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Mano, kad Kauno tardymo izoliatorius nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo teisių ir laisvių, todėl nėra būtinos sąlygos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, civilinei atsakomybei kilti ir todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) pareigūnų veiksmais neužtikrinant jam saugių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 20 d., toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. SVĮ 9 straipsnio 4 dalis numato, kad nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 11.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudarančių elementų – asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija, atsižvelgdama į savo įgaliojimus, ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktika suponuoja išvadą, kad kalinimo įstaigoje laikomam nuteistajam turi būti užtikrinamas saugumas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Kauno TI turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų asmenų pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2020 m. balandžio 8 d. 157 kameroje buvo laikomas pareiškėjas bei L. P., E. K. ir R. B..

Iš administracinėje byloje surinktų duomenų matyti, jog dėl pareiškėjo 2020 m. balandžio 8 d. sužalojimo fakto buvo atliktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos 4-asis Kriminalinės žvalgybos skyriaus (Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų veiklos teritorija) tyrimas, kurio metu apklausus liudytojus, t. y. su pareiškėju 157 kameroje kartu buvusius asmenis bei patį pareiškėją, nustatyta, jog pareiškėjui buvo padaryti kūno sužalojimai – (duomenys neskelbtini), taip pat nustatyta, kad minėtą sužalojimą padarė suimtasis L. P. (pats tai pripažino) ir dėl to jis, kaip atsakingas asmuo, Kauno TI direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 35-122 „Dėl suimtojo nubaudimo“ dėl panaudoto fizinio smurto 2020 m. balandžio 8 d. 157 kameroje prieš pareiškėją buvo nubaustas paskiriant nuobaudą – uždarymą į drausmės izoliatorių 7 paroms.

Kaip matyti iš 2020 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. M-0-11-00059-20, nors suimtojo L. P. veiksmai turėjo nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d., toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau pareiškėjui atsisakius rašyti pareiškimą bei nurodžius, kad pretenzijų L. P. neturi ir ikiteisminio tyrimo nenori, pagal BK 140 straipsnio 4 dalį dėl L. P. veiksmų ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalis numato, jog tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tačiau BK minėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Todėl, teismo vertinimu, pagal nustatytus duomenis, nesant pareiškėjo skundo (atsisakius rašyti pareiškimą) 2020 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos 4-ojo Kriminalinės žvalgybos skyriaus (Kauno tardymo izoliatoriaus ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų veiklos teritorija) nutarimu pagrįstai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų suimtųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, todėl Kauno TI nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kito (jį sumušusio) suimtojo. Byloje nenustatyta, kad Kauno TI žinojo ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui iš kitų suimtųjų pusės, kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu, kad pagal Instrukcijos 11.15 punkto nuostatas privalėjo užtikrinti įstatymo nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymą, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Kauno TI pareigūnai veikė aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o pareiškėjo sumušimas pripažintinas aiškiai spontanišku. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog Kauno TI pareigūnai į 2020 m. balandžio 8 d. įvykį sureagavo nedelsiant, kadangi tyrimo metu apklaustas pareiškėjas teigė, kad jis sumuštas buvo apie 23 val., 2020 m. balandžio 8 d. Kauno TI Saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas R. E. tarnybiniu pranešimu pranešė, jog apie 22.50 val. 157 kameroje išgirdęs triukšmą pro kameros stebėjimo langelį pastebėjo pareiškėją nubrozdinta kakta ir paraudusiu skruostu, todėl nedelsdamas radijo ryšiu informavo Kauno TI Saugumo valdymo skyriaus vyriausiąjį specialistą A. B., kad šis ateitų prie minėtos kameros. Kad įvykis įvyko apie 22.50 val., 2020 m. balandžio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodė ir Kauno TI Saugumo valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas A. B., kuris taip pat paaiškino, kad įėjęs į kamerą paklausė pareiškėjo, kaip atsirado nubrozdinimai, tačiau jis atsisakė nurodyti įvykio aplinkybes, todėl priėmė sprendimą pareiškėją iškelti į 167 kamerą. Tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas L. P. parodė, kad jų konfliktą su A. S. išgirdo pareigūnas ir atidaręs kameros stebėjimo langelį liepė nusiraminti. Taigi, nors pareiškėjas teigė, kad pareigūnai po jo sumušimo ilgai į kamerą neatėjo, tačiau iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių teismas sprendžia, jog išgirdę triukšmą 157 kameroje, pareigūnai nedelsdami priėjo prie minėtos kameros ir pareiškėją iškėlė į kitą kamerą. Pažymėtina ir tai, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Kauno TI pareigūnų kas 15 min. patikrinti tvarką kameroje, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Teismas atsižvelgia į tai, kad pareigūnai, vykdantys laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų elgesio kontrolę, kitokią jų priežiūrą, nežinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų suimtųjų, kad, pastebėję kilusį konfliktą, nedelsdami ėmėsi būtinų veiksmų, juos išskyrė, taigi ėmėsi visų reikiamų priemonių situacijai suvaldyti. Pažymėtina ir tai, jog atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176, 14.2 papunkčiu Kauno TI kamerų duryse įrengtas stebėjimo langelis palaikyti nuolatinę kameroje laikomų asmenų kontrolę, priežiūrą bei apsaugą, o pagal 14.3 papunktį – dieninis ir naktinis apšvietimas bei pagal 14.4 papunktį – aliarminis iškvietimas, todėl darytina išvada, kad prireikus Kauno TI kalinamiems asmenims yra sudarytos sąlygos išsikviesti pagalbą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas kameroje įrengtomis techninėmis priemonėmis išsikviesti pagalbą negalėjo pasinaudoti. Pareiškėjas šių priežasčių nenurodė ir tyrėjai minėto tyrimo metu. Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, nenustačius pareigūnų veiksmų, susijusių su pareiškėjo patirtu fiziniu skausmu, neteisėtumo, nėra pagrindo spręsti neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjui klausimą.

Taip pat pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu teigė, jog jo saugumas nebuvo užtikrintas nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 6 d., kai 346 kameroje buvo apgyvendintas nuteistasis L. L., kurio elgesys kėlė grėsmę jo ir kitų suimtųjų sveikatai ir gyvybei, taip pat kilo pavojus kartu su L. L. jį vedant pasivaikščioti ar paskambinti, kai su minėtu asmeniu jis turėjo prasilenkti koridoriuje.

Teismas pažymi, kad, skirtingai nei nurodė pareiškėjas, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad L. L. statusas ginčo nagrinėjimui aktualiu metu buvo suimtasis, o ne nuteistasis, kadangi Kauno apygardos teismas galutinę bausmę minėtam asmeniui skyrė 2020 m. lapkričio 3 d. (baudžiamoji byla Nr. 1-176-954/2020), todėl teismas daro išvadą, kad SVĮ 10 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kokie asmenys tardymo izoliatoriuose turi būti laikomi atskirai vieni nuo kitų (suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų (3 p.), laikant pareiškėją 346 kameroje su suimtuoju L. L., nebuvo pažeista.

Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų anksčiau gyvenęs su suimtuoju L. L. ir kad gyvenant su šiuo asmeniu pareiškėjui būtų buvęs neužtikrintas jo saugumas, taip pat nėra duomenų, tai patvirtina ir Kauno TI 2020 m. rugpjūčio 11 d. raštas Nr. 11-4126, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl L. L. grasinimų jam, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas turėjo išankstinį nusistatymą prieš suimtąjį L. L.. Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) 108 punktas numato, kad nuteistieji (suimtieji), kurie pasivaikščiojimo laiku naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, įžeidinėja, užpuola pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) personalą ar priešinasi jam, triukšmauja, netausoja pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) turto ar daro kitus teisės pažeidimus, pataisos pareigūno, atsakingo už nuteistųjų (suimtųjų) pasivaikščiojimo vykdymą, sprendimu gali būti pašalinti iš pasivaikščiojimo kiemų ir uždaryti į gyvenamąsias patalpas ar kameras, todėl akivaizdu, kad suimtajam darant įvardytus neteisėtus veiksmus, būtų užkirstas kelias neteisėtų veiksmų vykdymui. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino aplinkybę, kad Kauno TI laikomi asmenys laisvai ir neprižiūrimi vaikščioti negali, jie visada yra lydimi pareigūnų, todėl pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms kilti (grasinimams prasilenkiant koridoriuje) nėra sudaryta jokių galimybių. Taigi, pareiškėjo keliamos pretenzijos dėl saugumo neužtikrinimo jam gyvenant 346 kameroje su suimtuoju L. L., taip pat baimės su šiuo asmeniu eiti pasivaikščioti ar prasilenkti koridoriuje yra išsigalvotos, nepagrįstos jokia realia grėsme jo sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais, todėl atmestinos kaip nepagrįstos.

SVĮ 29 straipsnio 1 dalis numato suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 104 punktas nustato, kad pasivaikščioti suimtiesiems leidžiama jų dienotvarkėje nurodytu buvimo gryname ore laiku. Pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) esantys nuteistieji (suimtieji). Pagal Kauno TI direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-1 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 7 punktą, į pasivaikščiojimo kiemą ar iš jo įleidžiami ir vedami tik vienos kameros suimtieji ir nuteistieji.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsisakė eiti pasivaikščioti jam numatytu laiku, kadangi tuo pačiu metu į tą patį kiemelį buvo vedamas ir su juo konfliktavęs L. L., todėl Kauno TI direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 35-112 „Dėl suimtojo nubaudimo“ buvo nubaustas nepagrįstai skiriant jam papeikimą.

Iš į bylą pateikto 2020 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 35-112 „Dėl suimtojo nubaudimo“ matyti, kad šiuo nutarimu pareiškėjui papeikimas skirtas dėl to, jog jis 2020 m. kovo 17 d., būdamas 154 kameroje, atsisakė eiti į pasivaikščiojimo kiemelį jam nurodytu laiku, reiškė nepasitenkinimą esama tvarka, reikalavo išvesti vaikščioti tada, kada jis panorės, prieš pareigūną vartojo necenzūrinius žodžius ir tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalį ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 18.4 papunktį. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 17 d. buvo 154 kameroje, taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad L. L. minėtą dieną buvo laikomas 164 kameroje, todėl pareiškėjas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 7 punktu, į pasivaikščiojimo kiemelį kartu su L. L. net nebūtų vedamas. Pažymėtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno TI direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 35-112 „Dėl suimtojo nubaudimo“, turėjo teisę šį nutarimą skųsti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui (SVĮ 49 str., BVK 183 str.), tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Taigi, Kauno TI direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. nutarimas Nr. 35-112 „Dėl suimtojo nubaudimo“ nėra nuginčytas teismine tvarka, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepagrįsto jo nubaudimo atmestini kaip neįrodyti.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo atstovė advokato padėjėja R. V. prašo priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo spręsti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė