Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo J. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir nuteistas 28 MGL dydžio (1 054,48 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies a punktu, J. J. į paskirtą baudą įskaitytas laikas išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. liepos 25 d. ir kardomojoje priemonėje-suėmime nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 7 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir pripažinta, kad J. J. sumokėjo 24 MGL dydžio (903,84 Eur) baudą.

J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės “M (duomenys pakeisti)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. pripažintas kaltu už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) “M“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinė registruota adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai) direktoriumi, po to, kai 2013 m. balandžio 11 d jam pasirašytinai buvo įteiktas įmonės bankroto administratoriaus UAB “D (duomenys pakeisti)“ įgalioto asmens V. K. reikalavimas pateikti dokumentus ir perduoti įmonės turtą pagal balansą, nevykdė Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties ir iki 2013 m. gruodžio 3 d. bankroto administratoriui neperdavė UAB “M“ priklausančių transporto priemonių ir kito turto, nurodyto įmonės balanse, t. y. nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

J. J. buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB “M“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinė registruota adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai) direktoriumi ir dėl užimamų pareigų būdamas atsakingas už jo žinioje buvusį įmonės turtą, po to, kai Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 26 d. iškėlė bankroto bylą UAB “M“, neperdavė jo žinioje buvusio įmonės turto bankroto administratoriui, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 3 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iššvaistė UAB “M“ priklausantį didelės vertės turtą: 1 Lt likutinės vertės krovininį automobilį „ZIL 431610“; 1 Lt likutinės vertės automobilį „Ford Transit“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); l Lt likutinės vertės automobilį „Ford Transit“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); 325,39 Lt likutinės vertės automobilį „Fiat Ducato“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); 650,38 Lt likutinės vertės automobilį „Renault Master“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); 1 801,08 Lt likutinės vertės automobilį „Mercedes Benz 711“, v/n (duomenys neskelbtini), VLN: (duomenys neskelbtini); 2 625,45 Lt likutinės vertės automobilį „Mercedes Benz 410“; 8 657,14 Lt likutinės vertės automobilį „Audi A6 Avant“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); 32 295,74 Lt likutinės vertės automobilį „Man“, v/n (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini); 501,84 Lt likutinės vertės hidraulinį keltuvą; l Lt likutinės vertės automobilinę dujų įrangą; 1 Lt likutinės vertės vaizdo kamerą „Sony“; l Lt likutinės vertės fotoaparatą „Pentax Optio“; 1 Lt likutinės vertės fotoaparatą „Fujifilm FinePix“; dvi 913,47 Lt likutinės vertės automobilių valdymo sistemas; dvi 1 Lt likutinės vertės automobilių valdymo sistemas, iš viso 48 692,96 Lt vertės turtą.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžiu J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo:

1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, J. J. nuteisiant pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

2) vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi, skirtiną bausmę subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 245 straipsnį, ir J. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams ir 28 MGL dydžio baudą.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad turto iššvaistymas negali būti padarytas neveikimu, ir pateikia pavyzdžius, t. y. turto praradimas, pametimas, jei tai padaryta sistemingai, dideliais kiekiais, būtų laikomas turto iššvaistymu neveikimu. Turto nesaugojimas sudarant sąlygas tretiesiems asmenims jį išgrobstyti, taip pat būtų nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnyje, padarymas neveikimu. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad turtas buvo J. J. žinioje ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo buvo atsakingas už jį. Ta aplinkybė, kad byloje nenustatytas turto iššvaistymo būdas, nekeičia fakto, jog J. J. turėjo turtą ir neišsaugojo jo. Kaltinime išdėstyti visi duomenys, kuriuos buvo įmanoma nustatyti (nurodytos automobilių markės ir valstybiniai numeriai, net VIN kodai, pagal kuriuos identifikuojamos transporto priemonės). Todėl skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad kaltinimas grindžiamas iš kompiuterių laikmenų paimtais duomenimis apie ilgalaikį kilnojamąjį turtą, nenurodant jo individualių požymių, prokuroro nuomone, yra nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistasis baudžiamajame procese nenurodė nerasto turto buvimo vietos. Du automobiliai, aptikti ikiteisminiame tyrime, ir vienas automobilis, aptiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepagrindžia J. J. nekaltumo, nes transporto priemonės rastos be jo pagalbos ir aplinkybėmis, leidžiančiomis konstatuoti turto iššvaistymo faktą. Prokuroras pateikia pavyzdį, kad automobilio „Audi A6“ būklė, radimo vieta ir aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nebuvo užtikrintas transporto priemonės saugumas. Iki nusidėvėjimo automobiliu galimai naudojosi kiti asmenys ar pats baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, po ko transporto priemonė buvo palikta. Ta aplinkybė, kad nenustatyta, jog turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, leidžia daryti išvadą, kad J. J. nepasisavino turto, nesukčiavo ir nepadarė aktyvių veiksmų švaistydamas turtą, tačiau negalima pripažinti, kad jis neiššvaistė turto pasyviais veiksmais. Atkreipiamas dėmesys, kad apklaustas bendrovės darbuotojas A. J., kuris yra nuteistojo brolis, patvirtino, jog J. J. naudojosi būtent automobiliu „Audi A6“, iš ko seka, kad šis negalėjo nežinoti, kur yra aptariama transporto priemonė. Be to, J. J. inkriminuotame kaltinime nurodyta „<...> ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis <...>“, todėl teismo išvada, kad nuteistajam pareikštas kaltinimas remiasi jo neveikimu objektyviai neatitinka kaltinimo turinio, nes frazė „nenustatytos aplinkybės“ apima tiek veikimą, tiek neveikimą.

Dėl anksčiau aptartų argumentų, prokuroro manymu, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalis, kuria J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, turi būti panaikinta ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Nuteistasis J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Teigia, kad byla pradėta dėl jo pateikus melagingą informaciją ir siekiant susidoroti su apeliantu. Kitoje byloje pareikšti kaltinimai seksualiai prievartavus mažametį sūnų nepasitvirtino, todėl buvo pradėtas baudžiamasis procesas šioje byloje, taip pat iškeltos kelios civilinės bylos. Nuteistasis prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus asmenis, kurie prisidėjo prie „sufabrikuotų“ bylų pradėjimo jam, taip pat atlyginti patirtą finansinę ir fizinę žalą.

Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokuroras prašė Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nepripažįstant J. J. kaltu dėl automobilio „Audi A6 Avant“, v/n (duomenys neskelbtini), iššvaistymo, o nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. J. gynėjas prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo J. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl J. J. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Teismų praktikoje išaiškinta, kad svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-451/2014).

BPK 305 straipsnio 3 dalies 3-4 punktuose reglamentuota, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodymų įvertinimo motyvai; 2) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Priešingai nei teigia prokuroras apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė įrodymų visumos analize ir išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinimo pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Byloje J. J. buvo kaltinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, būdamas UAB “M“ direktoriumi, po to, kai Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 26 d. iškėlė bankroto bylą UAB “M“, neperdavė jo žinioje buvusio įmonės turto bankroto administratoriui, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 3 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iššvaistė įmonei priklausantį turtą, išvardytą kaltinime. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad J. J. suformuluoto kaltinimo turinys yra ydingas. Analizuojant nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, akivaizdu, kad jis kaltinamas dėl dvejopo pobūdžio veiksmų padarymo (nepadarymo): 1) dėl jo žinioje buvusio UAB “M“ turto neperdavimo bankroto administratoriui įmonės bankroto byloje; 2) dėl šiai įmonei priklausančio turto išvaistymo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Pastebėtina, kad nuteistajam pirmas inkriminuotas neveikimas iš esmės atitinka BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo, už kurį J. J. pripažintas kaltu, požymius, t. y. kai jis, nevykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties, iki 2013 m. gruodžio 3 d. bankroto administratoriui neperdavė UAB “M“ priklausančių transporto priemonių ir kito turto, nurodyto įmonės balanse (skundžiamo nuosprendžio 1 lapas, t. 3, b.l. 60). Vienintelis skirtumas yra tik tas, kad pirmu atveju įmonės turto neperdavimo bankroto administratoriui aplinkybės nėra detaliai aprašytos kaip kaltinime pagal BK 245 straipsnį. Taigi, apygardos teismas jau įvertino J. J. nusikalstamą neveikimą BK 245 straipsnio prasme, todėl aptariamos veikos dubliavimas aprašant turto iššvaistymo padarymo aplinkybes yra nepagrįstas. Be to, pažymėtina, kad pats turto neperdavimas bankroto administratoriui savaime nereiškia, kad toks turtas yra iššvaistytas BK 184 straipsnio prasme. Priešingai – svetimo turto neperdavimas suinteresuotam asmeniui galėtų reikšti kaip atsiradusi pasekmė iššvaisčius turtą. Asmenį kaltinant šio nusikaltimo padarymu, būtina nustatyti konkrečius kaltininko veiksmus, kurie lėmė, kad jo žinioje buvęs turtas buvo iššvaistytas. Nagrinėjamu atveju J. J. pareikštame kaltinime yra deklaratyviai panaudota BK 184 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyta veika („svetimo turto iššvaistymas“), nekonkretizuojant šio nusikaltimo aplinkybių, t. y. kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis buvo iššvaistytas UAB “M“ priklausantis turtas, kada ir kaip toks turtas perleistas tretiesiems asmenims. Nuteistajam pareikštas nekonkretus kaltinimas negali būti laikomas kaip pagrįstas sprendžiant jo kaltės klausimą dėl turto iššvaistymo. Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su skundžiamo nuosprendžio argumentais, kuriais remiantis J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teigia, kad priešingai nei konstatavo apygardos teismas, turto iššvaistymas gali būti padaromas ir neveikimu. Baudžiamosios teisės teorijoje iš tikrųjų teigiama, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas neveikimu, kai kaltininkas neatlieka tam tikrų turtinio pobūdžio veiksmų, kuriuos dėl jam suteiktų turtinių teisių privalo daryti, ir dėl to nukentėjusysis patiria turtinę žalą – praranda turtą, negauna pajamų, atsiranda naujų turtinių prievolių ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad J. J. pareikštame kaltinime apskritai nėra nurodyta, ar jis iššvaistė jo žinioje buvusį turtą veikimu, ar neveikimu. Todėl valstybinio kaltintojo apeliacinio skundo teoriniai teiginiai dėl BK 184 straipsnyje numatytos veikos (neveikimo) padarymo būdo nėra pakankami, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo būtų pripažintas kaltu pagal inkriminuotą kaltinimą. Be to, suformuluoto kaltinimo nekonkretumą pripažįsta ir pats prokuroras, teigdamas, kad šiuo atveju kaltinime vartojama frazė „nenustatytos aplinkybės“ apima tiek veikimą, tiek neveikimą iššvaistant UAB “M“ turtą (apeliacinio skundo 2 lapas, t. 3, b.l. 73).

Byloje nustatyta, kad vykdant UAB “M“ bankroto procesą, bankroto administratoriui nebuvo perduotas tam tikras turtas pagal ilgalaikio turto sąrašą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ilgainiui įmonės neperduoto turto kiekis kito, t. y. mažėjo (t. 1, b.l. 15, 119, t. 2, b.l. 149), nes baudžiamajame procese buvo rasta dalis UAB “M“ priklausančių transporto priemonių. Kitų rašytinių įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, kad J. J. iššvaistė kaltinime nurodytą turtą, byloje nėra. Baudžiamajame procese liudytojais apklausti buvę įmonės darbuotojai A. J., D. K. ir R. M. davė bendro pobūdžio parodymus apie UAB “M“ veiklą ir jos naudotą turtą (t. 1, b.l. 93-94, 99-100, t. 2, b.l. 110, 137, t. 3, b.l. 37-38). Kiti byloje apklausti liudytojai buvo įmonės bankroto procedūrą vykdę administratoriai V. K., R. B. ir L. T., kurie išdėstė aplinkybes, susijusias su UAB “M“ bankroto procedūros vykdymu, įmonės turto paieška ir bendravimo su J. J. ypatumais (t. 1, b.l. 95-96, 97-98, t. 2, b.l. 109-110, 136-137, 154-155). Darytina išvada, kad minėtų liudytojų parodymai nelaikytini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais nuteistojo kaltę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. To nepaneigia ta aplinkybė, kad J. J., kaip UAB “M“ direktorius, buvo atsakingas už įmonei priklausantį turtą. Pažymėtina, kad neradus įmonės turto, vien nuteistojo užimtos pareigos negali preziumuoti svetimo turto iššvaistymą. Prokuroras apeliaciniame skunde ginčija apygardos teismo išvadą, kad kaltinimas grindžiamas iš kompiuterių laikmenų paimtais duomenimis apie ilgalaikį kilnojamąjį turtą, nenurodant jo individualių požymių. J. J. pareikštame kaltinime iš tiesų nurodytos atskirų automobilių markės, valstybiniai numeriai ir VIN kodai, tačiau ne visos transporto priemonės individualizuotos (krovininis automobilis „ZIL 431610“ ir automobilis „Mercedes Benz 410“). Be to, net ir kaltinime išdėsčius minėtus duomenis apie automobilius, neužtenka konstatuoti, kad UAB “M“ nusikalstamu būdu neteko turto. Todėl apygardos teismo iš dalies neteisinga išvada nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Šiame kontekste pasakytina, kad baudžiamojo proceso metu buvo rasti keli UAB “M“ priklausantys automobiliai. 2014 m. kovo 26 d. ir 2014 m. kovo 28 d. apžiūrų protokoluose užfiksuota, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, dviejose Vilniaus miesto vietose iš viso rastos trys transporto priemonės, kurios neperduotos bankrotą vykdžiusiam administratoriui pagal ilgalaikio turto sąrašą (t. 1, b.l. 103-108, 109-111). Pastebėtina, kad du automobiliai stovėjo prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su iškaba, kurioje yra UAB “M“ logotipas (t. 1, b.l. 105-106). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įmonės bankroto administratorius pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo sumažino reikalaujamos atlyginti žalos dydį, argumentuodamas tuo, kad buvo susigrąžintos dar kelios transporto priemonės (t. 2, b.l. 147-148). Byloje nenustatyta, kad UAB “M“ buvo praradusi nuosavybės teisę į baudžiamajame procese rastus automobilius, jais disponavo kiti asmenys ir reiškė pretenzijas dėl transporto priemonių. Nėra abejonių, kad J. J., siekdamas iššvaistyti visą turtą, kuris neperduotas pagal ilgalaikio turto sąrašą ir kuris inkriminuotas jam, imtųsi priemonių, kad įmonė netektų galimybės susigrąžinti baudžiamajame procese rastų automobilių, tačiau nuteistasis nepadarė to. Be to, tiek iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų, tiek iš byloje esančio procesinio dokumento, priimto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 11), kopijos matyti, kad pats J. J. pareiškimu kreipėsi į teismą iškelti bankroto bylą įmonei. Taigi, aptartos aplinkybės leidžia abejoti, kad nuteistasis siekė nusikalstamai iššvaistyti UAB “M“ turtą. Tokiai išvadai daryti neturi reikšmės, kad, pasak prokuroro, transporto priemonės buvo rastos baudžiamajame procese be J. J. pagalbos ir jos nestovėjo įmonės buveinės, nurodytos juridinių asmenų registre, teritorijoje. Nuteistasis iš tikrųjų aktyviai nebendradarbiavo su bankroto administratoriais, taip pat baudžiamajame procese tiksliai nepaaiškino, kur yra nerasto turto buvimo vieta, kita vertus, toks baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens elgesys negali būti laikomas nusikalstamu BK 184 straipsnio prasme. Valstybinis kaltintojas apeliaciniame skunde nemažą dėmesį skiria automobilio „Audi A6“ būklei ir jo radimo aplinkybėms teigdamas, kad tai leidžia daryti išvadą, jog nebuvo užtikrintas transporto priemonės saugumas, eksploatacija ir vertės išsaugojimas. Šio automobilio, kaip ir bet kurio turto, neperdavimo bankroto administratoriui, galimai naudojimosi juo net neturint tokios teisės negalima prilyginti svetimo turto iššvaistymui. Prokuroras daro tik prielaidą, nepagrįstą byloje surinktais įrodymais, kad iki nusidėvėjimo automobiliu galimai naudojosi kiti asmenys ar pats baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, po ko transporto priemonė buvo palikta. Be to, UAB “M“ bankroto administratorius civiliniu ieškiniu atsisakė pretenzijų dėl automobilio „Audi A6“ (t. 2, b.l. 147-148), o prokuroras, dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nepalaikė valstybinio kaltintojo apeliacinio skundo dalies dėl J. J. nuteisimo už aptariamos transporto priemonės iššvaistymą. Todėl konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. išteisinamojo nuosprendžio dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl J. J. pripažinimo kaltu pagal BK 245 straipsnį

Pažymėtina, kad BPK 313 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti apeliacinio skundo turiniui keliami reikalavimai, iš kurių vienas – skundžiamo nuosprendžio apskundimo pagrindų ir motyvų išdėstymas procesiniame dokumente. Analizuojant nuteistojo J. J. apeliacinio skundo turinį, matyti, kad apeliantas, nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu pagal BK 245 straipsnį, iš esmės tik dėsto bendro pobūdžio teiginius, tiesiogiai nepateikdamas argumentų, kuriais jis nesutinka su apygardos teismo išvadomis dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo. J. J. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais, kad dėl jo buvo pradėtas baudžiamasis procesas pateikus melagingą informaciją ir siekiant susidoroti su apeliantu. Vien tos aplinkybės, kad nuteistajam kitoje baudžiamojoje byloje nepasitvirtino kaltinimai seksualiai prievartavus mažametį sūnų, taip pat iškeltos kelios civilinės bylos, savaime nereiškia, kad jis nepagrįstai patraukas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, tuo labiau kad minėtos aplinkybės nėra susijusios su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Be to, apelianto prašymai patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus asmenis, kurie prisidėjo prie „sufabrikuotų“ bylų pradėjimo jam, taip pat atlyginti patirtą finansinę ir fizinę žalą, nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalykas, todėl tokius prašymus tenkinti nėra teisinio pagrindo. J. J., manydamas, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo įstatymų nustatyta tvarka.

BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytos baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartyje, kuria civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo iškeltas UAB “M“ bankroto procesas, nurodyta, kad įmonės valdymo organai per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos įpareigojami perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (t. 1, b.l. 11). Minėtos nutarties priėmimo dieną UAB “M“ direktoriumi buvo J. J. (t. 1, b.l. 19-22). Įmonės bankroto administratorius, vykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį, 2013 m. balandžio 8 d. dokumentų įteikimo aktu Nr. 1 d. įteikė nuteistajam Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartį. J. J. 2013 m. balandžio 11 d. pasirašytinai patvirtino tokią aplinkybę (t. 1, b.l. 16). Tai neleidžia abejoti tuo, kad apeliantui buvo žinoma, jog jis turi pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą. Kita vertus, byloje nustatyta, kad J. J. neįvykdė visiškai tokios pareigos. Dėl nuteistojo pasyvaus elgesio Šiaulių apygardos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi, 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi paskyrė jam 1 000 Lt baudą (t. 1, b.l. 13). Kita vertus, net pritaikius J. J. civilinio pobūdžio sankciją, nuteistojo elgesys nepasikeitė. Remiantis liudytojų V. K., R. B. ir L. T., buvusių UAB “M“ administratorių, parodymais, J. J. vengė bendradarbiauti su jais, kad būtų efektyviai užbaigta įmonės bankroto procedūra (t. 1, b.l. 95-96, 97-98, t. 2, b.l. 109-110, 136-137, 154-155). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių apeliantas negalėjo bankroto administratoriams nurodyti, kur buvo nerastas įmonės turtas, taip pat bendradarbiauti su jais kitais susijusiais klausimais, taip tinkamai įvykdant teismo sprendimą. Dalis UAB “M“ priklausančių transporto priemonių buvo rasta tik atliekant baudžiamąjį procesą be J. J. pagalbos. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nuteistasis sąmoningai nevykdė Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. nutarties ir norėjo to.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad J. J. neveikimas atitinka BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, todėl naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį J. J. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo J. J. apeliacinius skundus atmesti.