Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-364-124/2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-07-05
Bylos Nr.: 2A-364-124/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-07-3-02924-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Jolanta Badaugienė
Atsakovas: P. B., G. B.
Ieškovas: R. P. Š., A. V. S.

Kategorijos

63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja teisėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-364-124/2013

Teisėja E. Kavaliauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02924-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.1;121.14. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų: Danutės Matiukienės, Jolantos Badaugienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. B. ir G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-158-797/2013 pagal ieškovų R. P. Š. ir A. V. S. ieškinį atsakovams P. B. ir G. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškiniu (1 t.,1–2 b. l.) ir patikslintu ieškiniu 1t.,(30 –31 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydami iš bendraatsakovų P. B. ir G. B. solidariai priteisti 72 000 Lt skolą, 27 000 Lt dydžio palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad ieškovų tėvas P. Š. su atsakovais 2005 m. liepos 31 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovams paskolino 10 000 litų, o iš viso kartu su anksčiau paskolintais pinigais paskolos sutarties sudarymo dieną paskola sudarė 72 000 litų. Sutartyje buvo numatytos kas mėnesį mokėtinos 600 litų dydžio palūkanos. Skolos grąžinimo terminas - 2006 m. gruodžio l d. Ieškovų tėvas mirė 2008 m. rugpjūčio 17 d., prieš mirtį tėvas pasakė, kad B. skolos jam negrąžino ir jo mirties atveju skolą turi grąžinti ieškovui R.P. Š.. Ieškovai po tėvo mirties priėmė palikimą ir notarų biuras išdavė jiems, kaip P. Š. įpėdiniams, paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Ieškovai ragino atsakovus grąžinti skolą, tačiau atsakovai paskolos negrąžino ir palūkanų nemokėjo. Ieškovai nurodo, jog bendraatsakovai turėtų sumokėti ir palūkanas, kurias ieškovai paskaičiuoja nuo tėvo mirties momento, t. y. nuo 2008-08-17 iki ieškinio padavimo 2012-05-17, už 45 mėnesių laikotarpį sudaro 27 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (1 t.,56–61 b. l.) atsakovas P. B. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp atsakovo ir P. Š. visada buvo abipusis pasitikėjimas, pagrįstas ilgamečiu bendravimu ir abipuse pagarba, dalį pinigų skolindavosi ir grąžindavo be jokių dokumentų, bet kai grąžino pasiskolintus pinigus ir pilnai atsiskaitė su P. Š., jis atidavė atsakovams visus raštelius, pakvitavimus ir sutartis. Atsakovas žinojo, kad pas P. Š. yra likusi viena sutartis 10 000 Lt sumai, tačiau sakė, jog jis tos sutarties neranda. Ieškovas, reikalaudamas priteisti 99 000 Lt, siekia neteisėtai praturtėti. Ieškovas nepaveldėjo reikalavimo teisės, nes į paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą jokia reikalavimo teisė neįrašyta. Ieškovas neturėjo teisės reikšti reikalavimą, todėl jis turi būti atmestas net nenagrinėjus. Ieškovas yra praleidęs sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 9 dalyje. Atsakovas yra grąžinęs skolą ir palūkanas dar iki paskolos sutartyje nurodyto termino, laikė paskolos raštelius, pakvitavimus ir sutartis, tačiau kai jie buvo nebereikalingi – juos išmetė. Paskolos sutartyje nėra esminio sutarties dalyko – pinigų 72 000 Lt perdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu (2 t., 41–45 b. l.) ieškinį tenkino, priteisė ieškovams iš atsakovų P. B. ir G. B. solidariai 72 000 Lt skolą, 27 000 Lt palūkanų, 6970 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad P. Š. mirė 2008-08-17, mirusiojo P. Š. palikimą lygiomis dalimis paveldėjo jo vaikai: A. V. S. ir R. P. Š.. Civilinio kodekso 5.50 straipsnis numato, jog tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Teismas laikė, kad ieškovai yra priėmę visą mirusiojo palikimą, į kurį įeina ir reikalavimo teisė, nesvarbu, kad jos nėra įvardintos paveldėjimo teisės liudijime, nes palikimo iš dalies priimti negalima, todėl ieškovai turi teisę reikalauti grąžinti skolą.

Teismas nurodė, kad 2005-07-31 atsakovai P. B. ir G. B. pasiskolino iš P. Š. 10 000 Lt sumą, su anksčiau skolintais pinigais bendra suma lygi 72 000 Lt. Palūkanas atsakovai pasižadėjo mokėti kiekvieno mėnesio 30 d. po 100 Lt per mėnesį, o palūkanos nuo bendros sumos sudaro 600 Lt per mėnesį. Pasiskolintą pinigų sumą pasižadėjo grąžinti iki 2006-12-01. Paskolos sutarties originale yra parašai, jog P. B. ir G. B. gavo pinigus, o P. Š. pinigus perdavė, kurių atsakovai neginčija, nurodo, jog tekstas surašytas atsakovės G. B. ranka. Paskolos sutartyje tai pat yra parašyta pastaba, kad P. Š. mirties atveju, skola grąžinama jo sūnui R. Š., tačiau prie jos nepasirašyta. Teismas nurodė, kad pagrindinis atsakovų atsikirtimas yra tas, kad pinigus jie grąžino, tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina atsakovų geros turtinės padėties 2005-2006 m., kaip atsikirtimo, jog buvo pajėgūs paskolą sugrąžinti iki jos termino pabaigos. Paskolos sutartis, kurioje yra aiškiai nurodyta, kad ieškovų tėvas pinigus perdavė, o atsakovai pinigus gavo, atitinka Civilinio kodekso CK 6.871 str. 3 d. reikalaujamą formą ir įrodo pinigų perdavimą. Iš liudytojų patvirtinimų matyti, jog P. Š. turėjo pinigų ir galėjo juos skolinti, tai pagrindžia byloje pateikti išrašai apie P. Š. indėlius bankuose. Atsakovų paaiškinimai nenuoseklūs, nepagrįsti kitais leistinais įrodymais, byloje nustatyta, kad P. Š. skolino ir kitiems asmenims pinigus, kad nuomojo patalpas Palangoje, turėjo pajamų, todėl lėšų turėjimas sąskaitoje po 2006-12-01 neįrodo, kad atsakovų sugrąžinti pinigai gali būti padėti P. Š. sąskaitose bankuose. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog paskola buvo grąžinta, nustatė, kad pagrindinė prievolė neįvykdyta, o reikalavimui priteisti palūkanas nėra suėjęs senaties terminas, todėl konstatavo, jog ieškovai turi teisę reikalauti palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai P. B. ir G. B. apeliaciniu skundu (2 t., 60–69 b. l.) prašo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, Šiaulių apylinkės teismo 2013-01-25 sprendimą panaikinti, o ieškovų ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovai visus pinigus kiek buvo pasiskolinę, atidavė iki 2006 metų gruodžio 1 dienos ir jokių prievolių P. Š. neturėjo, paskutinę pinigų sumą atidavė 2006 m. lapkričio mėnesio pabaigoje. Ieškovai tikrosios mirusiojo P. Š. turtinės padėties nežinojo, nežinojo nei apie paskolintus pinigus, nei apie grąžintas skolas. Teisme pateiktas paskolos raštelis yra vienas iš G. B. perrašinėtų raštelių, matomai rašytas tada, kai apeliantė buvo susinervinusi, kad dėl blogos klausos jai tenka raštelius perrašinėti. G. B. teisme teigė, kad ji yra įsitikinusi, kad pateiktas ieškovų lapelis nėra tikrasis skolos raštelis, nes į standartinę skolos formą akivaizdžiai įterpti prierašai su pastabomis, kurie nepasirašyti ir jokios įrodomosios galios neturi.Atsakovai neprisiminė aplinkybių, tačiau jų parodymai nuo pat atsiliepimo į ieškinį parašymo iki parodymų davimo teisme buvo nuoseklūs, o ieškovų-prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovų parodymai teisme buvo nenuoseklūs.

Žemesnės instancijos teismas

4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino išreikalautus įrodymus, teigdamas, kad jie patvirtina, jog P. Š. turėjo pinigų. Šie išreikalauti įrodymai patvirtino, kad atsakovai tikrai grąžino P. Š. pasiskolintus pinigus iki 2006 metų gruodžio 1 dienos. Pagal banko SNORAS pateiktą pažymą velionis P. Š. visus pasiskolintus pinigus padėjo terminuotus indėlius banke SNORAS 2006-12-23 – 960 JAV dolerių, 2006-11-02 – 30000 litų, 2006-12-23 –40000 litų, tą pačią dieną dar 40000 litų, iš viso 110000 litų ir 960 JAV dolerių. Iš VMI duomenų matyti, jog P. Š. visos gautos pajamos 2003 metais buvo 792 litai, 2004 metais – 823,17 litų, 2005 metais –1600 litų.

5. Pasiskolintų pinigų atsakovai niekur nepajamavo, nes skolinosi kaip fiziniai asmenys, taigi, pinigų pasiskolinimas niekaip nesusijęs su jų darbine veikla. Atsakovų įmonės pajamų deklaracijoje šie pinigai neatsispindi, kaip neatsispindi ir jų grąžinimas.

6. Ieškovai negali kelti šioje byloje reikalavimų, nes neturi reikalavimo teisės, ieškovai nepaveldėjo jokios reikalavimo teisės pagal jokį dokumentą, nes į paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą jokia reikalavimo teisė neįrašyta. Atitinkamai, ieškovai negalėjo teikti ieškinio ir kelti reikalavimus už P. Š., o jiems tokius reikalavimus pareiškus, jie pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmesti net juos nenagrinėjus.

7. Ieškovai neįrodė, kad P. Š. pagal paskolos raštelį atsakovams paskolino 72000 litų. Pirmosios instancijos teismas paskolos grąžinimo aplinkybių bei aplinkybių, paneigiančių 72 000 Lt paskolinimo faktą, įrodymą perkėlė apeliantams, nors pagal procesines normas tai privalėjo įrodyti ieškovai.

8. Paskolos sutartyje įrašytas sakinys “Su anksčiau skolintais pinigais bendra suma = 72000,00 Lt“ savo lingvistine prasme apskritai neįrodo, kad pagal šią paskolos sutartį atsakovai galėjo skolintis ar skolinosi 72000 litų. Paskolos sutartyje nėra esminio sutarties dalyko – pinigų 72000 litų perdavimo.

9. Neįrodžius reikalavimo sumos 72000 litų, palūkanos negali būti priteistos. Palūkanų terminas privalo būti skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo momento 2005-07-31, o negrąžinus skolos - nuo 2006-12-01, t. y. nuo paskolos raštelyje nurodyto paskolos gražinimo termino, o ne nuo P. Š. mirties datos. Palūkanos pagal pateiktą paskolos sutartį buvo pasirašytos 100 litų per mėnesį, atitinkamai, pasibaigus sutarčiai, ir jos abiems pusėms nepratęsus, palūkanų skaičiavimas baigiasi. Pasiskolinta pagal šią paskolos sutartį 10000 litų suma buvo grąžinta P. Š. iki nurodyto paskolos sutartyje termino, t. y. iki 2006-12-01, atitinkamai buvo sumokėtos visos palūkanos, todėl jų mokėti antrą kartą atsakovai neprivalo. Mano, kad ieškovai yra praleidę senaties terminą reikalauti priteisti palūkanas už tariamą ginčo paskolos sutarties nevykdymą. Be to jei sutartis netinkamai vykdoma , turėtų būti skaičiuojamos 5 procentų metinės palūkanos, jei negaliotų CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto norma, numatanti sutrumpintą 6 mėnesių terminą dėl netesybų priteisimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., 85–87 b. l.) ieškovai prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-01-25 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad visi apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra tie patys, kuriais atsakovai rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Paskolos sutartis įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta, todėl sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Iš kruopščios G. B. rašysenos neatrodo, kad paskolos sutartis būtų surašyta susinervinus. Įpėdiniai (ieškovai) priėmė visą tėvo palikimą, iš ko jis besusidėtų, tame tarpe ir reikalavimo teisę pagal 2005-07-31 paskolos sutartį su atsakovais. Esant įrodytam reikalavimui dėl pagrindinės prievolės sumos, pagal paskolos sutartį skaičiuotinos palūkanos – 600 Lt per mėnesį. Paskolos sutartyje nėra nurodyti baudos ar delspinigių mokėjimai, o susitarta dėl palūkanų. Nurodė, kad terminas palūkanoms priteisti nėra praleistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, perkeldamas atsakovams paskolos gražinimo aplinkybių įrodymą, o taip pat ir aplinkybių, paneigiančių 7 200 Lt. paskolinimo faktą, ką turėjo įrodyti ieškovas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą(CK 178 str.).

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Įrodinėtinos aplinkybės ir jų įrodinėjimo naštos paskirstymas priklauso nuo to, iš kokių teisinių santykių yra kilęs ginčas konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš paskolos teisinių santykių. Esant paskolos teisiniams santykiams kreditorius, reikalaujantis skolininko įvykdyti prievolę, privalo įrodyti, kad paskola skolininkui buvo suteikta, t.y. kad pinigai pagal paskolos sutartį skolininkui buvo realiai perduoti (kadangi paskolos sutartis yra realinė), o skolininkas, ginčijantis savo prievolę, turi įrodyti, kad paskola kreditoriui yra grąžinta (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-463/2006, ir kt.). Tai, kad ieškovais nagrinėjamoje byloje yra ne pats kreditorius pagal paskolos sutartį, o jo teisių perėmėjai, įstatyme nustatytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nepakeičia, kadangi teisių perėmėjų materialinių ir procesinių teisių ir pareigų apimtis sutampa su teisių perleidėjo materialinių ir procesinių teisių bei pareigų apimtimi. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, atsižvelgdamas į kilusio ginčo teisinę prigimtį. Įrodinėjimo naštos paskirstymas negali būti laikomas šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu. Esant paskolos teisiniams santykiams ir kreditoriui įrodžius paskolos suteikimo faktą pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą tenka ne kreditoriui, o savo prievolę ginčijančiam skolininkui. Ieškovai paskolos suteikimo atsakovams faktą įrodinėjo rašytine paskolos sutartimi (CPK 197 straipsnis).

Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Jeigu pinigai nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. ir E. P., bylos Nr. 3K-3-564/2010). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai).

Taigi įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir paskolos gavėjas paskolą gavo, galiojimą ir įrodinėjimo naštos pasiskirstymą lemia tai, ar paskolos sutartis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų tėvo P. Š. ir atsakovų 2005 m. liepos 31d. sudaryta paskolos sutartis, kurioje užfiksuota, kad atsakovai sutarties sudarymo dieną pasiskolino iš ieškovų tėvo P. Š. 10 000 Lt bei kad iš ankstesnių paskolos santykių skola yra 72 000 Lt(1 t., 17 b. l.). Analizuojant sutarties tekstą darytina išvada, kad atsakovai patvirtino, jog P. Š. sudarymo metu perdavė atsakovams P. B. ir G. B. 10 000 Lt bei patvirtino anksčiau gavę 72 000 Lt., ką šių sumų gavimą atsakovai patvirtino savo parašais. Ieškovo palikėjas P. Š. irgi patvirtino šiuos faktus. Tolesnis sutarties turinys rodo, kad šalys aptarė, šioje sutartyje nustatė visas pagrindines paskolos sutarties sąlygas, t.y. net tik paskolos sumą bei grąžinimo terminą -iki 2006 m gruodžio 01 dienos. Aptarė ir nuo paskolintos sumos 72 000 Lt mokamų palūkanų dydį-600 Lt per mėnesį. Nors atsakovai nurodo, kad ties šia eilute nėra jų parašų, tačiau nėra būtina pasirašyti kiekvieną sutarties eilutę. Šias eilutes įrašė pati atsakovė, kuri neužginčijo savo rašto autentiškumo. Atsakovė G. B. pripažino, kad ji atliko rankraštinius įrašus sutarties tekste. Teisme bei apeliaciniame skunde teigė, kad ji buvo susijaudinusi, blogai girdi, tačiau to nerodo jos braižas, pačios sutarties forma, turinys, padaryti sutartyje prierašai, jų tekstas. Atsakovas R. B. irgi patvirtino parašu raštelyje nurodytas aplinkybes. Nei vienas iš atsakovų neteigė, neįrodinėjo, kad jų atžvilgiu buvo taikoma prievarta, ar buvo kitokios aplinkybės, dėl kurių atsakovai įrašė paskolintos sumos dydį. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde pripažįsta, kad tarp šalių buvo pastovūs paskoliniai santykiai, palikėjas ne kartą yra skolinęs atsakovams pinigų. Pažymėtina, kad atsakovė yra išsilavinusi, įgijusi aukštąjį techninį išsilavinimą(1 t., 133 b.l.). Nors atsakovas P. B. teisme teigia nežinąs, kaip atsirado sutartyje įrašas apie 62 000 Lt sumos skolą, to nepastebėjo, tokios sumos nebuvo įrašyta tekste, kai jis pasirašinėjo, tačiau pažymėtina, kad atsakovas yra verslininkas, turi nemažą individualią įmonę, senai vykdo verslą, jam keliami aukštesni reikalavimai bei jo padėtis rodo, kad vienokiu ar kitokiu būdu jis susiduria su apskaitos tvarkymu, deklaracijų, ataskaitų ir kitų dokumentų ruošimu,patvirtinimu, suvokia tokių sutarčių pasirašymo teisinę reikšmę ir tokie jo paaiškinimai yra nelogiški, atsižvelgiant į pasirašyto raštelio turinį, formą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų paaiškinimai, argumentai vertintini kaip siekimas išvengti teisinių pasekmių.

Atsakovai ir neneigia, kad jie ketino skolintis ir skolinosi iš ieškovų tėvo, ir skolinosi ne kartą, patvirtino, kad šis buvo pasiturintis asmuo, besiverčiantis gyvenamųjų patalpų nuoma Palangos mieste, kas rodo, kad turėjo galimybę skolinti kitiems asmenims. Nors dalis P. Š. pajamų ir nebuvo deklaruota, tačiau įvertinus Lietuvoje nusistovėjusią praktiką nedeklaruoti visų gaunamų pajamų, nepaneigia palikėjo didelių pajamų iš nekilnojamo turto nuomos Palangoje gavimo. Be to teisme apklausti liudytojai R. L., A. Š., ieškovai patvirtino, kad papildomas pajamas palikėjas gaudavo ir iš lėšų skolinimo kitiems asmenims. Liudytoja A. Š., ieškovai patvirtino žinoję apie didelės sumos virš 70 tūkst. litų paskolinimą atsakovams. Sutartyje atsakovai patvirtino, kad sutartyje nurodytą pinigų sumą P. Š. perdavė, o atsakovai gavo, taigi sutartis atitiko įstatymų reikalaujamą formą, t.y paskolos raštelis šiuo atveju atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nors raštelio pasirašymo metu buvo perduota tik 10 000 Lt, tačiau atsakovai pavirtino gavę ir sutartyje nurodytus 62 000 Lt, net suskaičiavo mokamų kas mėnesį palūkanų dydį, šiuos įrašus atliko pati atsakovė, abu atsakovai patvirtino gavę pinigus, o P. Š. patvirtino juos perdavęs, todėl laikytina, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju paskolos dalyko neperdavimo faktą įrodyti tenka paskolos gavėjams. Liudytojas R. L. teisme patvirtino buvus tokią praktiką, kad grąžinus dalį pinigų, P. Š. perrašydavo paskolos sutartį, nurodant likusią galutinę sumą, o taip pat išduodavo pakvitavimus(b.134-135 b. l.).

Taigi teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Atsakovai sutinka gavę tik 10 000 Lt, kuriuos grąžino iki sutarties pabaigos, t.y. iki 2006 m. gruodžio 01 dienos.

Atsakovų pozicija dėl paskolinių santykių teisme bei procesiniuose dokumentuose buvo prieštaringa, ką pažymėjo ir teismas, jų paaiškinimai buvo nenuoseklūs, nekonkretūs. Nors atsakovai teigia neįrodžius, kad jiems buvo perduota sutartyje nurodyta suma, tuo pačiu jie tvirtina, kad skolą grąžino iki sutartyje nurodyto termino. Atsakovai teisme įvardijo įvairias iš P. Š. pasiskolintas sumas, pripažindami skolinęsi vienais atvejais 10 tūkstančių, kitais atvejais 15-20 tūkstančių (1t., 131 b. l.). Nors atsakovas R. B. teigė, kad 72000 Lt suma nebuvo pasiskolinta, tačiau nurodo, kad mokėjo palūkanas (1 t., 79 b. l.).

Šioje byloje teismas nėra įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojasi kvalifikuota teisine pagalba, taigi, įrodinėjimo procese, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnio 1 punktas) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei(CPK 178 straipsnis),kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad sutartį surašė atsakovė, ieškovai turi jos originalą, patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

Bylą nagrinėjant iš paskolinių teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t.y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, ko nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti , kad sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjai gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

Tokiu būdu pagal kasacinio teismo praktiką atsakovai turėjo nuginčyti tokią sutartį, tačiau priešieškinio dėl jo nuginčijimo ar sutarties įvykdymo fakto patvirtinimo nereiškė. Atsakovai procesiniuose dokumentuose, teisme tvirtino, kad ieškovų tėvas jiems negrąžino vienos sutarties, pagal kurią buvo grąžinti pinigai, tačiau atsakovų elgesys, atsižvelgiant į atsakovo kaip verslininko patirtį, yra nelogiškas aiškinimas. Atsakovai nepasirūpino šio fakto įtvirtinimu, nesikreipė šį teismą, kad patvirtinti šios sutarties įvykdymą. Nors nurodo, kad pasitikėjo ieškovų tėvu, tačiau pastarajam netrukus mirus, žinant apie negrąžintą sutartį , irgi nesikreipė dėl šio fakto patvirtinimo į teismą.

Atsakovai taip pat neįrodė, kad 2005 m. liepos 31 d. paskolos sutartyje nurodytą sumą grąžino skolą suteikusiam, asmeniui ar jo paveldėtojams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, ir kt.). Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Paskolos sutarties atveju tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006), t.y. paskolos grąžinimo faktas nagrinėjamoje byloje atsakovo turėtų būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais (CK 6.871 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). Atsakovai, kuriems pagal įstatymą tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, teigdami, kad nurodyti įrodymai nėra išlikę. Nors įstatymas suteikia galimybę bylą nagrinėjančiam teismui tam tikrais atvejais atleisti šalį nuo pareigos sandorio sudarymo faktą įrodinėti rašytiniais įrodymais (CK 1.93 straipsnio 6 dalis), teigdamas, kad rašytiniai paskolos grąžinimą patvirtinantys įrodymai nėra išlikę ne dėl jo kaltės, atsakovas kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimo faktą, teismui taip pat nepateikė. Savo poziciją byloje atsakovai grindė išimtinai savo paaiškinimais, kurių turinys nėra konkretus, abstraktus, nenurodant jokių konkrečių paskolos grąžinimo aplinkybių, prieštaringais paaiškinimais (1t., 112-114,131-133,179 b. l.). Jau vien tai, apeliacinės instancijos eismo teisėjų kolegijos nuomone, buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui atsakovų paaiškinimus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai civilinėse bylose yra specifinis įrodymų šaltinis, kadangi šalys yra materialiai suinteresuotos nagrinėjamos bylos eiga, ir į tai turi būti atsižvelgiama vertinant šių paaiškinimų turinį. Įrodinėdami apie paskolos grąžinimą, grąžintas sumas, jų dydį, mokėtas palūkanas bei paskolos grąžinimo laikotarpį, atsakovai rėmėsi vieninteliu įrodymu, t.y. duomenimis apie priešingos šalies –P. Š. indėlio sutarčių sudarymu 2006m gruodžio 01 dienai(2 t.,18 b. l.). Tačiau šių indėlių sąskaitų atidarymas bankuose, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, neduoda pagrindo tvirtinti, kad tai buvo atsakovų pinigai. Kad tai patvirtinti, jie nepateikė jokių mokėjimo pavedimų , atliktų P. Š. naudai ar kitų patikimų įrodymų. Be to atsakovai tvirtino, kad skolą grąžindavo nedidelėmis sumomis. Tuo tarpu bylos duomenys-liudytojų R. L., A. Š. parodymai(1 t.134-135, ieškovų paaiškinimai patvirtina, kad P. Š. pastoviai skolindavo dideles sumas ir kitiems asmenims. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jis keliuose kredito įstaigose pastoviai turėjo didelių indelių sąskaitas, tame tarpe ir ankstesniu laikotarpiu (2 t., 18-19 b. l.).Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovų paaiškinimų vertinimo, nes šie buvo nenuoseklūs, painūs, tarpais ir nelogiški.

Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad atsakovai įstatymų nustatyta tvarka neįrodė paskolos grąžinimo fakto, o atsakovams šio fakto neįrodžius ieškovų reikalavimas dėl paskolos priteisimo turėjo būti teismo patenkintas.

Kolegija pritaria teismo sprendime nurodytiems motyvams ir detaliau jų nebekartoja.

Dėl reikalavimo teisės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovai be kita ko turėjo įrodyti turintys reikalavimo teisę. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šią savo pareigą ieškovai įvykdė, pateikdami teismui įrodymus, jog yra vieninteliai kreditoriaus pagal paskolos sutartis P. Š. turto paveldėtojai (1 t., 532-34 b. l.)(CK 6.101 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 6.190 straipsnis). Reikalavimo teisė pagal paskolos sutartis yra turtinė teisė, kuri yra paveldima bendra tvarka. Vien ta aplinkybė, kad ši teisė liudijime nėra įvardyta, nesudaro pagrindo teigti, kad ši teisė nebuvo ieškovų paveldėta įstatymų nustatyta tvarka, kadangi tai prieštarautų paveldėjimo kaip universalaus palikėjo teisių ir pareigų perėjimo įpėdiniams sampratai (CK 5.1 straipsnis, 5.50 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad paveldėjimas yra universalus palikėjo teisių ir pareigų perėjimo įpėdiniams būdas, palikėjo įpėdiniai paveldi visas palikėjo turtines teises, egzistavusias palikėjo mirties momentu, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo žinomos išduodant įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimą, ar paaiškėjusios vėliau. Taigi ieškovams pateikus teismui įrodymus, kad jie yra vieninteliai kreditoriaus P. Š. turto paveldėtojai, ieškovių reikalavimo teisė galėtų būti nuginčyta tik atsakovui įstatymų nustatyta tvarka įrodžius, kad paskola P. Š. buvo grąžinta iki jo mirties, t.y. kad savo mirties momentu P. Š. nebeturėjo reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu, ir dėl to ši teisė ieškovų negalėjo būti paveldėta.

Dėl palūkanų priteisimo,, jų dydžio, senaties termino taikymo.

Argumentas , kad atsakovai paskolą ėmė priteisinėti tik po 7 metų nėra esminis dalykas, nes ieškovai reikalavimą pareiškė ieškinio senaties termino ribose. Be to patys atsakovai patvirtino apeliaciniame skunde bei teisme , kad po kreditoriaus mirties buvo susitikę su ieškovu ( skundo 3 lapas) bei 2012 m. gegužės mėnesį gavo raštišką reikalavimą grąžinti paskolą. Taigi ieškovai senaties termino ribose ėmėsi priemonių įgyvendinti savo teises atgauti paskolą, jų elgesys nebuvo visai pasyvus., ieškinį pareiškė ieškinio senaties ribose. Be to atsakovai palūkanas prašo priteisti tik už nedidelį laiko tarpą, priešingai nei teigiama skunde –ne už 5 metus, bet už 45 mėnesius, paskutinius 4 metus.

Apeliaciniu skundu atsakovas be kita ko nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti sutartyje numatytas palūkanas,jų dydžiu. Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.37 straipsnis. CK 6.872 straipsnis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti: palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi, arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, apeliaciniu skundu nurodydamas pagal įstatymą taikytiną palūkanų dydį, nepagrįstai remiasi CK 6.210 straipsniu, numatančiu palūkanų kaip netesybų dydį. Iš byloje esančių paskolos sutarčių turinio matyti, kad paskolos sutarties šalys buvo sutarusios dėl palūkanų kaip atlyginimo kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais mokėjimo, ir būtent šias palūkanas savo ieškiniu prašo priteisti ieškovų (1 t.,1-2,17 b. l.). Palūkanų kaip atlyginimo kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais dydį reglamentuoja ne CK 6.210 straipsnis, o CK 6.872 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nesant atitinkamo šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu dėl senaties termino praleidimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį reikalavimams dėl palūkanų yra nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovai šiuo atveju termino nepraleido, nes paskola negrąžinta iki šiol, atsakovai neįrodė, kad yra sumokėję sutartines palūkanas. Palūkanos skaičiuojamos iki visiško paskolos grąžinimo (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Ieškovai reikalavimus priteisti palūkanas pareiškė tik už 3 metus ir 9 mėnesius(45 mėnesius), nepasibaigus bendram ieškinio senaties terminui prisiteisti paskolą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad reikalavimams priteisti palūkanas pareikšti nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį, todėl, nors reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti pelno palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį. Konstatuotina, kad teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą palūkanoms už naudojimąsi paskola priteisti.

Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje turi būti taikytinas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas netesyboms priteisti, nes tokio reikalavimo ieškovai nebuvo pareiškę. Apeliantai nepagrįstai remiasi netesybų sąvoka, kadangi šiuo atveju paskolos sutartyje buvo numatytas kitas kreditoriaus interesų apsaugos būdas –palūkanos, t.y. LR CK 6.872 numatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma-mokėjimo arba pelno palūkanos.

Apeliaciniu skundu atsakovai be kita ko nesutinka su ginčijamo teismo sprendimu priteistu palūkanų dydžiu, nurodydami , kad turėtų būti skaičiuojamos 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal CK 6.210 straipsnį, dėl ko kolegija pasisakė anksčiau.

Ieškovai prašo priteisti sutartines palūkanas, dėl kurių sutarties šalys buvo sutarusios, t.y. atsakovai įsipareigojo mokėti po 600 Lt per mėnesį palūkanų.Teismas patenkino ieškinio reikalavimą ir priteisė 27 000 Lt palūkanų. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, susijusiose su pagal sutartis priteisiamų palūkanų dydžio nustatymu, taip pat į ieškovų reikalaujamą priteisti palūkanų sumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą peržiūrėti ieškovams priteistinų palūkanų dydį peržiūrėti ex officio, kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001 258/2005).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK nuostatų, reglamentuojančių palūkanų nustatymo tvarką bei dydį, turinį, yra ne kartą pažymėjęs, kad palūkanos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą. Paskolos santykiuose kreditorius, ypač kai kreditavimas – jo verslas, yra ekonomiškai stipresnė, geriau informuota apie kreditavimo sąlygas, didesnę patirtį turinti šalis. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, nesąžiningas kreditorius gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Tokiu atveju palūkanos faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų - piniginės prievolės neįvykdymo laiku, teismas turi ginti pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti, t. y. gauti neprotingai dideles palūkanas. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio nuostatomis, turi vertinti atitinkamas sutarties sąlygas ir spręsti, ar jos iš esmės nepažeidė šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 straipsnis) ir ar jos neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, teismas individualizuoja konkretų prievolinį santykį, atsižvelgia į prievolės pobūdį, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu ir gali vadovautis įstatyme nustatyta palūkanų norma kaip vienu iš kriterijų, juo neapsiribodamas (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-1085/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2003). Vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Ši teismo teisė susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga vykdyti teisingumą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3 K-3-258/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Pastebėtina, kad vien pagrindinės prievolės ir prašomų priteisti palūkanų dydžio santykis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamas pakankamu pagrindu teismui sumažinti priteistinų palūkanų sumą vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005).

Byloje esantys duomenys patvirtina apelianto teiginius, kad, ieškovų tėvas P. Š. vertėsi pinigų skolinimu, šio fakto iš esmės neginčija ir ieškovai, taigi pripažintina, jog P. Š. buvo stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, galėjusi piktnaudžiauti savo pranašesne padėtimi nustatant palūkanas. Pagal sutarties sąlygas buvo nustatytos 10 procentų dydžio metinės palūkanos. Paskolos sudarymo metu 2005 metais vidutinės bankų palūkanos buvo žymiai sumažėjusios ir vidutiniškai siekė 5 procentus. Taigi sutartyje nustatytos palūkanos gerokai viršija šias normas. Be to, atsižvelgtina ir į priteistinos skolos sumos ir palūkanų sumos proporcijas. Ieškovų prašoma priteisti palūkanų suma sudaro beveik trečdalį grąžintinos pagrindinės skolos sumos. Pinigus skolino ieškovų tėvas, ieškovai neįrodinėjo, kad būtų patyrę nuostolius, be to atsižvelgtina, kad patys ieškovai ilgą laiką neįgyvendino savo teisės pareikšti ieškinį, įvertinant sutarties neilgą terminą, todėl jų elgesys nėra visai sąžiningas. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu Lietuvoje buvusias palūkanų vidutines normas, yra pagrindas sumažinti iš atsakovų ieškovams priteistą palūkanų sumą iki 16 200 Lt, skaičiuojant 6 procentus metinių palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistinas šiuo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis), atsižvelgiant į teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį.

Ieškovai pirmosios instancijos teisme turėjo 6970 Lt bylinėjimosi išlaidų (1t., 3,22,109 b.l.), o atsakovai-3000 Lt(1t., 81,2 t.33 b.l.).

Pakeitus iš atsakovų priteistinų palūkanų dydį, teismo sprendimu tenkinami ieškovų reikalavimai sudaro 89,09 proc. pareikštų ieškinio reikalavimų sumos (89,09 proc. nuo 99 000 Lt). Bylinėjimosi išlaidos turėtos pirmosios instancijos teisme, priteisiant jas iš atsakovų proporcingai patenkintų ieškininių reikalavimų daliai, sudaro 6209,57 Lt (89,09 proc. nuo 6970 Lt).

Tuo pačiu atsakovams proporcingai atmestų ieškininių reikalavimų daliai(10,91 proc.) iš ieškovų priteisiama 327,30 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme. Atlikus priteistų sumų įskaitymą ieškovams po įskaitymo priteistina 5882,27 Lt.

Apeliacinėje instancijoje atsakovai patyrė 3970 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2970 Lt žyminis mokestis ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidos (2 t., 71.72 b.l.).Atsakovų apeliacinį skundą patenkinus iš dalies 10,91 procentų, iš ieškovų atsakovams priteistina 433,13 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti iš dalies ,priteistas ieškovams R. P. Š. ir A. V. S. iš atsakovų P. B. ir G. B. solidariai 27 000 Lt palūkanas sumažinti iki 16 200 Lt (šešiolikos tūkstančių dviejų šimtų litų).

Priteistą ieškovui R. P. Š. iš atsakovų P. B. ir G. B. solidariai 6970 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 5882,27 Lt (penkių tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt dviejų litų ir 27 ct.).

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų Romualdo P. Š. ir A. V. S. po 216,56 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovams P. B. ir G. B..

Kolegijos pirmininkė Laisvė AleknavičienėTeisėjai Jolanta BadaugienėDanutė Matiukienė