- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-07
- Bylos Nr.
- e2A-514-372/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02349-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“
- Atsakovas
- M. P., V. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-478-723/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams M. P. ir V. R. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. P. ir V. R. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo. Teismo prašė: iš V. R. (kaip transporto priemonės valdytojo) ir M. P. (kaip transporto priemonės savininko) solidariai priteisti 3236,00 Eur už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5% dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Sauda“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsniu, bei remdamasi 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.18/03 ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-53 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“, 2019 m. sausio 11 d. perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“. Pagal šią sutartį UAB „Jurisdictus“ įgijo teisę reikalauti iš transporto priemonės S. A. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą.
3. Ieškovė nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 993 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo, 2018 m. rugsėjo 21 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo“ 5.2. straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir, remdamasis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę.
4. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. gegužės 8 d. sutarties priede Nr. 1 yra nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2,00 Eur mokestis už nuvežimą; už transporto priemonės saugojimą, už vienos paros saugojimą, imamas 14,00 Eur mokestis. Atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo leidimo atsiimti transporto priemonę dienos (2018-10-11) iki pranešimo išsiuntimo V. R. dienos (2019-05-30) įsiskolinimo suma už automobilio nuvežimą ir saugojimą sudaro 3236,00 Eur (2,00 Eur + ((231 dienos * 14,00 Eur)).
5. Ieškovė pažymėjo, kad bandė suderinti skolos dengimo klausimą ikiteismine tvarka, siuntė pranešimus žinomais transporto priemonės savininko ir valdytojo adresais, tačiau nei vienas iš jų jokio atsakymo į siųstus pranešimus nepateikė ir jokių veiksmų nesiėmė. Viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės savininku yra nurodytas M. P.; pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriaus pateiktą informaciją apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus – ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas V. R..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo M. P. ieškovės UAB „Jurisdictus“ naudai 1290,00 Eur skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-07-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 29,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinio netenkino.
7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė abiejų šalių veiksmai: tiek atsakovo – automobilio savininko, kuris nesiėmė jokių veiksmų saugomai jo transporto priemonei susigrąžinti, tiek pirminės kreditorės elgesys, delsiant atsakovą įspėti apie skolą, tiek ieškovės elgesys – laukti tris – keturis mėnesius po jai suteiktos galimybės iš karto kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
8. Teismas akcentavo, kad jeigu pirminė kreditorė būtų nedelsusi kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, ieškinio suma būtų dešimtis kartų mažesnė; nesikreipimą į teismą vertino kaip nepagrįsto praturtėjimo siekimą formaliu būdu, esant bendrai pareigai taip nesielgti. Teismas sprendė, kad tai yra nesąžiningas ir neteisingas, sisteminis pirminės kreditorės ir ieškovės elgesys skolininko atžvilgiu, siekiant gauti neformalią naudą dėl nepagrįstai ilgo nesikreipimo į teismą, kas prieštarauja CK 1.5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 straipsnio prasmei ir tikslams.
9. Teismas pažymėjo, jog pagal ieškinio reikalavimą susidaro tokia praktika, kad ieškovė tarsi iki 2019 m. gegužės 30 d. laikė automobilį savo aikštelėje ir dėl to patyrė išlaidų, nors to realiai nebuvo, tačiau leidžia ieškovei vertinti, kad įsigijusi reikalavimo teisę, ji gali savo nuožiūra padidinti skolos dydį. Teismas sprendė, kad tai nesąžiningas ir nesektinas savo reikalavimo teisės gynimo būdas. Teismas nesivadovavo teismų praktika, kuri analogiškus ieškinius tenkino visiškai, kadangi, teismo vertinimu, reikalaujamos skolos dydis buvo dirbtinai padidintas tiek pirminės kreditorės, tiek jos teisių perėmėjos – ieškovės. Teismas sprendė, kad tai yra neteisinga ir nesąžininga skolininko atžvilgiu ir geros moralės prasme.
10. Teismas nurodė, kad sutartyje numatyta sąlyga už mokestį už kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo termino, yra nesąžininga visais atvejais, nenaudinga tiek valstybinės institucijos atstovams, tiek transporto priemonių savininkams ir valdytojams, kai jiems sukuriama pareiga mokėti mokesčius, kurių dydis akivaizdžiai viršija paslaugos ir kainos santykį, dėl ko paslauga tampa brangesnė už pačią transporto priemonę jau po 1-3 mėnesių nuo automobilio saugojimo pradžios. Teismas akcentavo, kad saugojimo kaina automobilio savininkui ir valdytojui yra primesta ir neatitinka jos kainos ir išlaidų dėl saugojimo santykio, todėl ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies.
11. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas V. R. bent vieną kartą buvo informuotas apie saugomą automobilį, besikaupiančią skolą ir galimybes jį atsiimti. Teismas sprendė, kad nėra galimybės konstatuoti, kad V. R. turėjo realią teisę valdyti automobilį ir po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo; kad atsakovas neturėjo galimybės pats atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės, nes tam yra būtinas automobilio savininko realus leidimas valdyti transporto priemonę arba neformalus įgaliojimas. Teismas nurodė, kad UAB „Sauda“ neturėjo teisėto pagrindo atiduoti transporto priemonę V. R. po 2018 m. spalio 11 d. be savininko sutikimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo ieškinį atsakovo V. R. atžvilgiu tenkinti vien todėl, kad Saugaus eismo įstatyme numatyta solidari automobilio savininko ir valdytojo atsakomybė dėl automobilio saugojimo apmokėjimo, nes ši atsakomybė turi būti vertinama kiekvienu atveju individuliai, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė.
12. Teismas, įvertinęs teismų praktiką, siekdamas išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą bei užkirsti kelią naujosios kreditorės nepagrįstam praturtėjimui, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, ieškovei iš automobilio savininko M. P. priteistiną sumą mažino iki 1290,00 Eur už visą laikotarpį nuo leidimo atsiimti transporto priemonę dienos (2018-10-11) iki pranešimo išsiuntimo atsakovui dienos (2019-05-30).
III. Apeliacinio skundo esmė
13. Skunde dėl 2020 m. sausio 20 d. pirmosios instancijos teismo spendimo ieškovė (apeliantė) UAB „Jurisdictus“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniau rajono rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai pagrįsti ne šios konkrečios bylos duomenimis, bet apibendrinimais, lyginant ne tik to paties ūkio subjekto veiksmus visoje jo veikloje, bet ir visoje Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų veiklą. Vertinant pirminės kreditorės ar ieškovės veiksmus konkrečioje byloje, neturėtų būti vertinama, kad ieškovė niekada nevykdo savo pareigų. Byloje nėra duomenų, kad pirminė kreditorė ar ieškovė niekada nevykdo savo pareigų. Be to, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, neturėtų būti lyginami Lietuvoje veikiantys kiti ūkio subjektai.
13.2. Įstatymas nedraudžia perleisti reikalavimo teisę, be to, kreditorius yra laisvas pasirinkti, kokiu būdu ginti savo pažeistas teises. Pirminė kreditorė nėra teisininkė, o atlieka transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugas, tad pastebėjusi, kad automobilio savininkas, valdytojas neatsiima ir neapmoka už suteiktas paslaugas, sprendė, kokiu būdu ginti savo pažeistas teises. Kreiptis į teismą reikalingos investicijos žyminiam mokesčiui, advokatui, kitos išlaidos, laiko bei darbo sąnaudos, todėl natūralu, kad verslo subjektas sprendžia, kokiu būdu jam yra tikslingiausia ginti savo teises.
13.3. Byloje yra duomenys, kad 2018 m. spalio 11 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui skyrius išsiuntė raštą transporto priemonės savininkui, kuris atsakovui buvo įteiktas. Pirminė kreditorė, pastebėjusi, kad automobilio niekas neatsiima, perleido reikalavimo teisę ir pranešimą už pirminę kreditorę išsiuntė ieškovė. Šis pranešimas buvo įteiktas, tačiau atsakovas M. P. į tai visiškai nesureagavo. Antrajam atsakovui V. R. siųsti pranešimo net nebuvo kur, nes policijos pateiktoje informacijoje jo adresas nurodytas Vilniaus rajono savivaldybė; VĮ „Registrų centras“ Gyventojų registre transporto priemonės valdytojo adresas – „įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą“. Užtikrinti, kad siunčiama korespondencija pasiektų atsakovą, yra paties atsakovo pareiga, o ne ieškovės.
13.4. Transporto priemonės valdytojas apie transporto priemonės nuvežimą į saugojimo aikštelę žino nuo pat pirmos dienos, nes policijos pareigūnai nušalino jį nuo vairavimo (nes šis vairavo neblaivus) ir nuvežė automobilį. Taigi būtent transporto priemonės valdytojas pirmasis sužinojo, kad policija priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę. Savininkui buvo išsiųstas pranešimas su informacija, kur saugomas automobilis, kad galima jį atsiimti, kur kreiptis dėl atsiėmimo. Tačiau nei vienas iš atsakovų jokių veiksmų neatliko. Būtent dėl atsakovų neveikimo automobilis yra saugomas aikštelėje iki šiol. Kreipimasis į teismą situacijos iš esmės nepakeitė, nes po kreipimosi į teismą atsakovui (savininkui) procesiniai dokumentai įteikti asmeniškai net tris kartus, tačiau iš jo jokios reakcijos nesulaukta. Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovai yra visiškai pasyvūs bei neatlieka įstatymų nustatytų automobilio savininko ir valdytojo pareigų pasirūpinti jų transporto priemone.
13.5. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 interpretavo taip, kad pirminės kreditorės su policijos atstovais sutartyje turėjo būti numatyta mėnesinė saugojimo kaina, o ne dienos laikymo kaina. Šioje byloje įkainis nustatytas viešojo konkurso būdu. Policijos įstaiga paskelbia konkursą, kuriame nurodo, kokią paslaugą perka, o dalyvaujantys subjektai pateikia savo siūlomą kainą. Konkurso dalyvis negali koreguoti sutarties, taigi sutartis sudaroma iš esmės prisijungimo būdu. Skelbiant konkursą, pateikiamas ir sutarties tekstas, kurį laimėjusi įmonė turės pasirašyti. Taigi būtent paslaugos užsakovas nurodo, kokią paslaugą perka, ir kokia tvarka už teikiamą paslaugą bus apmokama. Paslaugos tiekėjas nurodo tik savo paslaugos kainą, už kurią sutiktų teikti pirkime nurodytą paslaugą. Tai jokiu būdu nereiškia, jog sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kai nėra numatytas mėnesinis mokestis, visais atvejais yra nesąžininga. Viešojo konkurso būdu yra išrenkamas mažiausią kainą pasiūlęs konkurso dalyvis. Tai reiškia, kad niekas kitas pigiau priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikti nenori arba neatitinka tokiam konkursui keliamų reikalavimų.
13.6. Įstatymas nenumato jokio termino, per kurį saugotojas privalo pranešti saugomos transporto priemonės savininkui apie saugomą automobilį, jei šis pats nesirūpina ir neatsiima automobilio. Pirminė kreditorė, pastebėjusi, jog ginčo automobilio niekas nepasiima, ėmėsi veiksmų, kad išsiaiškintų, kas yra transporto priemonės savininkas ir 2019 m. sausio 11 d. perleido reikalavimą profesionaliems teisininkams, kurie išsiuntė pranešimą už saugotoją. Būtent iki paskutinio pranešimo išsiuntimo datos ir skaičiuojamas paslaugos mokestis. Ieškovė ieškiniu reikalauja iš atsakovų priteisti ne už visą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, o tik už 231 dieną (t. y. mažiau nei pusė saugojimo laikotarpio), laikytina, kad tai proporcinga, protinga ir sąžininga atsakovų atžvilgiu.
13.7. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas šiuo atveju buvo atliktas pagal policijos nurodymus ir pirminė kreditorė UAB „Sauda“ negalėjo atsisakyti vykdyti policijos pareigūno priimto sprendimo priverstinai nuvežti transporto priemonę ir ją saugoti net ir tuo atveju, jei transporto priemonės vertė minimali. Transporto priemonės priverstiniu nuvežimu siekiama ne tik transporto priemonės savininko ir valdytojo interesų užtikrinimo, bet ir viešojo intereso – eismo saugumo. Tokiu atveju mašinos vertė jokios reikšmės neturi, nes vien nuvežimas gali kainuoti daugiau, negu pati transporto priemonė (pvz. po eismo įvykių). Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl saugojimo kainos ir automobilio vertės yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja formuojamai teismų praktikai.
Žemesnės instancijos teismas
13.8. Teismas ex officio surinko įrodymus atsakovo naudai, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus. Teismas savo iniciatyva surado duomenis apie kitų aikštelių įkainius; teismas surinko duomenis apie parkavimo aikštelės įkainius ir pateikia tai, kaip saugojimo aikštelių įkainius; palygino kainas, skirtingas paslaugas teikiančių subjektų, kurių atsakomybė yra skirtinga. Siekiant palyginti kainas, turėtų būti vertinamos ne parkavimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų kainos, ne įprastų saugojimo aikštelių įkainiai, o priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas teikiančių įmonių kainos.
13.9. Abu atsakovai žinojo, kad transporto priemonė yra paimta policijos pareigūnų ir priverstinai nuvežta, turėjo galimybes atsiimti transporto priemonę, tačiau patys nedėjo jokių pastangų automobiliui atsiimti, elgėsi nepateisinamai aplaidžiai, be to nereagavo į ieškovės siunčiamus pranešimus, teismo siunčiamus procesinius dokumentus, todėl turi prisiimti savo neveikimo pasekmes – padengti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Nėra pagrindo teigti, jog pati ieškovė buvo nesąžininga, dėl to nėra pagrindo mažinti priteistiną sumą, bei solidarią prievolę keisti į asmeninę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.
14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
15. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu policijos pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę S. A., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST2-89, akto surašymo dieną transporto priemonė buvo nugabenta į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę. Sutarties tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nr. 10-ST2-89 priede Nr. 1 nustatyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą – už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2,00 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14,00 Eur mokestis.
16. Nustatyta, kad vadovaujantis 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03 ir 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-53, pradinė kreditorė UAB „Sauda“ reikalavimo teisę reikalauti iš transporto priemonės S. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą perleido naujajai kreditorei (ieškovei) UAB „Jurisdictus“. Reikalavimo perleidimo dieną įsiskolinimas sudarė 1290,00 Eur (1288,00 Eur už saugojimą (92 dienos x 14,00 Eur) ir 2,00 Eur transportavimo kaina).
17. Nustatyta, kad transporto priemonės nuvežimo dieną (2018-09-21) Kelių transporto priemonių registre (VĮ „Regitra“ duomenimis) automobilio S. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku registre buvo nurodytas atsakovas M. P.. Policijos komisariato pateikti duomenys ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas V. R.. Baudžiamajame įsakyme nurodyta, kad atsakovas V. R. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį S. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
18. Nustatyta, kad 2018 m. spalio 11 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui skyrius išsiuntė raštą transporto priemonės savininkui (atsakovui M. P.), kad automobilį, suderinus su prokuroru, leidžiama grąžinti jo savininkui.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. sausio 14 d. transporto priemonės savininkui (atsakovui M. P.) išsiųstas pranešimas apie reikalavimo perleidimą; 2019 m. sausio 14 d. atsakovui M. P. išsiųstas reikalavimas apmokėti įsiskolinimą. Laiškas atsakovui M. P. pagal ieškovės pateiktą siuntų paieškos išrašą buvo įteiktas 2019 m. vasario 7 d. 2019 m. gegužės 24 d. atsakovui V. R. išsiųstas reikalavimas dėl įsiskolinimo apmokėjimo; reikalavimas atsakovui neįteiktas. 2019 m. liepos 24 d. buvo kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo.
Dėl ginčo esmės
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 8 d. tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų teikimo Nr. 10-ST2-89. Sutarties priede Nr. 1 nustatyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą – už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2,00 Eur mokestis, o už vienos paros saugojimą – 14,00 Eur mokestis.
21. CK 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje.
22. Dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinio teismo yra pasisakyta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).
23. Byloje nustatyta, kad vadovaujantis 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi Nr. 18/03, 2019 m. sausio 11 d. Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimu ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 27-53, pradinė kreditorė UAB „Sauda“ reikalavimo teisę reikalauti iš transporto priemonės savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą perleido naujajai kreditorei (ieškovei) UAB „Jurisdictus“.
24. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sprendimas priverstinai nuvežti transporto priemonę priimtas 2018 m. rugsėjo 21 d.; įrodymų, kad pradinė kreditorė UAB „Sauda“ per šį laikotarpį informavo kurį nors iš atsakovų apie galimybę atsiimti automobilį, apie laikymo įkainius ir skolos dydį, byloje nėra. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis sudaryta 2018 m. spalio 2 d., 2019 m. sausio 11 d. pasirašytas Reikalavimo teisės perleidimo patvirtinimo ir susijusių dokumentų priėmimo-perdavimo aktas Nr. 27-53. 2018 m. spalio 11 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos nusikalstamų veikų eismo saugumui skyrius išsiuntė raštą transporto priemonės savininkui (atsakovui M. P.), kad automobilį, suderinus su prokuroru, leidžiama grąžinti jo savininkui; duomenų apie laiško įteikimą gavėjui ar jo grąžinimą siuntėjui nėra. Ieškovė UAB „Jurisdictus“ 2019 m. sausio 14 d. transporto priemonės savininkui (atsakovui M. P.) išsiuntė pranešimą apie reikalavimo perleidimą; 2019 m. sausio 14 d. atsakovui M. P. išsiuntė reikalavimą apmokėti įsiskolinimą, nurodyta įsiskolinimo suma – 1290,00 Eur. Laiškas atsakovui M. P. pagal ieškovės pateiktą siuntų paieškos išrašą buvo įteiktas 2019 m. vasario 7 d. 2019 m. gegužės 24 d. ieškovė atsakovui V. R. išsiuntė reikalavimą dėl įsiskolinimo apmokėjimo; reikalavimas atsakovui neįteiktas. Į teismą dėl skolos priteisimo kreiptasi 2019 m. liepos 24 d.
25. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje duomenų apie tai, jog pradinė kreditorė UAB „Sauda“ informavo kurį nors iš atsakovų apie galimybę atsiimti automobilį, apie laikymo įkainius ir skolos dydį, nėra. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo praėjus beveik 9 mėnesiams nuo leidimo atsiimti transporto priemonę atsakovui M. P. išdavimo. Kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, ieškovė nuo minėto leidimo išdavimo dienos (2018 m. spalio 11 d.) tik praėjus dviem mėnesiams (2019 m. sausio 14 d.) išsiuntė pranešimą atsakovui M. P. apie reikalavimo perleidimą bei reikalavimą apmokėti įsiskolinimą, kurio suma 1290,00 Eur, o reikalavimas dėl įsiskolinimo apmokėjimo atsakovui V. R. buvo išsiųstas tik 2019 m. gegužės 24 d. Į teismą buvo kreiptasi 2019 m. liepos 24 d. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog dėl pirminės kreditorės UAB „Sauda“ bei ieškovės UAB „Jurisdictum“ pasyvumo, delsimo informuoti ir neinformuojant apie automobilio atsiėmimą ir besikaupiančią skolą, taip pat delsimo kreiptis į teismą dėl skolos iš atsakovo/-ų priteisimo buvo dirbtinai padidintos transporto priemonės saugojimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistina suma nuo apskaičiuotos sumos sumažinta iki 1290,00 Eur (už visą laikotarpį nuo leidimo atsiimti transporto priemonę dienos (2018-10-11) iki pranešimo išsiuntimo atsakovui dienos (2019-05-30)) pagrįstai.
26. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškiniu reikalaujamos skolos dydis buvo dirbtinai padidintas tiek pirminės kreditorės UAB „Sauda“, tiek jos teisių perėmėjos – ieškovės, tačiau kartu pažymi, kad transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė ir automobilio savininko elgesys, kuris, būdamas informuotas apie susidariusį 1290,00 Eur įsiskolinimą, nesiėmė jokių veiksmų saugomai jo transporto priemonei susigrąžinti ir įsiskolinimui apmokėti.
27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
28. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad atviroje neasfaltuotoje automobilių saugojimo aikštelėje (duomenys neskelbtini)) automobilio saugojimas 30 d. kainuoja 65,50 Eur. Tai 6,4 karto pigiau negu UAB „Sauda“ kaina. Automobilio saugojimas po stogu prie oro uosto kainuoja 101–102 Eur. Ši paslauga apie 4,2 karto pigesnė už UAB „Sauda“ paslaugą.
29. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino panašių paslaugų įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Dėl šių priežasčių ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas ex officio surinko įrodymus atsakovo naudai, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus, ir palygino kainas, skirtingas paslaugas teikiančių subjektų, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys kasacinio teismo išaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar ieškovės reikalaujamas atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją.
30. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymėjo, jog šioje byloje įkainis buvo nustatytas viešojo konkurso būdu. Policijos įstaiga paskelbia konkursą, kuriame nurodo, kokią paslaugą perka, o dalyvaujantys subjektai pateikia savo siūlomą kainą. Konkurso dalyvis negali koreguoti sutarties, taigi sutartis sudaroma iš esmės prisijungimo būdu. Skelbiant konkursą, pateikiamas ir sutarties tekstas, kurį laimėjusi įmonė turės pasirašyti. Taigi būtent paslaugos užsakovas nurodo, kokią paslaugą perka, ir kokia tvarka už teikiamą paslaugą bus apmokama. Paslaugos tiekėjas nurodo tik savo paslaugos kainą, už kurią sutiktų teikti pirkime nurodytą paslaugą. Tai jokiu būdu nereiškia, jog sutartis dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kai nėra numatytas mėnesinis mokestis, visais atvejais yra nesąžininga. Viešojo konkurso būdu yra išrenkamas mažiausią kainą pasiūlęs konkurso dalyvis. Tai reiškia, kad niekas kitas pigiau priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikti nenori arba neatitinka tokiam konkursui keliamų reikalavimų.
31. Šiuo atveju sutiktina su ieškove, kad, atlikus viešojo pirkimo procedūras, sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 pažymėjo, jog yra būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam policijos komisariatui, bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Esant tokiai situacijai kasacinis teismas pripažino, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs.
32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog abu atsakovai žinojo, kad transporto priemonė yra paimta policijos pareigūnų ir priverstinai nuvežta, turėjo galimybes atsiimti transporto priemonę, nereagavo į ieškovės siunčiamus pranešimus, teismo siunčiamus procesinius dokumentus, todėl turi prisiimti savo neveikimo pasekmes – padengti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Be to, nėra pagrindo teigti, jog pati ieškovė buvo nesąžininga, dėl to nėra pagrindo mažinti priteistiną sumą, bei solidarią prievolę keisti į asmeninę.
33. Automobilio priverstinio nuvežimo metu (2018 m. rugsėjo 21 d.) galiojusios Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis).
34. Kaip jau minėta, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas V. R. nebuvo informuotas apie saugomą automobilį, besikaupiančią skolą ir galimybes jį atsiimti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2019 m. spalio 22 d. rašte nurodyta, kad raštas „Dėl automobilio S. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo“ buvo išsiųstas automobilio savininkui M. P. registruotu paštu, o apie laiško grąžinimą siuntėjui duomenų nėra; kadangi atsakovas V. R. nepateikė automobilio S. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo-savininko M. P. įgaliojimo, jam automobilis negalėjo būti grąžinamas. Byloje nustatyta, kad 2019 m. sausio 14 d. pranešimas apie reikalavimo perleidimą bei 2019 m. sausio 14 d. reikalavimas apmokėti 1290,00 Eur įsiskolinimą buvo įteikti transporto priemonės savininkui – atsakovui M. P..
35. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas M. P. buvo informuotas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą, turėjo galimybę transporto priemonę atsiimti, tačiau nereagavo, todėl turi prisiimti savo neveikimo pasekmes – padengti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra galimybės konstatuoti, kad V. R. turėjo realią teisę valdyti automobilį ir po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo; nėra galimybės daryti prielaidą, kad automobilio savininkas pažeidėjui suteikė teisę valdyti savo automobilį bet kada vėliau, kaip kitą po pažeidimo dieną; tokių duomenų byloje nėra; atsakovas ne tik nebuvo informuotas apie saugomą automobilį, besikaupiančią skolą, bet ir neturėjo galimybės jį atsiimti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atsakovo V. R. atžvilgiu atmetė pagrįstai.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.