Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės ir Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lorem“ dėl darbo teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškiniu (b. l. 1–5) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2017 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. DGKS-455 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą, atsakovės 2016 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 16/18 dėl S. K. siuntimo į komandiruotę pripažinti prieštaraujančiu įstatymams, priteisti ieškovui iš atsakovės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 21,12 Eur kelionės į DGK posėdį išlaidų, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2016 m. birželio 10 d. tarp atsakovės ir jo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 33, kuria jis priimtas į vairuotojo–ekspeditoriaus pareigas. Atsakovės 2016 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 16/18 ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę, tačiau 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 16/23 atsakovė jį iš komandiruotės atšaukė. 2016 m. liepos 29 d. ieškovas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą po komandiruotės pabaigos. DGK 2017 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo prašymą dėl atskirų darbo sutarties sudėtinių dalių prieštaravimo įstatymams, o prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtu. DGK nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Šioje byloje ieškovas turi teisę reikšti argumentus dėl darbo sutarties prieštaravimo įstatymams. Be to, DGK nurodė, kad įstatymas nenumato galimybės reikšti reikalavimą dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas nurodė su tokia pozicija nesutinkantis, nes jo reikalavimai nėra tapatūs nagrinėjamiems kitose civilinėse bylose. Reikalavimą dėl darbo sutarties nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis įstatymams ieškovas nurodė reiškiantis dėl to, kad darbo sutartis būtų nutraukta teismo sprendimu, todėl DGK privalėjo įvertinti darbo sutarties nuostatų teisėtumą. 2016 m. birželio 10 d. įsakyme Nr. 16/18 darbdavys nenurodė ieškovo komandiruotės trukmės, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Šis darbdavio veiksmas sukūrė jam galimybę 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 16/23 atšaukti ieškovą iš komandiruotės, išvengiant pareigos dėl nuo 2016 m. liepos 1 d. padidėjusios minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) padidinti ieškovo darbo užmokestį, kad jis atitiktų MMA, padaugintą iš koeficiento 1,3 (darbo sutarties 3 p.). Tokią darbdavio pareigą nulėmė darbo sutarties 5, 7 ir 10 punktų nuostatos, pagal kurias ieškovas privalėjo vežti krovinius užsienio valstybėse. Dėl atsakovės veiksmų ieškovas nurodė patyręs neturtinę žalą, kurią įvertino 1 500 Eur.Atsakovė atsiliepimu (b. l. 28–29) nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad darbo sutartimi šalys susitarė dėl darbo sąlygų, kurios įstatymams neprieštarauja, ieškovas su jomis sutiko, vykdė darbo funkcijas. Atsakovės vertinimu, įsakymas dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę yra įmonės lokalinis aktas, kuris neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normoms. Atsakovė nurodė, kad ieškovas pateikė DGK naują prašymą su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nenurodydamas, jog teisme nagrinėjami jo turtiniai reikalavimai, kildinami iš darbo sutarties sąlygų. Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644 padidinus MMA iki 380 Eur, atsakovei nekilo pareiga keisti darbo sutarties 3 punkto, nes darbo sutartyje nebuvo nustatytas minimalus darbo užmokestis. Atsakovė ieškovui išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, atlygino pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99. Tiek vykstant į komandiruotę, tiek jos metu ieškovas jokių pretenzijų, prašymų atsakovei neteikė, savo veiksmais patvirtino, kad sutinka su komandiruotės reikmėms išmokėta suma. Grįžęs iš komandiruotės ieškovas pateikė atsakovei dokumentus apie komandiruotėje patirtas faktines išlaidas, o atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu 2016 m. liepos 15 d.

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 66–74) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 230 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, priteisė iš ieškovo valstybei 5,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 10 d. darbo sutartimi ieškovas priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, jam nustatytas 456 Eur darbo užmokestis (sutarties 3 p.), darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė taikant suminę darbo laiko apskaitą ir laikantis darbo ir poilsio ypatumų transporte (sutarties 5 p.). Sutartyje įtvirtinta darbdavio teisė 50 proc. sumažinti dienpinigius (sutarties 7 p.). Tos pačios dienos įsakymu ieškovas išsiųstas į komandiruotę į Daniją. Atsakovė 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 16/23 atšaukė ieškovą iš komandiruotės nuo 2016 m. liepos 2 d. Su šiuo įsakymu ieškovas supažindintas 2016 m. liepos 1 d.Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo nagrinėjami kitose civilinėse bylose. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti neteisėtais 2016 m. birželio 10 d. darbo sutartį Nr. 33 ir jos vykdymą, priteisti iš atsakovės 1 500 Eur neturtinės žalos. Teismas konstatavo, kad šalys aptarė privalomąsias darbo sąlygas – darbo sutartyje numatyta darbuotojo darbovietė ir darbo funkcijos, darbo sutarties rūšis (neterminuota), darbo apmokėjimo sąlygos, nustatytas išbandymo laikotarpis ir kt. Ieškovas sutartį pasirašė ir ją vykdė. Teismas pažymėjo, kad įsakymas dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę nėra sudėtinė darbo sutarties sąlyga. Tai lokalinis teisės aktas, kuriame nustatyti individualūs darbdavio reikalavimai darbuotojui. Įsakyme konkrečiai ir aiškiai nustatytos pareigos ieškovui ir įmonės buhalterijai, įsakymas atitinka darbdavio lokaliniams teisės aktams keliamus reikalavimus. Teismas nurodė, kad byloje nėra nagrinėjamas klausimas, ar atsakovė tinkamai taikė mokesčių paskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojančius įstatymus ar poįstatyminius aktus. Įsakyme dėl vykimo į komandiruotę atsakovei nenurodžius jos trukmės nebuvo pažeistos ar ribotos ieškovo teisės. Be to, atsakovė neturėjo pareigos pasiaiškinti ieškovui, dėl kokių priežasčių jį atšaukė iš komandiruotės, nes darbdavys vienasmeniškai sprendžia, kokius lokalinius norminius teisės aktus priimti.Netenkinęs ieškinio teismas atmetė išvestinius ieškinio reikalavimus dėl 1 500 Eur neturtinės žalos ir 21,12 Eur kelionės išlaidų atlyginimo.

Apeliaciniu skundu (b. l. 79–85) ieškovas prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, tenurodė sutinkantis su DGK 2017 m. sausio 23 d. sprendimu, tačiau nenurodė konkrečių tokio sutikimo motyvų ir argumentų.Teismas be pagrindo taikė DK ir poįstatyminių aktų redakcijas, galiojusias iki 2017 m. liepos 1 d. Turėjo būti taikomas teismo sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.Teismas išėjo už ieškinio ribų, nuspręsdamas vertinti dienpinigių normas, teismo sprendimus kitose civilinėse bylose, kuriose nustatyti faktai nesusiję su nagrinėjamu ginču, o dėl ginčo esmės, t. y. 2016 m. birželio 10 d. įsakymo teisėtumo, nepasisakė.Nuo 2016 m liepos 2 d. atšaukus ieškovą iš komandiruotės jis nebuvo informuotas apie kitą jo darbo funkcijų atlikimo vietą. Kadangi 2016 m. birželio 10 d. įsakyme nebuvo nurodyta komandiruotės trukmė, ieškovas tikėjosi, kad jo darbo funkcijų atlikimo vieta ir toliau liks 2016 m. birželio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodyta Danijos Karalystė. Dėl to, kad UAB „Lorem“ įsakymas neatitiko DK nuostatų, ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes jam neatvykus į darbą adresu Veisiejų g. 11-27, Druskininkai buvo žymimos pravaikštos. Darbdavys ieškovui po 2016 m. birželio 30 d. įsakymo priėmimo jokia forma nebuvo nurodęs kitos darbo vietos.Teismas nenurodė argumentų, kodėl atsakovė neturėjo pareigos pasiaiškinti dėl darbuotojo netikėto atšaukimo iš komandiruotės.Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90–92) atsakovė prašo skundą atmesti, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti išlaidas už advokato pagalbą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio normos nustato, jog ieškinys, pareikštas iki DK įsigaliojimo, sprendžiamas pagal iki DK įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nagrinėjo ir analizavo reikšmingas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas, o darbo bylų nagrinėjimo ypatumai leidžia teismui išeiti už ieškinio ribų. Atsakovės nuomone, ieškovo reikalavimas pripažinti įsakymą dėl siuntimo į komandiruotę prieštaraujančiu įstatymų nuostatoms yra nepagrįstas, nes tai nėra sudėtinė darbo sutarties sąlyga. Atsakovė su ieškovu 2016 m. birželio 10 d. susitarė dėl visų darbo sutarties sąlygų, su kuriomis ieškovas sutiko. 2016 m. birželio 10 d. įsakymas yra įmonės lokalinis aktas, kuris neprieštarauja įstatymui, be to, ieškovas su įsakymu susipažino pasirašytinai, jo neginčijo. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad, atmetus ieškinio reikalavimus, negalėjo būti tenkintas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl iš darbo santykių kylančių teisių gynimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ginčui spręsti be pagrindo taikė iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – DK), kuris ginčijamo sprendimo priėmimo metu negaliojo. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi, būtent iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK taikomas ginčams, kai ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki 2017 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje ieškinys teisme gautas 2017 m. vasario 24 d. Be to, 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo teisės normos neturi atgalinio veikimo galios. Ši nuostata lemia, kad po ginčijamų veiksmų atlikimo pasikeitęs teisinis reglamentavimas negali turėti įtakos galiojant ankstesnei įstatymo redakcijai darbdavio atliktų veiksmų teisėtumui, šie veiksmai turi būti vertinami būtent pagal jų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija sprendžia, kad kilusiam ginčui taikyti 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pagrindo.Teisėjų kolegija nepagrįstais, nepaneigiančiais ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pripažįsta apeliacinio skundo argumentus dėl nemotyvuoto sprendimo ir išėjimo už ieškinio ribų. Vadovaujantis CPK 417 straipsniu, byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus. Ši norma, kartu su CPK 413 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią ieškinio trūkumų šalinimo institutas darbo bylose taikomas išimtiniais atvejais, kuria teisinį reglamentavimą, pagal kurį teismas bylos nagrinėjimo metu įvertina darbuotojo poziciją dėl galimo jo teisių pažeidimo ir kilusį ginčą išsprendžia įvertindamas jo esmę. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiu konkretų darbdavio aktą – 2016 m. birželio 10 d. įsakymą dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę, akcentavo galimą jo su darbdaviu sudarytos darbo sutarties sąlygų neatitikimą teisės aktų reikalavimams. Tiek dėl sutarties sąlygų teisėtumo, tiek ir dėl ginčijamo 2016 m. birželio 10 d. įsakymo pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė. Be to, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime įvardijo kitus tarp ieškovo ir atsakovės kilusius ginčus dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir atsiskaitymo su atleistu darbuotoju tinkamumo, šiais klausimais atskirai nepasisakydamas ir galimų ieškovo teisių pažeidimų papildomai nevertindamas. Dėl nurodytų priežasčių spręsti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, ar vertinti, jog teismas neteisėtai išėjo už reikalavimo ribų, nėra pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 417 str.). Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, kad jo teises darbdavys pažeidė priimdamas neteisėtą 2016 m. birželio 10 d. įsakymą dėl siuntimo į komandiruotę bei vėliau 2016 m. birželio 30 d. įsakymu ieškovą iš komandiruotės atšaukdamas. Ieškovas nurodo, kad šiais darbdavio veiksmais buvo pažeisti teisės aktų ir šalių sudarytos darbo sutarties reikalavimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į skundą argumentus, taip pat ginčijamo sprendimo motyvus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darbdaviui priimant įsakymus dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę ir atšaukimo iš komandiruotės ieškovo teisės nebuvo pažeistos. Ginčijamu 2016 m. birželio 10 d. įsakymu (b. l. 8) ieškovui įsakyta 2016 m. birželio 11 d. vykti į komandiruotę į Daniją, komandiruotės tikslu nurodant krovinių gabenimą Danijoje – Vokietijoje, pavedant buhalterijai apmokėti teisės aktuose numatytas išlaidas, įpareigojant ieškovą informuoti atsakovės buhalteriją kiekvienos darbo savaitės pabaigoje apie tikslią buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmę. Ieškovas įsakymo neteisėtumą sieja su tuo, kad įsakyme nenustatyta komandiruotės trukmė, kaip numatyta Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Komandiruotės sąnaudos, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 3 punktu, priskiriamos prie sąnaudų, nuo kurių yra leidžiami mokestiniai atskaitymai. Būtent mokesčių apskaičiavimo tikslais Pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnyje apibrėžta komandiruotės įforminimo tvarka. Toks teisinis reglamentavimas leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad Pelno mokesčio įstatyme 21 straipsnio 1 dalyje nurodytos darbdavio pareigos įsakyme dėl komandiruotės nurodyti komandiruotės trukmę nesilaikymas nėra susijęs su ieškovo teisėmis ir pareigomis. Šios pareigos nesilaikymas gali turėti įtakos mokestine prasme vertinant komandiruotės sąnaudas, tačiau nelemia pačios komandiruotės neteisėtumo ar darbuotojo teisių pažeidimo.Be to, kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, komandiruotės pabaiga buvo įforminta savarankišku 2016 m. birželio 30 d. priimtu įsakymu (b. l. 9). Jokiame teisės akte nėra ribojama darbdavio teisė atšaukti darbuotoją iš komandiruotės. Priešingai, DK 93, 228–229 straipsniuose įtvirtintos darbo sutarties šalių pareigos, pagal kurias darbdaviui suteikta prerogatyva nustatyti darbo organizavimo tvarką, o darbuotojas privalo tokios tvarkos laikytis. Toks teisinis reglamentavimas taip pat paneigia ieškovo argumento dėl 2016 m. birželio 10 d. įsakymo dėl komandiruotės turinio įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams pagrįstumą. Net ir tuo atveju, jeigu įsakyme dėl komandiruotės būtų buvusi nurodyta komandiruotės trukmė, 2016 m. birželio 30 d. įsakymo priėmimas sąlygotų komandiruotės pabaigą ir įpareigojimą ieškovui iš komandiruotės sugrįžti. Ši išvada paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad ginčijamo įsakymo turinys galėjo turėti įtakos ieškovui sprendžiant dėl jo pareigos vykti į darbą kitu adresu, nei nurodytas siunčiant ieškovą į komandiruotę. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas yra išspręstas kitoje civilinėje byloje (Druskininkų miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-47-314/2017), todėl nagrinėjant šią bylą pakartotinai vertinti ieškovo argumentus, susijusius su jo atleidimo iš darbo teisėtumu, nėra pagrindo (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nurodytos darbo sutarties sąlygos negali būti vertinamos kaip neteisėtos nei jas vertinant atskirai, nei siejant su įsakymu dėl ieškovo siuntimo į komandiruotę ar ieškovo atšaukimu iš komandiruotės. 2016 m. birželio 10 d. darbo sutartimi (b. l. 6) ieškovas priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, jam nustatytas 456 Eur darbo užmokestis (sutarties 3 p.), darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė taikant suminę darbo laiko apskaitą ir laikantis darbo ir poilsio ypatumų transporte (sutarties 5 p.). Sutartyje įtvirtinta darbdavio teisė 50 proc. sumažinti dienpinigius (sutarties 7 p.). Tarp šalių nekilo ginčo nei dėl ieškovo pareigybės, nei dėl to, kad jam, kaip vairuotojui ekspeditoriui, galėjo būti taikoma speciali darbo laiko apskaitos tvarka, kad susitardamos dėl delspinigių dydžio mažinimo šalys teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Darbo sutarties 3 punktu nustatytas ieškovo darbo užmokestis viršijo MMA, todėl teisinio reglamentavimo pokyčiai, pagal kuriuos nuo 2016 m. liepos 1 d. MMA padidėjo nuo 350 Eur iki 380 Eur, nenulėmė darbo sutarties sąlygos neteisėtumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“, darbuotojo, kurio darbo užmokestis yra mažesnis nei MMA, padauginta iš koeficiento 1,3, siuntimo į komandiruotę sąnaudoms taikomas kitoks apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu režimas, taip pat kitokia tokių sąnaudų panaudojimo pelno mokesčio bazei sumažinti tvarka, tačiau pati savaime tokia situacija negali būti vertinama kaip teisės aktų, o kartu ir darbuotojo teisių pažeidimas. Kaip neturintį įtakos ginčijamo įsakymo teisėtumui teisėjų kolegija vertina ir ieškovo argumentą, kad jo su atsakove sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje (b. l. 7) buvo numatyta jo atsakomybė už žalą, padarytą vykdant atsakovės partnerių Danijoje nurodymus. DK 256 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta darbo sutarties šalių teisė susitarti dėl konkrečių darbų ir vertybių, kuriuos vykdant darbuotojui bus taikoma visiška materialinė atsakomybė. Konkretus susitarimas kolektyvinėje sutartyje apribojo ieškovo materialinę atsakomybę, tačiau nesusiaurino jo darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.Pripažinęs, kas pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl pažeidimu padarytos žalos bei su teisių gynimu susijusių išlaidų atlyginimo.Apibendrindama nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamais darbdavio veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinį skundą atmetus iš ieškovo atsakovei priteisiamas atsakovės išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimas – 242 Eur (b. l. 93) (CPK 93 str., 98 str.), kuris neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas, maksimali suma 1 090,31 Eur).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Lorem“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) apeliacinės instancijos teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.