Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pareiškėjas prašė panaikinti antstolio 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. Nurodė, jog pareiškėjas, vykdydamas 2014 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2A-276/14 ir 2015 m. gegužės 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015, pateikė išieškotojui 2015 m. liepos 1 d. Ergo Insurance SE išduotą darbų garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštą. Apie teismo sprendimo įvykdymą taip pat buvo pranešta Vilniaus apygardos teismui ir antstoliui. Aplinkybė, kad išieškotojo netenkina pateikto darbų garantinio laikotarpio laidavimo draudimo rašto forma, nereiškia, kad teismo sprendimas nėra įvykdytas ar įvykdant teismo sprendimą išieškotojui pateiktas darbų garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštas neatitinka teismo nustatytų reikalavimų. Išieškotojas, gavęs raštą nustatyta tvarka nesikreipė nei į draudimo bendrovę, nei į pareiškėją ir nenurodė jokių atliktų darbų trūkumų ar defektų, neprašė šių trūkumų ištaisyti arba sumokėti garantijoje nurodytą sumą. Todėl darytina išvada, kad jokių pareiškėjo atliktų darbų trūkumų ar defektų nebuvo. Pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus, atliktais su defektais pripažinti Vaikų žaidimo aikštelės dangos (hidroizoliacijos) įrengimo darbai, kuriems draudimo bendrovės garantija netaikoma. Taigi nėra jokio pagrindo taikyti garantiją visiems atliktiems darbams, kaip tai nurodoma išieškotojo 2015 m. rugpjūčio 27 d. rašte antstoliui, kuriuo antstolis vadovaujasi, nurodydamas darbų vertę, kuriai turėtų būti taikoma garantija. Jokių paslėptų darbų, kuriems galėtų būti taikoma 10 metų garantija, pareiškėjas neatliko. Nesant paslėptų darbų, negali būti ir tyčia paslėptų darbų, kuriems galėtų būti taikoma 20 metų garantija. Statybos objektas 2009 m. spalio 20 d. aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti, nuo šios datos skaičiuojamas 5 metų atliktiems statybos darbams garantinio laikotarpio pradžios terminas jau yra pasibaigęs, taigi nėra nei pareigos, nei galimybės pateikti draudimo bendrovės garantiją, kadangi pasibaigus statybos darbų garantijos terminui, tokių garantijų draudimo bendrovės tiesiog neišduoda. Antstolis, priimdamas neįvykdymo aktą, vadovavosi tik abstrakčiais išieškotojo teiginiais ir tinkamai neištyrė visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Be to, pagal rangos sutartį atliktų darbų priėmimo-perdavimo metu skolininkas ir išieškotojas neužfiksavo ir nenurodė, kad kurie nors darbai ar atliktų darbų dalys laikytinos paslėptomis, taigi dokumentuose nenurodžius, kurie darbų elementai laikytini paslėptais, visiems rangos sutarties pagrindu atliktiems darbams taikytinas penkerių metų garantinis terminas. Išspręstos civilinės bylos rezultatas neturi įtakos teisiniam klausimui, nagrinėjamam šioje byloje.

Antstolis nesutiko su skundu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog vykdo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1723-340/2013 dėl 27 189,82 Eur baudos išieškojimo iš skolininko išieškotojui. Vykdant minėtą vykdomąjį raštą antstolis surašė 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą bei pareiškimu kreipėsi į teismą dėl teismo sprendime Nr. 2-1723-340-2013 numatytų pasekmių taikymo, tai yra leidimo išieškoti priteistą iš ieškovo – skolininko atsakovo – išieškotojo naudai 27 189,82 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi atskirąjį skolininko skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, kuria teismas antstolio prašymą dėl sprendimo neįvykdymo pasekmių tenkino. Visi tarp skolininko ir išieškotojo kilę ginčai dėl materialinių teisinių santykių jau yra išspręsti teismų procesiniais sprendimais bei priimtas res judicata galią turintis teismo sprendimas, tai yra įsiteisėjusiu sprendimu pareiškėjas yra įpareigotas pateikti draudimo bendrovės garantiją, susijusią su atliktais darbais, už kuriuos gavo atlyginimą ir prisiėmė garantinius įsipareigojimus. Įstatymo leidėjas numato, jog surašęs neįvykdymo aktą antstolis privalo kreiptis į teismą, kad būtų įvertinta, ar pagrįstai prašoma taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes. Kadangi pareiškėjas neįvykdė teismo sprendimo byloje Nr. 2-1723-340/2013, ir nepateikė įrodymų, kad skolininkas pateikė išieškotojui šalių 2009 m. birželio 6 d. rangos sutarties 3.2.2. ir 8.1. punktuose numatytą galiojančią draudimo bendrovės garantinio laikotarpio laidavimo garantiją, kad Ergo Insurance SE draudėjui išduotas 2015 m. liepos 1 d. garantinio laikotarpio laidavimo draudimo raštas, kuris galiojo nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., yra (buvo) pratęstas ilgesniam laikotarpiui, taip pat, kad įvairios draudimo bendrovės atsisakė išduoti ilgesnio termino garantinio laidavimo raštą, todėl buvo surašytas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas.

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Gatvių statyba“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį ir panaikinti antstolio 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. Nurodo, jog šioje byloje ginčijami antstolio veiksmai, kuriais buvo konstatuota, kad pareiškėjo pateiktas Laidavimo draudimo raštas neatitinka rangos sutarties sąlygų, tai yra apima per trumpą darbų kokybės garantinį laikotarpį. Rangos sutarties 8.1. punkte numatyta, kad rangovo atliktiems darbams suteikiama garantija pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus: 5 metai – statybos darbams, 10 metų – paslėptiems statybos darbams, 20 metų – tyčia paslėptiems defektams. Taigi, rangos sutartyje konkretus, apibrėžtas garantinis terminas, pagal kurį pareiškėjas turėjo pateikti Laidavimo draudimo raštą, nebuvo nustatytas. Todėl antstolis bei teismas, siekdami nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai įvykdė teismo sprendimą ir pateikė reikiamą Laidavimo draudimo raštą, privalėjo nustatyti, kokio pobūdžio darbai buvo atlikti (paprasti, paslėpti, tyčia paslėpti), kokios trukmės garantiniais terminais saugomi ir atitinkamai kokios apimties Laidavimo draudimo raštas turėjo būti pateiktas. Šių aplinkybių nustatymo klausimas yra esminis siekiant įvertinti, ar antstolio veiksmai teisėti ir pagrįsti, todėl tai yra neabejotinas šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antstolis rėmėsi tik deklaratyviu, jokiais argumentais nepagrįstu išieškotojo teiginiu bei viena rangos sutarties nuostata. Antstolis privalėjo ištirti situacijos faktines aplinkybes bei nurodyti, kurie rangos sutarties pagrindu atlikti darbai laikytini paslėptais ir dėl šios priežasties saugomi dešimties metų ar ilgesniu garantiniu terminu, atitinkamai jų atžvilgiu išduodant ilgiau galiojantį Laidavimo draudimo raštą. Teismas, nenustatęs, kokio pobūdžio darbai buvo atlikti ir kokios apimties garantiniais terminais jie turėtų būti saugomi, neturėjo jokios galimybės teisingai konstatuoti, jog antstolio veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti. Visiškai nesuprantama, apie ką kalba antstolis bei teismas, teigdami, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Laidavimo draudimo raštas atitinka rangos sutarties sąlygas. Pareiškėjas pateikė Laidavimo draudimo raštą, kuris apėmė ilgesnį nei penkeri metai garantinį laikotarpį nuo statybos darbų perdavimo momento. Būtent antstolis bei teismas, konstatuodamas, jog antstolio veiksmai buvo teisėti, privalėjo aiškiai nurodyti, kodėl Laidavimo draudimo rašto pateikimas laikytinas netinkamu teismo sprendimo įvykdymu, o ne perkelti atitinkamą naštą pareiškėjui ir reikalauti ne tik pateikti Laidavimo draudimo raštą, bet ir papildomus duomenis, nurodančius, kad jis tinkamas. Teismas privalėjo nurodyti, kurios pagal rangos sutartį atliktų darbų dalys laikytinos paslėptomis, todėl saugomos dešimties metų ar ilgesniu garantiniu terminu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal rangos sutartį atliktų darbų priėmimo-perdavimo metu skolininkas ir išieškotojas neužfiksavo, ir nenurodė, kad kurie nors darbai ar atliktų darbų dalys laikytinos paslėptomis. Jokių paslėptų darbų, kuriems taikytinas dešimties metų garantinis terminas nebuvo nurodyta nei priėmimo-perdavimo akte, nei 2009 m. birželio 9 d. orientacinėje sąmatoje, nei 2009 m. spalio 20 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte. Darytina išvada, kad sutarties šalims nei darbų priėmimo-perdavimo akte, nei orientacinėje sąmatoje ar kituose atitinkamų statybos darbų vykdymo ar jų rezultatų perdavimo metu surašytuose dokumentuose nenurodžius, kurie darbų elementai laikytini paslėptais, visiems rangos sutarties pagrindu atliktiems darbams taikytinas penkerių metų garantinis terminas. Kitoks susiklosčiusios situacijos faktinių aplinkybių vertinimas ir dešimties metų garantinio termino šiems darbams suteikimas reikštų teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principų pažeidimą. Skolininkas atsiduria neaiškioje padėtyje, nežinodamas, kokios trukmės laikotarpį jį saistys garantiniai įsipareigojimai, nors priėmimo-perdavimo akte bei kituose su statybos darbais susijusiuose dokumentuose nėra nurodyta, kurie darbų elementai laikytini paslėptais, taikant jiems dešimties metų garantiją. Antstolis pirmiausiai priėmė 2015 m. rugsėjo 15 d. Neįvykdymo aktą, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas nėra įvykdęs 2014 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismo vykdomojo rašto Nr. 2-1723-340/2013. Tuomet šio Neįvykdymo akto pagrindu surašė 2015 m. rugsėjo 15 d.pareiškimą dėl teismo sprendime nurodytų pasekmių taikymo ir pateikė jį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Apibrėžiant minėtų dokumentų tarpusavio teisinį ryšį, darytina išvada, jog 2015 m. rugsėjo 15 d. Neįvykdymo aktas yra 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškimo dėl teisinių padarinių taikymo teisinis pagrindas ir Neįvykdymo akto neteisėtumas savaime lemtų pareiškimo dėl teisinių padarinių taikymo teisinį nepagrįstumą. Civilinės bylos, kurioje išspręstas 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškimo dėl teismo sprendime nurodytų padarinių taikymo pagrįstumo klausimas, rezultatas negali lemti, kaip turėtų būti išspręstas 2015 m. rugsėjo 15 d. Neįvykdymo akto teisėtumo klausimas. Tai paaiškinama tuo, jog būtent Neįvykdymo aktas yra pareiškimo dėl pasekmių taikymo teisinį pagrindą sudarantis dokumentas, o ne atvirkščiai. Todėl pareiškimo, kuris kyla iš Neįvykdymo akto ir yra priimtas jo pagrindu, neteisėtumas negali nulemti paties Neįvykdymo akto, kaip teisinio pagrindo, neteisėtumo. Darytina išvada, kad civilinėje byloje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. priėmė nutartį, padarytos išvados visiškai teisiškai nesaisto teismo šioje byloje sprendžiamų klausimų atžvilgiu, nes kitoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas visiškai kito dokumento teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.