Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovės atstovui V. T., atsakovo atstovams advokatui Haroldui Ivanauskui, Valdai Dominaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-212-544/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Solanika“ ieškinį atsakovui ūkininkui G. D. dėl 51997,73 Eur skolos priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė UAB „Solanika“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo ūkininko G. D. 51997,73 Eur skolos pagal sutartis, 0,2 procentus delspinigių nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško prievolių įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad bulvių sėklos dauginimo sutartis nebegaliojo ir jos vykdyti mokant ieškovei 20 procentų licencinį mokestį nebereikėjo. Atsakovas daugino ir sertifikavo ieškovės sukurtą bulvių veislę. Lietuvos Respublikos veislių apsaugos įstatymu ir Augalų sėklininkystės įstatymu selekcininkui suteikta veislės teisinė apsauga, todėl sertifikuoti bulves be dauginimo sutarties su veislės savininku buvo neįmanoma. Norint sertifikuoti bulves, Tarnybai pateikti PVM sąskaitą faktūrą apie bulvių sėklos įgijimą nepakako, buvo būtina pateikti bulvių dauginimo sutartį su veislės savininku, todėl nesutinka su Tarnybos pateikta išvada šioje byloje. Atsakovas minėta sutartimi naudojosi sertifikavimo procese ir be pagrindo tvirtina, kad sutartis negaliojo bei šiuo pagrindu neigia savo pareigą atsiskaityti už naudojamą intelektualinę nuosavybę.

Ieškovės nuomone, ji įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas: ieškovei priklausančio produkto neteisėtą licencijavimą, žalą sutarties 4.4., 3.1. punktų ribose; priežastinį ryšį tarp neteisėto produkto vartojimo ir pareigos atsiskaityti už intelektualinės nuosavybės naudojimą.

Kadangi atsakovas dalį prievolės pagal 2017 m. vasario 8 d. sutartį įvykdė po kreipimosi į teismą, ieškovei už šią ieškinio dalį turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos kaip už patenkintą ieškinio reikalavimų dalį, o atsakovas atitinkamai negali pretenduoti į pilną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 15226,64 Eur skolos ir 11082,80 Eur delspinigių pagal 2017 m. vasario 8 d. sutartį atsakovo atstovai nurodė, kad ieškovės prašomą priteisti 15226,64 Eur pagrindinę skolą sumokėjo, todėl jos priteisti nebėra pagrindo. Nurodė, kad atsakovas neneigė šios skolos buvimo, tačiau prievolės vykdymą buvo sustabdęs dėl ieškovės nesąžiningų veiksmų, įskaitant ir pasireiškiančius prievolių pagal 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutartį nevykdymu. Už pavėluotai pagal minėtą sutartį sumokėtą 15226,64 Eur skolą ieškovei sumokėjo 554,25 Eur (0,02 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną ieškinio senaties termino ribose už 182 dienas), todėl jų taip pat nėra pagrindo priteisti, nes ieškovė reikalauja nepagrįstai didelių, 73 procentus metinių palūkanų sudarančių ir teismų praktikos bei bylos aplinkybių neatitinkančių netesybų priteisimo.

Atsakovas reikalavimui dėl delspinigių priteisimo prašė taikyti sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ir vien šiuo pagrindu šią ieškinio dalį atmesti. Be to, atsakovas prašė nuo 0,2 iki 0,02 procentų sumažinti delspinigių dydį, įvertinus tai, kad: pagrindinė prievolė įvykdyta; ieškovė nėra pateikusi įrodymų apie patirtus nuostolius dėl pavėluoto sumokėjimo; 0,2 procentų delspinigių dydis nustatytas ieškovės iniciatyva; atsakovas yra ūkininkas ir silpnesnė sutarties šalis; civilinė atsakomybė negali būti priemone nesąžiningai pasipelnyti kito asmens sąskaita; ieškovė prašo priteisti net 72,79 procentų delspinigių nuo prašomos priteisti 15226,64 Eur pagrindinės skolos.

Be to, ieškovė į bylą pateiktoje 2017 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 2017/25 15226,64 Eur nurodė 2017 m. vasario 8 d. pirkimo pardavimo sutarties sąlygų neatitinkantį jos apmokėjimo terminą iki 2017 m. gegužės 22 d., nuo kurio skaičiuoja delspinigius, nors anksčiau tos pačios datos, numerio ir sumos sąskaitoje buvo nurodytas sutartyje numatytas terminas iki 2018 m. vasario 1 d., o tai sudaro savarankišką šio reikalavimo atmetimo pagrindą.

Dėl ieškovės reikalavimų, kildinamų iš 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutarties, atsakovo atstovai nurodė, kad reikalavimai priteisti 24938,10 Eur skolą bei 750,19 Eur palūkanų nepagrįsti ir naudojami kaip spaudimo priemonė atsakovui. Paaiškino, kad minėta bulvių sėklos dauginimo sutartis galiojo 3 metus nuo jos pasirašymo dienos (5.1 punktas). Šį faktą patvirtina tai, kad: nuo 2013 metų ieškovė nevykdė sutarties 1.1.-1.3. punktuose, atsakovė - 2.1.- 2.12. punktuose nustatytų pareigų; nei viena iš šalių nereiškė viena kitai pretenzijų dėl sutarties nevykdymo; nebuvo pasirašomi suderinimo aktai; ieškovė neberašė atsakovui sąskaitų; ieškovė inicijavo naujos tokio paties pobūdžio sutarties sudarymą ir pasirašymą, nes ankstesnė sutartis nebegaliojo; ieškovė 2017 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte su atsakovu už 2017 metus nenurodė skolų pagal minėtą sutartį. Todėl mano, kad ieškovė neturėjo pagrindo nuo 2013 metų nebegaliojančios sutarties pagrindu išrašyti atsakovui į bylą pateiktą 2018 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą 24938,10 Eur už 2016-2017 metus ir jų pagrindu reikalauti skolos priteisimo, juo labiau, kad ieškovė jos neatsiuntė atsakovui, o pateikė iš karto teismui. Šioje sąskaitoje nurodyta A ir B kategorijos parduotos sėklos kaina ir kiekis, tačiau nepateikti įrodymai, iš kur šie duomenys gauti bei kad bulvės aplamai buvo parduotos. „B“ kategorijos bulvių sėkla nebuvo sutarties dalyku, o „A“ kategorijos bulvių sėklai ieškovė kainą nustatė vienasmeniškai 60 Eur, nors ji pagal sutartį turėjo neviršyti 200 Lt.

Pažymi, kad minėtos bulvių sėklos dauginimo sutarties pati ieškovė nevykdė, nepirko atsakovo užaugintų bulvių, todėl atsakovas negavo to, ko tikėjosi iš šios sutarties ją sudarydamas ir pats turėjo rūpintis šios sėklos pardavimu. Sutartis niekada nebuvo registruota saugotinų veislių tvarkytoją. Sertifikuojant bulves Tarnyboje buvo tikrinama tik pirkimo – pardavimo sutartis, o ne bulvių sėklos dauginimo (licencijavimo) sutartis. Nors pastaroji nuo 2013 metų negaliojo, iki ginčo tarp šalių kilimo ieškovė ir toliau pagal pirkimo pardavimo sutartis pardavinėjo bulvių sėklą atsakovui, nors visada žinojo, kad jis tą sėklą sės, o derlių realizuos.

Institucija, teikusi išvadą šioje byloje, Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išvadoje nurodė atsakovo G. D. vardu aprobuotus sėklinių bulvių veislių, priklausančių Norika GmbH, plotus, sertifikuotus sėklinių bulvių kiekius, patvirtino, kad Tarnyba išdavė sėklinių bulvių sertifikatus išvadoje nurodytoms Norika GmbH priklausančių veislių sėklinėms bulvėms. Išvadoje Tarnyba nurodė, kad pagal rinkai tiekiamų sėklinių bulvių privalomųjų reikalavimų aprašą dauginamosios medžiagos tiekėjas kreipiasi į tarnybą dėl sėklinių bulvių aprobavimo, gumbų kokybės tyrimų atlikimo ir sertifikato išdavimo, kad aprobuotojui apžiūrint sėklinių bulvių pasėlius, pasėlio savininkas privalo pateikti sėklinių bulvių įsigijimo dokumentus, lauko schemas, duomenis apie priešsėlius, sėjomainas, o kiti nurodyti dokumentai yra tikrinami tiekėjo veiklos vietoje, ir Tarnyba neprašo tiekėjų pateikti minėtų dokumentų kopijų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Dėl reikalavimų pagal 2017 m. vasario 8 d. pirkimo pardavimo sutartį.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovė UAB „Solanika“, kuri yra Vokietijos selekcinės firmos „Norika“ GmbH įgaliotas atstovas Lietuvoje, ir atsakovas ūkininkas G. D. 2017 m. vasario 8 d. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė ir iki nustatyto termino atsakovui perdavė 48,4 tonas 30453,28 Eur vertės sėklinių bulvių (1, 4 punktai). Pagal sutartį atsakovas už sėklines bulves su ieškove turėjo atsiskaityti 15226,64 Eur sumokėdamas iki 2017 m. kovo 1 d. bei per 7 dienas po vienos iš sėklos rūšių pristatymo (2 punktas). Byloje nėra ginčo, kad šią sutartinių įsipareigojimų dalį šalys įvykdė (b. l. 19-22).

Pagal minėtą sutartį likusius 5226,64 Eur atsakovas ieškovei turėjo sumokėti iki 2018 m. vasario 1 d. (2 punktas, b. l. 19). Byloje nustatyta, kad šią sumą atsakovas ieškovei sumokėjo 2018 m. rugsėjo 13 dieną po ieškovės kreipimosi į teismą 2018 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 12, 42). Taigi atsakovas praleido minėtos sutarties 2 punkte nurodytą mokėjimo terminą, todėl jis laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.38 straipsnio 1 dalies, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.344 straipsnio 1 dalis) ir turi sumokėti ieškovei netesybas (CK 6.71 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1, 2 dalys). Minėtos sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad pirkėjas (atsakovas) pradelsęs laiku atsiskaityti už gautą bulvių sėklą moka 0,2 procentus nuo neapmokėtos sumos delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną (b. l. 19). Todėl atsakovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų delspinigius dėl termino atsiskaityti pažeidimo ir dėl to jam pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė priskaitytą delspinigių sumą (b. l. 22-26).

Atsakovas iš esmės pripažino savo pareigą sumokėti ieškovei delspinigius pagal sutarties 6 punktą dėl sutarties 2 punkte numatyto termino atsiskaityti pažeidimo, tačiau ginčija sutartyje nustatytų 0,2 procentų nuo neapmokėtos sumos delspinigių dydį, tvirtindamas, kad jis turi būti sumažintas iki 0,02 procentų ir apskaičiuotas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyto 6 mėnesių senaties termino ribose. Taip apskaičiuotą delspinigių dydį už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. 554,25 Eur atsakovas ieškovei sumokėjo 2018 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 43).

Teismo nuomone, atsakovo prašymas taikyti ieškovės reikalavimui dėl delspinigių priteisimo sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, jeigu ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (delspinigių) (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senatis terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, o jeigu pažeidimas yra tęstinis – ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Kadangi prievolės sumokėti 15226,64 Eur skolą pagal sutartį baigėsi 2018 m. vasario 1 d., o atsakovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 12), tai pagal 2017 m. vasario 8 d. sutarties 2, 6 punktų nuostatas ieškovė iš atsakovo senaties termino ribose už šešis mėnesius turėtų teisę reikalauti 5572,95 Eur delspinigių (15226,64×0,2×183 d.). Šioje vietoje pastebėtina, kad ieškovė į bylą pateiktoje 2017 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje SOL NR. 2017-25 (b. l. 22) nurodė 2017 m. vasario 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų neatitinkantį jos apmokėjimo terminą (iki 2017 m. gegužės 22 d.), nuo kurio skaičiuoja delspinigius, nors anksčiau atsakovui buvo pateikusi sąskaitą faktūra su tais pačiais rekvizitais, bet apmokėjimo terminas buvo nurodytas iki 2018 m. sausio 31 d. (b. l. 61). Todėl ieškinio reikalavimo dalis dėl 5509,85 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovo atmetama dėl senaties termino pasibaigimo iki ieškinio pareiškimo teisme, atsakovui reikalaujant taikyti šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, nesant prašymo ir svarbių priežasčių jį atnaujinti, o taip pat nenustačius aplinkybių, sudarančių pagrindą jį nutraukti ar sustabdyti.

Atsakovas prašė teismo sumažinti šalių numatytų delspinigių pagal 2017 m. vasario 8 d. sutarties 6 punktą dydį nuo 0,2 procentų iki 0,02 procento (tai sudarytų 557,29 Eur (15226,64×0,2×183d.)), nes jie aiškiai per dideli, neatitinka teismų praktikoje pripažįstamo sąžiningo, teisingo ir protingo delspinigių dydžio, pagrindinė prievolė įvykdyta, ieškovė nėra pateikusi įrodymų apie patirtus nuostolius dėl pavėluoto sumokėjimo, 0,2 procentų delspinigių dydis buvo nustatytas ieškovės iniciatyva, atsakovas yra ūkininkas ir silpnesnė sutarties šalis, netesybos negali būti priemone nesąžiningai pasipelnyti kito asmens sąskaita, ieškovės prašomi priteisti iš atsakovo sudaro net 72,79 procentus metinių palūkanų nuo prašytos priteisti 15226,64 Eur pagrindinės skolos.

Teismo nuomone, atsakovo argumentai dėl 2017 m. vasario 8 d. šalių sudarytos sutarties 6 punkte numatytų 0,2 procentų delspinigių nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną sumažinimo iš dalies pagrįsti ir sudaro faktinį bei teisinį pagrindą juos sumažinti iki 0,1 procento nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną senaties termino ribose, kas sudarytų 2786,48 Eur ((15226,64×0,1×183 d.). Kadangi atsakovas sumokėjo 554,25 Eur delspinigių, papildomai iš atsakovo ieškovei priteisiama 2232,23 Eur delspinigių. Ši išvada daroma vadovaujantis šiais motyvais.

CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja abudu pagrindai dėl netesybų mažinimo.

Tačiau teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Netesybos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015, 2015 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-358/2015).

Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje laikomasi ir tokios pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė jau iš atsiliepimo į ieškinį žinojo apie atsakovo pareikštus prieštaravimus dėl jos reikalavimo priteisti 11082,80 Eur netesybų delspinigių forma, tačiau nei vėlesniuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžiuose neįrodinėjo tikėtinų nuostolių, siekdama pagrįsti protingą netesybų dydį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnio principus ir kt.). Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2012 m. gruodžio 19 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas spręsti, jog atsakovas pagrįstai tvirtina, kad pirkimo – pardavimo sutartyje šalys numatė aiškiai per dideles netesybas. Kitokių išvadų nesuponuoja ir ieškovės nurodyti argumentai, kad sutartyje nurodydamos netesybas šalys įgyvendino sutarčių laisvės principą, kad atsakovas nėra silpnesnė sutarties šalis ir sutarties sąlygos neginčijo, kad skolą sumokėjo tik po kreipimosi į teismą, kad atsiskaitymo terminas buvo esminė sutarties sąlyga, kad numatytos netesybos tik nedidele dalimi kompensavo ieškovės nuostolius dėl sužlugdyto verslo ir nereiškia praturtėjimo.

Kaip jau nurodyta, ieškovė patirtų nuostolių dydžio neįrodinėjo, todėl ieškovės argumentai dėl sutarčių laisvės principo pažeidimo ir dėl didesnių už netesybas nuostolių netesybų mažinimo kontekste laikytini nepagrįstais. Sprendžiant netesybų sumažinimo klausimą atsakovo atžvilgiu byloje yra aktualu ir tai, kad iš esmės didžioji dalis prievolės pagal sutartį buvo įvykdyta, t. y. bendra rangos sutarties kaina – 30453,28 Eur, iš kurių 15226,64 Eur buvo sumokėti sutartyje numatytais terminais ir tvarka. Taigi atsakovas nepažeisdamas sutarties sąlygų buvo neįvykdęs 50 procentų prievolės, tačiau pažymėtina, kad ir likusius 15226,64 Eur jis taip pat sumokėjo, nors ir po bylos iškėlimo teisme, taip pat sumokėjo ir neginčijamą delspinigių sumą. Esant tokioms aplinkybėms pagal minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus beveik 73 procentus metinių palūkanų siekianti delspinigių suma nuo prašytos priteisti 15226,64 Eur pagrindinės skolos laikytina aiškiai per dideliu netesybų dydžiu, nors jis vienodo dydžio buvo nustatytas ir abiem sutarties šalims. Tačiau iš kitos pusės, šalis sieja ilgalaikiai sutartiniai verslo santykiai, atsakovas yra verslu žemės ūkio srityje ilgą laiką užsiimantis ūkininkas, turi analogiško pobūdžio sutarčių sudarymo patirties, nustatytu terminu nebuvo sumokėjęs ženklios pinigų sumos, kurios pagrįstumo neginčijo bei neįrodė savo teiginio, kad buvo teisėtas ir pagrįstas pagrindas sustabdyti prievolės vykdymą dėl ieškovės įvykdyto sutarties pažeidimo. Todėl daroma išvada, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą netesybų mažinimui dėl prievolės dalinio įvykdymo ne iki atsakovo siūlomų 0,02 procentų, bet iki 0,1 procento nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.

Dėl reikalavimų pagal 2010 m. balandžio 30 d. sutartį

Byloje nustatyta, kad 2010 m. balandžio 30 d. šalys sudarė bulvių sėklos dauginimo sutartį Nr. 01/02, kurios objektas – užsakovo pateiktų bulvių sėklos dauginimas vykdytojo žemės plotuose naudojant vykdytojo techninius ir finansinius išteklius. Pagal sutartį ieškovė UAB „Solanika“ (užsakovė) įsipareigojo laiku suderinti, surasti ir pristatyti vykdytojui (atsakovui) sertifikuotos elitinės bulvių sėklos, laiku vykdytojui apmokėti jo pateiktą sertifikuotą sėklinę medžiagą (1 punktas). Pagal šią sutartį, be kita ko, atsakovas turėjo teisę savarankiškai realizuoti sėklinių bulvių trečiajam asmeniui, sumokant ieškovei licencinį mokestį 20 procentų nuo pardavimų kainos, bet ne daugiau kaip po 200,00 Lt už „A“ kategorijos sėklos toną ir po 300,00 Lt už „E“ kategorijos sėklos toną, visus atsiskaitymus atliekant iki birželio 30 dienos (3.1.,4.4., 4.5.punktai). Ieškovė tvirtina, kad būtent šio sutartinio įsipareigojimo iki kiekvienų metų 30 dienos apmokėti ieškovei 20 procentų licencinį mokestį nuo savarankiškai realizuotų sėklinių bulvių atsakovas nevykdė ir yra skolingas ieškovei 24938,10 Eur. Kadangi atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreipimosi į teismą dienai CK 6.210 straipsnio 2 dalies, 6.261 straipsnio pagrindais turi sumokėti 750,19 Eur palūkanų, kurios yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai.

Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai nurodo, kad ieškovės reikalavimai, kildinami iš 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutarties priteisti 24938,10 Eur skolą bei 750,19 Eur palūkanų, yra nepagrįsti. Ši išvada daroma vadovaujantis šiais motyvais.

Minėtos 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad: sutartis galioja 3 metus nuo jos pasirašymo dienos, o atsiskaitymuose – iki pilno atsiskaitymo tarp šalių; sutartis automatiškai prasitęsia sekančiam trijų metų laikotarpiui, jei nei viena pusė nepareiškė valios raštu nutraukti sutarties; sutartis gali būti nutraukta kiekvienos iš šalių iniciatyva raštiškai pranešus apie tai antrai šaliai ne vėliau kaip keturi mėnesiai iki sėklos sodinimo ir pilnai atsiskaičius už praeitą sezoną (b. l. 17-18).

Taigi, pagal pažodinį sutarties 5 punkto sąlygos turinį sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 30 d. ir, automatiškai pratęsus ją dar trejiems metams, ji galėjo dar galioti iki 2016 m. balandžio 30 dienos. Tuo tarpu pagal į bylą pateiktą 2018 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą faktūrą SOL Nr. 2018/25 (b. l. 27) ieškovė iš atsakovo reikalauja 17460,00 Eur licencinio mokesčio už 291 toną „A“ kategorijos sertifikuotų bulvių sėklą 2017 metais ir 3150,00 Eur licencinio mokesčio už 75 tonas „B“ kategorijos sertifikuotų bulvių sėklą 2016 metais, tačiau minėtos sutarties 3.1., 4.4. punktuose 20 procentų nuo savarankiškai realizuotų sėklinių bulvių ir sėklinės medžiagos licencinis mokestis už „B“ kategorijos sėklos toną visai nenumatytas.

Nors minėtos sutarties 5 punkte numatyta, kad sutartis kiekvienos iš šalių iniciatyva gali būti nutraukta raštu pranešus kitai šaliai prieš atitinkamą terminą, tačiau netgi sutartyje esant išlygai, kad ji keičiama raštu, sutarties šalys savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus, o kita sutarties šalis atitinkamai veikia, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

Teismo nuomone, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą vertinti, kad minėta sutartis šalių elgesiu faktiškai buvo nutraukta (pasibaigė) pasibaigus numatytam jos galiojimo trejų metų terminui. Byloje nepateikta patikimų ir objektyvių įrodymų, kad po 2013 metų kuri nors sutarties šalis vykdė 2010 m. balandžio 30 d. sutartyje numatytus įsipareigojimus, įskaitant ir ieškovės įsipareigojimą vykdyti sutarties 1.1-1.3 punktuose numatytas pareigas, priiminėti atsakovo pateiktą bulvių sėklą (2.9 punktas), mokėti atsakovui už realizuotą jo išaugintą sėklą (3.2, 4.1 punktai) ir kt. Atsiskaitymų pagal 2010 m. balandžio 30 d. sutartį už sėklos dauginimo sezoną suderinimo aktai bei PVM sąskaitos faktūros taip pat buvo sudaromos tik už 2010 – 2011, 2011 – 2012, 2012 - 2013 metų sezonus (b. l. 45 – 50). Pagal bylos duomenis, nei viena iš šalių po 2013 metų sezono iki šio ginčo kilimo jokių pretenzijų dėl sutarties nevykdymo viena kitai nereiškė, toliau bendradarbiavo sudarydamos kitas sutartis (b. l. 92, 93). 2017 m. gegužės 8 d. ieškovė atsakovui pardavė 15226,64 Eur vertės sėklines bulves, skolų suderinimo akte už 2017 metus patvirtino tik šią skolą ir jokių kitokių skolų, įskaitant ir šioje byloje prašomą priteisti skolą pagal 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutartį Nr. 01/02 nenurodė (b. l. 60, 61, 92, 93). 2017 m. vasario 4 d., 2018 m. vasario 28 d. bulvių sėklos dauginimo sutarčių projektai ir elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina, kad ieškovė siūlė atsakovui sudaryti naują pagal pradmenis ir esmę iš esmės analogiško turinio bulvių sėklos dauginimo sutartį (b. l. 51-59). Ieškovė nepateikė įtikinamų argumentų, kodėl siekė sudaryti naują sutartį, jei, kaip tvirtina, tebegaliojo 2010 metais sudaryta bulvių sėklos dauginimo sutartis.

Ieškovė UAB „Solanika“ tvirtina, kad 2010 m. balandžio 30 d. šalių sudarytos bulvių sėklos dauginimo sutarties Nr. 01/02 galiojimą patvirtina tai, kad atsakovas daugino ir sertifikavo ieškovės sukurtą bulvių veislę, o sertifikuoti bulves be dauginimo sutarties su veislės savininku pagal Lietuvos Respublikos veislių apsaugos įstatymą ir pagal Augalų sėklininkystės įstatymą buvo neįmanoma. Faktus, kad atsakovas aprobavo sėklinių bulvių veislių, priklausančių Norika GmbH, plotus, sertifikavo sėklinių bulvių kiekius, o Tarnyba jam išdavė sėklinių bulvių sertifikatus, patvirtina Tarnybos išvados ir jos priedų duomenys (b. l. 105-150). Ši Tarnyba į bylą pateiktoje išvadoje nurodė, kad rinkai tiekiamų sėklinių bulvių privalomųjų reikalavimų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 215 „Dėl Rinkai tiekiamų sėklinių bulvių privalomųjų reikalavimų aprašo patvirtinimo“, nurodyta, kad dauginamosios medžiagos tiekėjas kreipiasi į tarnybą dėl sėklinių bulvių aprobavimo, gumbų kokybės tyrimų atlikimo ir sertifikato išdavimo; aprobuotojui apžiūrint sėklinių bulvių pasėlius, pasėlio savininkas privalo pateikti sėklinių bulvių įsigijimo dokumentus, lauko schemas, duomenis apie priešsėlius, sėjomainas, o pateikti sudarytos bulvių sėklos dauginimo sutarties pateikti nereikalaujama. Todėl ieškovės argumentai šiuo aspektu nepagrįsti ir nesudaro pagrindo kitaip, negu virš išdėstyta, vertinti minėtos sutarties galiojimą iš ir iš jos kylančias (nekylančias) pareigas jos šalims.

Teismo nuomone, net jeigu būtų įrodytos kitos atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos pagal 2010 m. balandžio 30 d. bulvių sėklos dauginimo sutartį Nr. 01/02, patikimais ir objektyviais duomenimis yra nepagrįstas 24938,10 Eur žalos (nuostolių) dydžio paskaičiavimas pagal 2018 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą SOL Nr. 2018/25 (b. l. 27). Pirmiausia, byloje nepaneigtas atsakovo tvirtinimas, kad ši sąskaita faktūra atsakovui nebuvo įteikta, o kokiu pagrindu sąskaitos apmokėjimo terminas nurodytas iki 2018 m. rugpjūčio 15 d. – duomenų nėra (b. l. 27). Be to, pagal 2010 m. balandžio 30 d. sutarties (b. l. 17-18) 3.1. punktą licencinis mokestis buvo nustatytas 20 procentų nuo pardavimo kainos, bet ne mažiau kaip po 200 Lt už „A“ kategorijos sėklos toną ir po 300 Lt už „E“ kategorijos sėklos toną. Kaip jau minėta, už“ B“ kategorijos bulvių sėklą mokėjimas iš viso nebuvo numatytas. Byloje neįrodyta, kokių faktinių duomenų pagrindu ieškovė į sąskaitą faktūrą įrašė kitokią, nei nurodyta minėtoje sutartyje bulvių sėklos tonos kainą ir nurodė, kad atsakovas pardavė 291 toną „A“ kategorijos sėklos po 60 Eur už toną (b. l. 27). Iš išvadą šioje byloje pateikusios Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktų matyti, kad 2016, 2017 metais atsakovas sertifikavo 291 toną „A“ klasės sėklinių bulvių ir 75 tonas „B“ klasės sėklinių bulvių (b. l. 88-89, 103-150), tačiau tai neįrodo, nei kad toks kiekis faktiškai buvo parduotos, nei kad pardavimo kaina buvo tokia, kokia nurodyta minėtoje sąskaitoje faktūroje.

Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (CPK 5, 13 straipsniai, 265 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas šiame sprendime nepasisako dėl Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teisių, pareigų ir/ar veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) bulvių sėklos sertifikavimo procese Lietuvos Respublikos veislių apsaugos įstatymo ir pagal Augalų sėklininkystės įstatymo kontekste.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

Ieškovė yra pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo 0,2 procentus delspinigių nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško prievolių iš Skolos padengimo sutarties įvykdymo. Šis reikalavimas atmetamas, nes byloje nėra pateiktos Skolos padengimo sutarties iki kurios visiško įvykdymo reikalaujama priteisti delspinigius. Dėl delspinigių pagal 2017 m. vasario 8 d. sutartį sprendime jau pasisakyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį patenkinus iš dalies, tarp šalių turi būti paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovės piniginis reikalavimas sudarė 51997,73 Eur. Šiuo teismo sprendimu ieškovei iš atsakovo priteisiama 2232,23 Eur delspinigių, tačiau po bylos iškėlimo teisme atsakovas ieškovei sumokėjo pagrįstą ieškinio dalį 15226,64 Eur skolos ir 554,25 Eur delspinigių, viso – 18013,12 Eur, ir tai sudaro ~ 35 procentus pareikštų turtinių reikalavimų.

Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CPK 93 straipsnio normos taikymo praktiką turtinių reikalavimų bylose bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijos nustatomos taikant matematinį patenkintų (atmestų) materialinių teisinių reikalavimų santykį su visais pareikštais reikalavimais.

Taigi daroma išvada, kad ieškovės visi reikalavimai patenkinti ~ 35 procentus pareikštų turtinių reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų santykiui (CPK 93 straipsnis).

Už turtinį ieškinio reikalavimą ieškovė sumokėjo 1490,00 Eur žyminio mokesčio (b. l. 16), todėl jai iš atsakovo priteisiama 522,00 Eur žyminio mokesčio.

Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Atsakovas byloje turėjo 3364,25 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo, tripliko parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose, kelionės išlaidų ir kt. (b. l. 153-159, 166-169), kurias tinkamai pagrindė ir laiku pateikė patvirtinančius įrodymus. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų maksimalių dydžių pagal šioje byloje suteiktų paslaugų apimtį. Tačiau, teismo nuomone, iš ieškovės atsakovui nėra pagrindo priteisti 806,00 Eur (su PVM) kelionės išlaidų, kadangi nenustatyta Rekomendacijų 3 punkte nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai bei proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovui iš ieškovės priteisiama 1662,86 Eur išlaidų teisinei advokato pagalbai pamokėti (3364,25 Eur – 806,00)×65%)).

Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 259, 260, 263, 268 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Solanika“ (juridinio asmens kodas 159861167) iš atsakovo ūkininko G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2232,23 Eur delspinigių, 522,00 Eur žyminio mokesčio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solanika“ (juridinio asmens kodas 159861167) atsakovui ūkininkui G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1662,86 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.