Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. B. paskirta galutinė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2022 m. spalio 20 d., apie 18.55 val., prie įėjimo į prekybos centrą „IKI“, esantį Vilniuje, Šeškinės g. 32, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu (dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą), tyčia vieną kartą kumščiu sudavė D. A., gim. (duomenys neskelbtini), į galvą, nuo to pastarasis, nukritęs ant laiptų, prasikirto galvą, tuo metu pribėgęs ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo (dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą) ne mažiau kaip 3 kartus spyrė D. A. į šonkaulius, tokiais savo veiksmais padarydamas D. A. kairiųjų VIII, IX, X šonkaulių lūžius, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip D. B. padarė nukentėjusiajam kairės akies vokų poodinę kraujosruvą, viršugalvio srities muštinę žaizdą, o tai vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo D. B. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo.

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam D. B. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Baudžiamasis įstatymas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numato alternatyvias bausmes, t. y. viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas D. B. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino iki keturių mėnesių.

9. Teismas, spręsdamas dėl D. B. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 8 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, kuriuo kitam žmogui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir D. B. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis yra ypač jauno amžiaus, nevedęs, registruotas Užimtumo tarnyboje, anksčiau yra teistas septynis kartus, baustas administracine tvarka (iš esmės už važiavimą viešuoju transportu be bilieto). Be to, teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis prisipažįsta dėl padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta D. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Šiame kontekste teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina nuteistojo D. B. skundo teiginius apie tai, kad spręsdamas bausmės rūšies parinkimo ir dydžio nustatymo klausimą, teismas neatsižvelgė į tai, jog jis yra ypač jauno amžiaus, be to, yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Kaip jau buvo minėta, šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų, įvertino ir juos aptarė skundžiamo nuosprendžio 30 punkte, todėl nėra pagrindo sutikti su aptariamu nuteistojo D. B. skundo teiginiu. Sutiktina su D. B. skundo argumentu, jog priimant skundžiamą 2023 m. spalio 4 d. nuosprendį, nebuvo vertinama tai, kad jis nuo 2023 m. spalio 19 d. mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje pagal bendrojo lavinimo suaugusiųjų vidurinio ugdymo programą (3 t., b. l. 106), tačiau, atsakydama į šį nuteistojo skundo argumentą, teisėjų kolegija, viena vertus, pažymi, kad ši aplinkybė skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar neegzistavo, todėl ir negalėjo būti vertinama, kita vertus, ši aplinkybė nei viena pati atskirai, nei kartu su kitomis skunde nurodytomis aplinkybėmis (kurias skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino), priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistasis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis visuomenėje priimtų elgesio normų. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino to, kad jis užsiima savanoriavimo veikla, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl tokie deklaratyvūs nuteistojo teiginiai negali būti vertinami kaip reikšmingi skiriant jam bausmę. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuteistajam D. B. skirti būtent laisvės atėmimo bausmę bei nustatyti jos dydį, nesiekiant šios bausmės rūšies vidurkio.

10. Nuteistasis skunde nurodo, kad, jo manymu, jam paskirta bausmė yra per griežta, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmais nukentėjusiajam nebuvo padaryti rimti sužalojimai. Nuteistasis D. B. skunde pažymi, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną kartą kumščiu į galvą, taip padarydamas jam kairės akies vokų poodinę kraujosruvą ir viršugalvio srities muštinę žaizdą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, o kitus sužalojimus padarė tuo metu pribėgęs ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą. Šių nuteistojo skundo teiginių kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad D. B. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nukentėjusiajam vieną kartą sudavė kumščiu į galvą (dėl ko pastarasis nukrito nuo laiptų ir prasikirto galvą) ir taip padarė nukentėjusiajam kairės akies vokų poodinę kraujosruvą, viršugalvio srities muštinę žaizdą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, skiriant bausmę, taip pat buvo įvertinta tai, kad kitam žmogui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra aprašyti ir kito asmens, kuris ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas ir dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, veiksmai bei nurodyta, jog nuteistasis D. B. veikė kartu su šiuo asmeniu, tačiau visgi akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė nuteistajam D. B. buvo taikyta tik dėl jo paties nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, o ne dėl kito ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens galimų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų (kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu). Šio sprendimo apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą, vadovaudamasis non reformatio in peius principu, nekvestionuoja, atitinkamai esant būtent tokiam teismo sprendimui, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį D. B. nėra pagrindo vertinti kito asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, galimų pavojingesnių veiksmų ir tuo remiantis švelninti nuteistojo D. B. teisinę padėtį. Sutiktina su apelianto skundo teiginiu, kad savo nusikalstamais veiksmais jis nepadarė nukentėjusiajam rimtų sužalojimų, nes priešingu atveju D. B. būtų pritaikyta pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, numatantį atsakomybę už sunkesnius padarinius. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. bausmę, be kita ko, laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų ir atsižvelgė į nusikalstama veika padarytą žalą, todėl remiantis šiais nuteistojo skundo teiginiais teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą.

11. Iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad prašydamas jį tenkinti, nuteistasis D. B. iš esmės menkina savo ankstesnius nusikalstamus ir kitus teisei priešingus veiksmus, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę. Antai, nuteistojo teigimu, visos ankstesnės jo nusikalstamos veikos padarytos dėl finansinio nestabilumo, jis nėra linkęs smurtauti, ši jo padaryta smurtinė veika buvo atsitiktinė. Be to, nuteistasis nurodo, kad jo padaryti administraciniai nusižengimai nevertinami kaip šiurkštūs, pasak nuteistojo, jie buvo nulemti lėšų trūkumo. Su tokiu nuteistojo D. B. pateiktu jo kriminalinės patirties vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad iš byloje esančio 2023 m. gegužės 29 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (2 t., b. l. 139-149) matyti, kad, kaip teisingai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, D. B. iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, nepaisant jo jauno amžiaus, buvo teistas septynis kartus. Nuteistasis pirmą kartą nusikalto būdamas vos keturiolikos metų, toliau nusikalstamas veikas darė sistemingai, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėjo. Iš minėto išrašo matyti, kad D. B. daugiausia yra teistas už kvalifikuotų vagysčių ir už plėšimų padarymą, todėl jo teiginiai, kuriais jis teigia, kad jis nėra linkęs smurtauti, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 metus (2 t., b. l. 120-137) patvirtina, kad D. B. iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo buvo daugybę kartų baustas administracine tvarka, savo teisei priešingo elgesio nekeitė ir po šios veikos padarymo, net ir žinodamas, kad nuosprendžiu, priimtu kitoje baudžiamojoje byloje, jam yra atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir tuo metu jo elgesys turi būti nepriekaištingas. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma nuteistojo padarytų administracinių nusižengimų yra susiję su važiavimu viešuoju transportu be bilieto (ANK 446 straipsnio 4 dalis), informacijos apie daugelio baudų sumokėjimą nėra. Nors apeliantas skunde nurodo, kad jo padaryti administraciniai nusižengimai ir nusikalstamos veikos buvo nulemti lėšų trūkumo, visgi tokie apelianto skundo teiginiai nepaneigia jo gana ryškiai susiformavusių antivisuomeninių ir teisei priešingų nuostatų, priešingai, parodo, kad jis nėra savikritiškas savo neteisėtam elgesiui, jį iš esmės toleruoja dangstydamasis finansinėmis problemomis, kurias iš esmės sprendžia pakartotinai nusikalsdamas ar kitaip nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Antai, iš byloje esančio Sodros duomenų bazės išrašo matyti, kad nuteistasis D. B. yra turėjęs ne vieną darbovietę, bet dažniausiai išdirbdavo vos kelias dienas (pvz., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2020 m. liepos 9 d. iki 2020 m. liepos 15 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2022 m. gruodžio 22 d. iki 2023 m. sausio 5 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. gegužės 16 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2023 m. gegužės 6 d. iki 2023 m. gegužės 7 d. ir kt.). D. B. kritikos stoką ir polinkį pateisinti ir minimizuoti savo nusikalstamus veiksmus rodo ir jo paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teismui teisiamojo posėdžio metu, kuriais jis teigė, kad, pvz., nukentėjusiajam trenkė „už reikalą, kad apsaugai pasakė“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo požiūris į jo padarytų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų priežastis, taip pat kiti aptarti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis nėra linkęs keisti savo elgesio teigiama linkme, spręsti finansines problemas teisėtais būdais, toks jo elgesys yra įprastas gyvenimo būdas jau nuo paauglystės ir jo nusikalstamas elgesys jau yra gana stipriai susiformavęs (o ne besiformuojantis, kaip skunde nurodo apeliantas).

12. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo skundo teiginiu, kad išlieka pagrindas manyti, jog jo elgesį vis dar galima pataisyti neizoliavus jo nuo visuomenės, t. y. neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Nors nuteistasis skunde tiesiogiai neprašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau iš skundo turinio visgi matyti, jog tai yra vienas iš nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimų. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl skiria nuteistajam D. B. realią laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo neatidėdamas, tačiau tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui teisėjų kolegija pritaria.

13. BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal šio straipsnio 4 dalį bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi, pagal šį teisinį reguliavimą, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik esant įstatymo įtvirtintoms sąlygoms, o jo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika bei nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį pobūdį. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

15. Nagrinėjamu atveju, nors egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau, pažymėtina, jog turi būti nustatytas ir materialusis BK 75 straipsnio taikymo pagrindas. Vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalimi, bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal teismų formuojamą praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį asmens nubaudimas ar atleidimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Be to, kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę arba kitą baudžiamojo poveikio priemonę kartu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-770-383/2019).

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam galutinę keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai nuteistojo D. B. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, t. y. baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tokia išvada darytina įvertinus šios nutarties 9 ir 11 punktuose esančius nuteistąjį ir jo padarytą veiką charakterizuojančius duomenis, taip pat kitas byloje esančias aplinkybes. Be anksčiau paminėtų aplinkybių, pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas D. B. buvo pritaikytas jau ne kartą, paskutinį kartą – Vilniaus miesto aplinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu, kuriuo, pritaikius BK 92 straipsnio nuostatas, D. B. šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos trejų metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dviem metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę su įpareigojimais. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis įsiteisėjo 2022 m. rugsėjo 29 d. (nuo šios datos skaičiuojamas bausmės vykdymo atidėjimo terminas). Netrukus po to, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. 2022 m. spalio 20 d., D. B. pakartotinai nusikalto, padarydamas aptariamą nusikalstamą veiką. Toks D. B. elgesys rodo, kad jis nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo, be to, darytina išvada, kad nepasiekta viena iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės paskirčių: asmenų sulaikymas nuo nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo nuolat pasikartojantis nusikalstamas elgesys ir teismo išreikštas pasitikėjimas juo suponuoja apie nuteistajam susiformavusį nebaudžiamumo jausmą. Šie ir anksčiau šios nutarties 9, 11 punktuose duomenys itin neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę ir rodo, kad ankstesni teistumai bei teisių suvaržymas ankstesnių nuosprendžių vykdymo metu nuteistajam teigiamos įtakos neturėjo. D. B., būdamas nuteistas, teismui išreiškus pasitikėjimą ir atidėjus bausmės vykdymą, nesilaikė įstatymų (padarė tiek nusikalstamą veiką, tiek administracinius nusižengimus), ignoravo tinkamo elgesio normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis D. B. sistemingai daro naujas nusikalstamas veikas ir nėra linkęs daryti atitinkamų išvadų dėl netinkamo ir akivaizdžiai pavojingo savo elgesio ar dėl jo galimai kilsiančių pasekmių. Nors ankstesniais teismų sprendimais nuteistajam skirtos švelnesnės už laisvės atėmimą bausmės arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymai atidėti, tačiau to akivaizdžiai nepakako norint jį sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Taigi, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad būtina nuteistojo izoliacija nuo visuomenės. Tik paskyrus nuteistajam D. B. laisvės atėmimo bausmės realų vykdymą bus įmanoma visuomenės narių apsauga nuo pavojingų jo veiksmų ir kad tik realus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas užtikrins prevencinius bausmės tikslus. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kurios iš esmės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, tarp jų – ir ypač jaunas nuteistojo amžius, nesudaro pagrindo toleruoti jo vis pasikartojantį nusikalstamą elgesį. Pažymėtina, kad tiek teismo, tiek visuomenės pasitikėjimas nuteistuoju negali būti begalinis, ypač tuomet, kai nuteistojo elgesys tampa jo gyvenimo būdu.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nuosprendį palieka nepakeistu ir nuteistojo D. B. apeliacinio skundo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. B. (D. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 4 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.