- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-800-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40793-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- BKU Vilniaus
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams antstolei N. Š. ir T. S. bei trečiajam asmeniui BKU Vilniaus taupomoji kasa, dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama 2014-07-29 Turto pardavimo iš varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu, taikyti restituciją, ieškovei grąžinant butą, panaikinant pirkėjo T. S. daiktines teises į jį, o jo sumokėtą pinigų sumą (147 433 Lt.) priteisti dalį (140 192,98 Lt.) iš ieškovės, o dalį (7240,02 Lt.) ir antstolės.
Nurodė, kad užtikrinant paskolos grąžinimą, jai nuosavybės teise priklausantis butas, esantis T. g., Vilniuje (toliau tekste ginčo butas, butas) buvo įkeistas Kredito Unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ (šiuo metu bankrutuojanti KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“). Ji pati išvykusi dirbti į Londoną, o bute gyveno jos buvęs sutuoktinis A. K., kuris ir pranešęs apie įvykusias varžytines. Ieškovė per savo atstovę sužinojo, kad jos butas buvo parduotas 2014-07-28 antrosiose varžytinėse atsakovui T. S.. Jos manymu antstolė, parduodama butą iš antrųjų varžytinių, padarė esminių pažeidimų, dėl kurių turto pardavimo aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Turto vertintojai nustatė, kad buto rinkos kaina 166 000 Lt. Antstolė, paskelbusi buto pirmąsias varžytines (vykusias nuo 2014-04-22, 10 val. iki 2014-04-29d., 15 val.) nurodė 132 800 Lt. pradinę turto pardavimo kainą, t.y. 80 proc. turto vertintojų nurodytos kainos. Tačiau varžytines laimėjusiam dalyviui, pasiūliusiam už butą 1 456 001 Lt., nustatytu terminu nepervedus nurodytos sumos, antstolė, vadovaudamasi CPK 613 straipsniu, 2014-06-02 varžytines paskelbė neįvykusiomis. Po to, antstolė pasiūlė neparduotą iš varžytinių butą CPK 719 straipsnyje ir 720 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis paimti išieškotojui, tačiau pastarasis tokio pageidavimo neišreiškė. Ieškovė nurodė, kad tokiu atveju, antstolė turėjo skelbti pakartotines varžytines, kurios turėjo būti vykdomos tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pirmosios (CPK 721 straipsnio 3dalis), tačiau antstolė, pažeisdama imperatyvias proceso nuostatas, paskelbė antrąsias varžytines. Šis antstolės pažeidimas, pasak ieškovės, lėmė, kad pradinė buto kaina buvo 25 proc. mažesnė, negu turėjo būti nustatyta, kas įtakojo, galutinę kainą ir turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei galėjo būti parduotas.
Atsiliepimas
Atsakovė antstolė N. Š. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad turto pardavimo iš varžytinių aktas, kaip sandoris, teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik išimtinais atvejais, o CPK 602 straipsnyje numatytus pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, atsižvelgiant į teisingumo bei protingumo kriterijus bei imperatyvias teisės normas. Vien formalus varžytinių pažeidimas negali nulemti įvykusių varžytinių neteisėtumo fakto. Antstolė nurodo, kad pirmose varžytinėse dalyvavo 6 pirkėjai, iš kurių du varžytinių dalyviai, greičiausiai per apsirikimą įrašę per daug skaičių, pasiūlė nerealią turto kainą. Varžytinių dalyvis, pasiūlęs didžiausią kainą (1 456 001 Lt.) į antstolės nurodytą depozitinę sąskaitą nurodytu terminu pinigų už butą nepervedė ir varžytinės buvo paskelbtos neįvykusiomis. Antstolė pripažino, kad išieškotojui atsisakius paimti turtą už pradinę iš pirmųjų varžytinių parduodamo turto kainą, ji per apsirikimo klaidą paskelbė ne pakartotines, o antrąsias varžytines, kuriose pradinė parduodamo turto kainą sudarė 60 procentų nuo turto įvertinimo. Atsakovė sutinka, kad CPK nuostatos buvo pažeistos. Tačiau antstolė teigia nemananti, kad pradinė antrosiose varžytinėse nustatyta mažesnė buto kaina, yra esminis vykdymo proceso pažeidimas, dėl ko Turto pardavimo iš varžytinių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Tai buvęs formalus pažeidimas, nes nei skolininkės, nei kreditoriaus turtiniai interesai nebuvę pažeisti. Antstolės teigimu, antrosiose varžytinėse dalyvavo žymiai daugiau potencialių pirkėjų, kuriuos pritraukė mažesnė parduodamo turto kaina. Be to butas buvo parduotas už didesnę kainą, nei realiai buvo siūlyta pirmosiose varžytinėse, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad butas skelbus pirmąsias pakartotines varžytines būtų praduotas už didesnę kainą, nei buvo parduotas. Antstolė pažymėjo, kad ieškovės išdėstyta pozicija dėl restitucijos taikymo, negalima vadinti restitucija, nes šalys negrįš į pradinę padėtį, kurioje buvo. Buto pirkėjui iškiltų rizika neatgauti pilnos sumos už butą, nes jis nėra hipotekos kreditorius, taigi jo turtiniai reikalavimai nebūtų tenkinami be eilės. Be to, ieškovė nepateikusi jokių įrodymų, kad yra pajėgi buto pirkėjui grąžinti ieškinyje nurodytą sumą – 140 192,98 Lt.
A. T. S. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad butą, esantį T. g., Vilniuje jis įsigijo iš varžytinių už 147 443 Lt., t.y. realią rinkos kainą. Atsakovas yra sąžiningas įgijėjas. Nesutinka su ieškovės siūloma restitucija, nes ieškovė nepateikusi jokių įrodymų, kad ji turi grąžintiną sumą. Be to, byloje nėra duomenų, kad butas būtų parduotas už didesnę kainą, jei antstolė būtų paskelbusi ne antrąsias, o pirmąsias pakartotines varžytines. Vertinat tai, kad šiuo metu senos statybos butų kainos mažėja, tikėtina, kad butas būtų parduotas už mažesnę kainą, kurios neužtektų ieškovės skolai padengti.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovės A. K. ieškinį atsakovams antstolei N. Š. ir T. S. bei trečiajam asmeniui BKU Vilniaus taupomoji kasa dėl 2014 m. liepos 29 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 0033/14/00041 pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sprendė, kad ieškovės butas buvo parduotas už didesnę kainą, negu buvo siūlyta pirmosiose varžytynėse, kuriose butas parduotas už 146 000 Lt. Taigi pakartotinių varžytynių įvardijimas antrosiomis varžytynėmis ir buto pradinės kainos sumažinimas iki 60 proc., nesutrukdė butą parduoti už didesnę kainą, negu buvo pasiūlyta pirmosiose varžytynėse. Todėl padarytas pažeidimas vykdymo procese iš esmės gali būti laikomas formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu. Tokioms aplinkybėms esant, teismas konstatavo, kad nei skolininkės – šios bylos ieškovės, nei išieškotojo turtiniai interesai nebuvo pažeisti ir dėl to ieškinys dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, negali būti tenkinamas.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (ieškovė) A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-03-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria nuspręsta ieškovės A. K. ieškinį atsakovams antstolei N. Š. ir T. S., atmesti ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovės ieškinį pilna apimtimi, pripažinti negaliojančiu 2014-07-29 Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr.0033/14/00041; taikyti restituciją, grąžinant natūra ieškovei A. K. butą su rūsiu bei panaikinant pirkėjo T. S. daiktines teises į jį, o pirkėjui T. S. jo sumokėtą už butą pinigų sumą priteisiant taip: iš antstolės N. Š. – 7 240,02 Lt, iš ieškovės – 140 192,98 Lt.
Apeliantės teigimu teismas nepagrįstai laikė, jog pirmose varžytynėse įmanomai didžiausia pasiūlyta kaina už butą buvo 146 000 Lt ir su ja lygino kainą, už kurią butas buvo parduotas iš antrųjų varžytynių. Pažymėjo, jog ši kaina buvo pasiūlyta likus dar beveik 9 minutėms iki varžytynių pabaigos. Pažymėjo ir tai, kad intensyviausiai varžomasi buvo būtent varžytynių pabaigoje, per paskutines 9 minutes kaina už butą buvo pakelta daugiau kaip 23 000 Lt. Akivaizdu, kad per likusias beveik 9 minutes kaina neabejotinai būtų keliama, tačiau kiek ji būtų buvusi pakelta objektyviai neįmanoma nustatyti. Apeliantės manymu antstolės padarytas pažeidimas, dėl ko pradinė varžytynėse parduodamo buto kaina sudarė ne 80 proc., o 60 proc. turto vertintojų nustatytos kainos, turėjo esminės įtakos tam, kad butas buvo parduotas ne už įmanomai didžiausią kainą, ko pasėkoje apeliantės interesai buvo pažeisti. Potencialių pirkėjų skaičius antrąkart surengtose varžytynėse, įvertinus aplinkybę, kad pradinė buto pardavimo kaina jose turėjo būti tokia pat kaip pirmosiose, nebuvo ženkliai didesnis. Galimybė gauti įmanomai didžiausią buto kainą antrąkart rengiamose varžytynėse priklausė ne tiek nuo dalyvių skaičiaus, kiek nuo pradinės buto pardavimo kainos ir laiko tarpo, per kurį ji galėjo būti didinama. Pažymėjo, jog antrąkart surengtose varžytynėse pradinė buto kaina buvo 33 200 Lt mažesnė, nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Toks kainos skirtumas pripažintinas esmingai mažesniu. Pradinė turėjusi būti kaina varžytynėse buvo apsiekta likus vos kiek daugiau nei vienai minutei iki varžytynių pabaigos. Todėl dėl antstolės padaryto pažeidimo beveik visas įstatyme nustatytas varžytynėms skirtas laikas buvo išnaudotas tam, kad buto kaina būtų pakelta iki pradine turėjusios būti buto kainos, o kainos kėlimui nuo jos realiai beliko 1 minutė su keliomis sekundėmis. Todėl toks laiko tarpas neatitinka CPK 713 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Akivaizdu, kad 1 minutės su keliomis sekundėmis laiko tarpas, lyginant su nustatytu įstatyme ar bent jau faktiniu intensyvaus varžymosi laikotarpiu akivaizdžiai nebuvo pakankamas tam, kad parduodamo buto kainą per jį būtų buvę galima objektyviai padidinti nuo 132 800 Lt iki įmanomai didžiausios.
Atsiliepimas
A. T. S. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-16 sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės A. K. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju turtas buvo parduotas už didesnę kainą, negu buvo pasiūlyta pirmosiose varžytynėse, todėl formalus pažeidimas, kaip pripažino pati antstolė N. Š., per apsirikimo klaidą paskelbiant ne pirmąsias pakartotines, o antrąsias buto varžytynes, nesudaro pagrindo pripažinti varžytynių negaliojančiomis. Apeliantė skunde teigdama, kad 146 000 Lt kainos pasiūlymas pirmosiose varžytynėse negali būti laikomas paskutiniu ir maksimaliu, kad per likusias varžytynių 9 minutes kaina neabejotinai būtų buvusi keliama, remiasi nepagrįstomis prielaidomis, subjektyviais deklaratyviais spėjimais, kiek galėjo būti padidinta turto kaina. Jokių objektyvių duomenų apie ginčo objekto rinkos ir varžytynėse gautos kainų disproporcijas nebuvo pateikta. Ieškovės butas buvo parduotas už didesnę kainą negu buvo pasiūlyta pirmosiose varžytynėse, todėl vien formalus, neesminis vykdymo proceso pažeidimas nesudaro pagrindo varžytynių akto pripažinti negaliojančiu. Ieškovės turtiniai interesai pažeisti nebuvo, juo labiau, kad buvo susisiekta su pačia ieškove iki varžytynių ir siūlyta įsigyti butą už tą pačią kainą, tačiau ji jokių veiksmų nesiėmė, neišreiškė savo suinteresuoto išsaugoti butą. Ieškovės prašoma taikyti restitucija prieštarauja šalių pusiausvyros principams, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, tai sukeltų didelių nepatogumų šalims, būtų pažeisti daikto išreikalavimo iš atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo principai, numatyti CK 1.80 straipsnio 4 punkte bei CK 4.96 straipsnio 4 punkte.
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Ginčas byloje kilęs dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo antstolei klaidingai vietoj pakartotinių varžytinių paskelbus antrąsias varžytines ir nustačius pradinę kainą mažesnę nei numatyta įstatyme, sudarančią 60 procentų nuo eksperto nustatytosios parduodamo buto 166 000 Lt kainos.
Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės. Ieškovė ginčo butą buvo įkeitusi kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ 140 000 Lt paskolai užtikrinti. Butas parduotas varžytinėse vykdant notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 128 546,95 Lt negražintos paskolos dalies su palūkanomis išieškojimo.
Pirmosios varžytinės kaip matyti iš į bylą pateikto protokolo (b.l. 36,37) vyko nuo 2014 04 22, 10 val. (varžytinių pradžia) iki 2014 04 29,15 val. (varžytinių pabaiga). Pradinė kaina 132 800 Lt. Varžytinių dalyviams į varžytinių pabaigą 2014 04 29 14 val. 51 sek. pasiūlius 146 000 Lt, paskutiniuosiuose dviejuose kainų kėlimuose per akivaizdžią klaidą užfiksuoti nerealūs kainos kėlimai kai kaina pakelta iki 1 455 501 Lt ir 1 456 001 Lt kainos, daugiau nei milijonu litų viršijančios buto rinkos vertę, kas ir tapo priežastimi, dėl kurios ši kaina nebuvo sumokėta ir dėl kurios turėjo būti paskelbtos pakartotinės varžytinės.
Ginčo dėl paties fakto jog pirmąsias varžytines paskelbus neįvykusiomis antstolė klaidingai paskelbė antrąsias varžytines, numatytas CPK 721 straipsnio 1 dalyje ir klaidingai nustatė pradinę kainą 60 procentų nuo nustatytosios parduodamo nekilnojamojo turto rinkos vertės, nors turėjo vadovautis CPK 721 straipsnio 2,3 dalimis skelbti pakartotines varžytines ir nustatyti pradinę kainą 80 procentų nuo nustatytosios rinkos vertės, nėra. Antstolė ir turtą varžytinėse įsigijęs pirkėjas, atsakovas T. S. šio fakto neginčija. Tačiau šalių pozicijos skiriasi dėl tokio pažeidimo pasekmių vertinimo. Ieškovė teigia jog toks pradinės kainos nustatymas įtakojo galutinę varžytinėse pasiūlytą kainą, kas jos manymu laikytina pagrindu varžytinių aktą pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją. Ieškovės įsitikinimu jeigu pradinė kaina būtų pasiūlyta didesnė, kaip numatyta įstatyme 80 proc. turto rinkos vertės, galutinė pasiūlyta kaina būtų buvusi didesnė, o nurodytas įstatymo numatytos varžytinių skelbimo tvarkos pažeidimas esminiai pažeidė jos kaip skolininkės ir parduoto turto savininkės teises.
Su tokiais apeliantės argumentais dėl pažeidimo pasekmių vertinio negalima sutikti. Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) nuosekliai formuoja praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (LAT 2006 10 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 06 19 nutartis byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 11 17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; LAT Išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 04 23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, kuria remiasi ir apeliantė) pasisakydamas, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje t.y. CPK 602 straipsnyje įtvirtintais pagrindais ir kad CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, o teismas turi įvertinti, ar varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises. Kasacinis teismas taip pat nurodo jog teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra), nes teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga. Turto įkainojimas turi atitikti realias rinkos kainas, įkainodamas areštuotą turtą antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Teismas, nustatęs, jog turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei.
Taigi, kasacinis teismas yra nurodęs jog svarbią reikšmę sprendžiant ar turto pardavimas varžytinėse esminiai pažeidė skolininko interesus, turi pirmiausia fakto ar tinkamai buvo nustatyta parduodamo turto rinkos vertė klausimas. Nagrinėjamu atveju ieškovei priklausiusio ginčo buto vertė nurodyta Nekilnojamojo turto registre, nustatyta masinio vertinimo būdu 2011 12 13 buvo 97 700Lt (arba 28,093 Eur). Antstolės patvarkymu paskyrus turto vertės nustatymo ekspertizę nustatyta, kad buto rinkos vertė yra 166 000 Lt (48 076, 92 Eur). Ieškovė šios buto rinkos vertės neginčija. Pažymėtina, kad CPK 602 straipsnyje pateikiamas baigtinis faktų, kuriuos nustačius, turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais sąrašas. Ieškovė savo reikalavimus remia šio straipsnio 6 punktu, pagal kurį turto pardavimo iš varžytynių aktas, suinteresuotų asmenų reikalavimu teismo gali būti pripažintas negaliojančiu jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Todėl aiškinantis ar turtas nebuvo parduotas už kainą, kuri sudaro pagrindą naikinti varžytinių aktą CPK 602 straipsnio 6 punkto (blanketinės teisės normos) pagrindu būtina pasisakyti ir dėl kainos atitikimo, šiems 602 straipsnio 6 punkte įvardintiems CPK reikalavimams. CPK 718 straipsnis numato jog pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. CPK 713 straipsnio 4 dalyje numatyta jog parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi sudaryti ne mažiau kaip keturis procentus – jeigu parduodamo turto pradinė kaina yra nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki šimto tūkstančių litų, ir ne mažiau kaip tris procentus – jeigu parduodamo turto pradinė kaina viršija šimtą tūkstančių litų. 722 straipsnio 1 dalis numato jog antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos.
Šiuo atveju, pradinė kaina turėjo būti nustatyta 80 procentų nuo nustatytosios buto rinkos kainos, t.y. 80 procentų nuo 166 000 ir turėjo sudaryti 166 000 Lt : 100 x 80 = 132 800 Lt (38 461,53 Eur), kadangi teisingai nustatyta pradinė kaina būtų viršijusi 100 000 Lt, tai pagal CPK 713 straipsnio 4 dalyje numatytą reikalavimą pirmasis kainos padidėjimas turėjo sudaryti ne mažiaus nei 3 procentus nuo pradinės kainos arba 166 000 Lt : 100 x 3 +132 800 = 137 780 Lt. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu, šiuo atveju kai eksperto nustatyta vidutinė parduodamo buto rinkos vertė neginčijama, remiantis CPK 6 straipsnio 602 straipsnio 1 dalies 6 punktu būtų jeigu butas būtų parduotas už mažesnę nei 137 780 Lt (39,90 Eur) kainą.
Antstolė, kaip matyti iš varžytinių, kurių rezultatai ginčijami, vykusių nuo 2014 07 21 iki 2014 07 28 protokolo (b.l. 38-45) paskelbusi antrąsias (CPK 722 straipsnio 1 dalis) pradinę kainą nustatė 99 600 Lt. Ieškovė, remiasi varžytinių protokole užfiksuota jų eiga ir teigia jog protokole užfiksuotos aplinkybės, kad klaidingas pradinės kainos nustatymas lėmė tai, kad 80 proc. nuo buto rinkos vertės sudaranti kaina, kuri pagal įstatymą turėjo būti nustatyta kaip pradinė buvo pasiekta dalyviams varžantis tik vos kiek daugiau nei prieš paskutinę varžytinių laiko minutę ir kad kaina buvo didinama jau ir po varžytinių pabaigos per 4 milisekundes 3 kartus. Į antstolės atsikirtimus jog butas nepaisant pažeidimo vis tiek buvo parduotas didesne nei pirmosiose varžytinėse pasiūlyta realia kaina apeliantė nurodė jog pirmosiose varžytinėse likus 9 minutėm pasiūlyta nereali kaina - 1 455 501 Lt, sutrukdė kitiems dalyviams toliau kelti kainą, tačiau pripažįsta jog likus keturioms minutėms ir ši nereali kaina buvo pakelta iki 1 456 001 Lt ir kad realiai buvo pasiūlyta 146 000.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog pažeidimai nustatant pradinę parduodamo varžytinėse buto kainą nesudaro pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu. Pirma, turtas parduotas 147 433 Lt x 100 : 166 000 = 88,81 procentų tinkamai nustatytos rinkos vertės arba 11 proc. pigiau nei nustatytoji rinkos vertė, kas negali būti vertinama kaip esminis skolininko kaip savininko teisių pažeidimas, tokie kainų svyravimai, nekilnojamojo turto rinkoje pastebimi ir laisvai perkant parduodant nekilnojamąjį turtą kai kaina suderama pirkėjų ir pardavėjų derybose, o tokia nuolaida gaunama laisvų derybų rezultate. Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis jog apeliantės teiginiai dėl galimai aukštesnės kainos gavimo nesant pažeidimo grįsti prielaidomis. Trečia pažymėtina jog varžytinių dalyvių apsisprendimą ir galimybes kelti kainą visų pirma įtakoja jų finansinės galimybės ir valia įsigyti turtą už tam tikrą kainą. Ketvirta apeliantė remiasi kasacinio teismo praktika, išplėstinės kolegijos 2009 04 23 nutartimi civilinėje byloje 3K-7-90/2009, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje turtas buvo įvertintas mažiau nei puse nekilnojamojo turto registre fiksuotos rinkos vertės, be to buvo nustatyta ne turto vidutinė rinkos vertė, bet priverstinio pardavimo vertė, turtas praduotas nepaisant skolininko prieštaravimų eksperto kandidatūrai, už 30-50 proc. mažesnę kainą nei turto rinkos vertė, todėl tokią parduoto iš varžytinių turto kainos ir vidutinės rinkos kainos skirtumą kasacinis teismas laikė esminiu.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą ir padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą.
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.