Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. B. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarimo, kuriuo S. B. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir S. B. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. liepos 1 d. S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. birželio 30 d., apie 12.50 val., Šilalės m., S. Dariaus ir S. Girėno g. 29, vairavo automobilį AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį J. J., kliudė kitą kieme stovėjusį automobilį ir jį apgadino. Vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie įvykį nepranešęs policijai, nenusibraižė eismo įvykio schemos. Tokiais savo veiksmais S. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5, 9, 119, 231.1, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarimu S. B. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė jam pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt baudą, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3 000 Lt baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu, griežtesne nuobauda apimant švlenesnę, ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3 000 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Apeliaciniu skundu S. B. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. S. B. teigimu, jis nepadarė jam inkriminuotų adminstracinių teisės pažeidimų, todėl yra nubaustas nepagrįstai.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, vertindamas byloje surinktus įrodymus teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylas, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, todėl apylinkės teismo nutarimas turi būti panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, remiantis toliau dėstomais motyvais.

Visų pirma apeliantas S. B. nurodo, kad 2013 m. spalio 14 d. Nr. (1.31)-TPA-1553-13 Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – Sprendimas) suteikė jam antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pirmosios instancijos teisme. Šiuo sprendimu jam buvo paskirtas advokatas K. S.. Apeliantas nurodo, kad, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 1 d., jis yra 100 procentų atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo. S. B. nurodo, kad jis dalyvavo kiekviename teismo posėdyje, iš jų ir 2013 m. spalio 28 d., tačiau jo advokatas byloje nedalyvavo. Apylinkės teismas nutarime nurodė, kad teisme gautas advokato K. S. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos. Tačiau teismas nurodė, kad advokatas nepateikė Klaipėdos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo ir pažymos, įrodančios, kad jis negali atvykti į teismo posėdį dėl ligos, todėl konstatavo, kad advokatas neatvyko į teismo posėdį be svarbios priežasties ir neįgaliotas dalyvauti šioje byloje.

Apeliantas teigia, jog advokatas privalėjo jam atstovauti byloje, o tai, kad jis neatvyko į teismo posėdį ir nepateikė teismui nei atstovavimo dokumento, nei ligos pažymos, jis, S. B., nėra atsakingas. Dėl to, kad advokatas nedalyvavo šios bylos nagrinėjime, buvo pažeista jo, S. B., teisė į gynybą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje jis negalėjo tinkamai atstovauti savo interesams dėl baimės, streso, teisinių žinių stokos, tikslaus savo procesinių teisių nežinojimo ir pan. Tokiu būdu jam buvo atimta teisė susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba (ATPK 272 str. 1 d.).

Antra, apelianto teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokolas jam surašytas netinkamai, nes kaltinimas yra abstraktus, jame nenurodyta, kokį konkretų stovėjusį automobilį važiuodamas atbuline eiga jis kliudė kieme, kokią to automobilio kėbulo detalę apgadino, kam priklauso apgadintas automobilis, nes tik tokiu atveju atsiranda administracinė atsakomybė. S. B. nurodo, kad jis kaltu prisipažino tik iš dalies, nes jam nėra aišku, nuo ko reikia gintis. Taigi apylinkės teismas jau nuo pat pradžių gavęs administracinę bylą privalėjo papildomai tirti įvykio aplinkybes ir aiškintis, ar jis padarė administracinius teisės pažeidimus. Nurodyti pažeidimai yra esminiai, jie trukdo iš esmės išnagrinėti bylą teisingai, suvaržė jo, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, teisę į gynybą, todėl administracinė byla turėjo būti grąžinta jį surašiusiai institucijai protokolui patikslinti ir papildomai tirti įvykio aplinkybes.

Trečia, nors apylinkės teismas bylos nagrinėjimo teisme metu išsiaiškino, kad jis, S. B., automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į automobilį „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau apeliantas pažymi, kad dėl automobilio „Peugeot 605“ apgadinimo jis savo kaltę nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios neigė, aiškino, kad važiuodamas savo automobiliu atbuline eiga kairės pusės galiniu buferiu, t. y. galine buferio dalimi, atsirėmė į automobilio „Peugeot 605“ kablį, smūgis nebuvo didelis ir jokių sugadinimų šiam automobiliui jis nepadarė. Atsižvelgdamas į tai apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartyje nurodė, kad byloje būtina išsiaiškinti, ar automobilio „Peugeot 605“ sugadinimai ant galinio buferio galėjo būti padaryti automobiliu „Audi 80“. Teismas nustatė, kad šioms aplinkybėms išsiaiškinti reikalinga papildomai apžiūrėti abu minėtus automobilius. Nurodė, kad apžiūros metu būtina išmatuoti 2013 m. birželio 30 d. aptiktus automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimus, jų dydį, aukštį nuo žemės paviršiaus, kablio aukštį, ar yra pėdsakų ant kablio (jo gaubtelio). Apžiūrint automobilį „Audi 80“, valstybinis (duomenys neskelbtini), būtina išmatuoti jo galinio buferio plotį, aukštį nuo žemės paviršiaus. Apylinkės teismas šia nutartimi pavedė Tauragės AVPK Šilalės RPK iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. atlikti minėtų automobilių papildomas apžiūras ir jų metu užfiksuoti nutartyje nurodytus duomenis.

Nors Tauragės AVPK Šilalės RPK atliko minėtų automobilių apžiūrą, tačiau apeliantas nurodo, jog jis nesutiko su šių apžiūrų atliktais rezultatais, padarytomis nuotraukomis, eismo įvykio vietos schema, nes, S. B. nuomone, jie padaryti neteisėtai ir nepagrįstai.

Pirmiausia S. B. nesutinka su 2013 m. birželio 30 d. Eismo įvykio vietos schema, kurioje nurodyta, kad jis automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbulas atsitrenkė į automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinio buferio kairę pusę ir nubrozdino galinio buferio kairę pusę. Šis užfiksuotas faktas prieštarauja kitoms aplinkybėms. Apeliantas aiškina, jog pagal jo automobilio vienintelę susidūrimo žymę matyti, kad jis vairuodamas automobilį „Audi 80“, automobilio kairės pusės galiniu buferiu, t. y. galine buferio dalimi, galėjo atsitrenkti tik į automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kablį. Važiuodamas atbulas jis darė manevrą taip, kad galėtų iš karto apsisukęs tiesiai išvažiuoti iš kiemo. Tokioje vietoje tai buvo įmanoma padaryti ir būtent taip važiuodamas jis vairavo savo automobilį. S. B. pažymi, kad po susidūrimo ant jo automobilio „Audi 80“ galinio buferio liko atsitrenkimo į kablį žymė, o tai įrodo, kad jo automobilio galinis buferis ir automobilio „Peugeot 605“ galinis buferis susidūrimo metu buvo lygiagrečiai vienas prieš kitą, o ne, kaip nurodyta eismo įvykio vietos schemoje, kad jis atsitrenkęs į automobilį „Peugeot 605“, nubrozdino galinio buferio kairę pusę. Be to, apelianto teigimu, eismo įvykio schemoje nubraižyta automobilio „Peugeot 605“ padėtis neįrodo, kad jo automobilis „Audi 80“ atsitrenkė į automobilio „Peugeot 605“ galinio buferio kairės pusės kampą. Be to, pasak apelianto, kritiškai turėtų būti vertinamas 2013 m. liepos 10 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nustatyta, kad jo automobiliui „Audi 80“ techninių defektų, t. y. „išorinių defektų“, nenustatyta.

Apeliantui kyla pagrįstų abejonių ir dėl tyrimo metu padarytų fotonuotraukų, kurios neatitinka realios tikrovės, nes padarytos siekiant suklaidinti apylinkės teismą. Apžiūra atlikta netinkamai, nes abu automobiliai nufotografuoti atskirai. S. B. teigimu, fotografuojant automobiliai turėjo būti pastatyti vienas prie kito, kad automobilių galiniai buferiai matytųsi vienu metu. Tokia padaryta bendra fotonuotrauka daug paaiškintų. Ginčas kyla dėl to, kuriomis vietomis automobiliai susidūrė ir kokie sugadinimai abiem automobiliams yra padaryti. Iš fotonuotraukų matyti, kad automobiliai nufotografuoti atskirai ir skirtingose vietose. Apelianto nuomone, tai buvo daryta sąmoningai, nes automobilio „Audi 80“ galas nufotografuotas tokios padėties, kad atrodytų, jog automobilis yra aukštesnis. Automobilis „Peugeot 605“ nufotografuotas tokios padėties, kad atrodytų, jog jis yra žymiai žemesnis nei jo, S. B., automobilis. Kyla įtarimas, ar automobilis „Peugeot 605“ dirbtinai nebuvo pažemintas, t. y. pakeičiant jo ratus, nuleidžiant ar nulenkiant kablį ar atlikti kiti panašūs veiksmai. Žiūrint fotonuotraukas atrodo, kad automobilis „Peugeot 605“ atrodo per žemas, o jo gale esantis kablys yra tokiame aukštyje, kad pagal reikalavimus net nebūtų leidžiama prikabinti priekabos ir ją tempti. Kritiškai turėtų būti vertinama ir automobilio „Peugeot 605“ kablio apsauga, nes nukentėjęs asmuo ant kablio galėjo uždėti ir naują kablio apsaugą.

Nors iš fotonuotraukų matosi, kad automobilio „Audi 80“ galinio buferio kairinio šono dažai kai kuriose vietose yra nusilupę (ši vieta buvo dažyta, kai dar šis automobilis jam nepriklausė), tačiau dažai buvo nusilupę dėl gamtos poveikio iki susidūrimo įvykio su automobiliu „Peugeot 605“, be to, šios žymės niekaip nesutampa su automobilio „Peugeot 605“ ir jo automobilio „Audi 80“ užfiksuotais sugadinimais. S. B. įsitikinimu, pagal fotonuotraukose užfiksuotus automobilio „Peugeot 605“ sugadinimus jo vairuojamas automobilis „Audi 80“ po susidūrimo su kitu automobiliu negalėjo palikti nurodomų šio automobilio sugadinimų, todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo vadovautis 2013-07-30 Transporto priemonės techninės apžiūros aktu dėl automobilio „Audi 80“ nustatytų defektų ir 2013- 07-30 Transporto priemonės techninės apžiūros aktu dėl automobilio „Peugeot 605“ nustatytų defektų, nes jie neteisingi.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo R. A. bei liudytojų A. Z., A. L., M. B. parodymais, nes jie visi suinteresuoti bylos baigtimi. Nukentėjęs asmuo R. A. klaidina teismą, kad po susidūrimo būtent jo, S. B., vairuojamas automobilis padarė jo automobiliui sugadinimus. S. B. pažymi, kad automobilis „Peugeot 605“ buvo anksčiau apgadintas ir, jo įsitikinimu, nukentėjusiajam šis įvykis buvo galimybė juo pasinaudoti. Liudytojas A. Z. yra nukentėjusiojo kaimynas, jis davė melagingus parodymus, nes, S. B. teigimu, po susidūrimo su automobiliu „Peugeot 605“ jis išlipo iš savo automobilio ir apžiūrėjo „Peugeot 605“ automobilį, tačiau jokių sugadinimų dėl šio susidūrimo tikrai nebuvo. Jei būtų pastebėjęs kokius nors automobilio „Peugeot 605“ apgadinimus, jis tikrai būtų laukęs šio automobilio savininko, kad atlygintų jam padarytą žalą. Apeliantas nurodo, kad, kiek jam yra žinoma, R. A. dirba IĮ „(duomenys neskelbtini)“, todėl greičiausiai jis pažįsta liudytojus A. L., M. B., todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes yra suinteresuoti palaikyti nukentėjusiojo pusę ir duoti klaidinančius parodymus. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai A. L., M. B. savo pirminiuose parodymuose, kurie nurodyti jų tarnybiniuose pranešimuose, nurodė analogiškas aplinkybes, kad jo vairuojamas automobilis „Audi 80“, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į automobilį „Peugeot 605“, tačiau juose nebuvo detalizuota, kur buvo atsitrenkta ir kokie sugadinimai buvo padaryti.

Ketvirta, apeliantas prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad automobilis „Audi 80“, nors pagal protokole nurodytą įvykio datą nebuvo registruotas jo vardu, tačiau faktiškai priklauso jam, šį automobilį jis nusipirko iš A. N., tačiau neįregistravo VĮ „Regitra“. Teismo posėdžio metu jis pateikė 2013-06-20 Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad jis iš pardavėjos A. N. nupirko automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo metu šis automobilis registruotas jo vardu, tai patvirtina teismui pateiktas automobilio registracijos liudijimas.

Apeliantas teigia, jog dėl šio eismo įvykio policijai nepranešė, nes po susidūrimo į kitą automobilį „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jį atidžiai apžiūrėjo, tačiau nesimatė, kad minėtas automobilis būtų apgadintas, nors buvo šviesus paros metas. Tuo tarpu jam priklausančiam automobiliui padaryta žala buvo mažareikšmė – nuo susidūrimo „pasmuko“ galinio buferio kairė pusė, tačiau išlipęs iš automobilio jis įstatė buferį į vietą. Jis buvo įsitikinęs, kad apgadino (labai nežymiai) tik savo automobilį, o automobilis „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atrodė visiškai nepažeistas, tai natūralu, nes susidūrimo smūgis buvo nedidelis. Kadangi po susidūrimo su automobiliu „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis nepastebėjo, kad šis automobilis būtų apgadintas, todėl apie įvykį policijai nepranešė ir iš įvykio vietos išvažiavo. Kadangi automobiliui „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jis žalos nepadarė, jo pasitraukimo veiksmai iš įvykio vietos negali būti vertinami kaip siekimas išvengti atsakomybės pagal ATPK 127 str. 2 d.

S. B. teigimu, R. A. neturi teisės reikšti pretenzijų dėl jam priklausančio automobilio „Peugeot 605“ sugadinimo, nes po automobilių susidūrimo jis jokios žalos jo automobiliui nepadarė. Apelianto įsitikinimu, R. A. nesąžiningai už savo automobilio senus defektus siekė gauti iš draudimo kompanijos žalos atlyginimą ir tokiu būdu juo pasinaudojo, dėl to jis nukentėjo, nes draudimo kompanijai apmokėjo išlaidas, kurias ši kompanija atlygino už R. A. padarytą žalą, nors byla dar nebuvo išnagrinėta ir nebuvo nustatytas dėl padaryto pažeidimo kaltas asmuo. Draudimo kompanija atsiuntė buvusiai automobilio „Audi 80“ savininkei A. N. pretenziją atlyginti 553,63 Lt dėl šio įvykio jos turėtas išlaidas. A. N. atlygino padarytą žalą, todėl jis pastarajai grąžino jos turėtas 553,63 Lt išlaidas. Be to, S. B. atkreipia dėmesį į tai, kad automobilis įvykio dieną buvo draustas privalomuoju draudimu, nors teismas nurodė priešingai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto nuomone, draudimo kompanija be pagrindo išmokėjo R. A. žalos atlyginimą – 553,63 Lt.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2001 m. birželio 14 d. įstatymo Nr. IX-378 22 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

S. B. teigia, kad jis savo veiksmais automobiliui „Peugeot 605“ žalos nepadarė, todėl jo veiksmai neturi būti vertinami kaip pasišalinimas iš įvykio vietos, o tokiu atveju draudimo kompanija neįgyja atgręžtinio reikalavimo teisės į žalos atlyginimą.

Taigi išdėstytos aplinkybės, apelianto teigimu, įrodo, kad nors jis, vairuodamas atbulas, ir atsitrenkė į automobilį „Peugeot 206“, tačiau įvykio metu buvo apgadintas tik jo automobilis, tuo tarpu automobilis „Peugeot 605“ apgadintas nebuvo, taigi žala nepadaryta. Be to, S. B. įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės ir eismo įvykio vietos schema, transportų priemonių techninių apžiūrų aktai, fotonuotraukos, liudytojų parodymai prieštarauja tarpusavyje, todėl visos abejonės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti vertinamos jo naudai.

Apeliantas prašo Klaipėdos apygardos teismo atsižvelgti į tai, kad jis tik vieną kartą buvo baustas administracine tvarka, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo pajamos per mėnesį yra apie 1 100 Lt, sutuoktinė niekur nedirba, sunkiai serga, šeimoje auga keturi mažamečiai vaikai, kurių išlaikymui jis skiria beveik visas savo pajamas, taigi jo šeimos materialinė padėtis yra labai sunki. Nuo jo gyvenamosios vietos iki darbo yra apie 30 km atstumas, jis kiekvieną darbo dieną važiuoja savo automobiliu į darbą, jam dažnai tenka vykti automobiliu į miestą pas medikus dėl sutuoktinės sunkios sveikatos būklės. Jo veikoje atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors nėra aišku, ar dėl jo veiksmų, nurodytų administracinio teisės pažeidimo protokole, nukentėjusiajam padaryta žala, tačiau ši žala jam yra atlyginta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto įsitikinimu, yra pagrindas konstatuoti, kad jo veiksmuose dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymo nėra tyčios (ATPK 10 str.), kartu nėra ir šių administracinių teisės pažeidimų sudėties, todėl byla turi būti nutraukta ATPK 250 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Tačiau, jeigu Klaipėdos apygardos teismas nuspręstų, kad nutraukti šios administracinės bylos nėra galimybės, apeliantas prašo atsižvelgti į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, remiantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, paskirti jam švelnesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, bei neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes paskirta nuobauda šiuo atveju yra aiškiai neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-4-2011, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. ATP-237-106/2012).

Atsiliepimais į apeliacinį skundą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariatas bei nukentėjusysis R. A. prašo S. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarimą. Be to, nukentėjusysis R. A. prašo priteisti iš apelianto 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas S. B. skundžiamu nutarimu nubaustas už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus ir prašo bylą nutraukti, nes, jo įsitikinimu, nors jis, važiuodamas atbulas automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. ((duomenys neskelbtini), atsitrenkė į stovintį automobilį „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šio automobilio neapgadino, žalos nepadarė, todėl jam neatsirado pareiga apie įvykį pranešti policijai, taigi jis jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., nepadarė. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje surinkus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. B. pripažino kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus.

Byloje nekyla ginčas, kad S. B. 2013-06-30, apie 12.50 val., Šilalės mieste, S. Dariaus ir S. Girėno g. 29, vairuodamas atbulas, atsitrenkė į stovintį automobilį. Taip pat nėra ginčo, kad įvykio metu S. B. apgadino savo vairuojamą automobilį „Audi 80“. Tačiau apeliantas teigia, kad įvykio metu buvo nežymiai apgadintas tik jo automobilis, bei tvirtina, kad automobilis „Peugeot 605“ nebuvo apgadintas, žala nepadaryta, taigi jis neturėjo pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai bei nusibraižyti eismo įvykio vietos schemą. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino jo kaltės turinį. Byloje nustatyta, kad S. B., vairuodamas atbulas, atsitrenkė į kitą automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Nors apeliantas tvirtina, kad neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės, nes įvykio vietoje apžiūrėjo tiek savo, tiek kitą automobilį – „Peugeot 605“, į kurį atsitrenkė važiuodamas atbulas, tačiau jokių šio automobilio apgadinimų nepastebėjo, jo automobiliui padaryti apgadinimai buvo labai nežymūs (kaip nurodo apeliantas, buvo pasmukusi galinio buferio kairė pusė, kurią jis iš karto sutvarkė), todėl pasitraukė iš įvykio vietos. Tokios apelianto nurodomos aplinkybės yra paneigtos bylos medžiaga – nukentėjusiojo R. A. rašytiniais paaiškinimais (b. l. 18, 21) bei jo parodymais teisme, tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. Z. rašytiniu paaiškinimu dėl eismo įvykio (b. l. 19) bei jo parodymais teisme (b. l. 80–81), policijos pareigūnų A. L. ir M. B. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis (b. l. 6, 7), eismo įvykio vietos schema (b. l. 8), fotonuotraukomis (b. l. 9–11, 14, 46–58), transporto priemonės techninės pažiūros aktais (b. l. 12, 13, 44, 45), kita eismo įvykio tyrimo rašytine medžiaga apie nukentėjusiojo transporto priemonės apžiūros rezultatus. Tiesiogiai įvykį mačiusio A. Z. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės bei jo parodymai teisme patvirtina, kad po eismo įvykio S. B. apžiūrėjo tik savo automobilį, susitvarkė nukritusį galinio buferio kampą ir, neapžiūrėjęs kliudyto automobilio „Peugeot 905“, iš įvykio vietos nuvažiavo. Liudytojas A. Z. patvirtino tiesiogiai matęs įvykį, o apklausiamas teisme pažymėjo, kad automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, po susidūrimo kieme stovėjęs nukentėjusiojo automobilis net šoktelėjo į priekį (b. l. 81). Tai paneigia apelianto skundo argumentus, kad susidūrimo smūgis nebuvo stiprus ir dėl to R. A. automobilis negalėjo būti apgadintas. Pats pažeidėjas bylos nagrinėjimo teisme nurodė: „Mano mašinos bamperis buvo nukritęs.“ (b. l. 80), tai rodo, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, kitu atveju automobilio buferis nebūtų nukritęs.

Netikėti liudytojo A. Z. parodymais, priešingai nei tvirtina apeliantas, nėra pagrindo, nes byloje nenustatytos aplinkybės, kad A. Z. pažinojo pažeidėją S. B. ir būtų suinteresuotas jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti. Nors A. Z. ir nukentėjusysis R. A. yra kaimynai, tačiau A. Z. apklausiamas teisme patvirtino, kad nukentėjusįjį pažįsta tik iš matymo (b. l. 81), todėl apeliantas be pagrindo kelia abejones dėl šio liudytojo parodymų objektyvumo ir nepagrįstai tvirtina, kad jis buvo suinteresuotas duoti parodymus nukentėjusiojo naudai. Pažymėtina, kad liudytojas buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, šio liudytojo parodymai iš dalies sutampa su paties pažeidėjo parodymais, t. y. dėl paties eismo įvykio fakto bei S. B. vairuoto automobilio apgadinimų.

Kaip liudytojai teisme apklausti policijos pareigūnai A. L. ir M. B. patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes ir parodė, kad 2013-06-30 13.05 val. iš budėtojos gavo pranešimą apie tai, kad Šilalės m., S. Dariaus ir S. Girėno g. 29 namo kieme automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į kieme stovintį automobilį „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nuvykę į įvykio vietą kieme rado nukentėjusįjį R. A., šis nurodė pasišalinusio automobilio valstybinį numerį. Apžiūrėję nukentėjusiojo automobilį „Peugeot 605“, pamatė, kad yra nubrozdintas šio automobilio galinio buferio vairuotojo pusės kampas.

Nors apeliantas tvirtina, kad važiuodamas atbulas, atsitrenkė į automobilio „Peugeot 605“ kablį ir apžiūrėję šį automobilį įsitikino, kad jo neapgadino, o apgadino tik savo automobilį, tačiau tokius jo parodymus paneigia tiek minėti tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusio liudytojo A. Z. parodymai apie tai, kad S. B. apžiūrėjo tik savo automobilį ir susitvarkęs nukritusį galinio buferio kampą bei neapžiūrėjęs kliudyto automobilio iš įvykio vietos nuvažiavo; tiek nukentėjusiojo R. A. parodymai, kad ant jo automobilio kablio buvo užmauta apsauga ir ji nebuvo nubrozdinta, o buvo pasmukęs galinis buferis ir aiškiai matėsi apgadinimo žymės (b. l. 80); tiek automobilių „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros aktuose užfiksuoti duomenys bei vaizdo lentelės.

Iš byloje esančių 2013-06-30 ir 2013-07-30 automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros aktų (b. l. 12, 45), vaizdo lentelių (b. l. 9–10, 54–58) matyti, kad buvo apibraižytas šio automobilio galinis kairės pusės buferio kampas, kuris atitrūkęs nuo galinės dalies. Buferio aukštis nuo žemės paviršiaus iki jo viršutinės dalies apie 60 cm. Kablio aukštis nuo žemės paviršiaus iki viršutinės jo dalies apie 37 cm, kablio gaubtas nepažeistas.

Iš byloje esančių automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vaizdo lentelių (b. l. 11, 46–53), techninės apžiūros akto (b. l. 44) matosi, kad nubrozdinta šio automobilio kairės pusės galinio buferio dalis. Apgadinimas viršutinėje buferio dalyje. Buferio aukštis nuo žemės paviršiaus iki jo viršutinės dalies apie 57 cm.

Iš automobilių „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrų metu nustatytų ir užfiksuotų faktų matyti, kad automobilio „Peugeot 605“ kablio aukščiausias taškas yra apie 37 cm nuo žemės paviršiaus. Automobilio „Audi 80“ buferio apgadinimas yra ties 57 cm aukščiu nuo žemės paviršiaus. Automobilio „Peugeot 605“ nubrozdinimai ant buferio yra apie 55–57 cm aukštyje. Nubrozdinimai ant abiejų automobilių buferių padaryti vienodame aukštyje, tuo tarpu kablio aukštis nuo žemės yra apie 20 cm žemiau nei automobilio „Peugeot 605“ nubrozdinimai ant buferio. Nubrozdinimų ar kitokių kontakto pėdsakų ant automobilio „Peugeot 605“ kablio, jo gaubto nerasta. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama S. B. apeliaciniame skunde, padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstą išvadą, S. B. savo automobilio buferį apgadino atsitrenkdamas ne į automobilio „Peugeot 605“ kablį, o į galinio buferio kairę pusę, jį nubrozdindamas bei atidalydamas nuo galinės dalies.

S. B. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie tai, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis 2013-07-30 Transporto priemonės techninės apžiūros aktu dėl automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų defektų ir 2013-07-30 Transporto priemonės techninės apžiūros aktu dėl automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų defektų, nepagrįsti. Apeliantas be pagrindo kelia abejones dėl šių įrodymų teisingumo ir patikimumo, nes juose užfiksuoti duomenys sutampa su minėtais nukentėjusiojo R. A. parodymais apie tai, kad ant jo automobilio kablio buvo užmauta apsauga ir ji nebuvo nubrozdinta, o buvo pasmukęs galinis buferis ir aiškiai matėsi apgadinimo žymės, bei liudytojo A. Z. parodymais, taip pat eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotomis aplinkybėmis. Duomenų, kad automobilių apžiūra buvo atlikta pažeidžiant nustatytus reikalavimus, nėra, dėl to apeliantas daro tik prielaidą, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Automobilių apžiūrą atlikę ir techninės apžiūros duomenis fiksavę pareigūnai nepažinojo nei nukentėjusiojo, nei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, todėl jų suinteresuotumas byloje nenustatytas.

Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, nukentėjusiojo R. A., liudytojo A. Z. nurodytos įvykio aplinkybės, taip pat automobilių „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros aktuose jų apžiūros metu užfiksuoti faktai bei įvykio vietos schemoje užfiksuoti duomenys esminėmis detalėmis sutampa, todėl teismas pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais bei minėtais rašytinais įrodymais, dėl kurių patikimumo abejonių nekyla.

Taigi remiantis nukentėjusiojo R. A. bei liudytojo A. Z. paaiškinimais dėl eismo įvykio, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis ir pareigūnų parodymais teisme bei minėtais rašytinais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad S. B. neatliko KET 232 punkte numatytų vairuotojo pareigų, t. y. jis iš karto po to, kai atsitrenkė į R. A. automobilį, to neginčija ir pats apeliantas skubiai pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tai rodo, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį ir, sąmoningai ignoruodamas KET reikalavimus, iš eismo įvykio vietos pasišalino, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, S. B. veiksmuose teisingai nustatė jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., sudėtį.

S. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiojo R. A. automobilis buvo apgadintas anksčiau ir kad šis, siekdamas pasipelnyti, nepagrįstai jį apkaltino dėl automobilio apgadinimo. Tačiau dėl to apeliantas daro tik prielaidą, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys. Remiantis anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad buvo apgadintas būtent automobilio „Peugeot 605“ galinis buferis, kai S. B., važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į nukentėjusiojo automobilį ir apžiūrėjęs tik savo automobilį bei sutvarkęs nukritusį užpakalinį buferį iš karto nuvažiavo, neapžiūrėjęs kliudyto automobilio. Kaip minėta, remiantis liudytojo A. Z. rašytiniame paaiškinime bei jo parodymais teisme nustatyta, kad S. B. iš įvykio vietos nuvažiavo neapžiūrėjęs automobilio, į kurį atsitrenkė, taigi jis negalėjo matyti automobilio „Puegeot 605“ faktinės būklės. Be to, nukentėjusysis teisme patvirtino, kad anksčiau buvo apgadinta jo automobilio sparno viršutinė dalis, ant buferių senų apgadinimų nebuvo (b. l. 80). Todėl apeliantas be pagrindo apeliuoja į tai, kad nustatyti R. A. priklausančio automobilio apgadinimai galėjo būti padaryti anksčiau.

Apeliacinės instancijos teismas mano, jog S. B., būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, turėjo įvertinti tai, kad šalia jo vairuojamo automobilio stovi kitas automobilis, todėl važiuodamas atbulas turėjo ypač atidžiai ir saugiai vairuoti, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų asmenų turto saugumui, tačiau nepasirinko saugaus atstumo iki šalia stovėjusio automobilio „Peugeot 605“ ir į jį atsitrenkė bei apgadino. Žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, S. B. sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. B. veikoje yra visi ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai S. B. kaltės klausimu dėl jam inkriminuotų pažeidimų neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. B. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

S. B. apeliaciniame skunde kritikuojamas jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra pagrindo manyti, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Jame užfiksuotos esminės pažeidimo aplinkybės, asmuo, kuriam jis surašytas, gali suprasti, kuo yra kaltinamas ir nuo to gintis, t. y. protokole suformuluotas kaltinimas atitinka visus ATPK 260 straipsnyje nustatytus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Vien tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyti apgadinto automobilio duomenys ir kam priklauso apgadintas automobilis, atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas neginčija atsitrenkęs būtent į nukentėjusiajam priklausantį automobilį „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra pagrindas konstatuoti, kad protokolas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Nukentėjusiajam priklausančio automobilio apgadinimai buvo užfiksuoti iš karto po įvykio policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 7, 8), 2013-06-30 eismo įvykio vietos schemoje (b. l. 8), vaizdo bei fotolentelėse (b. l. 9–11), 2013-06-30 transporto priemonės – automobilio „Peugeot 605“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros akte (b. l. 12), ir vien tai, kad šie duomenys nebuvo detaliai nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės pažeistos nebuvo.

Apeliantas be pagrindo teigia, jog teismas, išnagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nedalyvaujant jo advokatui, pažeidė jo teisę į gynybą. Visų pirma pažymėtina, kad pats administracinėn atsakomybėn traukiamas S. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės neprieštaravo, kad byla būtų išnagrinėta jo advokatui nedalyvaujant, t. y. 2013-10-23 teismo posėdžio metu į teisėjo klausimą dėl galimybės nagrinėti bylą neatvykus pažeidėjo atstoviu advokatui K. S., nurodė: „Nežinau ar galima bylą nagrinėti.“ Antra, nors administracinėn atsakomybėn traukiamo S. B. advokatas K. S. pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, tačiau nepateikė teismui tai patvirtinančio įrodymo – pažymos apie negalėjimą atvykti į teismo posėdį dėl ligos (Forma Nr. 094-1/a patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-989). Be to, nors advokato prašyme buvo nurodyta, kad jis paskirtas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu, tačiau toks sprendimas pateiktas nebuvo. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2013-07-22 ir kad visi pagrindiniai tyrimo veiksmai buvo atlikti, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas bylą išnagrinėti pažeidėjo atstovui nedalyvaujant, nepažeidė pastarojo teisės į gynybą, juo labiau, jog, kaip minėta, pats S. B. 2013-10-23 posėdžio metu iš esmės neprieštaravo, kad byla būtų išnagrinėta jo atstovui nedalyvaujant.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą taikyti jam ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskirti švelnesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, bei neskirti vienos iš ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos nuobaudos sudedamųjų dalių – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes, S. B. nuomone, jam paskirta nuobauda yra aiškiai neteisinga ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo S. B. už pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymą paskirtos administracinės nuobaudos individualizuotos tinkamai ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei teisingumo ir protingumo kriterijus. Paskirdamas minimalias ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytas administracines nuobaudas, apylinkės teismas atsižvelgė į nustatytą pažeidėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę. Galimybė skirti mažesnę administracinę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba neskirti administracinės nuobaudos yra numatyta ATPK 30¹ str. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog administracinė nuobauda vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. nutartis bylose Nr. N5-1647/2006, N17-103/2007, N444-685/2009, N63-681/2010 ir kt.). Tačiau šioje administracinio teisės pažeidimo byloje tokių aplinkybių nėra, todėl taikyti S. B. ATPK 30¹ str. nuostatas nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo. Pabrėžtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Todėl vien tik simbolinės, pažeidėjo pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Kaip minėta, B. pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. buvo paskirtos minimalios nuobaudos, tai leidžia pripažinti paskirtą nuobaudą simboline.

Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis R. A. pateikė atsiliepimą, kuriame prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas – 500 Lt. Toks nukentėjusiojo prašymas negali būti tenkinamas. Išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kompensavimas numatytas ATPK 279 straipsnyje. Šiame straipsnyje inter alia numatyta, kad nukentėjusiesiems kompensuojamas darbo užmokestis, ne mažesnis už vidutinį, arba sumokama už atitraukimą nuo įprasto užsiėmimo proporcingai laikui, kurį jie sugaišo dėl atvykimo į organą (pas pareigūną), nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą, ir kad kompensuojamos jų turėtos išlaidos dėl atvykimo į organą (pas pareigūną), nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą. Taigi ATPK normos reglamentuoja, kam, kokia tvarka ir kokios išlaidos atlyginamos administracinių teisės pažeidimų bylose. Iš paminėtos normos analizės išeina, kad nukentėjusiojo išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, nėra kompensuojamos. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarimą ir S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.