- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-04
- Bylos Nr.
- 1A-380-166-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Punys (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Ryšardas Skirtunas
- Nuteistasis
- V. S.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo 2011 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal LR BK 164 str. 40 parų arešto bausme, ją atliekant areštinėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimą išlaikyti vaiką – J. K., gim. 1993-08-04, t. y. mokėti ¼ dalį visų pajamų, bet ne mažiau 1 minimalaus gyvenimo lygio kas mėnesį, pradedant 2000-04-26 iki dukters pilnametystės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 164 str. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis dėl jam skirtos bausmės rūšies bei dydžio yra neteisingas, kadangi, teismas rėmėsi vien tik jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis bei liudytojos I. K. parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad jo veikime, t.y. vengime išlaikyti vaiką, nebuvo piktybiškumo.
Nurodo, kad tai, jog buvo nemokamos lėšos dukrai išlaikyti arba kodėl įmokos būdavo tokios mažos, tam buvo objektyvios priežastys. Apelianto manymu, piktybinio vengimo jo veiksmuose nebuvo ir nėra, nes jis niekur nesislapstė, I. K. nurodė aiškų savo adresą Baltarusijos Respublikoje, pats paprašė nedelsiant nurodytu adresu atsiųsti vykdomuosius dokumentus dėl išmokų vaiko išlaikymui, tačiau dėl jam nežinomų priežasčių ji to nepadarė. Apelianto teigimu, jeigu I. K. būtų atsiuntusi jam reikiamus vykdomuosius dokumentus dėl lėšų vaiko išlaikymui, tai jis būtų tas lėšas sistemingai jai pervedinėjęs. Todėl apelianto manymu, dalį kaltės dėl nesutvarkytų dokumentų ir laiku negautų pervedimų dukros išlaikymui, turėtų prisiimti ir pati I. K..
Nurodo, kad nuo pat išvykimo į Baltarusijos Respubliką, t.y. nuo 2003 m. sausio mėnesio, jis dirbo legaliai, I. K. ir antstolei jo gyvenamoji ir darbo vieta buvo žinoma, jis niekur nesislapstė, savo darboviečių ir uždirbamų lėšų neslėpė, todėl apelianto manymu, jokio piktybinio vengimo jo veiksmuose negalima įžvelgti.
Apeliantas teigia, kad gyvendamas Lietuvoje nevengė prievolės išlaikyti vaiką, tiesiog neturėjo realių galimybių mokėti lėšas vaikui išlaikyti, kadangi tuo metu nedirbo, jo materialinė padėtis buvo labai sunki, nes jis buvo tėvų išlaikytinis, neturėjo galimybės pilnai, sistemingai, pagal teismo sprendimą mokėti išlaikymą, taip pat neturėjo kitų pragyvenimo šaltinių ir pan., tačiau kiek galėdamas savo prievolę vykdė, patvirtina prie skundo pridėta dalis mokėjimo kvitų, tačiau kiti mokėjimo kvitai neišliko, kadangi juos išmėtė jo motina A. S., kuri padėjo jam mokėti išlaikymą.
Apeliantas skunde pripažįsta kaltu, nes dėl aplaidumo ir rūpesčių šeimoje nesiėmė iniciatyvos dėl lėšų pervedimo dukrai. Apeliantas taip pat teigia, kad ramiai dirbdamas pats nesiėmė iniciatyvos dėl lėšų pervedimo ir dėl to, kadangi išvykstant iš Lietuvos antstolis jį suklaidino paaiškindamas, kad tiesiogiai pinigų jam nereikia niekur siųsti, nes išlaikymas bus išskaičiuojamas iš jo atlyginimo, kadangi duomenis apie jo tuometinę darbovietę turėjo ir I. K., ir pats antstolis, ko pastarasis teisme neneigė.
Nurodo, kad jo darbo užmokestis Baltarusijoje buvo menkas ir per mėnesį sudarė 350-500 litų, iš kurių turėjo pragyventi pats ir išlaikyti kitą šeimą, todėl apelianto manymu, tai yra pateisinama priežastis, dėl kurios jis negalėjo mokėti išlaikymą dukrai. Nurodo, kad pasiskolinęs pinigų 2010-12-27 pervedė 500,00 Lt I. K. vaiko išlaikymui. Apelianto manymu, jo tuometinė ir esama sunki materialinė padėtis yra svarbi priežastis, dėl kurios jis negalėjo sistemingai mokėti lėšų dukros išlaikymui, todėl apeliantas prašo teismo jo sunkią materialinę padėtį įvertinti objektyviai.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad pats skambino ir ieškojo mergaitės, bet I. K. neleido jam bendrauti ir susitikti su vaiku, visuomet buvo ignoruojamas, išvarytas ir iškeiktas I. K.. Atvažiuodamas į Lietuvą 1-2 kartus per metus nuvažiuodavo pas dukrą, tačiau buvo išvytas, o vėliau sugyventinės tuo adresu neberado. Todėl dėl I. K. kaltės jis mažai bendravo su vaiku, kas nulėmė tai, jog jis vėliau nustojo ieškoti galimybių bendrauti su vaiku bei intensyviai spręsti klausimą dėl vaiko išlaikymo. Apeliantas taip pat nurodo, kad tik 2010 m. atlikus DNR tyrimus buvo nustatyta, kad J. K. tėvu yra jis, nors prieš tai I. K. vis tvirtino, kad vaiko tėvas yra A. K.. Todėl pasak apelianto toks žeminantis I. K. elgesys taip pat nulėmė tokį elgesį dėl vaiko išlaikymo.
Be to, apeliantas nurodo, kad dėl sveikatos būklės jam medikų rekomenduota nepervargti, kadangi tai gali paaštrinti jo turimą negalavimą. Apeliantas nurodo, kad šeimoje buvo didelių rūpesčių ir didelių išlaidų dėl ligoto tėvo, jo laidotuvių, kurias jis apmokėjo su broliu. Šiuo metu motinos sveikata yra visai pašlijusi, jis vienintelis žmogus galintys ja pasirūpinti, todėl paskirus 40 parų arešto bausmę nebus kam prižiūrėti motinos.
Apeliantas pripažįsta ir apgailestauja, kad galėjo būti rūpestingesnis tėvas, tačiau dėl paminėtų susiklosčiusių aplinkybių piktybiškai nevengė pareigos išlaikyti dukrą. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamajame teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad jis piktybiškai vengė prievolės išlaikyti savo vaiką. Kadangi visuose paminėtuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad "vengė", todėl apeliantas daro išvadą, jo veiksmuose piktybiškumo neįžvelgta.
Be to, apelianto manymu, teismas skirdamas jam bausmę-40 parų arešto, neatsižvelgė į tai, kad jis gyvena Baltarusijoje, ten legaliai dirba, o atlikdamas bausmę jis praras darbą. Be to, nurodo, kad atlikti jam skirtos bausmės tik savaitgaliais jis taip pat negali dėl finansinių galimybių, nes jam teks važinėti iš vieno miesto į kitą. Skunde pažymi, kad teismas neteisingai nurodė, kad jis sudaręs sutartį dėl įsiskolinimo jo per nustatytą laiką nepadengė ir toliau nevykdo teismo sprendimo išlaikyti vaiką. Apelianto teigimu, nuo 2010 m. liepos mėn. jis jau sumokėjo 1000 Lt įsiskolinimo, o apie 500 Lt sumokės 2011 m. vasario-kovo mėn., kas rodo, jog kiek galėdamas stengiasi atlikti savo prievolę ir piktybiškai nevengia mokėti lėšas vaikui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
N. V. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Respublikos BK 164 str.) iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, Nr. 2K-291/2008). Skirtingai negu 1961 m. BK, 2000 m. BK 164 straipsnyje esanti norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu. Tačiau šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką.Kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina. Baudžiamojon atsakomybėn asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių (LAT nutartis Nr. 2K-491/2005).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso III knygos 12 skyriaus antrajame skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas. Iš tiesų, išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia, tačiau jei asmuo tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir, galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo, jis atsako baudžiamąja tvarka.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.192 straipsnyje numatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia. Baudžiamas tik piktybinis vengimas išlaikyti savo vaikus, esant įsigaliojusiam teismo sprendimui ar teisėjo nutarimui mokėti nustatyto dydžio alimentus savo vaikui išlaikyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam V. S. pareiga mokėti išlaikymą savo dukrai J. K. buvo nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimu. Minėtu teismo sprendimu iš V. S. buvo priteistas išlaikymas dukros J. K., gim. 1993-08-04, išlaikymui ¼ dalį visų pajamų, bet ne mažiau nei 1 MGL kas mėnesį, pradedant nuo 2000-04-26 iki dukros pilnametystės. Taigi nuteistasis V. S. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, mokėdamas teismo nustatyto dydžio mėnesio išmokas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas, žinodamas apie tokią pareigą, tyčia šios pareigos nevykdė. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta remiantis BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais.
Vienas iš esminių apelianto skundo argumentų, kad ramiai dirbdamas pats nesiėmė iniciatyvos dėl lėšų pervedimo ir dėl to, kadangi išvykstant iš Lietuvos antstolis jį suklaidino paaiškindamas, kad tiesiogiai pinigų jam nereikia niekur siųsti, nes išlaikymas bus išskaičiuojamas iš jo atlyginimo, kadangi duomenis apie jo tuometinę darbovietę turėjo ir I. K., ir pats antstolis, yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma paminėtina tai, kad V. S., gaudamas darbo užmokestį ir matydamas, kad iš jo nevykdomi išskaičiavimai, nei į darbovietės administraciją, nei į antstolį nesikreipė, su nukentėjusiąja nesusisiekė bei šiuo klausimu visiškai nesidomėjo. O tai, kad nuteistasis laiku negautų pervedimų dukros išlaikymą apeliaciniame skunde „perkelia“ I. K. ir antstoliui, teigdamas, kad išvykstant iš Lietuvos antstolis jį suklaidino paaiškindamas, kad tiesiogiai pinigų jam nereikia niekur siųsti, nes išlaikymas bus išskaičiuojamas iš jo atlyginimo, kadangi duomenis apie jo tuometinę darbovietę turėjo ir I. K., ir pats antstolis, iš ko sektų, kad nuteistasis nežinojo, kad antstolis nebenuskaičiuoja iš jo gaunamų pajamų išlaikymo jo nepilnamečiui vaikui, paneigia paties apelianto parodymai, kad nuo 2000-04-26 d alimentų nebemokėjo dėl to, kad gyvendamas Lietuvoje tuo metu nedirbo, jo materialinė padėtis buvo labai sunki, nes jis buvo tėvų išlaikytinis, neturėjo galimybės pilnai, sistemingai, pagal teismo sprendimą mokėti išlaikymą, taip pat neturėjo kitų pragyvenimo šaltinių, o gyvendamas ir dirbdamas Baltarusijoje darbo užmokestis buvo menkas ir per mėnesį sudarė 350-500 litų, iš kurių turėjo pragyventi pats ir išlaikyti kitą šeimą. Iš šių paminėtų aplinkybių seka, kad V. S. žinojo, kad jam reikia mokėti alimentus, tačiau sąmoningai nevykdė šios savo pareigos - išlaikyti savo vaiką, nors žinojo, kad reikia ir buvo pajėgus tai daryti.
Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog jeigu I. K. būtų atsiuntusi jam reikiamus vykdomuosius dokumentus dėl lėšų vaiko išlaikymui, tai jis būtų tas lėšas sistemingai jai pervedinėjęs, todėl dalį kaltės dėl nesutvarkytų dokumentų ir laiku negautų pervedimų dukros išlaikymui turėtų prisiimti ir pati I. K., yra visiškai nepagrįsti. Kaip minėta, apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimą, kuriuo iš apelianto buvo priteistas išlaikymas dukros išlaikymui ¼ dalį visų pajamų, bet ne mažiau nei 1 MGL kas mėnesį, pradedant nuo 2000-04-26 iki dukros pilnametystės, jam buvo puikiai žinoma. Iš byloje esančių perlaidų kvitų, pašto perlaidų talonų bei nurodymų pervesti grynuosius pinigus matyti, kad I. K. nuo 2000-12-30 d. įvairiomis sumomis buvo pervedamas dukros išlaikymas, kas rodo, jog apie savo pareigą išlaikyti dukrą apeliantas žinojo jau nuo 2000-05-24 d., t.y. nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimo priėmimo momento (t. I, b.l. 34, 36, 107, t. II, b.l. 33). Todėl nesuprantamas apelianto pozicija kokia reikšmė šiuo atveju turėtų I. K. atsiųsti vykdomieji raštai, jeigu apeliantas apie savo pareigą išlaikyti dukrą žinojo ir to neginčija. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apeliantui pareiga mokėti išlaikymą savo dukrai J. K. buvo nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimu, o vykdomajame rašte, kuris išduotas remiantis minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, atspindi alimentų išieškojimo iš V. S. skola.
Apeliantas skunde nurodo, kad jis neturėjo realių galimybių mokėti lėšas vaikui išlaikyti, kadangi tuo metu nedirbo, jo materialinė padėtis buvo labai sunki, nes jis buvo tėvų išlaikytinis, neturėjo kitų pragyvenimo šaltinių, darbo užmokestis Baltarusijoje buvo menkas ir per mėnesį sudarė 350-500 litų, iš kurių turėjo pragyventi pats ir išlaikyti kitą šeimą, todėl apelianto manymu, tai yra pateisinama priežastis. Tačiau teisėjų kolegija šias apelianto skunde nurodytas aplinkybės, dėl kurių jis nemokėjo išlaikymo savo vaikui, pripažįsta nepateisinamomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pakankami pripažinti, jog teismo sprendimo išlaikyti savo dukrą J. K. nuteistasis nevykdė dėl objektyvių priežasčių. Įstatymas numato, kad vengimas išlaikyti vaiką yra ir tiesioginis atsisakymas mokėti alimentus, ir šios pareigos nevykdymas arba jos vykdymas tik iš dalies – mokant mažiau negu nustatyta teismo sprendimu. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. sąmoningai nevykdė savo pareigos, tai yra, nusikalto tiesiogine tyčia, nes sąmoningai nemokėdamas savo dukrai išlaikymo suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Dukros išlaikymo įsiskolinimas bylos perdavimo į teismą metu, t.y. iki 2010-05-06 sudarė 15 191,34 Lt. Atsižvelgus į tai, kad išlaikymas nepilnamečiui vaikui priteistas 2000-05-24 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, ir nuo šio laiko nuteistasis nemokėjo lėšų dukrai J. K. išlaikyti, daroma išvada, kad V. S. gana ilgą laiką vengė mokėti vaikui išlaikymą.
Apeliantas skunde teigia, kad jo veikime, t.y. vengime išlaikyti vaiką, nebuvo jokio piktybiškumo ir atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamajame teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad jis piktybiškai vengė prievolės išlaikyti savo vaiką. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad vengimas išlaikyti savo vaikus esant įsigaliojusiam teismo sprendimui ar teisėjo nutarimui laikytinas piktybiniu ir sukelia baudžiamąją atsakomybę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliantas nuteistas už tai, kad be pateisinamų priežasčių vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, o sąvoka - piktybiškumas nei kaltinamajame akte (1 t., b. l. 187-191), nei apylinkės teismo nuosprendyje (2 t., b. l. 48-51) net neminima. Taip pat paminėtina tai, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokurorės kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Apeliantas skunde nurodo, kad dėl sveikatos būklės jam medikų rekomenduota nepervargti, kadangi tai gali paaštrinti jo turimą negalavimą, be to, jo šeimoje buvo didelių rūpesčių ir didelių išlaidų dėl ligoto tėvo, jo laidotuvių, kurias jis apmokėjo su broliu. Prie apeliacinio skundo pridėti šias aplinkybes patvirtinantys duomenys. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos nėra, jeigu asmuo, iš kurio priteistas išlaikymas vaikui, šios pareigos nevykdo dėl svarbių pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje ir pan. Jei asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog aukščiau minėtais laikotarpiais apeliantas išlaikymo savo dukrai nemokėjo dėl pateisinamų priežasčių. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad jis legaliai dirba, ką patvirtina ir apeliaciniame skunde, įrodymų, kad V. S. negalėjo dirbti dėl ligos, nėra. Nors apeliantas prie skundo pateikė medicininius dokumentus dėl nuteistojo ir jo motinos A. S. sveikatos būklę, tėvo laidotuvių išlaidas patvirtinančius kvitus, tačiau visos šios aplinkybės neatleidžia apelianto nuo pareigos teikti išlaikymą savo vaikui. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas V. S. ilgą laiką nemokėjo alimentų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. niekur nedirbdavo, neturėdavo pajamų, sirgo ir serga sunkia nepagydoma liga, tai yra ėmėsi priemonių pareigai išlaikyti nepilnametį vaiką vykdyti.
Apelianto skundo argumentas, kad teismas neteisingai nurodė, kad jis sudaręs sutartį dėl įsiskolinimo jo per nustatytą laiką nepadengė ir toliau nevykdo teismo sprendimo išlaikyti vaiką, atmestinas. Iš byloje esančios 2010-06-18 taikos sutarties matyti, kad V. S. nuo 2009-11-23 įsipareigojo dukros išlaikymui mokėti periodinėmis išmokomis po 250 Lt kas mėnesį. Iš byloje pateiktų nurodymų pervesti grynuosius pinigus matyti, kad I. K. 2010-09-22 ir 2010-12-27 nuteistasis sumokėjo 1000 Lt. Tačiau pagal sudarytą taikos sutartį apeliantas turi kas mėnesį mokėti po 250 Lt, todėl nuo 2009-11-23 d. iki 2010 m. liepos mėn., apeliantas turėjo sumokėti 1750 Lt įsiskolinimo dydį, o ne 1000 Lt . Duomenų apie tai, kad nuo 2010-12-27 d., t.y. paskutinės išmokos vaiko išlaikymui, apeliantas būtų teikęs išlaikymą, byloje nėra, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuosprendžio priėmimo dienai įsiskolinimas pilnai nesumokėtas, o V. S. ir toliau nevykdo pareigos pagal 2000-05-24 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą mokėti dukros išlaikymą ne mažiau 1 MGL.
Apelianto skundo argumentai, kad teismas skirdamas jam bausmę-40 parų arešto, neatsižvelgė į tai, kad jis gyvena Baltarusijoje, ten legaliai dirba, o atlikdamas bausmę jis praras darbą, ir atlikti jam skirtos bausmės tik savaitgaliais jis taip pat negali dėl finansinių galimybių, nes jam teks važinėti iš vieno miesto į kitą, atmestini. Apeliantui V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 str., sankcija nustato, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. S. V. S. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padarytas tyčinis, baigtas, nesunkus nusikaltimas), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino V. S. asmenybę - anksčiau teistas nebuvo, dirba, tačiau būdamas įspėtas du kartus dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą išlaikyti vaiką bei sudaręs sutartį dėl įsiskolinimo sumokėjimo, jo per nustatytą teismo nutartimi laiką nepadengė, ir toliau (nors ir dirba) nevykdo teismo sprendimo išlaikyti dukrą. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai parinko straipsnio, numatančių atsakomybę už LR BK 164 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, sankcijose numatytą vieną iš alternatyvių bausmių rūšių – areštą, kurio dydį nustatė artimesnį šios bausmės vidurkiui, įstatyme numatytam už nusikaltimo padarymą. Apelianto skundo argumentai, kad atlikti jam skirtos bausmės tik savaitgaliais jis taip pat negali dėl finansinių galimybių, nes jam teks važinėti iš vieno miesto į kitą, taip pat nesudaro pagrindo skirti jam švelnesnę bausmės rūšį. Be to, paskirtą bausmę apeliantas turi atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turi būti kontroliuojamas kaip nuteistasis vykdo jam paskirtą bausmę. Paskirus apeliantui švelnesnes šioje sankcijoje numatytas bausmes, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti LR BK 41 str.
Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.