- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-84-319/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00656-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Advokatai
- Vladislavas Mikša
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
asmeniui, kuriam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės V. J., jo atstovui pagal įstatymą R. J., gynėjui advokatui Vladislavui Mikšai,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės V. J. ir jo gynėjo advokato Vladislavo Mikšos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. J., būdamas ribotai pakaltinamu, padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas (3 veikos, įvykdytos 2017 m. rugsėjo 12 d. A. K. atžvilgiu, 2017 m. rugsėjo 13 d. A. K. ir K. R. atžvilgiu, 2017 metų rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, P. P. atžvilgiu), jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Viešojoje įstaigoje (toliau - VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas – pažeidė viešąją tvarką, o būtent:
1.1. 2017 m. rugsėjo 12 d., apie 14.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: demonstratyviai ant peties laikydamas kirvį, priėjo prie praeinančios nukentėjusiosios mažametės A. K. ir piktu tonu paklausė jos: „Ko čia einat, vaikai?“, tuo išgąsdindamas nukentėjusiąją mažametę A. K., ko pasėkoje pastaroji, bijodama V. J., buvo priversta grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, taip nutrūko įprastinė jos kelionė iš mokyklos, po ko ilgą laiką nukentėjusioji mažametė A. K. jautė baimę vaikščioti gatvėse.
1.2. Be to, jis 2017 m. rugsėjo 13 d., apie 13.30 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, adresu (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: demonstratyviai rankoje laikydamas kirvį ir stovėdamas prie gatvės bei grėsmingai žiūrėdamas į gatve praeinančias nukentėjusiąsias mažametes A. K. ir K. R., tokiu būdu jas išgąsdino, ko pasėkoje pastarosios, bijodamos V. J., buvo priverstos grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, taip nutrūko įprastinė jų kelionė iš mokyklos, be to, ilgą laiką nukentėjusiosios jautė baimę vaikščioti gatvėse.
1.3. Be to, jis 2017 metų rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, apie 17 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu ir grasinimu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, o būtent: demonstratyviai rankoje laikydamas kirvį, priėjo prie nukentėjusiojo mažamečio P. P. ir grėsmingai pasakė: „Dar kartą aš tave pamatysiu, aš tau galvą nukirsiu“, tuo išgąsdindamas nukentėjusįjį mažametį P. P., ko pasėkoje pastarasis, bijodamas V. J., buvo priverstas grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, taip buvo nutrūko įprastinė jo kelionė iš mokyklos, po ko ilgą laiką nukentėjusysis mažametis P. P. jautė baimę vaikščioti gatvėse vienas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi konstatavo, kad V. J. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas ribotai pakaltinamu, todėl taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde V. J. ir jo gynėjas advokatas V. Mikša prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. J. nutraukti.
3.1. Skunde keliamos abejonės dėl apylinkės teismo sprendimo pripažinti, kad V. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, nors nebuvo nustatyta šių nusikaltimų sudėtis. Remiantis teismų praktika esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad BK 284 straipsnio dispozicijoje numatytais būdais (įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Šis sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali į staigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis ir pan. Sprendžiant ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius turi būti atsižvelgiama į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius ir pan. Šiuo atveju, skundo autorių nuomone, byloje nėra nustatyta, kad V. J., atliekant kaltinime nurodytus veiksmus, tai būtų matę pašaliniai asmenys, todėl viešoji tvarka negalėjo būti pažeista. Teismas nemotyvavo kuo pasireiškė visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.
3.2. Skunde teigiama, kad teismas neįvertino V. J. padarytų veikų pavojingumo ir nesprendė dėl jo atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnį. Šiuo atveju V. J. veiksmai - piktas žiūrėjimas ir grasinimas pagal savo pavojingumo laipsnį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Veiksmai truko trumpą laiko tarpą ir nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų pagrindų. Vien tai, kad mažamečiai nukentėjusieji be jokio pagrindo buvo išsigandę, negali būti pagrindu V. J. veiksmus pripažinti nusikalstamais BK 284 straipsnio prasme.
3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad teismo psichiatrinėje – psichologinėje išvadoje rekomenduojama V. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismo motyvai, kad nėra asmenų, kurie galėtų kontroliuoti V. J. elgesį ir vaistų reguliarų vartojimą yra nepagrįsti. Tokiomis sąlygomis V. J. gyvena jau ilgus metus, vartoja vaistus, lankosi pas gydytojus, jis rūpinasi savo neįgalia motina ir seserimi, o jį uždarius į gydymo įstaigą šie asmenys liktų be priežiūros.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės V. J. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės V. J. ir jo gynėjo advokato V. Mikšos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad V. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, nes V. J. veiksmuose nėra būtinojo BK 284 straipsnio sudėties elemento - realaus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, jo veiksmai nesiekia tokio pavojingumo lygio, už kurį galima baudžiamoji atsakomybė. Skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl netinkamai parinktos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
7. Apeliantas ir jo gynėjas nesutinka su apylinkės teismo nutartimi, kurioje konstatuota, kad apeliantas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje. Savo skunde apeliantas nurodo, kad teismas nutartyje nemotyvavo kuo pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimai. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos įrodymus, apeliacinio skundo argumentus ir atlikusi įrodymų tyrimą bei apklaususi V. J., sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir pripažindamas V. J. padarius minėtas įstatymo uždraustas veikas, įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. turi būti nustatyta ne tik tai, kad atlikti BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti veiksmai, bet ir tai, kad šie veiksmai sukėlė tam tikrus padarinius – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kuri gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467-976/2015, Nr. 2K-28-976/2018).
9. Nors apeliantas savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo neigia, tačiau kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad V. J. veiksmai visų trijų veikų atveju buvo atlikti viešoje vietoje ir dėl jo veiksmų kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai. Skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių analizė, pateiktas jų teisinis vertinimas šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, išvados dėl V. J. kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais, pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus įvertintais įrodymais.
10. Byloje nustatyta, kad V. J. viešoje vietoje - 2017 m. rugsėjo 12 d., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), demonstratyviai ant peties laikydamas kirvį, priėjo prie praeinančios nukentėjusiosios mažametės A. K. ir piktu tonu paklausė jos: „Ko čia einat, vaikai?“, tuo išgąsdindamas nukentėjusiąją, ji buvo priversta grįžti namo kitu keliu ir dar ilgą laiką mažametė jautė baimę vaikščioti gatvėse. Taip pat nustatyta, kad V. J. viešoje vietoje - 2017 m. rugsėjo 13 d., prie (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės viešosios bibliotekos, adresu (duomenys neskelbtini), demonstratyviai rankoje laikydamas kirvį ir stovėdamas prie gatvės bei grėsmingai žiūrėdamas į gatve praeinančias nukentėjusiąsias mažametes A. K. ir K. R., jas išgąsdino, dėl ko mažametės buvo priverstos grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, be to, ilgą laiką jautė baimę vaikščioti gatvėse. Taip pat nustatyta, kad V. J. viešoje vietoje - 2017 metų rugsėjo mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), demonstratyviai rankoje laikydamas kirvį, priėjo prie nukentėjusiojo mažamečio P. P. ir grėsmingai pasakė: „Dar kartą aš tave pamatysiu, aš tau galvą nukirsiu“, išgąsdino nukentėjusįjį, kuris buvo priverstas grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, po ko ilgą laiką mažametis jautė baimę vaikščioti gatvėse vienas. Tai, kad V. J. viešoje vietoje demonstravo kirvį mažamečiams vaikams, juos gąsdino ir jiems grasino, taip sukeldamas sumaištį ir išgąstį, patvirtina nukentėjusiųjų A. K., K. R. ir P. P. parodymai (t. 1, b. l. 49-52, 73-76,101-104). Kad dėl V. J. minėtų veiksmų vaikai dar ilgą laiką jautė baimę, bijojo eiti į mokyklą ir į gatvę vieni, patvirtino ir liudytojai A. K. bei R. R. (t. 1 , b. l. 40, t. 2, b. l. 53-55). Nors apelianto veiksmai atskirų veikų atveju netruko ilgą laiką, tačiau sukėlė sumaištį ir mažamečių išgąstį, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad V. J. veiksmai 2017 m. rugsėjo 12 d. A. K. atžvilgiu, 2017 m. rugsėjo 13 d. A. K. ir K. R. atžvilgiu bei 2017 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, P. P. atžvilgiu, pasiekė tokį pavojingumą, jog atitiko BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtį. Nagrinėjamu atveju kirvio demonstravimas mažamečiams, jų bauginimas ir grasinimas jiems viešoje vietoje, mieste, gyvenamųjų namų gatvėje ar prie bibliotekos, didina V. J. veiksmų pavojingumą ir sudaro pagrindą juos vertinti baudžiamosios, o ne administracinės atsakomybės prasme.
11. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra nustatyta, jog V. J. atliekant minėtus veiksmus tai matė pašaliniai asmenys, todėl tai negali būti vertinama kaip viešosios tvarkos pažeidimas, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nepaneigia nutartyje padarytos išvados, kad V. J. veiksmai visų trijų veikų atveju buvo atlikti viešoje vietoje. Pagal teismų praktiką vieša vieta pripažįstama tokia vieta, į kurią bet kuriuo metu gali patekti kiti pašaliniai asmenys. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji A. K. ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, pro namą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mokyklos namo, nukentėjusiosios A. K. ir K. R. ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, pro (duomenys neskelbtini) viešąją biblioteką, nukentėjusysis P. P. taip pat iš mokyklos ėjo (duomenys neskelbtini) gatve, pro namą Nr. (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad šiose gatvėse bet kada galėjo būti pašalinių asmenų ir patekimas į jas nėra negalimas, todėl šiuo atveju nusikalstamų veikų padarymo vietos atitinka viešos vietos sampratą ir jokių abejonių nekelia. Vien tai, kad apeliantas, jo teigimu, neturėjo motyvo išgąsdinti vaikus, nereiškia, kad jis negalėjo padaryti BK 284 straipsnyje įtvirtintų nusikaltimų, kadangi motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir reikšmės jo padarytų veikų kvalifikavimui neturi. V. J. apeliacinės instancijos teisme pateikta versija, kad jam inkriminuotų pirmų dviejų nusikalstamų veikų metu jis net nebuvo minėtose vietose ir tai patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikta mokėtojo knygelė ir DNB banko kvitas, kuriuose nurodyta, kad 2017 m. rugsėjo 12 d., 12.53 val., (duomenys neskelbtini) pašte adresu (duomenys neskelbtini), jis sumokėjo 44,46 eurus už paslaugas, o 2017 m. rugsėjo 13 d., 11. 04 val., (duomenys neskelbtini) jis atliko operaciją banke sumokėdamas 53 eurus, yra atmetama kaip nepagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties veiksmai, kurie pripažinti įrodyti, apelianto buvo padaryti 2017 m. rugsėjo 12 d. apie 14.00 val. ir 2017 m. rugsėjo 13 d., apie 13.30 val., todėl teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įrodymai ir apelianto paaiškinimai, nepaneigia apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, kad aptartos nusikalstamos veikos buvo padarytos minėtu laiku, ir V. J. šiuo laiku buvo namuose. Šiuo atveju apeliantui V. J. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį šioje dalyje nėra jokio pagrindo.
Dėl taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies
12. Apeliantas V. J. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su V. J. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi bei prašo ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
13. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja, o BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
14. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas V. J. taikė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas tokią priverčiamos medicininės priemonės rūšį parinko įvertinęs V. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei bei tai, kad su juo negyvena jokie asmenys, kurie galėtų stebėti jo elgesį ir kontroliuoti vaistų vartojimą. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad šiuo atveju priverčiamųjų medicinos priemonių tikslų galima pasiekti V. J. taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartis keičiama (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).
15. Kaip matyti iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir šiuo metu V. J. konstatuojamas psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija (medikamentinė remisija) (F20.0). Dėl šių psichikos sutrikimų – asmenybės, valios, mąstymo ir emocijų sferoje V. J. negalėjo visiškai suvokti pavojingų nusikalstamų veikų pobūdžio, negalėjo ir šiuo metu negali valdyti savo veiksmų (ribotas pakaltinamumas, BK 18 straipsnis). V. J. rekomenduojama skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Šiame akte, įvertinus visus ekspertams pateiktus su apelianto ligos gydymu susijusius dokumentus, pažymima, kad V. J. reguliariai lankosi psichikos sveikatos centre, jam skiriami vaistai.
16. Teismo psichiatrė ekspertė S. Š. apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertizės akto išvadas ir paaiškino, kad V. J. daug metų serga paranoidine šizofrenija, yra sutrikęs jo loginis mąstymas, yra kliedesių, sutrikęs darbingumas, tačiau jis nėra agresyvus. V. J. paskutinį kartą gulėjo (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje 2006 metais, įrašytas į (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centrą. Atsižvelgiant į V. J. nustatytą psichikos sutrikimą, kuris gali būti kontroliuojamas medikamentais, rekomenduojama jam taikyti intensyvią psichiatro priežiūrą pirmus šešis mėnesius ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Jei asmuo nesilanko pas psichiatrą, nevartoja reguliariai vaistų, psichiatras rašo teikimą ir stebėjimas yra keičiamas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Abejoti ekspertizės išvada ir ekspertės paaiškinimu teisminio bylos nagrinėjimo metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
17. Apklaustas pirmos instancijos teisme V. J. nurodė, kad lankosi pas gydytojus, geria jam skiriamus vaistus, pats prižiūri namą, neįgalią mamą ir seserį, rūpinasi jomis. Tai, kad V. J. nėra agresyvus patvirtino ir jo įstatyminis atstovas R. J. Apklaustas pirmos instancijos teisme, jis parodė, kad bendraudamas su broliu ligos paūmėjimo nepastebėjo, mama dažniausiai prižiūri, kad jis išgertų prie jos vaistus, mano, kad reikėtų dažniau atvažiuoti ir jam patikrinti ar vaistai geriami laiku. Nurodė, kad niekada nėra buvę agresijos priepuolių šeimos narių atžvilgiu, vienas rūpinasi neįgalia mama, seserimi ir visais namais. Kai geria vaistus V. J. gerai jaučiasi, normaliai bendrauja.
18. Šiame kontekste teisėjų kolegijos nuomone, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustas veikas, kurias padarė V. J. Nagrinėjamu atveju V. J. padarytos pavojingos veikos pasireiškė tuo, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. gatvėje nešiojosi kirvį, jį demonstratyviai laikydamas ant peties, piktai žiūrėdamas, grasinamai kalbėdamas išgąsdino mažamečius vaikus, kurie buvo priversti grįžti namo iš mokyklos kitu keliu, taip nutrūko jų įprastinė kelionė iš mokyklos, po ko ilgą laiką nukentėjusieji mažamečiai jautė baimę vaikščioti gatvėse vieni. V. J. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje priskirtos nesunkiems nusikaltimams, be to nėra smurtinės. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad V. J. kada nors praeityje būtų padaręs smurtinio pobūdžio pavojingų veikų, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad jis kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau, ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.
19. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, V. J. padarytų veikų pavojingumą, taip pat dabartinę V. J. sveikatos būklę, ekspertizės akto išvadas, ekspertės nuomonę dėl galimo tolesnio V. J. gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, tai, kad pats apeliantas supranta, jog siekiant išvengti ligos paūmėjimų ateityje, jis privalo ir toliau lankytis pas gydytojus ir vartoti jam skiriamus vaistus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu V. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą nėra pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
20. Pažymėtina, kad sutinkamai su BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis teismas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, ne rečiau kaip kas šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, kas užtikrina konkrečiu laiku konkrečios priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymą asmeniui, priklausomai nuo jo sveikatos būklės.
Motyvuojamoji dalis
21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus asmenį ribotai pakaltinamu, t. y. negalinčiu visiškai suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nėra teisinio pagrindo takyti jam ir kardomosios priemonės, todėl naikintina skundžiamos nutarties dalis, kuria iki nutarties įsiteisėjimo V. J. palikta galioti paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį pakeisti:
V. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal jo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre.
Panaikinti nutarties dalį, kuria iki jos įsiteisėjimo V. J. palikta galioti paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir šią kardomąją priemonę V. J. panaikinti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.