- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-08
- Bylos Nr.
- I1-2143-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02781-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde, skundo papildyme (b. l. 1–4, 9–12) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, 2 sektoriuje, atliko nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2020 m. sausio 14 d. netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam atliekant bausmę nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, kadangi patalpoje gyveno 24 asmenys, be to, dalį ploto užėmė patalpoje buvę baldai ir kiti asmeniniai daiktai. Pažymėjo, kad tiek gyvenamosiose patalpose, tiek dušuose buvo gausu parazitų (tarakonų, blakių), oro drėgmė, oro temperatūra, apšvietimas neatitiko reikalavimų, neįrengta dirbtinė oro vėdinimo sistema, o esant blogam orui per langus išsivėdinti buvo neįmanoma. Teigė, jog nuo patalpų sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo matyti pelėsis. Minėjo, jog nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, ant langų buvo uždėtos grotos. Pareiškėjo įsitikinimu, nebuvo įrengta pakankamai praustuvių, klozetų, pisuarų, taip pat atskiro tualeto personalui, visų pastatų, kuriuose jam teko gyventi, stogai buvo dengti šiferiu. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūnai elgėsi netinkamai (darė spaudimą, grasino, bandė įbauginti). Dėl to pareiškėjas patyrė didžiausių nepatogumų, stresą, depresiją, sveikatos pablogėjimą, fizinių, psichologinių ilgalaikių kančių. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 16–23) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamajam gyvenamosiose patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, kurį nurodo pareiškėjas, t. y. kad, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą, baldų, esančių patalpoje, taip pat inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai vėdintų, valytų), joje negalėtų atsirasti drėgmės, pelėsio. Teigė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, užtikrinama tinkama temperatūra, esant būtinumui išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pabrėžė, kad įstaiga nuo 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas. Akcentavo, jog įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, o gavus informacijos apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pataisos namuose yra sudaryti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytos ir suderintos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pabrėžė, jog sanitarinio mazgo patalpos vėdinamos per langus ir naudojant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą, sanitariniame mazge buvo užtikrintas įrenginių skaičius ir pareiškėjas nėra kreipęsis su skundais dėl laukimo eilėje. Nurodė, kad gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau antrame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasto asbesto dulkių, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu, į pataisos namų psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė, taip pat nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl blogų kalinimo sąlygų, pablogėjusio regėjimo ar blakių įkandimo. Mano, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad atsakovės atstovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atlyginimo neturtinės žalos, kildinamos iš to, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2 sektoriuje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2 punkte numatytas gyvenamųjų patalpų plotas kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).
Žemesnės instancijos teismas
Skirtingai nei nurodė pareiškėjas, kad jis bausmę Pravieniškių PN-AK atlieka nuo 2017 m. vasario 28 d., byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas tik 2017 m. kovo 10 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atvyko į Pravieniškių PN-AK (b. l. 24).
Atsakovės atstovas paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos (b. l. 17).
Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta (pateikti tik faktiniai duomenys apie brigadose buvusį nuteistųjų skaičių paskyrimo dieną (b. l. 27), todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 14 d. buvo apgyvendintas karantino patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl atlikus skaičiavimą, padalijus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m (b. l. 17, 25, 27, 74).
Nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 5 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 66,49 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus skaičiavimą, padalijus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,16 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d. buvo paskirtas gyventi 7 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 66,29 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus skaičiavimą, padalijus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. bausmę atliko 21 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 60,02 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,75 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas bausmę atliko 21 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 51,58 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,22 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. vasario 7 d. buvo paskirtas gyventi 21 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 60,02 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,75 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2020 m. sausio 14 d. buvo paskirtas gyventi 7 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 66,29 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl atlikus skaičiavimą, padalijus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m (b. l. 17, 25, 26, 27, 74).
Iš pateiktos pažymos apie pareiškėjo pažeidimus ir paskatinimus matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui drausminė nuobauda – uždarymas į kamerų tipo patalpas nebuvo skirta (b. l. 76).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje gyveno 24 asmenys, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje tiek asmenų gyveno, nepateikė jokių šią aplinkybę galinčių objektyviai pagrįsti įrodymų. Gavęs atsiliepimą į skundą, atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių bei laikotarpius, kuriais pareiškėjas gyveno minėtose patalpose, pareiškėjas neginčijo. Atsižvelgiant į tai, byloje vadovaujamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 14 d. jam kalint karantino patalpoje, o tai yra pakankamas pagrindas atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti (trūko 0,47 kv. m ploto). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovės atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo pelėsio, patalpose drėgna, neužtikrinta tinkama temperatūra, nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimas buvo netinkamas. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti. Atsakovės atstovo pateikta 2020 m. vasario 14 d. pažyma Nr. 77-279 (b. l. 74–75) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, sanitarinio mazgo patalpa vėdinama per langus bei naudojant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, gavus informacijos apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis, įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose, esant būtinumui išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.
Byloje nepateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas jo buvimo jose laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo, netinkamos apšvietos, vėdinimo galėjo patirti papildomų nepatogumų. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo apšvietimo, temperatūros, elektrinio šildytuvo išdavimo, drėgmės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės patalpose, netinkamos temperatūros, netinkamo vėdinimo, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (b. l. 45), gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. Pažymėtina, jog nešvara ir netvarka gyvenamosiose patalpose dažniausiai atsiranda dėl jose gyvenančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, todėl argumentai dėl gyvenamosiose patalpose buvusio pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsakydamas į pareiškėjo anksčiau nurodytus argumentus dėl nuo sienų ir lubų byrėjusio tinko Pravieniškių PN-AK patalpose, pažymi, kad skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose miegamuosiuose) tariamai byrėjo tinkas nuo lubų ir sienų, kada pradėjo byrėti (ar pareiškėjui atvykus į patalpas, ar vėliau), ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų.
Atsakovės atstovo į bylą pateikta 2016 m. lapkričio 23 d. tarp UAB „Utenos deratizacija“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 76-203 (b. l. 47–50), Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos (b. l. 51–53), Atliktų darbų aktai (b. l. 54–58) patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Be to, iš 2020 m. vasario 10 d. medicininio pažymėjimo (b. l. 78) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl parazitų sukandžiojimo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.
Pareiškėjo teigimu, visų gyvenamųjų pastatų stogai, kuriuose jam teko gyventi, buvo iš asbesto, kuris yra uždraustas ir gali sukelti pavojų sveikatai.
Atsakovės atstovo pateikti duomenys (b. l. 74–75) patvirtina pareiškėjo teiginius, kad 2-ojo sektoriaus gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau nurodoma, jog 2-ajame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasto asbesto dulkių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Kita vertus, tai turi būti pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Byloje nenustatyta, kad dėl asbestinio stogo pareiškėjo sveikatai būtų pakenkta ar bent tam būtų kilusi reali rizika. Todėl, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas dėl to, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo pagaminti iš asbesto.
Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, ant langų buvo uždėtos grotos. Kilus gaisrui pareiškėjas nebūtų galėjęs išsigelbėti, dėl to nuolat buvo apimtas baimės, išgyvenimų ir streso.
Į bylą pateikti duomenys (b. l. 74–75) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, taip pat sudarytos ir suderintos Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais.
Teismas vertina, kad Pravieniškių PN-AK visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl priešgaisrinės sistemos nebuvimo, išdėstė savo samprotavimus, nenurodė, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi ir tai padaryti jis negalėjo dėl tam tikrų priemonių ar kitų galimybių nebuvimo. Nesant įtikinamų pareiškėjo argumentų, jo skunde nurodyta baimė dėl to, kad kas nors gali nutikti, vertintina kaip nepagrįsta. Pastebėtina, kad teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nėra suteikęs.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punktą, gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, grotų gyvenamųjų patalpų languose įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas skaičius tualetų, praustuvių.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Normos), prausykloje turi būti praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas – 1 vnt. dvylikai asmenų, pisuaras – 1 vnt. dvylikai asmenų, dušo patalpoje turi būti guminiai kilimėliai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos) nurodoma, kad prausykloje turi būti praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo patalpoje turi būti kilimėlis arba grotelės – 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas pateikia duomenis, kiek kiekvieno būrio bei karantino sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengta klozetų, praustuvių, plautuvių, dušo sietelių, taip pat kiekviename būryje bei karantine buvusių nuteistųjų skaičių (b. l. 27, 75). Teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių skaičius yra pakankamai didelis, tačiau net ir vertinant, jog jis galimai ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl šios aplinkybės nusiskundimų neišreiškė. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, koks sanitarinių įrenginių skaičius buvo kiekviename būryje ir koks turėjo būti, kad būtų pakankamas, o tik deklaratyviai konstatavo, jog ši aplinkybė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas nurodė, kad apie 20 val. gyvenamosiose patalpose buvo užrakinami, todėl neturėjo jokio ryšio ne tik su pareigūnais, bet ir su bet kuo kitu už gyvenamųjų patalpų ribos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 731 punkte (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (731.1 p.); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (731.2 p.). Iš šių Taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtintas imperatyvas rakinti nuteistuosius kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose. Konkrečiu atveju iš paties pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas nebuvo užrakintas gyvenamosiose patalpose, o tik rakinamas būrys nakčiai po vakarinio patikrinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (darė spaudimą, grasino, bandė įbauginti), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, grasino, darė spaudimą ar pan. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų (personalo) elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
Įvertinus pirmiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 5 dienas buvo kalinamas karantino patalpoje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,47 kv. m ploto).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinių ir emocinių išgyvenimų, stresą, depresiją, sveikatos sutrikimų, kančių, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš 2020 m. vasario 10 d. Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), o dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar kuriems įtakos galėjo turėti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 78, 79). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 77). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicinos pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, Nr. 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas neilgą laikotarpį (5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma karantino patalpoje), byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1117-624/2020, 5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma karantino patalpose (trūko 0,47 kv. m ploto), 29 paras trūko sanitarinių įrenginių, pareiškėjui priteista 97 Eur), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo V. D. naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.