Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. N. civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteista 56 606,52 Lt turtinei žalai atlyginti bei 65,18 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. sudarytų sutarčių pagrindu, UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavė turto priėmimo-perdavimo aktais naudoti ir valdyti ekskavatorių KRAMER-812 bei puspriekabę LOHR TA 10/4 JV, t.y., 2005 m. rugsėjo 2 d. sutarties Nr. LT022178 pagrindu – puspriekabę „LOHRA TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – 17 180,85 eurų (59 322,03 Lt) vertės, 2008 m. balandžio 3 d. sutarties Nr. LT071895 pagrindu – ekskavatorių „KRAMER-812“, VIN-(duomenys neskelbtini), – 20 339,67 eurų (70 228,81 Lt) vertės, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotas naudoti ir valdyti transporto priemones, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę „LOHRA TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst.Nr. (duomenys neskelbtini), bei ekskavatorių „KRAMER-812“, VIN-(duomenys neskelbtini), perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiomis aplinkybėmis išvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, tokiu būdu padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ 56 606,52 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis T. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ civilinį ieškinį atmesti.

Nuteistasis tvirtina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas tiesiogiai neištyrus visų bylai reikšmingų duomenų, jame padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos duomenų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinio, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

Nuteistasis nurodo, kad jam kaip UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) vadovui Bendrovės turtas – ekskavatorius KRAMER-812 bei puspriekabė LOHR TA 10/4 JV – buvo patikėtas iki 2008 m. birželio 9 d., kuris vėliau buvo perduotas po jo paskirtiems Bendrovės vadovams. Nurodo, jog nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2009 m. gegužės 28 d. Bendrovei vadovavo I. V. E., o nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2010 m. vasario 9 d. – A. B.. Nuteistasis, aptaręs teisiamojo posėdžio metu ištirtus liudytojų A. B., V. K., A.L. J., E. Perlibos parodymus, daro išvadą, kad jie neginčijamai patvirtina, jog būdamas Bendrovės vadovu jam patikėto Bendrovės turto jis neiššvaistė, o perdavė jį po jo paskirtam bendrovės vadovui, todėl nuo 2008 m. birželio 9 d. Bendrovės turtas nebuvo jam patikėtas. Paaiškina, kad ekskavatorius buvo nuvežtas į A. L. J. sodybą, kad už 5 500 Lt Bendrovės skolą jam būtų suteikta tvenkinio iškasimo paslauga. Ekskavatorius dingo iš A. L. J. privačios namų valdos, ir tai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl ekskavatoriaus dingimo aplinkybių nebuvo pradėtas, Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl kratos pas A. L. J. atlikimo nebuvo įvykdyta.

Nuteistasis pažymi, jog teoriškai iššvaistyti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyku esantį turtą jis galėjo tik bendrininkaudamas su kitais asmenimis, kuriems šis turtas bylai aktualiu laikotarpiu – 2009 m. rudenį buvo patikėtas, tačiau duomenų apie tokį susitarimą šioje baudžiamojoje byloje nėra. Pažymi, jog bendrovei neturint galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, kaip akcininkas duodamas Bendrovės vadovui ne nurodymus, o patarimus siūlyti kreditoriams atsiskaitymus Bendrovės teikiamomis paslaugomis, jis niekaip negalėjo iššvaistyti byloje aptariamo turto.

Nuteistasis nurodo, jog dalis civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ šioje byloje pareikšto ieškinio sumos bus atlyginta Bendrovės bankroto procese, o tuo atveju, jeigu civilinio ieškovo interesai Bendrovės bankroto procese nebus patenkinti, jis turės visas galimybes reikalauti žalos atlyginimo iš su Bendrove susijusių fizinių asmenų civilinio proceso tvarka.

Dėl puspriekabės iššvaistymo nuteistasis nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu puspriekabė buvo perleista, jo gynėjas 2013 m. vasario 25 d. teisiamajame posėdyje pateikė prašymą kreiptis į Ukrainos teisines institucijas ir gauti kopijas Ukrainos transporto priemonių registratoriui pateiktų duomenų, iš kurių matytųsi, kas, kada ir kam bei kokiu pagrindu perleido puspriekabę. Nenustačius minėtų duomenų, nėra galimybės teigti, kad puspriekabė yra būtent iššvaistyta, o ne įregistruota Š. V. M. vardu šiuo metu nenustatytam subjektui suklastojus dokumentus. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti gynėjo prašymą tuo pagrindu, jog gynybai neužkirtas kelias teikti duomenis bendraujant su užsienio įstaigomis (t. 3, b.l. 27-28), neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą jam ir gynėjui, nors nei kaltinamasis, nei gynėjas neturi pareigos įrodinėti nekaltumo. Ši pareiga tenka valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui, kuris turi surinkti ir teismui pateikti visus teisingam bylos išsprendimui reikšmingus duomenis, o teismas turi pareigą būti aktyvus ir imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (BPK 241 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, dėl to reikšmingos bylai aplinkybės liko neištirtos, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog puspriekabės naudojimas Ukrainoje skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažintas jos perleidimu Ukrainoje registruotai bendrovei. Nurodo, kad bet kuris iš Bendrovės naudotų transporto priemonių (autovežių), kurios praktiškai važinėdavo užsienio valstybių keliais, galėjo būti užsienyje pagrobtos, o vėliau naudojant suklastotus dokumentus, įregistruotos kitų asmenų vardais, tačiau dėl to jos negali būti pripažintos kaip išvaistytos Bendrovės akcininko.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu T. N. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė jam, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui, patikėtą, UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu – UAB „Swedbank lizingas“) priklausiusį didelės vertės turtą – ekskavatorių KRAMER-812 bei puspriekabę LOHR TA 10/4 JV 18, kurių bendra likutinė vertė – 56 606, 52 Lt. Nuteistasis T. N., nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, apeliaciniame skunde tvirtina, kad: pirma, jis negali būti pripažįstamas šios nusikalstamos veikos subjektu, kadangi inkriminuojamo nusikaltimo metu jis nebuvo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, todėl bendrovės turtas jam nebuvo patikėtas; antra, nėra jokio pagrindo teigti, kad puspriekabė LOHR TA 10/4 JV 18 buvo iššvaistyta, kadangi pirmosios instancijos teismas atsisakė patikrinti gynėjo iškeltą abejonę dėl to, kad minėta puspriekabė Š. V. M. vardu buvo įregistruota nenustatytiems asmenims suklastojus dokumentus. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir prieštaraujančiais objektyviais bylos duomenimis nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Pagal formuojamą teismų praktiką, patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis patikimai nustatyta, kad: 2005 m. rugsėjo 2 d. T. N., būdamas B. N. IĮ (duomenys neskelbtini) direktoriumi, iš UAB „Hansa lizingas“ įsigijo naudotą 17 180, 58 eurų vertės puspriekabę LOHR TA 10/4JV 18; pasirašydamas šią lizingo sutartį, apeliantas įsipareigojo nedisponuoti turtu savo nuožiūra (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo (lizingo sutarties 5.1.5. punktas, t. 1, b.l. 24-35); lizingo būdu įsigyta puspriekabė T. N. buvo perduota 2005 m. rugsėjo 12 d., pasirašius turto priėmimo – perdavimo aktą (t. 1, b.l. 39); 2008 m. balandžio 3 d. UAB „Kapratas“, atstovaujama direktoriaus T. N., iš UAB „Hansa lizingas“ įsigijo 20 339, 67 eurų vertės ekskavatorių KRAMER-812; pasirašydamas šią lizingo sutartį, apeliantas taip pat įsipareigojo neperleisti UAB „Hansa lizingas“ turto tretiesiems asmenims be raštiško lizingo davėjo sutikimo (t. 1, b.l. 40-45); ekskavatorius perduotas naudotis T. N. 2008 m. balandžio 3 d. pasirašytu turto priėmimo – perdavimo aktu (t. 1, b.l. 50). Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Tai reiškia, kad puspriekabė LOHR TA 10/4JV 18 ir ekskavatorius KRAMER-812 nuteistajam T. N. buvo patikėti. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, jis pagrįstai pripažintas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kadangi būtent su juo buvo pasirašytos minėtos lizingo sutartys. Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu T. N. nebuvo bendrovės direktorius. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad sutarties pagrindu lizingo bendrovei priklausantis turtas buvo patikėtas būtent bendrovės direktoriui T. N., nepašalina apelianto baudžiamosios atsakomybės už jam lizingo sutarties pagrindu patikėto turto iššvaistymą. Juo labiau, kad, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs objektyvius bylos duomenis – liudytojų E. P., R. Š., V. K., A. B. parodymus, net ir nebūdamas bendrovės vadovu de jure, T. N., kaip pagrindinis akcininkas, faktiškai jai vadovavo ir duodavo visus nurodymus dėl disponavimo įmonės turtu, taip pat ir dėl lizingo bendrovei priklausiusio turto.

Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad T. N. lizingo sutartimi prisiimtus įpareigojimus mokėti periodines įmokas vykdė iki 2009 metų pradžios; dėl susidariusios skolos ir galimo lizingo sutarčių nutraukimo UAB (duomenys neskelbtini) (buvusi – UAB (duomenys neskelbtini)) buvo įspėta 2009 m. balandžio 1 d. UAB „Swedbank lizingas“ pretenzija, o 2009 m. liepos 1 d. buvo išsiųstas pranešimas apie vienašališką sutarčių nutraukimą. Šiame pranešime taip pat pareikalauta grąžinti lizingo bendrovei priklausantį turtą iki 2009 m. liepos 16 d. (t. 1, b.l. 51-52). Tačiau T. N. nei puspriekabės, nei ekskavatoriaus negrąžino ir negalėjo nurodyti tikslios šio turto buvimo vietos. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas ne tik nevykdė lizingo sutartyse numatytų įsipareigojimų, nustatytais terminais nemokėjo įmokų, bet ir žinodamas, kad pagal lizingo sutarčių 5.1.5. punktą jam griežtai draudžiama perleisti teisę naudotis turtu be UAB „Hansa lizingas“ sutikimo, sąmoningais veiksmais svetimą, jam patikėtą turtą, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai, be jokių rašytinių dokumentų, perleido tretiesiems asmenims. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, jog lizingo bendrovei priklausęs ekskavatorius dingo (apelianto teigimu, buvo pavogtas) iš A. L. J. sodybos, todėl turėjo būti inicijuotas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, ir nustatyti šią veiką padarę asmenys. Iš esmės panašios gynybinės versijos nuteistasis laikosi ir nesutikdamas su nuteisimu dėl puspriekabės iššvaistymo, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą patikrinti gynėjo iškeltą versiją apie šios puspriekabės pardavimą trečiajam asmeniui galimai panaudojus suklastotus dokumentus. Atsakydama į šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės nepašalina T. N. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kaltininko žinioje buvusio svetimo turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, t.y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiu būdu, tikslu ar kokiam asmeniui svetimas turtas buvo perleistas, taip pat tai, kokių veiksmų kaltininkas ėmėsi jau po BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimo. Esminis požymis šiuo atveju yra tas, kad T. N. jam patikėtą svetimą didelės vertės turtą perleido tretiesiems asmenims (ekskavatorių nurodė nugabenti į A. L. J. sodybą ir ten palikti be jokios priežiūros; puspriekabę išgabeno į Ukrainą ir nesidomėjo jos likimu, nepranešė apie tai lizingo davėjui) neturėdamas lizingo sutartyje nustatyta tvarka duoto lizingo davėjo sutikimo turtą perleisti ir dėl tokių nuteistojo neteisėtų veiksmų UAB „Hansa lizingas“ neteko jam priklausančio didelės vertės turto. Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas gynybos prašymus patikrinti versiją, ar UAB „Hansa lizingui“ priklausiusi puspriekabė Ukrainos piliečiui Š. V. M. buvo parduota ir įregistruota jo vardu panaudojant suklastotus dokumentus, pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos kildinamą įrodinėjimo pareigos baudžiamajame procese paskirstymo taisyklę. Visų pirma pažymėtina, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, nei bylą nagrinėjantys teismai nėra įpareigoti tikrinti visų kaltininko keliamų versijų ir tai nelaikytina įrodinėjimo pareigos paskirstymo pažeidimu. Šiuo atveju gynybos kelta prielaida apie galimą nenustatytų asmenų neteisėtą veiklą parduodant ir įregistruojant T. N. patikėtą turtą, nenurodant jokių konkrečių asmenų, jų anketinių duomenų ir nesant kitų tokią versiją patvirtinančių įrodymų, nebuvo pakankamas pagrindas apygardos teismui imtis procesinių priemonių šiai versijai, pagrįstai išimtinai prielaidomis, patikrinti. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata reiškia ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko parodymai dėl kito asmens neva neteisėtų veiksmų turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, ir tokios gynybinės versijos nepatikrinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi pakankamai priemonių siekiant ištirti aplinkybes, susijusias su puspriekabės iššvaistymu – buvo kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu į Ukrainos teisėsaugos institucijas dėl liudytojų Ukrainos piliečių Poliščiuk O. L. ir Š. V. M. apklausų (t. 2, b.l. 15-82). Šių liudytojų parodymai teisiamajame posėdyje buvo ištirti laikantis BPK 276 straipsnyje numatytų reikalavimų (t. 3, b.l. 80).

Pažymėtina ir tai, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes abejonių nekyla, kad sudarius lizingo sutartis dėl puspriekabės ir ekskavatoriaus ilgalaikės išperkamosios nuomos tarp T. N. ir lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tolesni, pirmiau aptarti, apelianto veiksmai, kuriais jis perleido lizingo bendrovei priklausantį turtą tretiesiems asmenims, dėl ko šio turto nebuvo galimybės surasti, padarė lizingo sutarčių vykdymą neįmanomą, lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, T. N. padaryta nusikalstama veika pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo T. N. veiksmuose atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ( kasacinės bylos Nr. 2K-7-388/2007; 2K-255/2011 ).

Nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškovo galimybės ginti savo pažeistas teises ir gauti žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Tik tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos, taip pat Civilinis kodeksas, kiti teisės aktai. Taigi šiuo atveju civilinis ieškovas – Lizingo bendrovė – realizavo savo diskrecinę teisę, įtvirtintą Baudžiamojo proceso įstatyme, pasirinkti, kokia tvarka jis reikalaus padarytos žalos atlyginimo.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, skirdamas T. N. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį bausmę, netinkamai įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011).Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Antai, pavyzdžiui, teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Parenkant bausmės rūšį ir skiriant jos dydį nuosprendyje negali būti apsiribojama tik nustatytų aplinkybių išvardijimu – turi būti atskleistas jų turinys bei reikšmė skiriamai bausmei. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jį priėmęs teismas apsiribojo tik formaliu byloje nustatytų aplinkybių išvardijimu, jų tinkamai neįvertino ir todėl T. N. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė negali būti pripažįstama teisinga bei proporcinga apelianto asmenybei ir jo padarytai nusikalstamai veikai.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. N. iki skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo; apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priimtas jau po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantas yra vedęs, turi du vaikus, dirba. Šios aplinkybės bei inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės (tai, kad jis veikė netiesiogine tyčia, iššvaistyto turto vertė nedaug viršija didelės vertės sumą, kad daugiau analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų T. N. nepadarė) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta atsitiktinai ir iš dalies įtakota nepalankiai susiklosčiusių ekonominių sąlygų. Byloje nenustatyta nei T. N. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtinta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. Įvertinusi pirmiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad T. N. skirtina vienerių metų laisvės atėmimo bausmė; tokia bausmė yra proporcinga tiek jo asmenybei, tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei bus pakankama pasiekti bausmės tikslus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį pakeisti.

T. N., pripažintam kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.