Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui K. J., jo įgaliotajam atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus įgaliotajam atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus 2022 m. kovo 9 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-168-2022 (ROIK 22158948467).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, Institucija) vedėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus 2022 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-168-2022 (ROIK 22158948467) K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 96 straipsnio 4 dalį, dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, 2021 m. birželio 17 d. sudarė rašytinę darbo sutartį su Y. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir nuo 2021 m. birželio 21 d. leido jam dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonės naudai su leidimu laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesilaikydamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 62 straipsnio 2² dalies nustatytų sąlygų užsieniečio įdarbinimui. Be to, padarė tokį pažeidimą pakartotinai, nepasibaigus ANK 40 straipsnyje numatytam terminui (baustas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį 2021 m. gruodžio 23 d. ROIK 21153216227). Už šį nusižengimą jam paskirta nuobauda – 900 eurų dydžio bauda.

Pareiškėjas K. J. pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti 2022 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-168-2022 bei teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad priimant ginčijamą nutarimą buvo padaryta esminių teisės taikymo pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto ir nepagrįsto nutarimo priėmimui. K. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, nubaustas pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį už tai, kad nebuvo laikytasi UTPĮ 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų. Tačiau šis administracinis nusižengimas K. J. inkriminuotas visiškai nepagrįstai. Pareiškėjas yra pripažintas pažeidęs užsieniečių įdarbinimo tvarką, kadangi 2021 m. birželio 17 d. sudarė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu Y. B., kuris, įsidarbindamas pareiškėjo vadovaujamoje bendrovėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalą ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimo dėl leidimo pakeisti darbdavį. Pažymi, jog skundžiamame nutarime neteisingai įvertinta kreipimosi į Migracijos departamentą pareiga, kuri nepagrįstai yra perkelta darbdaviui. Priešingai nei nurodyta nutarime, keičiant darbdavį, naujas leidimas gyventi darbuotojui iš tiesų nėra išduodamas, be to, keičiant darbdavį, prašymą dėl darbdavio pakeitimo Migracijos departamentui gali pateikti tik pats darbuotojas, o ne darbdavys. Darbdaviui nei tokia teisė, nei pareiga įstatyme nėra numatyta (UTPĮ 44 straipsnio 7 dalis). Iš skundžiamo Nutarimo pareiškėjui nėra aišku, kuri gi būtent iš galiojančių teisės aktą nuostatų įpareigoja darbdavį kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo užsieniečiui išdavimo. Pareiškėjo nuomone, šiuo aspektu Nutarimą priėmusi institucija suklydo, kadangi jokie galiojantys teisės aktai tokios darbdavio pareigos nenumato. Darbdavio pareiga, priimant į darbą trečiosios šalies pilietį, pagal Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 57 straipsnio 1 dalį (teismo pastaba – pareiškėjas skunde klaidingai nurodo, kad pagal UTPĮ 57 straipsnio 1 dalį), yra pareikalauti, kad įdarbinamas asmuo pateiktų galiojantį leidimą laikinai gyventi arba kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ką pareiškėjas ir atliko. Darbuotojui Y. B. atvykus įsidarbinti pareiškėjo vadovaujamoje bendrovėje, jis jau turėjo anksčiau išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu (ankstesnis darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“) bei kitus įdarbinimui reikalingus dokumentus. Užsieniečio kvalifikacija atitiko darbdavio reikalavimus, todėl su darbuotoju 2021 m. birželio 17 d. buvo sudaryta darbo sutartis. Apie darbuotojo įdarbinimą laiku ir tinkamai buvo pateikti pranešimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV). Darbo sutarties vykdymo metu buvo periodiškai ir laiku deklaruojamos užsieniečiui išmokamos sumos, mokami visi teisės aktais nustatyti mokesčiai (pajamų, socialinio draudimo ir kt.), vykdomi kiti įstatymų nustatyti formalumai (pvz., apie įdarbinimą pranešta Užimtumo tarnybai) ir kitos darbdavio pareigos. Taigi, pareiškėjo vadovaujama bendrovė neslėpė užsieniečio įdabinimo fakto, siekė teisingai įvykdyti įstatymų reikalavimus. Pažymi, jog įdarbindamas užsienietį, pareiškėjas konsultavosi su Migracijos departamento specialistais. Telefonu buvo paaiškintos analogiškos aplinkybės, jog procedūra yra paprasta, kadangi užsienietis darbuotojas turi informuoti Migracijos departamentą dėl darbdavio keitimo. Tačiau pareiškėjui nebuvo paaiškinta, jog ankstesnis leidimas laikinai gyventi savaime netenka galios, o naujam darbdaviui užtraukia teisinę atsakomybę. Migracijos departamento specialistai neinformavo, kad darbdavys turi imtis kokių nors papildomų veiksmų užsieniečiui teikiant prašymą dėl darbdavio keitimo. Pažymi, jog vairuotojai-ekspeditoriai yra specifinė darbuotojų kategorija – šiems darbuotojams patikimos brangios krovininės transporto priemonės, kroviniai, darbuotojai yra įmonės atstovai krovinio pakrovimo, iškrovimo vietose, santykiuose su kelyje, muitinėse vežėjus kontroliuojančiomis institucijomis, vairuotojų dokumentai kelyje, pasienio punktuose nuolat tikrinami, todėl vairuotojus - ekspeditorius įdarbinantys darbdaviai nėra suinteresuoti tinkamų dokumentų neturinčių darbuotojų įdarbinimu, ir šiuo atveju tai įvyko tik per klaidą, kurią lėmė netiksli viešai skelbiama informacija, neaiškus ir dviprasmiškas teisinis reguliavimas bei aplaidžiai suteikta individuali konsultacija Migracijos departamente. Remiantis teisiniu reguliavimu, darbdavys gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo tik UTPĮ 44 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kai būsimas darbuotojas iš viso neturi leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, leidžiančio teisėtai būti Lietuvos Respublikoje. Kai leidimas laikinai gyventi darbuotojui jau yra išduotas, darbuotojas jo pagrindu gali teisėtai būti Lietuvos Respublikoje ir, atitinkamai, pats gali ir privalo kreiptis į Migracijos departamentą, jei nusprendžia pakeisti darbdavį. Migracijos departamentui tokiu atveju teikiamas ne prašymas išduoti naują leidimą laikinai gyventi, bet prašymas pakeisti darbdavį (UTPĮ 44 straipsnio 7 dalis), ir naujas leidimas gyventi darbuotojui neišduodamas. Darbuotojo prašymo pagrindu Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Kadangi į Migracijos departamentą turi kreiptis pats darbuotojas, tokios pareigos darbdavys neturėjo ir negalėjo pažeisti. Pareiškėjui teisinė atsakomybė pritaikyta nepagrįstai.

Be to, pareiškėjo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu taikant teisinę atsakomybę pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, buvo pažeistas non bis in idem principas. Už tą patį pažeidimą VDI taip pat nubaudė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai 2022 m. kovo 9 d. surašė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo juridiniam asmeniui Nr. (duomenys neskelbtini) ir paskyrė 200 Eur baudą. Taigi, buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimo principas. Nutarimas, kuriuo pareiškėjas yra pripažintas padaręs užsieniečio įdarbinimo tvarkos pažeidimą, yra priimtas netinkamai taikant ir aiškinant įstatymą, neįvertinus visų reikšmingų faktinių ir teisinio aplinkybių, pažeidžiant dvigubo baudimo draudimo principą, dėl ko jis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turėtų būti panaikintas (b. l. 2-5).

Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą nutarimą. Nurodė, kad VDI tyrimo metu nustatyta, kad su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu Y. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. J. 2021 m. birželio 17 d. sudarė rašytinę darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad darbuotojas nuo 2021 m. birželio 21 d. pradeda dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Y. B. realiai pradėjo dirbti nuo 2021 m. birželio 26 d., nes nuo šios dienos jam žymimas darbo laikas įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Įdarbinant minėtą užsienietį nesilaikyta UTPĮ 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų, nes darbuotojas įdarbintas su leidimu laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ į. k. (duomenys neskelbtini). UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jei užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikoje gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Šios įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. el2-984-484/2021). Pažymi, kad užsienietis, kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo, vadovaujantis UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3a punktu turi pateikti darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju užsienietis Y. B. prieš sudarydamas 2021 m. birželio 17 d. darbo sutartį į Migracijos departamentą nesikreipė ir tokio bendrovės įsipareigojimo nepateikė. Pareiškėjas priimdamas į darbą su Y. B. pateiktu leidimu laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), (kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“) negalėjo nežinoti apie tai, kad jo vadovaujama bendrovė nėra teikusi Migracijos departamentui įsipareigojimo įdarbinti šį asmenį. Taip pat pažymėtina, kad Y. B. darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė 2021 m. gegužės 21 d. Vadovaujantis UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. VDI atliekamo tyrimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. J., teikdamas dokumentus pagal VDI 2022 m. vasario 10 d. nurodymą Nr. SD-1-3298, nepateikė jokių dokumentų, įsipareigojimų (tarpininkavimo raštų) pateiktų Migracijos departamentui dėl šio užsieniečio įdarbinimo, teikdamas paaiškinimus, sutiko su pažeidimu, dėl pažeidimo gailėjosi, pažymėtina, kad Pareiškėjas sutikimą su padarytu pažeidimu patvirtina ir nutarimu skirtos baudos sumokėjimu. Pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius dėl netikslios konsultacijos pagrindžiančių duomenų ir šie teiginiai iš esmės prieštarauja jo paties tyrimo metu teiktiems rašytiniams paaiškinimams. Be to, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas ir non bis in idem principas. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Juridiniam asmeniui už Užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus yra numatyta atsakomybė – finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbo sutartis reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas – juridinis asmuo. Ekonominės sankcijos, skiriamos už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilyginamos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl šio įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1935-595/2019) (b. l. 76-80).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas K. J. skundą palaikė jame nurodytais pagrindais ir paaiškino, kad prieš užsieniečio įdarbinimą buvo skambinta į Migracijos departamentą ir buvo gauta konsultacija dėl įdarbinimo procedūros. Migracijos departamento specialistai pareiškė, kad darbuotojas pats turi pateikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo. Y. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirado pats. Paskambino, paklausė, ar galėtų pas juos ateiti dirbti. Susipažinęs su rekomendacijomis, atsakė jam, kad gali. Jo įmonė iš įdarbinimo užsieniečio paima dokumentus tik susijusius su jo asmens duomenimis. Jis buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, turėjo leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Žino, kad įmonė gali priimti užsieniečius pagal Migracijos departamento išduotą leidimą. Y. B. turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, tą leidimą tik reikėjo pakeisti kitu, susijusiu su kitu darbdaviu. Kai žmogus apskritai neturi leidimo, yra viena procedūra bendrovei, jei turi, bet nori keisti darbdavį – kita. Įmonė veikė pagal procedūrą, kai asmuo jau turi leidimą gyventi Lietuvoje. Jis turėjo leidimą, susijusį su leidimu dirbti kitoje įmonėje. Žinojo, kad jam reikia pakeisti tą leidimą. Bet tą žinojimą jam suformavo būtent Migracijos departamentas. Iš teisų ši institucija pati jį ir suklaidino. Nelabai atsimena, dėl ko konsultavosi. Skambino, kad kreipėsi žmogus dėl įdarbinimo, reikia leidimo ir reikia jį pakeisti. Nelabai atsimena, ką atsakė Migracijos departamentas, bet jis darė visus veiksmus, kuriuos nurodė Migracijos departamentas. Jam sakė, kad kito leidimo nereikia. Tuomet sudarė su užsieniečiu darbo sutartį be jokio naujo leidimo ir jis dirbo. Jis negali žinoti visų Lietuvos įstatymų, todėl skambina į Migracijos departamentą, kad šis suteiktų reikiamą informaciją. Skambino iš savo mobilaus telefono, nežino, ar po tiek laiko galėtų pateikti skambučių istoriją. Su Migracijos departamentu konsultavosi telefonu. Sutinka, kad pažeidė įstatymo reikalavimus, tačiau jis buvo suklaidintas, todėl galiausiai apsisprendė rašyti skundą, nors bauda jau ir buvo sumokėta. Jis skaidriai tą užsienietį įdarbino, mokėjo jam suderėtą atlyginimą, pranešė apie naują darbuotoją valstybės institucijoms, jo įdarbinimo fakto niekada neslėpė. Prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą nutarimą arba bent jau sumažinti baudą.

Pareiškėjo įgaliotasis atstovas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė atsižvelgti, jog asmuo pripažįsta užsieniečio įdarbinimo pažeidžiant įstatymo reikalavimus faktą, gailisi dėl jo, tačiau nurodo, jog buvo suklaidintas Migracijos darbuotojų, kai kreipėsi telefonu, norėdamas išsiaiškinti dėl leidimo keisti darbdavį. Užsienietis turėjo leidimus gyventi ir dirbti Lietuvoje. Bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ neslėpė darbuotojo, pranešė apie jį Užimtumo tarnybai, mokėjo jam darbo užmokestį ir mokesčius valstybei. UTPĮ pareigą kreiptis dėl leidimo pakeisti darbdavį numato užsieniečiui, bet jei šis to nepadaro, kažkodėl yra baudžiamas darbdavys. Nagrinėjamu atveju lieka nebeaišku, kokį konkrečiai UTPĮ reikalavimą pažeidė pareiškėjas, jei imperatyvūs reikalavimai informuoti Migracijos departamentą apie keičiamą darbdavį šiame įstatyme suformuluoti tik užsieniečiui. Jei teismas laikytųsi kitos nuomonės, prašytų skirti mažesnę baudą pareiškėjui, nes tyčios jo veikoje pažeisti įstatymų reikalavimus nebuvo. Taip pat nesutinka su savo kliento veikos kvalifikavimu kaip kartotinio nusižengimo. Jis buvo baustas už kaukių dėvėjimo tvarkos pažeidimus įmonėje, tai visiškai kitokio pobūdžio nusižengimas, neturintis nieko bendra su nagrinėjama situacija. Pareiškėjas neatliko analogiškų ir identiškų neteisėtų veiksmų.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus įgaliotasis atstovas A. B. teismo posėdžio metu palaikė Institucijos atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, jog už įmonės veiklos organizavimą yra atsakingas jos vadovas. Teiginius, kad jis buvo suklaidintas valstybės institucijos, vertina kritiškai, nes jie neparemti jokiais įrodymais. Be to, žinodamas įstatymo reikalavimus dėl užsieniečio įdarbinimo, jis iš įdarbinamo asmens paprašė tik jo asmens dokumentų. Ta aplinkybė, kad prieš jį įdarbindamas, jis kreipėsi į Migracijos departamentą, rodo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo žinojo, kad užsieniečiui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje susietas su jo darbu kitoje įmonėje, darbui jo įmonėje leidimo nėra. Sprendimą įdarbinti užsienietį neišsiaiškinus jo teisinės situacijos priėmė vadovas. Prieš priimdamas tokį sprendimą, jis turėjo reikalauti dokumentų dėl jo leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, Matydamas, kad leidimas išduotas tarpininkaujant ne jo įmonei, privalėjo pasakyti žmogui, kad pirma šis turi gauti leidimą pakeisti darbdavį ir tik po to gali būti įdarbintas. O Migracijos departamentas savo ruožtu nesuteikia leidimo užsieniečiui keisti darbdavį, kol būsimas naujas darbdavys raštu nepatvirtina, kad asmuo bus įdarbintas. Taigi iš esmės abu asmenys (darbuotojas ir būsimas darbdavys) dalyvauja šioje procedūroje. Pagal įstatymo reikalavimus, būtent darbuotojas raštu privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo, o kreipdamasis nurodyti būsimąjį darbdavį. Tada užsienietis arba savo iniciatyva prašo, kad būsimasis darbdavys išduotų pažymą, kad jis bus įdarbintas, arba Migracijos departamentas siunčia raštišką užklausimą. Užsienietis turėjo tiek leidimą gyventi, tiek dirbti Lietuvoje, bet ne toje įmonėje. Leidimas dirbti yra siejamas tik su konkrečiu darbdaviu. Nagrinėjamu atveju užsieniečio įdarbinimas neatitiko įstatymo reikalavimų, nes leidimas dirbti buvo išduotas ne toje įmonėje ir tuo buvo pažeistos UTPĮ 62 straipsnio 2² dalies reikalavimai. Užsienietis nėra traktuojamas kaip nelegalus darbuotojas, nes apie jo įdarbinimą buvo pranešta Užimtumo tarnybai, jam buvo mokamas darbo užmokestis, už jį mokami mokesčiai valstybei, tačiau jo įdarbinimas vis tiek atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Nors pareiga kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo dirbti pas kitą darbdavį numatyta pačiam darbuotojui, tai neatleidžia būsimo darbdavio nuo pareigos prieš pasirašant darbo sutartį įsitikinti, kad jis šią procedūrą atliko ir jo įdarbinimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas jau baustas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį, todėl jo veika kvalifikuojama kaip kartotinė.

Skundas tenkintinas iš dalies.

ANK 617 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.

ANK 96 straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę už Darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą. ANK 96 straipsnio 4 dalis numato administracinę atsakomybę už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, padarytą pakartotinai. Abi šios teisės normos yra blanketinės, nukreipiančios į kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju reikšmingos ir UTPĮ nuostatos, apibrėžiančios užsieniečio įdarbinimo Lietuvoje teisėtumą (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. birželio 15 d. darbo sutarties su užsieniečiu sudarymo metu).

Pagal UTPĮ 62 straipsnio 2² dalį (aktuali nagrinėjamo nusižengimo padarymo dienai įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. birželio 15 d.), užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte arba 4¹ punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Nagrinėjamam atvejui aktualus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, numatantis, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Taip pat aktualios kelios UTPĮ 44 straipsnio nuostatos. UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus, Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Tuo tarpu UTPĮ 44 straipsnio 7 dalis numato: jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos.

Byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad įdarbinant trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) – pilietį Y. B. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, aukščiau paminėtos UTPĮ nuostatos buvo pažeistos, bei leidžia konstatuoti bendrovės vadovo K. J. kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo. Esminės pažeidimo padarymo aplinkybės užfiksuotos administracinio nusižengimo protokole Nr. VDI-ANR_P-220-2022 bei 2022 m. vasario 21 d. Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 1090-0364, kuriame nurodyta, jog VDI vyriausiasis darbo inspektorius G. Z. ir J. V., vykdydami 2022 m. vasario 7 d. pavedimą Nr. 201, atliko inspektavimą pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 4 d. raštą Nr. 10K- 4666 (toliau – Migracijos departamento raštas) dėl galimo nelegalaus darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – įmonė). Migracijos departamento rašte nurodyta, kad užsienietis – (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis Y. B., gim. (duomenys neskelbtini), turi išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) Nr. (duomenys neskelbtini) darbo pagrindu (nuo 2021 m. kovo 18 d. iki 2023 m. kovo 18 d.), kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), tarpininkavimo raštas Nr. (duomenys neskelbtini). SODRA IS duomenimis, Y. B. darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė 2021 m. gegužės 21 d. Nuo 2021 m. birželio 17 d. iki šiol įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini). Prašoma įvertinti pateiktą informaciją dėl galimai nelegalaus užsieniečio darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) informacinėje sistemoje nustatyta, kad Y. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba nuo 2021 m. birželio 17 d. Apie laikotarpius nuo 2021 m. birželio 17 d. iki 2021 m. birželio 25 d., nuo 2021 m. spalio 9 d. iki 2021 m. spalio 31 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. lapkričio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV teikė pranešimus apie Y. B. nedraudiminį laikotarpį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. birželio 17 d. VSDFV pateikė pranešimą apie Lietuvoje dirbantį užsienietį (LDU) Y. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. vasario 14 d. pateikė Y. B. darbo sutarties, leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje dirbančių užsieniečių sąrašo, darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas ir paaiškinimą dėl Y. B. įdarbinimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius K. J. 2022 m. vasario 14 d. paaiškinime VDI nurodė, kad „nesilaikant įdarbinimo įstatymų į jų įmonę buvo priimtas (duomenys neskelbtini) pilietis Y. B. gim. (duomenys neskelbtini), su leidimu gyventi, išduotu prieš tai dirbančioje įmonėje. Dėl pažeidimo labai gailisi. Prašo surašyti protokolą jam nedalyvaujant, su pažeidimu sutinka. Protokolą prašo išsiųsti ei. paštu (duomenys neskelbtini) (b.l. 32-33).

Apibendrindamas surinktus duomenis, teismas konstatuoja, kad byloje nėra ginčo, jog nuo 2022 m. birželio 17 d. Y. B. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijoms atlikti, sudarant neterminuotą darbo sutartį bei realiai dirbo šioje įmonėje. Šių aplinkybių nuo tyrimo pradžios neginčijo pats K. J., jas patvirtina byloje pateikta 2022 m. birželio 17 d. darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašyta tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus K. J., tiek Y. B. (b. l. 43), bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (b. l. 43-45), Sodros Lietuvoje dirbančių užsieniečių sąrašo išrašas, iš kurio matyti, jog Sodrai yra žinoma, kad nuo 2021 m. birželio 17 d. užsienietis Y. B. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 43). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nurodė, kad neslėpė užsieniečio įdarbinimo, su juo buvo sudaryta oficiali raštiška darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą pranešta VSDFV ir Užimtumo tarnybai, už jį valstybei mokami nustatyti mokesčiai. Jis nepagrįstai traukiamas atsakomybėn, nes iš UTPĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostatų išeina, kad ne jis, o pats užsienietis turėjo pareigą atlikti šioje teisės normoje numatytus veiksmus dėl leidimo pakeisti darbdavį. Tokiu būdu darbuotojas, o ne įmonės vadovas turi būti atsakingas dėl UTPĮ 62 straipsnio 2² dalies nuostatų pažeidimo. Su tokia pareiškėjo pozicija teismas nesutinka.

UĮ 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi darbo sutarties pasirašymo dienai) aiškiai buvo nurodyta, jog užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį nesilaikydamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų.

Iš šių Užimtumo įstatymo nuostatų darytina išvada, kad K. J., kaip darbdavio, įdarbinančio trečiosios šalies pilietį, vadovui buvo privalu laikytis aktualių UTPĮ nuostatų, susijusių su teisėtu trečiosios šalies piliečio įdarbinimu. Pareiškėjas teisingai nurodo, kad įstatymų leidėjas reikalauja pirmiausiai paties užsieniečio aktyvių veiksmų, norint keisti darbdavį Lietuvoje, tačiau minėtos Užimtumo įstatymo nuostatos suponuoja, kad darbdaviui taip pat kyla pareiga įsitikinti, kad užsienietis atliko reikiamas procedūras, leidžiančias jam įsidarbinti pas kitą darbdavį, nei tas, kuris tarpininkavo išduodant jam leidimą gyventi Lietuvoje darbo pagrindu.

Nagrinėjamu atveju Y. B. įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dieną, t. y. 2021 m. birželio 17 d., jis galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuriam tarpininkaujant buvo gautas leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi UTĮ 62 straipsnio 2² punktas įsakmiai numato, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Atitinkamai tiek Y. B., tiek jo darbdaviui galiojo ši įdarbinimo sąlyga. Norėdamas pakeisti darbdavį, Y. B. privalėjo laikytis UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytos tvarkos, pagal kurią užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidaudamas pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

Tik po aukščiau minėtų procedūrų atlikimo Y. B. įdarbinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas, kaip atidus ir rūpestingas bendrovės vadovas, turėjo prieš įdarbindamas užsienietį įsitikinti, kad toks Migracijos departamento sprendimas yra gautas, o ne tik patikrinti užsieniečio asmens dokumentus ir darbinę kvalifikaciją.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, VDI pagrįstai konstatavo, jog trečiosios šalies pilietis Y. B. buvo įdarbintas pažeidžiant UTPĮ 62 straipsnio 2² dalyje numatytas nuostatas ir atsakomybė dėl to tenka darbdaviui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, K. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį.

Bylos nagrinėjimo metu kilo ginčas, ar pareiškėjo veiksmus galima vertinti kaip pakartotinius. Teismo vertinimu, K. J. veika pagrįstai buvo kvalifikuota kaip kartotinė, tačiau ginčijamame nutarime veikos kartotinumas grindžiamas neteisingomis aplinkybėmis. Ginčijamame nutarime nurodoma, kad K. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, atsakingu asmeniu, 2021 m. birželio 17 d. sudarydamas rašytinę darbo sutartį su Y. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir nuo 2021 m. birželio 21 d. leisdamas jam dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju įmonės naudai su leidimu laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesilaikydamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 2² dalyje nustatytų sąlygų, padarydamas nusižengimą pakartotinai nepasibaigus ANK 40 straipsnyje nustatytam terminui, nes yra baustas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį 2021 m. gruodžio 23 d. (ROIK 21153216227) padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį numatyta administracinė atsakomybė ANK 96 straipsnio 4 dalyje. Kaip nurodoma, pažeidimas trunkamasis, nes ir protokolo surašymo metu – t. y. 2022 m. vasario 21 d., pažeidimas nebuvo pašalintas, todėl pagrįstai atsakomybė kyla pagal pakartotinumą.

ANK 40 straipsnyje numatoma, kad jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos, iki sueis vieneri metai nuo administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės įvykdymo dienos, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, laikoma, kad šis administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai. Padarius pakartotinį administracinį nusižengimą, šiame straipsnyje numatytas terminas skaičiuojamas iš naujo.

Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija pakartotinumo požymį pareiškėjo veiksmuose grindė aplinkybe, kad 2021 m. gruodžio 23 d. K. J. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį (ROIK 21153216227) už tai, kad būdamas darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujantis asmuo (bendrovės direktorius), nekontroliavo, kad įmonės darbuotojai dėvėtų uždarose patalpose asmenines kvėpavimo takų apsaugos priemones (kaukes, respiratorius), tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus (pažeidimas fiksuotas 2021 m. gruodžio 14 d. 10.30 val.). Nors užsienietis buvo įdarbintas iki šios nuobaudos paskyrimo, pažeidimas buvo trunkamasis, nes Y. B. įmonėje tebedirbo po pareiškėjo nubaudimo pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį, todėl šioje byloje nagrinėjama veika vertinta kaip kartotinė. Tuo tarpu pareiškėjas ir jo atstovas nesutiko su nusižengimo pakartotinumu vadovaudamiesi tuo, kad nors abu nusižengimai formaliai kvalifikuoti pagal tą patį ANK straipsnį, tačiau savo esme yra visiškai skirtingo pobūdžio nusižengimai ir pakartotinumo požymis jų nesieja. Teismas sutinka su šia pareiškėjo ir jo atstovo pozicija ir taip pat mano, kad ANK 40 straipsnis neturėtų būti taikomas formaliai, kai pažeidimai, nors ir kvalifikuojami pagal tą patį straipsnį, bet labai skiriasi savo pobūdžiu ir esme. Be to, kaip minėta, ANK 96 straipsnyje numatytos teisės normos yra blanketinės, nukreipia į konkrečius teisės aktus, kuriuos pažeidus padaromas nusižengimas, ir nagrinėjamu atveju tai yra visiškai skirtingas sritis reguliuojantys teisės aktai – vienu atveju pažeistas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas ir juo reglamentuota užsieniečio įdarbinimo tvarka, kitu – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Vien todėl nusižengimai nėra vienarūšiai ir neturėtų būti vertinami kaip pakartotiniai. Be to, teismas nesutinka ir su Institucijos pozicija, kad nagrinėjamas nusižengimas yra kartotinis ir chronologine prasme. Sprendimą pasirašyti darbo sutartį su užsieniečiu pareiškėjas priėmė ne vėliau kaip 2021 m. birželio 17 d., tuo tarpu nusižengimas, kuriuo remiamas pakartotinumo požymis, nustatytas tik 2021 m. gruodžio 14 d., t. y. gerokai vėliau, nuobauda už jį paskirta 2021 m. gruodžio 23 d. Nagrinėjamu atveju asmens psichinis santykis su daroma veika, teismo vertinimu, susiformavo būtent užsieniečio įdarbinimo momentu (2021 m. birželio 17 d.), ir neturėtų būti traktuojama, kad veika yra kartotinė 2021 m. gruodžio 14 d. padaryto nusižengimo atžvilgiu.

Tačiau, teismo manymu, K. J. veiką buvo pagrindas kvalifikuoti kaip kartotinę dėl kito nusižengimo. 2020 m. spalio 30 d. nutarimu K. J. buvo nubaustas pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį (ROIK 20124551001) už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neteikdavo Darbo kodekso (toliau – ir DK) 721 straipsnio 3 dalyje ir Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. gruodžio 2 d. įsakyme Nr. V-298 numatytų pranešimų, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo sutartyse nesusitardavo dėl būtinųjų laikinajai darbo sutarčių sąlygų, tuo pažeidžiant DK 73 straipsnį. Jam buvo paskirta 240 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. lapkričio 23 d. Taigi pagal ANK 40 straipsnio nuostatas ši nuobauda galiojo iki 2021 m. lapkričio 23 d., be to buvo paskirta dėl teisės normų, susijusių su įdarbinimo tvarka, pažeidimų. Nagrinėjamas nusižengimas padarytas nepraėjus metams nuo nuobaudos už aptartą nusižengimą sumokėjimo, iš esmės yra panašaus pobūdžio ir pagrįstai laikytinas pakartotiniu minėto nusižengimo (ROIK 20124551001) atžvilgiu. Tokiu būdu K. J. veikos kvalifikacija šioje byloje nekeistina, tačiau ginčijamas nutarimas keistinas nurodant, kad veikos pakartotinumo požymis sietinas su administraciniu nusižengimu byloje ROIK 20124551001, o ne byloje ROIK 21153216227, kuris buvo padarytas po darbo sutarties su Y. B. pasirašymo.

Taip pat administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teigė, kad neturėtų būti traukiamas atsakomybėn dėl to, jog buvo suklaidintas netikslios konsultacijos iš valstybinės institucijos – Migracijos departamento dėl galimybės įdarbinti asmenį. Tokiu būdu iš esmės apeliuoja į ANK 21 straipsnio taikymą. Tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti ANK 21 straipsnio nuostatų.

Pagal ANK 21 straipsnį neatsako asmuo, kuris šiame kodekse nustatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija. ANK neapibrėžta klaidingos oficialios konsultacijos sąvoka ir sąlygos, kuriomis minėta konsultacija vadovavęsis asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės, jos nustatomos kitais įstatymais.

ANK 21 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindas susijęs su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 32 straipsniu, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jei ūkio subjektas vadovaujasi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu administraciniu sprendimu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų (klaidinga), ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 2AT-8-942/2021).

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jį suklaidino viešai skelbiama informacija, tačiau nepateikė jokios nuorodos į šią informaciją, kad teismas galėtų įvertinti jos turinį. Rašytinės konsultacijos iš Migracijos departamento jis taip pat negavo. Nurodo, kad buvo konsultuojamas tik telefoninio pokalbio metu. Tokiu būdu, visų pirma, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad bendrovei tikrai buvo suteikta oficiali klaidinga konsultacija, teismas nežino ir negali vertinti jos turinio, jo aiškiai negalėjo įvardinti teismo posėdžio metu ir pats pareiškėjas, yra tikimybė, kad pareiškėjas subjektyviai ar nepilnai suprato teisingai Migracijos departamento specialistų jam pateiktą informaciją. Antra, iš paties pažeidėjo parodymų matyti, kad bendrovei dar iki sutarties pasirašymo kilo abejonių dėl galimybės įdarbinti trečiosios šalies pilietį, nepaisant jo turimo ir pateikto leidimo gyventi Lietuvoje. Iš esmės iš pareiškėjo parodymų išeina, kad jam buvo žinoma, kad užsienietis negali keisti darbdavio, neatlikęs UTPĮ numatytų procedūrų, tačiau nepaisant to jis apsisprendė pasirašyti su juo darbo sutartį, iš esmės remdamasis tik tuo, kad ne darbdaviui yra numatyta pareiga kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį. Tačiau kaip logiškai mąstantis asmuo jis negalėjo nesuvokti, kad užsieniečio, net ir turinčio leidimą gyventi Lietuvoje, įdarbinimas, minėtam užsieniečiui prieš tai savarankiškai ar su suinteresuotos bendrovės pagalba neatlikus UTPĮ numatytų procedūrų dėl darbdavio pakeitimo, nebus laikomas teisėtu, o šių aplinkybių jis akivaizdžiai netikrino, nors kaip minėta – UĮ 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė aiškų reikalavimą darbdaviui laikytis UTPĮ 62 straipsnio 2² dalyje numatytų įdarbinimo sąlygų. Jo kaip įmonės vadovo pareiga buvo pasidomėti, ar įdarbinamas asmuo yra gavęs Migracijos departamento sprendimą, suteikiantį leidimą keisti darbdavį. Nepaisant to, jis pirmenybę suteikė ne teisės aktų reikalavimams, o įmonės naudai ir pasirašė su Y. B. darbo sutartį. Pareiškėjas ir jo atstovas teigė, kad K. J. veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti teisės aktų reikalavimus, tačiau ANK numato atsakomybę ir už dėl neatsargumo padarytus nusižengimus. Teismas neturi pagrindo netikėti, kad nagrinėjamas nusižengimas buvo padarytas neatsargia, o ne tyčine kaltės forma, tačiau tai nuo atsakomybės pareiškėjo neatleidžia.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, K. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį.

Pareiškėjas ir jo įgaliotasis atstovas laikėsi pozicijos, jog K. J. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, nes dėl to paties fakto 2022 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakomybėn yra patraukta pati bendrovė – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip darbdavys, ir jai jau yra paskirta 200 Eur bauda. Tuo pažeidžiamas non bis in idem principas.

Tačiau Institucija teisingai pažymėjo, kad teismų praktikoje nėra laikoma, kad dėl to paties fakto darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimas pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir to paties juridinio asmens vadovo nubaudimas pagal ANK nuostatas pažeidžia non bis in idem principą. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens kaip darbdavio, ir įmonės vadovo, kaip darbdavio įgalioto asmens, nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju piniginę sankciją gauna iš teisės pažeidimo naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo (Regionų apygardos administracinio teismo nutartis byloje I-1488-402/2019).

K. J. atsakomybę lengvina tai, kad nusižengimo faktines aplinkybes jis iš esmės pripažino ir nuoširdžiai gailisi dėl nusižengimo (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Veikos pakartotinumas yra veiką kvalifikuojantis požymis, todėl papildomai atsakomybę sunkinančia aplinkybe nelaikomas.

Vienas iš nuobaudos tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Administracinių nusižengimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą. Individualizuodamas pažeidėjui skiriamą nuobaudą teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2017-01-01 ATPK 30¹ straipsnio) nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartis byloje Nr. 2AT-37-2013, 2AT-54-2014).

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, pažeidimo padarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju bendrovė neturėjo tikslo užsieniečio darbo nuslėpti nuo valstybės, nemokėti už jį mokesčių, nusižengimu nebuvo siekiama padaryti žalos nei įdarbintam asmeniui, nei valstybei, žala ir nebuvo padaryta. Nusižengimas padarytas išimtinai neatsargia kaltės forma, neįsigilinus į užsieniečių įdarbinimo reikalavimus, kurie tikrai yra pakankamai painūs ir sudėtingi, juose ištisai vyrauja blanketinės normos, nuorodos į daugybę kitų to paties įstatymo normų, kas reikalauja didelio atidumo. Nenustatyta pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Esant tokiai situacijai, mažesnės nei minimalios sankcijoje numatytos baudos skyrimas atitiktų teisingumo principą. Kita vertus, nustatant nuobaudos dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad administracinių nusižengimų registro duomenimis, K. J. per 5 metus jau ne kartą buvo baustas administracine tvarka kaip įmonių vadovas už įvairaus pobūdžio teisės pažeidimus (jau minėta nuobauda už Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų pažeidimą; už duomenų nepateikimą policijos pareigūnams teisės pažeidimo išaiškinimo tikslu; Darbo kodekso pažeidimus), kas rodo, kad pareiškėjas ir pats nededa pakankamai pastangų tinkamam įstatymų reikalavimų vykdymui, nors, pažymėtina, jam paskirtas baudas yra sumokėjęs, kas vertintina teigiamai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad padarytą veiką ir pažeidėjo asmenybę atitiktų trečdaliu mažesnė bauda nei sankcijoje numatyta minimali.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo K. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus 2022 m. kovo 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-168-2022 (ROIK 22158948467):

dalyje dėl veikos kvalifikavimo pagal ANK 96 straipsnio 4 dalį, konstatuojant, jog K. J. padaryta veika kvalifikuojama kaip kartotinė, nes jis 2020 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-506-2020 (ROIK 20124551001) buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 96 straipsnio 2 dalį ir nagrinėjamo nusižengimo padarymo metu nebuvo praėję metai nuo 2020 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-506-2020 paskirtos nuobaudos įvykdymo;

dalyje dėl nuobaudos paskyrimo, nurodant, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, skirti K. J. administracinę nuobaudą – 600 Eur (šešis šimtų eurų) baudą.

Kadangi K. J. 2022 m. kovo 25 d. yra sumokėjęs skundžiamu nutarimu paskirtą 900 Eur baudą, laikyti, kad šiuo nutarimu skirta bauda yra sumokėta, o šiai nutarčiai įsiteisėjus įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti K. J. 300 Eur baudos permoką.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.