Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Telšių Romanta“ atstovui – direktoriui R. Ū., atsakovo - Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Telšių Romanta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė ,,Telšių Romanta“ (toliau – ir pareiškėja, UAB ,,Telšių Romanta“) prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VDI Alytaus teritorinis skyrius) vyriausiojo darbo inspektoriaus 2018 m. spalio 15 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPB 0521.

Pareiškėja skunde (b. l. 2-7) nurodė, taip pat atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2018 m. gegužės 4 d. VDĮ Alytaus teritorinio skyriaus darbo inspektoriai patikrino miško kirtavietę, esančią (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu buvo nustatyti dirbę darbuotojai, su kuriais buvo pasirašytos darbų rangos sutartys ir veiklą jie vykdė pagal individualios veiklos pažymas ar kvitus. Inspekcija konstatavo, jog tarp R. Ū. vadovaujamos bendrovės ir dirbančių darbuotojų yra darbo sutarties požymių, todėl buvo surašytas R. Ū. kaip fiziniam asmeniui AN protokolas dėl nelegalaus darbo. 2018 m. birželio 19 d. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, R. Ū. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą pagal Užimtumo įstatymo 56 str. l d. l p. ir vadovaudamasis ANK 95 str. 1 d. paskyrė administracinę nuobaudą- 3000 eurų baudą. 2018 m. spalio 15 d. VDĮ Alytaus teritorinis skyrius priėmė Nutarimą Nr. NUĮPBJ 0521 dėl to, jog R. Ū., būdamas darbdaviu ir juridinio asmens vadovu, esant nelegalaus darbo požymiams, atlygintinai, 2018 m. gegužės 4 d. leido dirbti nelegalų darbą miško ruošos darbininkams A. J., E. V., A. G., V. K. ir V. B. nesudaręs su darbuotojais rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs apie darbuotojų įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios ir tuo nesilaikė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų įpareigojimų ir pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai bei remiantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Bendrovei buvo skirta 4340 Eur dydžio bauda. Pažymėjo, kad pagal ANK administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas tik fizinis asmuo (ANK 2 str. 1 d.). Nelegalų darbą bei atsakomybę už jį reglamentuoja ne tik ANK 95 straipsnis, tačiau ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnis. 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nurodo, kad nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiam kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką gali šio įstatymo nustatyta tvarka skirti baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.). Šio straipsnio 10 dalis nurodo, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Vadinasi, Užimtumo įstatymas pateikia išimtį, kuria nurodo, kad jei padaryta veika užtraukė atsakomybę fiziniam ar juridiniam asmeniui, bauda negali būti skiriama. Nurodė, kad R. Ū. būdamas Bendrovės direktoriumi yra atsakingas už darbo sutarčių sudarymą bei tinkamą informavimą apie jas, tačiau šių pareigų neatliko. 2018 m. birželio 19 d. apylinkės teismas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalyje skyrė R. Ū. 3000 Eur dydžio baudą. Atsakovas, skyręs baudą R. Ū. kaip vadovui, taip pat skyrė 4300 Eur baudą ir Bendrovei, kaip darbdaviui, remdamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu. Atsakovas skyrė minėtą ekonominę sankciją ignoruodamas ir neatsižvelgdamas į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte bauda gali būti skiriama tik tuo atveju, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimu kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Lingvistiškai aiškinant minėtą nuostatą, matoma, kad įstatymų leidėjas sąmoningai Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodė ne „darbdavio", tačiau „fizinio ir juridinio asmenų" sąvokas siekdamas užkirsti kelią, jog už tos pačios Darbdavio pareigos neįvykdymą nebūtų skirtos dvi baudos. Atsakovo skirta bauda, be kita ko, pažeidžia ir non bis in idem principą ir dėl to yra neteisėta bei naikintina, nes paskirta bauda juridiniam asmeniui - ekonominė sankcija buvo skirta neteisėtai, t. y. antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą. Tiek ANK 95 straipsnio, tiek Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri nagrinėtinu atveju buvo skirta darbdaviui už Darbo kodekse įtvirtintos darbdavio pareigos netinkamą vykdymą, tačiau administracinė nuobauda buvo skirta per darbdavio įgaliotą asmenį, o ekonominė sankcija - tiesiogiai jam. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei ANK 95 straipsnio atveju darbo sutarties ir pranešimo apie tai pareigą turi tas pats asmuo - darbdavį darbo sutarčių sudarymo procese atstovaujantis asmuo. Dėl šios pareigos nevykdymo fizinis asmuo gali (ir šiuo atveju buvo) patrauktas atsakomybėn, todėl akivaizdu, jog susiklosčiusioje situacijoje Bendrovei skirta bauda yra neteisėta. Nepanaikinus Nutarimo, būtų pažeidžiama ne tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, non bis in idem principas, tačiau ir teisingumo, sąžiningumo principai, o bauda būtų perteklinė ir paneigianti savo tikslą.

Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 27-28) atsakovas nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad VDI Alytaus teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius S. L. UAB „Telšių Romanta“ kaip juridiniam asmeniui, atstovaujamai direktoriaus R. U., 2018 m. spalio 15 d priėmė nutarimą skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo (toliau UĮ) 56 str. 4d. 3p. Skirtos baudos dydis 4340 Eur. Bauda buvo skirta atsižvelgus į visas aplinkybes - nustačius lengvinančias aplinkybes, nenustačius sunkinančių aplinkybių buvo skirta minimalaus dydžio bauda numatyta sankcijoje už 5 nelegaliai dirbusius asmenis. Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmai 2018 m. birželio 19 d. nutarimu pareiškėjo darbdavį - fizinį asmenį R. U. pripažino padarius administracinį nusižengimą, numatytą Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 3000 Eur baudą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas - juridinis asmuo. Užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį. Ekonominės sankcijos kurios yra skiriamos už Užimtumo Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo Įstatyme. Institucija vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas. Užimtumo Įstatymo 1 straipsnio 1 d. 4 p. yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pažeidėjas atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, todėl manome, kad pareiškėjas administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą patrauktas pagrįstai, nuobauda skirta sankcijos ribose.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus 2018 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 0521 teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, VDI Alytaus teritorinio skyriaus 2018 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 0521 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui, kuriuo UAB „Telšių Romanta“, atstovaujamai direktoriaus R. Ū., už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje, padarymą buvo paskirta 4340 eurų bauda (2018 m. gegužės 4 d. leido dirbti nelegalų darbą miško ruošos darbininkams A. J., E. V., A. G., V. K. ir V. B. nesudaręs su darbuotojais rašytinių darbo sutarčių ir nepranešęs apie darbuotojų įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios) (b. l. 32-35).

Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose buvo išnagrinėta administracinio nusižengimo byla Nr. A.5-593-445/82018 (b. l. 9-18, taip pat TIS Liteko duomenys), kurioje 2018 m. birželio 19 d. nutarimu teisėjas konstatavo, kad „Kiekvieno darbdavio pareiga organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrintas įstatymų laikymasis, t. y. darbas turi būti pradedamas tik tuomet, kai sutvarkyti visi reikiami dokumentai. R. Ū., būdamas darbdaviu, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad A. J., V. B., V. K., A. G., E. V. būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius su jais darbo sutartis ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jų priėmimą į darbą mažiausiai prieš dieną iki pirmos darbo dienos pradžios. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog R. Ū. leido jiems dirbti miško plote, kuriame bendrai dirbo visi patikrinimo metu surasti darbuotojai. Būtent R. Ū. duodavo jiems nurodymus dėl atliekamo darbo, suteikdavo jiems darbui reikalingus įrankius ir priemones, mokėjo jiems už atliktą darbą, todėl jis pagrįstai laikytas darbdaviu, o A. J., V. B., V. K., A. G., E. V. pagrįstai laikyti darbuotojais.” Tokiais veiksmais R. Ū. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. R. Ū. (kaip fiziniam asmeniui) buvo paskirta 3000 Eur bauda. Nutarimas yra įsiteisėjęs.

Teismas pabrėžia, kad ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Tai duoda pagrindą išvadai, kad UAB ,, Telšių Romanta“ direktorius (šioje byloje pareiškėjo atstovas) nelegaliai įdarbino 5 asmenis ir veikė kaip uždarosios akcinės bendrovės įgaliotas asmuo (atstovas). Dėl šių aplinkybių ginčas iš esmės baigtas, nes apylinkės teismo nutarimas įsiteisėjo.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau - ir UĮ) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąvoka, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

UĮ 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. UĮ 60 straipsnio 1 – 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. UĮ 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas.

Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad R. Ū. nuo 2011 m. gruodžio 1 d. yra oficialus pareiškėjo (šiuo atveju – darbdavio) atstovas. Tai patvirtina ir viešojo registro duomenys (b. l. 20). Bendrosios kompetencijos teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais byloje, kurioje iš esmės dalyvavo tie patys asmenys, nustatė, kad 5 asmenis nelegaliai įdarbino UAB ,, Telšių Romanta“ direktorius – šioje byloje oficialus pareiškėjo atstovas. UĮ 56 straipsnio, ANK, DK nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjas (bendrovė) buvo darbdavys, kuriam UĮ taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą. Aukščiau aptartų įrodymų visetas teismui duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad 2018 m. gegužės 4 d. UAB ,, Telšių Romanta“ nelegaliai dirbo 5 asmenys (ABTĮ 56 str.).

Kaip jau buvo paminėta, pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK. Įvertinus protokolo ir nutarimo (b. l. 32-35, 38-41) turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1 – 2 dalių, 569 straipsnio 1 – 4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjo veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinktas pakankamas pagrindas įrodymų (b. l. 29-70). Bauda paskirta taip pat iš esmės nepažeidžiant UĮ 60 straipsnio 1 – 4 dalių nuostatų (už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį pareiškėjui buvo paskirtas sankcijoje numatytos baudos minimumas). Procesinės pareiškėjo teisės buvo nurodytos protokole (b. l. 38-41). Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai (b. l. 37).

Pareiškėja šiuo atveju nesutinka, kaip pati teigia, kad už padarytus pažeidimus nubausta UAB „Telšių Romanta“ (įmonė), nors už tą patį pažeidimą jau buvo baustas UAB „ Telšių Romanta“ direktorius, todėl, pareiškėjos manymu, atsakovas neturėjo teisės taikyti administracinę atsakomybę (ekonominę sankciją) pareiškėjai kaip juridiniam asmeniui. Taigi iš esmės pareiškėja skunde kelia abejonę, ar atsakovas, paskirdamas skundžiamu Nutarimu ekonominę sankciją UAB „ Telšių Romanta“, nepažeidė non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo.

Teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjos argumento, pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams.

Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Kaip jau minėta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas ir juridinis asmuo UAB „ Telšių Romanta“, kuriam taikyta ekonominė sankcija skundžiamu Nutarimu, ir fizinis asmuo R. Ū. (UAB „ Telšių Romanta“ direktorius), kuriam paskirta administracinė nuobauda. Teismas su pareiškėjos pozicija nesutinka ir nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pabrėžtina tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. UAB „ Telšių Romanta“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju asmuo nėra baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas), t. y. taip pat vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą.

Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas - juridinis asmuo. Užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį.

Iš teisės normos, įtvirtintos DK 21 straipsnio 3 dalyje, turinio matyti, kad darbdaviu yra asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo.<...>. DK 21 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad darbdavys gali turėti vieną ar kelias darbovietes tai yra darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), kuriuose savo darbo funkcijas atlieka darbdavio darbuotojai. Jeigu juridinis asmuo turi kelias darbovietes, darbdaviu laikomas pats juridinis asmuo, išskyrus Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotą užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinį (filialą, atstovybę), kuris tokiu atveju yra laikomas darbdaviu.

Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, tiesiogiai jos nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

Įvertinus tai, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog ji administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktą patraukta pagrįstai, todėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus 2018 m. spalio 15 d. nutarimas Nr. NUĮPBJ 0521 laikytinas teisėtu.

Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir išdėstyto ginčo situacijos teisinio reguliavimo, teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisingą ir teisėtą nutarimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, jo atstovo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Uždarosios akcinės bendrovės ,,Telšių Romanta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.