Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VORDANA“ atstovui advokatui Valentinui Račui, vadovui A. M., atsakovui V. K., atsakovo atstovei advokatei Virginijai Balčiūnienei trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje I. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VORDANA“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė Danguolė Bieliūnaitė, I. Š.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovas, įsigijęs papildomą žemės plotą, ketino atlikti žemės sklypo atsidalinimą, suformuoti atskirą žemės sklypą, kadangi tiek statiniai, tiek ir žemės sklypas iš pradžių priklausė dviem savininkams, ir jį padalinti į kelis mažesnius sklypus, o vėliau naujai suformuotus sklypus (visus arba dalį) parduoti. Atsakovas yra garbingo amžiaus žmogus, neturintis specialių šių procesų atlikimui reikiamų žinių, jis įgaliojo visus su šiais reikalais susijusius veiksmus atlikti savo sūnų I. K., kuriam 2005 m. vasario 1 d. buvo išduotas įgaliojimas, patvirtintas Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarės Daivos Manzurovienės, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei I. Š., kuriai buvo išduotas 2006 m. spalio 30 d. įgaliojimas, patvirtintas Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės Genovaitės Šiško, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo sūnus I. K. ir I. Š. tuo metu jau gyveno kartu kaip šeima, t. y. buvo sugyventiniai.

5. Nuosavybės sutvarkymo procesas kainavo nemažai išlaidų, o pats atsakovas neturėjo pakankamai lėšų, kad jį finansuotų. Atsakovo sūnus I. K. buvo UAB „VORDANA“ vieno iš akcininkų ir direktoriaus A. M. pažįstamas. Dėl šios priežasties, iškilus finansavimo klausimui, buvo kreiptasi į UAB „VORDANA“ dėl paskolos. Ieškovei buvo nurodyta, kad pagerinus žemės sklypą (padidinus plotą, atsidalinus ir padalinus į mažesnius sklypus) jie (visi ar dalis) bus parduoti ir bus grąžinta paskolinta pinigų suma bei sumokėtos sutartos palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Byloje nustatytos aplinkybės, teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

8. Byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo I. Š. ir UAB „VORDANA“ 2010 m. birželio 11 d. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino 220 000,00 Lt (63 716,40 Eur) iki 2012 m. birželio 11 d. Paskolos sutartis patvirtinta Vilniaus m. 7-ojo notaro biuro notarės Danguolės Bieliūnaitės, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b.l.31,33). Byloje pateikti I. Š. sąskaitos išrašai įrodo, kad paskolos suma jai buvo perduota: 2010 m. birželio 28 d. pervesta 100 000 Lt, o 2011 m. vasario 1 d. – 120 000 Lt (tomas 1, b.l.42-44).

9. Ieškovė įrodinėja, kad sudarant Paskolos sutartį I. Š. veikė kaip įgaliotinė, o paskolos sutartis sudaryta su atsakovu.

Dėl paskolos teisinių santykių

10. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

11. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

12. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

13. Apibendrinus aukščiau nurodyta teisinį reguliavimą dėl paskolos teisinių santykių, kasacinio teismo praktiką, konstatuojama, kad ieškovei pinigus pervedus į trečiojo asmens I. Š. sąskaitą, atsakovui neturint jokių galimybių pasinaudoti paskolos dalyku, nėra pagrindo pripažinti V. K. skolą pagal 2010 m. birželio 11 d. Paskolos sutartį.

14. Ieškovė įrodinėja, kad trečiasis asmuo I. Š. veikė pagal įgaliojimą, 2006 m. spalio 30 d išduotą atsakovo V. K., jo naudai, todėl tai sudaro pagrindą prašyti iš atsakovo priteisti 63 716.40 Eur.

15. Teismas nesutinka su tokiu argumentu, nes: a) paskolos sutartis yra realinė; b) ieškovė, sudarydama paskolos sutartį su trečiuoju asmeniu I. Š., pervedė į jos sąskaitą pinigus, t. y. pinigai iš tikrųjų buvo paskolos gavėjui perduoti; c) paskolos sutarties turinio neginčija (CK 6.189 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią). Jei šalys realiai tarėsi dėl paskolos atsakovui, siekiant jam naudos, tai trečiasis asmuo I. Š., turėdama įgaliojimą, būtų prašiusi pinigus pervesti į atsakovo sąskaitą.

16. Ieškovės nuomone, Sutarties 3 punkte esantis išsireiškimas „pavedimu sumokėti Paskolos gavėjui į I. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, banko kodas 70440“, yra nelogiškas, patvirtinantis, kad paskolos gavėjas yra atsakovas. Teismas su tokiu argumentu nesutinka.

17. Pagal kasacinio teismo praktiką, aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017). CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymas yra sutarties sąlygų neaiškaus suformulavimo pasekmė. Nekonstatavus šalims aktualios sutarties sąlygos neaiškumo, taikyti nurodytą taisyklę nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-378/2017). Taigi CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtina sutarčių aiškinimo taisyklė yra aktuali tik tuo atveju, kai yra abejonių dėl sutarties sąlygų, t. y. kai sutarties sąlygos gali būti suprantamos ir aiškinamos nevienareikšmiškai.

18. Šiuo atveju sutarties sąlyga dėl subjekto, kuris turėjo gauti pinigus, yra aiški. Minėta, pagal įstatymą paskolos gavėju laikomas asmuo, kuris gavo paskolos dalyką. Kita vertus, ieškovės sutarties teksto interpretavimas taip, kaip tai nėra parašyta, paneigiant paskolos teisinių santykių esminę sąlygą, neatitinka CK 6.193 straipsnio reglamentuojamų teisės aiškinimo principų. Pagal ieškovės aiškinimą, atsakovas privalo atsakyti pagal paskolos sutartį, nes jis turi pakankamai turto, kurio įforminimui, kaip ji įrodinėja, buvo panaudoti paskolos pinigai. Toks aiškinimas neatitinka sąžiningumo kriterijaus. Pinigų panaudojimo aplinkybė būtų svarbi, jei kiltų ginčas tarp trečiojo asmens I. Š. ir atsakovo V. K..

19. Jei ieškovė paskolino pinigus pasitikėdama atsakovo sūnaus I. K. ir I. Š. argumentais dėl ketinamos gauti naudos iš atsakovui priklausančio turto, tai nėra atsakovo tikrieji ketinimai, bet paskolos sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

20. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad apie paskolą su juo nebuvo kalbėta, o tai, kad sūnus ir jo sugyventinė žadėjo statyti namą, kuriame visi gyvens, nebuvo siejama su paskola. Ieškovės atstovas patvirtino, kad atsakovas nedalyvavo sudarant paskolos sandorį, jį tvirtinant notarine tvarka, kaip ir 2010 m. birželio 11 d. sudarant Sutartinės hipotekos sandorį pagal Paskolos sutarties 7 punktą.

21. Liudytojas I. K. parodė, kad atsakovas prašė paskolinti pinigų iš ieškovės atstovo A. M., o atsakovui iš paskolintų pinigų davė 90 000 Lt dalimis. Paaiškino, kad žemės pirkimui ir detaliojo plano rengimui neturėjo lėšų, buvo nuspręsta jas pasiskolinti.

22. Teismo posėdžio metu atsakovas šią aplinkybę kategoriškai neigė. Teismas, įvertindamas tai, jog liudytojas, nurodęs, kad davė atsakovui iš paskolintų pinigų 90 000 Lt dalimis, šios aplinkybės negalėjo pagrįsti, kritiškai vertina liudytojo parodymus apie tai, kad paskolos suma faktiškai buvo gauta atsakovo.

23. Pažymėtina ir tai, kad Paskolos sutartis sudaryta 2010 m. birželio 11 d. Tuo tarpu ginčai su N. P. dėl atsakovui prisiklausančios žemės ploto buvo spręsti dar Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6690/2006 bei Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A50-158/08 (tomas 1, b.l.10-22). Nuosavybės teisė į 7505 kv.m. plotą buvo pripažinta priėmus Vilniaus apskrities 2009 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 5655-1041 (tomas 1, b.l.115) Kaina už šį sklypą buvo 51,76 Lt (tomas 1, b.l.117). Taigi nei sandorio datos, nei sumos nesudaro pagrindo spręsti, kad paskolos sutarties šalimi galėjo būti atsakovas.

24. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-608-302/2018 nurodė, kad pagrįstai Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu V. K. ieškinį atsakovams I. Š. ir UAB „VORDANA“ tenkino visiškai ir pripažino negaliojančiu 2010 m. birželio 11 d. I. Š. ir UAB „VORDANA“ direktoriaus A. M. pasirašytą hipotekos lakštą su 2016 m. gegužės 4 d. pakeitimu, kuriuo 2010 m. birželio 11 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp kreditoriaus UAB „VORDANA“ ir skolininkės I. Š., įvykdymo užtikrinimui įkeisti V. K. nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai, esantys adresu (duomenys neskelbtini): žemės sklypas (0,0896 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (0,0706 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (0,0767 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (0,784 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (0,0708 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (0,0964 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeista 542/964 dalis), gyvenamasis namas (49,42 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (šulinys, laiko tualetas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (33 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (32 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (8 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (5 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirtis (18 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

25. Ieškovės nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-608-302/2018 nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios.

26. Teismas su tokiu argumentu nesutinka, nes kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kitoje byloje nustatyti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, jei jie buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Nagrinėjamoje byloje yra svarbus faktas dėl paskolos gavėjo. Apeliacinės instancijos nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl to, ar I. Š. turi prievolę UAB „VORDANA“, kurios užtikrinimui buvo įkeistas atsakovui V. K. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Taigi apeliacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-608-302/2018 įrodinėjimo dalyku iš dalies buvo tarp šalių susiklostę prievoliniai santykiai ir konstatuota, kad įkeisdama ieškovo (nagrinėjamoje byloje atsakovo) turtą savo asmeninių prievolių užtikrinimui, atsakovė I. Š. viršijo jai 2006 m. spalio 30 d. įgaliojimu suteiktas teises.

28. Vadinasi, esant tam pačiam veikimo pagal įgaliojamą pagrindui, aukštesnės instancijos teismui konstatavus, jog pagal Paskolos sutartį I. Š. turėjo prisiėmusi savo asmenines, o ne atsakovas V. K., prievoles, ieškovės ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

29. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti aplinkybes dėl nustatytos I. Š. prievolės. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentas, jog egzistuoja CK 2.133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant galima teigti, kad atsakovo V. K. atstovės I. Š. sudaryta Paskolos sutartis tiesiogiai sukūrė atstovaujamajam V. K. tam tikras teises ir pareigas, vertinamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsnis).

30. Aplinkybės, kad atsakovo V. K. valdytas žemės sklypas buvo padidintas, atidalintas, padalintas ir suformuoti nauji šeši žemės sklypai: 0.0896 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0706 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0.0767 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0.0784 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0708 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0.0964 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas 1, b.l.42-49), o žemės sklypo reikalų tvarkymas užtruko ir pareikalavo išlaidų, nėra teisiškai reikšmingos vertinant paskolos teisinius santykius, todėl teismas jų netiria. Tai galėtų būti kito ginčo objektu, trečiajam asmeniui I. Š. įrodinėjant sukurtą atsakovo naudą.

31. Ieškovės ieškinį atmetus kaip neįrodytą, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

32. CPK 150 straipsnio 2 dalis numato, kad „Teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu“.

33. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi ieškovės UAB „VORDANA“ (juridinio asmens kodas 124274555, buveinės adresas Rožių al. 4-8, Vilnius) reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo V. K. (V. K.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 113 906,93 Eur (vieno šimto trylikos tūkstančių devynių šimtų šešių eurų ir 93 euro ct) sumos nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovą ir / arba trečiuosius asmenis, areštas, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovo nekilnojamojo turto, nuspręsta areštuoti kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir / arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas, ir disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio pinigines lėšas pragyvenimui, bei atliekant atsiskaitymus su paslaugų teikėjais už komunalines ir komunikacijų paslaugas, ir su ieškovu uždarąja akcine bendrove „VORDANA“. Bendra areštuoto viso atsakovo turto vertė turėjo atitikti 113 906,93 Eur sumą.

34. Sprendimus įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, vadovaujantis CPK 150 straipsniu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas.

36. Atsakovas sumokėjo 1200 Eur už teisinę pagalbą (atsiliepimo parengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose). Atsakovo prašomos priteisti sumos už suteiktas teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių rekomenduojamų dydžių, yra pagrįsto ir įrodytos, todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteisiama 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

37. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu, yra 28,73 Eur, todėl jos priteisiamos iš ieškovės (2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo Nr. 1R-298/1K-290“, kuris pakeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės UAB „VORDANA“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „VORDANA“ (juridinio asmens kodas 124274555) atsakovo V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovės UAB „VORDANA“ (juridinio asmens kodas 124274555) 28,73 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (mokamos į sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (188659752)). Mokėjimo kvitą būtina pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.