Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. C. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1, 2 d., 155 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. žurnalistą S. C. kaltina pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1, 2 d., 155 str. 1 d. tuo, kad S. C. paskleidė apie jį, t. y. P. K., tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino ir pažemino, taip pat buvo pakirstas pasitikėjimas juo, taip pat apšmeižė jį per visuomenės informavimo priemonę, neva jis padarė sunkų nusikaltimą, taip pat užgauliai pažemino (įžeidė), o būtent:

S. C. 2012-07-26, 11.45 val., „(duomenys neskelbtini)“, internete, internetinė nuoroda: (duomenys neskelbtini), paskelbė straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, straipsnio pavadinime nurodė, kad P. K. yra „„(duomenys neskelbtini)“, „„(duomenys neskelbtini)“, taip jį, P. K. apšmeižė ir įžeidė, „(duomenys neskelbtini)“, taip jį, P. K. apšmeižė, straipsnio pradžioje nurodė, kad jis, t. y. P. K. buvo pripažintas recidyvistu - „„(duomenys neskelbtini)“ ir „„(duomenys neskelbtini)“, taip jį, P. K. apšmeižė, taip pat straipsnyje klaidingai ir melagingai nurodytas pareiginis laipsnis „„(duomenys neskelbtini)“, jo, t. y. P. K., išleistos knygelės pavadinimas vietoj „(duomenys neskelbtini)“ nurodyta „(duomenys neskelbtini)“, S. C. straipsnyje cituoja tikrovės neatitinkančią frazę vienos iš nukentėjusiųjų žodžius ,, „(duomenys neskelbtini)“, taip jį, P. K. apšmeižė ir įžeidė, taip pat S. C. daro nepagrįstas išvadas „(duomenys neskelbtini)“, nežinia kokiais šaltiniais remdamasis nurodo, kad jis, t. y. P. K., neteko darbo „(duomenys neskelbtini)“, bei straipsnio pabaigoje rašo „(duomenys neskelbtini)“, taip jį, P. K. apšmeižė ir įžeidė.

Taip pat S. C. 2012-10-10 internete, ,, (duomenys neskelbtini)“ internetinė nuoroda: (duomenys neskelbtini) patalpino straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, straipsnio pavadinime melagingai, šmeižiančiai ir įžeidžiančiai nurodė jo, t. y. P. K., pareiginį laipsnį „policininkas“, klaidingai melagingai, šmeižiančiai ir įžeidžiančiai nurodė, kad jis, P. K. pasiūlė laidos kūrėjams baudžiamosios bylos nutraukimo kainą: 50 000 Lt, t.y. jis buvo apšmeižtas ir kaltinamas sunkiu nusikaltimu - turto prievartavimu, taip pat S. C. jį įžeidė ir apšmeižė nurodydamas, kad jis „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, klaidingai nurodo jo knygos pavadinimą, klaidingai bei melagingai nurodo jo pareiginį laipsnį ,,vyresnysis inspektorius“, neteisėtai kišasi į privatų gyvenimą, pabrėžia sunkią padėtį, nes nurodo kad jis „keliantis bylą be advokato“.

Kaltinamasis S. C. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis nėra nusiteikęs priešiškai, yra linkęs atsižvelgti į pastabas. Kaltinamasis paaiškino, kad nukentėjusysis tikriausiai matė, kad buvo parašytas trečias straipsnis ta pačia tema. Pasak S. C., tai padarė norėdamas atsižvelgti į pastabas, kurios jam atrodė teisingos. Dėl netikslaus knygos pavadinimo, S. C. paaiškino, kad viešoje erdvėje tos knygos pavadinimas buvo nurodomas būtent toks, pavadinimą jis tikslino ir Martyno Mažvydo bibliotekoje, ekspresų informacijoje apie naujus leidinius, tai knygos pavadinimas buvo „(duomenys neskelbtini)“. S. C. gerbia žmogų kaip autorių ir naujame straipsnyje knygos pavadinimas pakeistas į tokį, kokio pageidauja P. K.. Dėl turimo P. K. pareiginio laipsnio, pasak S. C., atsižvelgiant, kad nukentėjusysis tam teikią didelę reikšmę, tai naujame straipsnyje tas nekarinis komisaro inspektoriaus laipsnis yra minimas. Kaltinamasis parodė, jog yra nekaltas ir savo veikloje vadovaujasi Žurnalistų etikos kodeksu bei Visuomenės informavimo įstatymu, tų nusikalstamų veikų, kuriomis yra kaltinamas, nepadarė. S. C. paaiškino, kad dėl bylos, tai nori pasakyti, kad dėmesys nėra nukreiptas į nukentėjusiojo asmenį. Yra daug rašęs straipsnių apie teisminius procesus. Lietuvoje veikia daug komercinių televizijų: TV3, LNK ir visuomenė turi teisę žinoti koks turinys iš tų komercinių televizijų pasiekia auditoriją. Yra aprašęs bylų dėl tų faktų, kurie buvo paskleisti informavimo priemonėse ir tose bylose buvo nustatoma ar tie faktai atitiko tikrovę. Šiuo atveju buvo domimasi, kokią informaciją apie bylą paskleidė LNK televizija, kuri turi aukštus reitingus. S. C. domėjosi šia byla būtent dėl LNK. Pasak S. C., posėdžiai vyksta viešai ir visuomenė turi teisę žinoti, kas vyksta teismuose, nes ne kiekvienas žmogus gali dalyvauti teisme fiziškai, todėl žurnalistai atlieka tam tikrą misiją, t.y. informuoja, kas vyksta. Jis, S. C. P. K. per teismo posėdį matė pirmą kartą, jokio nusistatymo prieš P. K. neturėjo, jokių tikslų jam pakenkti neturėjo. Anot S. C., šiuo atveju LNK galėjo pareikšti priekaištus, kad jiems tai antireklama, bet tokių priekaištų jis nesulaukė. Paprastai žmogus, kuris yra nukentėjusysis džiaugiasi žiniasklaidos dėmesiu ir taip gali pranešti visuomenei savo nuomonę. Jis, S. C. jaučiasi persekiojamas už savo žurnalistinę veiklą. Privačiai, kaip S. C., nėra suinteresuotas straipsnių rašymu. Yra redakcija, kaip viešosios informacijos rengėja, kuri jį, S. C. samdo kaip žurnalistą visuomenės informavimui. Nesvarbu ar redakcija atsiųs Joną ar Saulių, tai ta misija vis tiek bus atlikta. S. C. paaiškino, kad jis neturi jokio asmeninio intereso kaip privatus asmuo. Pasak S. C., P. K. nedomina jų redakcijos ar jo, kaip žurnalisto, kaip privatus asmuo, o domina, kaip asmuo padavęs skundą į teismą, kaip žmogus ėjęs policijos pareigūno pareigas ir tai nesusiję su jo laisvalaikio pomėgiais ar privačiu gyvenimu. S. C. su P. K. susitiko teisme viešo posėdžio metu. Jis, S. C. taikinamojo posėdžio metu kalbėjo, kad privataus kaltinimo procesas yra prieinamas, o toks koks jis dabar yra jo neturi būti. Teismas galėjo išvengti to, nepriimdamas netikslaus ieškinio. S. C. nori atkreipti dėmesį, jog yra kaltinamas pagal BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. Šio straipsnio 1 dalis nėra aktuali, nes būtent 2 dalyje kalbama apie šmeižtą, paskelbtą per visuomenės įformavimo priemones, todėl kaltinime turi būti nurodyta būtent antra, o ne pirma dalis. Nukentėjusysis pats pataisė, jog minėjo visai kito advokato pavardę. Taip pat jam, S. C. užkliuvo, kad skunde remiamasi vienu panaikintu teismo nuosprendžiu. Pasak S. C., skundo autorius yra laisvas surašyti tai ką jis mano, bet jei tai yra akivaizdžiai neteisinga ir laikytų, tai kaip skundo trūkumą, (patikslina čia buvo minima D. R. ir V. T. byla ir buvo remiamasi pirmos instancijos teismo neįsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuris buvo panaikintas). Pasak S. C., jam kaip autoriui skunde yra priskiriami kitų autorių rašyti teiginiai ir teksto dalys, tokių dalykų skunde neturėtų būti. Skunde yra minimas savaitraštis „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra atskiras subjektas, net priklausantis kitai bendrovei, nei tai, kuri valdo internetinį portalą „(duomenys neskelbtini)“. P. K. savo skunde pateikia daugelį teiginių, kuriuos pats ir paneigia, kaip pvz. P. K. pareiškia pretenzijas G. L. dėl jo žurnalistinės veiklos, bet netrukus ima svarstyti ar G. L. apskritai yra žurnalistas. S. C. nori pažymėti, kad būvimas žurnalistų sąjungos nariu yra laisvai pasirenkamas ir nėra joks rodiklis. P. K. sako, kad jis nėra poetas, nors pripažįsta, kad laisvalaikiu rašo eiles ir yra išleidęs knygelę, kas reiškia, kad P. K. yra eilių rašytojas, kitaip tariant poetas. Skundo teiginiai prieštarauja visuotinai žinomai informacijai. Skunde nurodoma, jog remiamasi tokiais šaltiniais nepatikimais kaip „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nėra duomenų, jog „(duomenys neskelbtini)“ būtų nepatikimas šaltinis, kaip tik priešingai „(duomenys neskelbtini)“ nėra įtrauktas į neetiškų portalų sąrašą, „(duomenys neskelbtini)“ turi didžiulę auditoriją, kas reiškia, kad žmonės vertina portalą ir juo pasitiki ir traktuoti, kad tai nepatikimas šaltinis nebūtų galima. Pasak S. C., nemato prasmės smulkiai nagrinėti kiekvieno kaltinimo punkto, nes pretenzijos turėtų būti reiškiamos ne jam, o redakcijai. O jei pretenzijos reiškiamos jam, S. C., tai turi būti įrodyta, kad tai jis padarė sąmoningai, veikdamas tam tikra tyčia, turėdamas interesą. Nei to sąmoningumo, nei tyčios nebuvo. Tam tikri kūrybiniai ar faktiniai netikslumai gali būti taisomi, kaip buvo su knygos pavadinimu ir pareiginiu laipsniu. Pasak S. C., straipsnio autorius yra jis, nei vienos aplinkybes jis nesugalvojo kūrybiškai ir visos buvo paimtos iš viešų šaltinių. Viešas šaltinis buvo viešas teismo posėdis ir kitų žiniasklaidos priemonių straipsniai, kurie nebuvo nei panaikinti, nei pakeisti, taip pat LNK pranešimas apie P. K.. Pasak S. C., dėl straipsnio pavadinimo, tai tame LNK anonso pavadinime nurodoma „(duomenys neskelbtini)“, o jo straipsnyje nurodoma, kad P. K. „susietas“, frazė pavartota trečiojo asmens linksniu. Dėl buvusio policijos poeto ir kad niekada juo nebuvo. Kad policijoje nėra tokio etato, tai įrodinėti nereikia. Ta frazė yra kūrybiškas asmens apibūdinimas, kurį S. C. skaitė „(duomenys neskelbtini)“, tai buvo pavartota, kad išskirti nukentėjusįjį iš kitų pareigūnų, kuris, jo manymu, nėra įžeidus, o spalvingai gražus apibūdinimas. Dėl frazės „padavė į teismą“ jie stengiasi pavartoti aiškų žodį, kad tas žodis būtų ne kiek įmanoma tikslesnis, o suprantamas ir tai auditorijai, kuri neturi teisinio išsilavinimo, tai tiesmukas, aiškus, buitinis pasakymas, kad asmuo kreipėsi į teismą, kuriame nėra jokio įžeidimo. Dėl recidyvisto, tai autentiška frazė buvo „nusikalstamų veikų recidyvas“ tačiau paprastumo dėlei ji buvo tokia. Pasak S. C., ne jis tą frazę pavartojo, ši frazė buvo pavartota LNK laidos „(duomenys neskelbtini)“ anonsui, todėl frazė buvo būtent tokia, kad žmonės žinotų, jog kalbama apie laidą. Dėl frazės „atidaužyti kepenis“, tai jis, S. C. nerašė šios frazės, o yra citata iš kito šaltinio. Šioje byloje neturėtų būti apie tai kalbama. Teismo nutartyje yra ta frazė „grasino atidaužyti kepenis“. Dėl klaidingai nurodyto pareiginio laipsnio, S. C. paaiškino, kad žurnalistas rašydamas informaciją nesiekia visiško tikslumo, tai nėra pildomi kažkokie blankai. Tokie žodžiai kaip pareigūnas, policininkas, šie naudojami apibrėžti profesijai, kaip sinonimai. Nėra tikslo nurodyti tikslių pareigų pavadinimą, o identifikuoti asmenį. Dėl knygelės, tai S. C. parodė, kad jos pavadinimą jis tikslinosi ir rėmėsi kitais šaltiniais. Nukentėjusiosios žodžius citavo ne jis, S. C., jie buvo cituojami LNK pranešimuose. Kaltumas buvo įrodytas, nes buvo įsiteisėjusi apygardos teismo nutartis. Dėl to, kad policininkas buvo linksmas, jis, S. C. padarė tam tikras išvadas. Pasak S. C., jis mano, kad kaip žurnalistas, gali subjektyviai vertinti tai kas vyksta, tam nereikia jokių įrodymų. Jei žiniasklaida jį, S. C. samdo, kad atliktų savo darbą, o žmonės skaito ir juo pasitiki, tai jis tuo pasitikėjimu ir naudojasi. Santykiai su „(duomenys neskelbtini)“, tai straipsnyje yra nurodoma, kad ta informacija yra iš „(duomenys neskelbtini)“ portalo. Ta informacija nebuvo nei pakeista, nei panaikinta, todėl ir naudojosi ja, kaip šaltiniu. Byloje nurodoma, kad remiasi „(duomenys neskelbtini)“ internetinio portalo paskleista informacija. Ta informacija yra prieinama ir tiek daug kartų paskelbta, kad galima buvo ją laikyti vieša. Byla buvo tarp P. K. ir LNK, ir kontekstą jis, S. C. turėjo priminti, kad būtų žinomos bylos aplinkybės. Teigiama, jog jis, S. C. P. K. persekioja, bet tai prieštarautų ir jo įsitikinimams. Skunde kalbama, kad kurdamas faktus jis, S. C. siekia populiarumo ir daryti sau gerą, bet nesupranta, kaip tas populiarumas matuojamas. Dažniau populiarūs yra tie žurnalistai, kurie yra televizoriuje, o rašantys žurnalistai nėra populiarūs. Nukentėjusysis teigia, kad jis, S. C. gavo atlygį, bet gauti atlygį yra natūralu, ar būtų jis parašęs straipsnį apie P. K. ar ne, gautų vis tiek tą patį atlygį, kurį yra susitaręs su redakcija. Dėl frazės „susitaikymu čia nekvepia“ tai šią frazę pasakė teisėja, o jis, S. C. tiesiog pacitavo. Dėl to, kad buvo nusiteikęs ryžtingai, tai S. C. mano, kad aplinkybės buvo išdėstytos straipsnyje teisingai. Dėl antrojo straipsnio, tai apie pareiginį laipsnį S. C. yra jau aptaręs ir jei žmogaus pavadinimas policininku yra išdėstytas baudžiamajame kodekse, tai toks vertinimas neadekvatus. Dėl antraštės, kad buvo pasiūlyta susitaikymo kaina 50 000 Lt. P. K. teigia, kad tai netiesa, bet jis, S. C. mano, kad tai yra tiesa, nes tokia sąlyga taikinamajame procese buvo pasiūlyta, tačiau, jei kažkas galėjo suprasti, kaip turto prievartavimą, tai gal ir galėjo suprasti neadekvačiai. Bet jei straipsnis parašytas apie taikinamojo posėdžio detales, tai reikia labai iškreipti mąstymą, kad šias detales suprasti, kaip turto prievartavimą, nes tai skirtingos veikos. Dėl kišimosi į privatų gyvenimą, S. C. paaiškino, kad nesikišo, tik dalyvavo viešame teismo posėdyje ir niekur giliau nesikišo, ir domėjosi byla ir viešai pateikta informacija. Pasak S. C., į bylos nagrinėjimą jis nesikišo ir nesupranta, kaip galėtų kištis, nemano, kad žurnalisto dalyvavimas teismo posėdyje gali būti traktuojamas kaip kišimąsi į bylą. Kad P. K. nesisamdė advokato, o dirbo teisme vienas, tai tik parodo, kad P. K. gali oponuoti trims kaltinamiesiems ir tai nesusiję su P. K. turtine padėtimi, o susiję su bylos aplinkybe. Jis, S. C. nežino, kodėl komentarai yra pridėti prie šio skundo, nes už komentaro turinį atsako komentaro autorius, todėl jis kaip privatus asmuo, kaltinamas dėl šmeižto ir įžeidimo nesupranta, kodėl kalbama apie komentarus, nes tai nėra jo atsakomybė. Pasak S. C., kadangi nėra padaręs nusikalstamų veikų, kuriomis yra kaltinamas, dėl to ir negali susitaikyti. Jis, S. C. yra pirmojo straipsnio autorius, bet straipsnyje yra dalys, kurios yra iš kitų šaltinių, bei ten nurodoma iš kokių šaltinių jos paimtos. S. C. parodė, jog skyrelyje (antroje pastraipoje) yra nurodomas pilnas LNK anonsas, kuris net yra išskirtas kitu šriftu. Dėl pažinčių su „(duomenys neskelbtini)“ nariais, straipsnyje nurodomi metai ir šaltinis. „(duomenys neskelbtini)“ yra ta informacija. Pasak S. C., žodžiu „mafija“ įvardijami tam tikras nusikalstamas ar neteisėtas veikas darantys asmenys. Jei tai daugiau nei vienas asmuo, tai gali būti traktuojama, kaip turintys nusikalstamą interesą asmenys ir taip įvardijama straipsnyje. Žurnalistai vartoja buitinį visiems prieinamą terminą. Iš žurnalistikos negalima reikalauti visiško objektyvumo, nes visa tai daro ne robotas, o asmuo, kuris turi savo patirtį, charakterį ir pan. Dėl išsamumo, tai informacija turi būti pateikta koncentruotai, nes skaitytojas labai greitai praranda susidomėjimą straipsniu. S. C. paaiškino, kad mafija priskiriama ne P. K., o „(duomenys neskelbtini)“, susietas žodis nėra tas pats, kad susijęs. Pagal tai kaip prokuratūra ir kitos institucijos atsakė, tai P. K. ryšių su mafija neturi. Bet jo, S. C. pranešime buvo kalbama apie LNK ir jos laidos anonso turinį. Pasak S. C., jokio intereso susijusio su P. K. neturi, buvo tik interesas nesibylinėti šioje byloje, buvo tik pareiškimas teismui, po pertraukos. Jis, S. C. neneigia, kad visų trijų straipsnių autorius yra jis. S. C. parodė, jog nebuvo nurodymo rašyti straipsnį apie P. K., tą rytą jis bendravo su tą rytą budėjusiu redaktoriumi, matydamas bylų tvarkaraštį, kad vyks toks teismo posėdis apie tai informavo vadovybę, ar bus įdomu redakcijai, jam pasakė, kad įdomu, todėl jis parengė straipsnį, kurį išleido redaktorius. Jis, S. C. yra žurnalistas, akredituotas Nacionalinės teismų administracijos ir turi slaptažodžius. Jo, S. C. pareigos suteikia galimybę žinoti, kas vyksta teismuose. Šiuo atveju, galėjo nušviesti procesą savo jėgomis arba neturėti visiškai jokios informacijos. S. C. jau kalbėjo apie šios bylos visuomeninę reikšmę ir mano, kad ši byla - rezonansinė byla. Pasak S. C., jei nebūtų LNK laidos, tai ir straipsnių nebūtų. LNK laidoje „(duomenys neskelbtini)“ buvo parodytas siužetas apie P. K. ir toje laidoje buvo pavartotas žodis mafija ir toje laidoje buvo kalbėta apie „(duomenys neskelbtini)“. Anot S. C., P. K. neprašė paneigti kažkokių faktų kitame straipsnyje.

Apklaustas nukentėjusiuoju P. K. parodė, kad jis palaiko savo skundą privataus kaltinimo tvarka ir papildomai negali nieko pasakyti, yra įvardinta turtinė žala, neturtinė žala. Prašė teismo tenkinti skundą bei atsižvelgti į visas įvardintas aplinkybes, atsižvelgti į visus rašytinius dokumentus, į pasisakymus bei parodymus duotus anksčiau. P. K. mano, kad šiuo atveju jis nukentėjęs, patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Pasak P. K., jis savo skunde privatus kaltinimo tvarka įvardino kokios frazės jį įžeidė ir kokiomis frazėmis buvo apšmeižtas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str.2 d. taip ir reglamentuoja, tas kas šmeižia asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tai jis, P. K. įvardindamas šito 154 str.2 dalį turėjo galvoje, kad buvo apšmeižtas per visuomenės informavimo priemonę. Būtent tas internetinis puslapis „(duomenys neskelbtini)“ yra viena iš visuomenės informavimo priemonių. Dėl „neva padaręs sunkų nusikaltimą“, jis, P. K. S. C. negali inkriminuoti tokios konkrečios nusikalstamos veikos, reikėtų žiūrėti ir palieka tai vertinti teismui, kadangi būtina apskritai iš visos situacijos, iš viso konteksto, atsižvelgti į visą kontekstą, situaciją bendrai pilnumoje. Dalyvavimas organizuotoje grupėje primestas, t.y. įvardintas kaip susijęs su mafija, byloje pateikti įrodymai ką reiškia mafija, pasiutpolkė ir tų žodžių junginys, kad ne kaip kitaip kaip asmenys vykdantys sunkius, labai sunkius nusikaltimus yra priskiriami prie nusikalstamų grupių, nusikalstamų organizuotų grupių, todėl jis, P. K. mano, kad S. C. įvardinimas visuomenės informavimo priemonėje, jog jis, P. K. susietas, susijęs su mafija, tai apibūdina, kad jis yra padaręs sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, esa susietas su tų nusikaltimų padarymu. Visa tai palieku spręsti bendram kontekste, išsianalizavus visą situaciją, visą medžiagą, teismui.

Iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-10 taikinamojo posėdžio protokolo (byla Nr. PK 550-119/2012) matyti, kad teisėjai paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl galimumo susitaikyti, P. K. parodė: ,,Aš susitaikyti esu linkęs. Mano pasiūlymas yra toks, kad man būtų iš dalies atlyginta mano patirta neturtinė bei turtinė žala. Nereikalingi yra tie teisminiai procesai. Galėčiau įvardinti sumas, kurias noriu, kad man sumokėtų dėl mano patirtų negatyvių emocijų. Ta suma būtų net gi mažesne, negu nurodyta mano pirminiame bei patikslintame skunduose. Turtinė žala pasiliktų ta pati, bet neturtinė žala nebūtų 300 000 Lt, o būtų ženkliai mažesnė. Aš sutinku taikytis, jeigu V. G. atlygintų man padarytą, mano nuomone, neturtinę žalą sumoje 30 000 Lt, o G. L. – 10 000 Lt ir D. M. – 10 000 Lt, viso 50 000 Lt. Aš vertinu man padarytą neturtinę žalą atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir panašiai. Tai pat noriu, kad visi solidariai man atlygintų mano patirtą turtinę žalą. Turtinė žala yra įvardinta mano patikslintame skunde. Aš sutinku taikytis tokiomis sąlygomis“.

Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011m. gruodžio 16 d. nuosprendžio (byla Nr. 1-1178-716/2011) matyti, kad P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. P. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. (V. V. ir M. M. atžvilgiu) nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu (byla Nr. 1A-338/2012) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-16 nuosprendį pakeitė: P. K., nuteistam pagal BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d. bei 294 str. 2 d., remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. (2004-07-05 įst. Nr.IX – 2314, 2007-06-28 įst. Nr. X-1233 redakcija) nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant P. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Į bausmę įskaityti P. K. suėmime išbūtą laiką nuo 2011-12-16 iki 2012-04-26. Iš suėmimo P. K. nedelsiant paleisti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuosprendis įsiteisėjęs.

Įvertinus kaltinamojo P. C. parodymus, P. K. parodymus, S. C. parašytus straipsnius ,, (duomenys neskelbtini)“ bei ,, (duomenys neskelbtini)“, kitą rašytinę bylos medžiagą, teismas konstatuoja, jog S. C. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 154 str. 2 d.,155 str. 1 d., todėl išteisintinas (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis, apibrėždamas informacijos, kaip proceso laisvę, nurodo, jog kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kartu nustatoma ir tai, kad laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę. Pažeidus informacijos laisvės principus, numatytos atsakomybės rūšys, viena iš jų – baudžiamoji. Šmeižimas pagal BK 154 str. – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, arba kai asmuo šmeižiamas neva yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, yra šmeižimo kvalifikuojamasis požymis (BK 154 str. 2 d.). Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis - reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas -nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija - nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši - individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija - konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Pažymėtina ir tai, kad Europos žmogaus teisių teismo praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktinių pranešimų ir vertinimų atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakiją, teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo.

Įžeidimas (LR BK 155 str. 1 d.) yra viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Nusikaltimas tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia, suvokiant žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir siekiant šitaip jį pažeminti ir užgauti. Pažymėtina, kad padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas kito žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas. Taigi, asmens pripažinimo kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d. būtina sąlyga yra ne bet koks viešai išreikštas žmogaus vertinimas, o tik išreikštas nepadoria, žeminančia, užgaulia forma.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktos medžiagos matyti, kad S. C. 2012-07-26, 11.45 val., „(duomenys neskelbtini“ internete, internetinė nuoroda: (duomenys neskelbtini), paskelbė straipsnį „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat S. C. 2012-10-10 „(duomenys neskelbtini), internetinė nuoroda: (duomenys neskelbtini) patalpino straipsnį „(duomenys neskelbtini)“.

Pažymėtina, kad P. K. pareiškė kaltinimą S. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1, 2 d. ir Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. , į teismą kreipėsi dėl internete publikuoto straipsnio, t.y. P. K. kreipėsi dėl asmens šmeižimo per internete publikuotą straipsnį. Pažymėtina, kad tas kas šmeižė asmenį per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, tokia nusikalstama veika numatyta Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje. Todėl aukščiau nurodytos veikos kvalifikavimas ir pagal LR BK 154 str. 1 d. yra nepagrįstas ir iš kaltinimo šalintinas.

Teismo posėdyje S. C. paaiškino, kad dėl pateikto kaltinimo jis neprisipažįsta, nėra nusiteikęs priešiškai ir linkęs atsižvelgti į P. K. pastabas.

Dėl S. C. aukščiau minėtuose straipsniuose išdėstytų žodžių:

S. C. paaiškino, kad žodžiu mafija įvardijami tam tikras nusikalstamas ar neteisėtą veiką darantys asmenys. Jei tai daugiau nei vienas asmuo, tai gali būti traktuojama kaip turintys nusikalstamą interesą ir taip įvardijama straipsnyje. Žurnalistai vartoja buitinį visiems prieinamą terminą. Iš žurnalistikos negalima reikalauti visiško objektyvumo, nes visa tai daro ne robotas, o asmuo, kuris turi savo patirtį, charakterį ir pan. Dėl išsamumo tai informacija turi būti teikiama koncentruotai. Pasak S. C., mafija priskiriama ne P. K., o (duomenys neskelbtini). Susietas žodis nėra tas pats, kad susijęs. Pagal tai kaip prokuratūra ir kitos institucijos atsakė, tai P. K. ryšių su mafija neturi. Bet jo, S. C. pranešimas buvo kalbant apie LNK ir jos laidos anonsų turinį.

P. K. teismui pateikė Lietuvos kalbos instituto žodžio ,,mafija“ išaiškinimą. Dabartine reikšme tarptautinis žodis mafija įvairių kalbų aiškinamuosiuose žodynuose leksikografiškai (be enciklopedinių duomenų) apibrėžiamas akcentuojant esminius reiškinio požymius: tai yra nusikalstama (savaime suprantama – nelegali, tad to nė nerašoma) organizacija, naudojanti prievartą, šantažą, bauginimą, galinti turėti ryšių su valdžia ir policija. Baigiamame rengti Bendrinės kalbos žodyne šis žodis pateikiamas dviem reikšmėmis: 1. didelė organizuota asmenų grupė, užsiimanti nusikalstama veika, ypač Italijoje ir JAV. 2. asmenų grupė, naudojanti bet kokias priemones savo tikslams įgyvendinti, klika. Oficialaus apibrėžimo Lietuvos kalbos institutas negali duoti – toks terminas leksikografijoje nevartojamas.

Teismas vertina, kad S. C. straipsnyje nepateikė informacijos, kad P. K. yra susijęs su mafija, jis tik koncentruotai straipsnio pavadinime pateikė informaciją, kad P. K. su mafija susietas trečio asmens -LNK laidos ,, (duomenys neskelbtini)“

S. C. teismo posėdyje paaiškino, kad suprantama, jog policijoje nėra tokio etato ir to įrodinėti nereikia. Ta frazė yra kūrybiškas asmens apibūdinimas, kurį, jis S. C. skaitė „(duomenys neskelbtini)“, tai buvo pavartota, kad išskirti P. K. iš kitų pareigūnų, kuris, S. C. nuomone, nėra įžeidus, o spalvingai gražus apibūdinimas.

P. K. pats nurodo, kad kūrė ir kuria eiles, yra išleidęs knygą savo iniciatyva, taip pat dirbo policijoje.

Teismas vertina, kad S. C. straipsnyje pavadindamas P. K. „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo tikslo įžeisti P. K., pati frazė nėra įžeidžianti, pavartota kūrybiškai, be to S. C. nepateikė tikrovės neatitinkančios informacijos, byloje nustatyta, kad P. K. iš tikrųjų kūrė eiles, išleista knygutė, taip pat dirbo policijoje.

S. C. paaiškino, kad dėl frazės „padavė į teismą“ yra stengiamasi pavartoti aiškų žodį, kad tas žodis būtų ne kiek įmanoma tikslesnis, o suprantamas ir tai auditorijai, kuri neturi teisinio išsilavinimo, tai tiesmukas, aiškus, buitinis pasakymas, kad asmuo kreipėsi į teismą, kuriame nėra jokio įžeidimo.

Teismas vertina, kad S. C. straipsnyje pavartodamas frazę „padavė į teismą“ P. K. neapžmeižė, neįžeidė, tik paminėjo dažniau buitinėje kalboje vartojamą frazę.

Pareiškėjas P. K. pats neneigia, kad yra parašęs knygą pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“.

Žurnalistas S. C. straipsnyje, nurodydamas knygos pavadinimą, jame ne taip nurodė vieną žodį.

Pats S. C. teismo posėdyje paaiškino, kad dėl netikslaus knygos pavadinimo, tai tikrino viešoje erdvėje ir tas knygos pavadinimas buvo nurodomas būtent toks. Pavadinimą tikslino ir Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kaltinamasis paaiškino, kad naujame straipsnyje knygos pavadinimas pakeistas į tokį, kokio jo pageidauja kaltintojas.

Teismas vertina, kad S. C. straipsnyje tik suklydo knygelės pavadinime vieną žodį, vietoj „negali“ paminėjo žodį „nemoka“. Pasak S. C., jis tikrinosi knygelės pavadinimą viešoje erdvėje ir pavadinimas buvo toks, kokį straipsnyje jis pateikė.

BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistas yra asmuo, kuris, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. K., būdamas teistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-12-29 nuosprendžiu pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, 2011-12-16 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., 294 str. 2 d. P. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. 2011-12-16 teismo nuosprendyje 10 l. nurodyta, kad nusikalstamas veikas P. K. įvykdė būdamas teistas ir teistumui neišnykus, ką teismas įvertina, kaip nusikalstamų veikų recidyvą.

S. C. paaiškino, kad dėl recidyvisto, tai autentiška frazė buvo ,,nusikalstamų veikų recidyvas“, tačiau paprastumo dėlei ji buvo tokia. Tačiau, pasak S. C., ne jis ją pavartojo, o ši frazė buvo pavartota LNK laidos „(duomenys neskelbtini)“ anonse, todėl frazė buvo būtent tokia, kad žmonės žinotų, jog kalbama apie laidą.

Iš LNK pranešimo anonso – naujienos (duomenys neskelbtini) matyti, kad tokia frazė buvo nurodyta.

Teismas vertina, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių S. C. straipsnyje tik nurodė informaciją iš LNK laidos ,, (duomenys neskelbtini)“ anonso pranešimo ir paprastumo dėlei ji buvo tokia. Minėtame teismo nuosprendyje buvo nurodyta ,,nusikalstamų veikų recidyvas“.

Dėl frazės „grasino atidaužyti kepenis“ tai, pasak S. C., jis nerašė šios frazės, o tai yra citata iš kito šaltinio. Šioje byloje neturėtume apie tai kalbėti.

Teismas vertina, kad S. C. tik pacitavo LNK ,,(duomenys neskelbtini)“ anonso pranešimą. Kreiptinas dėmesys, kad straipsnyje 2 skyrelyje aiškiai nurodytas pilnas LNK (duomenys neskelbtini) anonso pranešimas, tai įvardinant bei jis yra išskirtas kitu šriftu

Pareiškėjas pats neneigė, kad dirbo policijoje, jam buvo suteiktas komisaro inspektoriaus laipsnis.

Dėl klaidingai nurodyto pareiginio laipsnio, S. C. paaiškino, kad žurnalistas rašydamas informaciją nesiekia visiško tikslumo, tai nėra pildomi kažkokie blankai. Tokie žodžiai kaip pareigūnas, policininkas naudojami apibrėžti profesijai, kaip sinonimai. Tai nėra tikslo nurodyti tikslų pareigų pavadinimą, o identifikuoti asmenį.

Teismas vertina, kad S. C. pavadindamas P. K. „vyresniuoju inspektoriumi“, „policininku“ neturėjo tikslo įžeisti P. K., nenurodė tikrovės neatitinkančios informacijos, pareigybės laipsnis nebuvo nurodytas oficialiuose dokumentuose, todėl nereikalaujantis iš žurnalistų visiško tikslumo, tai pavartota norint apibrėžti profesiją.

Pats P. K. nurodo, kad žurnalistas straipsnyje padarė išvadą, t. y. išreiškė savo nuomonę, taigi jis atskleidė ne faktus.

S. C. teisme paaiškino, kad dėl to, kad policininkas buvo linksmas jis pats padarė tokias išvadas, manė, kad jis kaip žurnalistas, gali subjektyviai vertinti tai kas vyksta, tam nereikia jokių įrodymų. Jei žiniasklaida jį, S. C. samdo, kad atliktų savo darbą, o žmonės skaito ir juo pasitiki, tai jis tuo pasitikėjimu ir naudojasi.

Teismas vertina, kad minėtoje frazėje S. C., kaip žurnalistas išreiškė savo subjektyvią nuomonę, samprotavimą, kuris turėjo faktinį pagrindą.

P. K. pats savo skunde nurodo, kad žurnalistas šiuo savo teiginiu jam nuolat primena apie tai kas buvo, apie įvykdytas nusikalstamas veikas.

S. C. paaiškino, kad dėl santykių su (duomenys neskelbtini) tai straipsnyje yra nurodoma, kad ta informacija yra iš „(duomenys neskelbtini)“ portalo. Ta informacija nebuvo nei pakeista, nei panaikinta. Ta informacija yra prieinama ir tiek daug kartų paskelbta, kad galima buvo ją laikyti vieša. Pasak S. C., byla buvo tarp P. K. ir LNK ir kontekstą jis turėjo priminti, kad būtų žinomos bylos aplinkybės.

Teismas vertina, kad S. C. pateikė informaciją iš ,, (duomenys neskelbtini)“, kuri buvo daug kartų paskelbta, vieša, tai padarė norėdamas priminti kontekstą tarp P. K. ir LNK, tai, kad minėta informacija yra nemaloni P. K., negalima laikyti tai neatitinkančia tikrovės informacija, įžeidžiančia P. K..

S. C. paaiškino, kad dėl antraštės, kad buvo pasiūlyta susitaikymo kaina - 50 000 Lt, tai jis mano, kad tai yra tiesa, nes tokia sąlyga taikinamajame procese buvo pasiūlyta, tačiau jei kažkas galėjo suprasti, kaip turto prievartavimą, tai gal ir galėjo suprasti neadekvačiai. Bet jei straipsnis parašytas apie taikinamojo posėdžio detales, tai reikia labai iškreipti mąstymą, kad šias detales suprasti, kaip turto prievartavimą, nes tai skirtingos veikos.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-10 taikinamojo posėdžio protokole (byla Nr. PK 550-119/2012) teisėjai paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl galimumo susitaikyti, P. K. parodė ,, Aš susitaikyti esu linkęs. Mano pasiūlymas yra toks, kad man būtų iš dalies atlyginta mano patirta neturtinė bei turtinė žala. Nereikalingi yra tie teisminiai procesai. Galėčiau įvardinti sumas, kurias noriu, kad man sumokėtų dėl mano patirtų negatyvių emocijų. Ta suma būtų net gi mažesne, negu nurodyta mano pirminiame bei patikslintame skunduose. Turtinė žala pasiliktų ta pati, bet neturtinė žala nebūtų 300 000 Lt, o būtų ženkliai mažesnė. Aš sutinku taikytis, jeigu V. G. atlygintų man padarytą, mano nuomone, neturtinę žalą sumoje 30 000 Lt, o G. L. – 10 000 Lt ir D. M. – 10 000 Lt, viso 50 000 Lt. Aš vertinu man padarytą neturtinę žalą atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir panašiai. Tai pat noriu, kad visi solidariai man atlygintų mano patirtą turtinę žalą. Turtinė žala yra įvardinta mano patikslintame skunde. Aš sutinku taikytis tokiomis sąlygomis“.

Teismas vertina, kad S. C. pateikė informaciją iš teismo posėdžio, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ji neatitinka tikrovės, tik pateikta koncentruota informacija. Atkreiptinas dėmesys, kad taikinamojo posėdžio metu asmenims susitaikius procesas dėl skundo nutraukiamas (LR BPK 413 str. 2 d.)

Žurnalistas straipsnyje šiuo teiginiu nurodė faktą, kuris niekaip negali būti vertinamas kaip šmeižimas, kadangi nurodyti duomenys, kaip nurodo P. K., yra teisingi.

S. C. paaiškino, kad P. K. nesisamdė advokato, o dirbo teisme vienas, tai, pasak S. C. tik parodo, kad P. K. gali oponuoti trims kaltinamiesiems ir tai nesusiję su P. K. turtine padėtimi, o susiję su bylos aplinkybe.

Teismas vertina, kad S. C. nurodė tikrovę atitinkančią informaciją, to neneigė ir P. K., frazė „keliantis bylą be advokato“ susijusi su bylos aplinkybe, o ne su P. K. turtine padėtimi.

Svarbiausias žurnalisto tikslas turi būti teisingai ir išsamiai informuoti visuomenę, kelti jai rūpimas problemas, kas, teismo vertinimu, šiuo atveju ir buvo padaryta. Teismas vertina, kad paskleista aukščiau nurodyta informacija, atsižvelgiant į šią informaciją patvirtinančius duomenis bei informacijos šaltinius, negali būti vertinama kaip šmeižimas. Šiuo atveju nepakanka vien P. K. subjektyvaus suvokimo, kad jis buvo apšmeižtas, bet būtina nustatyti ir objektyvius duomenis, patvirtinančius privačiai kaltinamo asmens tyčios turinį. Kaip matyti iš išanalizuotos ir aukščiau medžiagos straipsnių autorius rėmiasi tam tikra informacija (LNK laidos anonso pranešimu, (duomenys neskelbtini), teismo nuosprendžiu, teismo posėdžio duomenimis ir kt.). Pažymėtina, kad tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Net jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Akivaizdu, kad S. C. šiuo atveju perduodamą informaciją suvokė kaip patikimą, nurodė informacijos šaltinius, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš straipsnių matyti ir tai, kad žurnalistas dalyvaudamas teismo procesuose siekė informuoti visuomenę apie teisminį, jo vertinimu, rezonansinį procesą. Pats S. C. paaiškino, kad jis informavo vadovybę, kad vyks toks teismo posėdis ir ar bus įdomu redakcijai, buvo pasakyta, kad įdomu, todėl jis ir parengė straipsnius. Jis, kaip žurnalistas akredituotas nacionalinėje teismų administracijoje ir turi slaptažodžius, todėl jis gali sužinoti kas vyksta teismuose. Jei nebūtų LNK laidos, tai ir straipsnių nebūtų. Dėmesys nebuvo nukreiptas į asmenį, o į LNK, tada teisme P. K. jis, S. C. matė pirmą kartą, jokio nusistatymo prieš P. K. neturėjo, jokio poreikio jam pakenkti neturėjo. Šiuo atveju LNK galėjo pareikšti priekaištus, kad jiems tai antireklama. Pasak S. C., paprastai žmogus, kuris yra kaltintojas džiaugiasi žiniasklaidos dėmesiu ir taip gali pranešti visuomenei savo nuomonę.

Teismas šiuo atveju nenustatė, kad S. C. aukščiau minėtuose straipsniuose viešai užgauliai pažemino P. K.. Kaip minėta S. C. straipsniuose išdėstytą informaciją suvokė kaip atitinkančią tikrovę, išsamiai nurodė kokia informacija naudojosi, kur ją surado. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ne tik užtikrina žmogaus teisę skleisti teisingą informaciją apie fizinį ar juridinį asmenį, bet ir gina asmenį, kuris paskleidė kad ir ne visai tikslias žinias, tačiau tai padarė sąžiningai klysdamas, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir laisvių (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). S. C. savo straipsniuose įgyvendindamas šio įstatymo suteiktą teisę, neperžengė jos realizavimo ribų, tai yra rašant straipsnius neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti P. K., pakirsti pasitikėjimą juo bei viešai užgauliai jį pažeminti.

Nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.) S. C. išteisintinas.

P. K. civilinis ieškinys dėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 561,47 Lt turtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

S. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

S. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

P. K. civilinį ieškinį dėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 561,47 Lt turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.