Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Pavelo Frolovo, Sigitos Bieliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 str. 1, 2 d., 155 str. 1 d., išteisintas.

P. K. civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 561,47 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. C. buvo kaltinamas tuo, kad jis paskleidė apie P. K., tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino ir pažemino, taip pat buvo pakirstas pasitikėjimas juo, taip pat apšmeižė jį per visuomenės informavimo priemonę, neva jis padarė sunkų nusikaltimą, taip pat užgauliai pažemino (įžeidė), o būtent:

jis, 2012 m. liepos 26 d. 11.45 val., „15min.lt“, internete, internetinė nuoroda: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/su-mafija-susietas-buves-policijos-poetas-petras-klimavicius-del-smeizto-padave-i-teisma-žurnalista-giedriu-leškeviciu-prodiuseri-virginiju-gaiveni-ir-visa-lnk-televizija-59-236839, paskelbė straipsnį „Su mafija susietas buvęs policijos poetas P. K. dėl šmeižto padavė į teismą žurnalistą G. L., prodiuserį V. G. ir visą LNK televiziją“, straipsnio pavadinime nurodė, kad P. K. yra „su mafija susietas“, „buvęs policijos poetas“, taip jį, P. K., apšmeižė ir įžeidė, „P. K. dėl šmeižto padavė į teismą G. L., prodiuserį V. G.“, taip jį (P. K.) apšmeižė, straipsnio pradžioje nurodė, kad P. K. buvo pripažintas recidyvistu - „ir net recidyvistu pripažino“ ir „grasino atidaužyti kepenis“, taip P. K. apšmeižė, taip pat straipsnyje klaidingai ir melagingai nurodytas pareiginis laipsnis „vyresnysis inspektorius“, jo išleistos knygelės pavadinimas vietoj „Mentas negali nemylėti“ nurodyta „MenTas neMOKA neMYLĖTI“, S. C. straipsnyje cituoja tikrovės neatitinkančią frazę vienos iš nukentėjusiųjų žodžius ,,jis man pirmiausia į pilvą trenkė, sakydamas, kad atidaužysiu kepenis“, taip jį apšmeižė ir įžeidė, taip pat S. C. daro nepagrįstas išvadas „šis ekspozicininkas atrodė ramus ir linksmas. Tačiau išvydęs teismo salėje lūkuriuojančius du pareigūnus, jis veikiausiai suprato, jog šį kartą išsisukti jam nepavyks“, nežinia kokiais šaltiniais remdamasis nurodo, kad jis neteko darbo „dėl santykių su „Vilniaus brigados“ lyderio B. D. dešiniąja ranka laikomu I. T., pravarde „T.“, kad su pastaruoju sveikinosi sakydamas „sveikutis“, „vėliau palinkėjau sveikatos“, bei straipsnio pabaigoje rašo „Tiesa, susitaikymu čia nekvepia, nes P. K. atėjo į teismą nusiteikęs ryžtingai“, taip jį, P. K., apšmeižė ir įžeidė.

Taip pat jis, 2012 m. spalio 10 d. internete, ,,15min.lt“ internetinė nuoroda: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/lnk-laidos-abipus-sienos-kurejams-buves-policininkas-pasiule-baudžiamosios-bylos-nutraukimo-kaina-50-000-litu-59 63221?rc=1#comm patalpino straipsnį „LNK laidos „Abipus sienos“ kūrėjams buvęs policininkas pasiūlė jų baudžiamosios bylos nutraukimo kainą: 50 000 litų“, straipsnio pavadinime melagingai, šmeižiančiai ir įžeidžiančiai nurodė jo, t. y. P. K., pareiginį laipsnį „policininkas“, klaidingai melagingai, šmeižiančiai ir įžeidžiančiai nurodė, kad P. K. pasiūlė laidos kūrėjams baudžiamosios bylos nutraukimo kainą: 50 000 Lt, t.y. P. K. buvo apšmeižtas ir kaltinamas sunkiu nusikaltimu - turto prievartavimu, taip pat jis (S. C.) jį įžeidė ir apšmeižė nurodydamas, kad jis „su mafija susietas“, „buvęs policijos poetas“, klaidingai nurodo jo knygos pavadinimą, klaidingai bei melagingai nurodo jo pareiginį laipsnį ,,vyresnysis inspektorius“, neteisėtai kišasi į privatų gyvenimą, pabrėžia sunkią padėtį, nes nurodo, kad jis „keliantis bylą be advokato“.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad S. C. parašė trečiąjį straipsnį, nes norėjo atsižvelgti į pastabas, kurios jam atrodė teisingos. Iš nuosprendžio nėra aišku, kas ir kada S. C. pateikė ar padarė pastabas. Tuo tarpu teismas šios faktinės aplinkybės nepatikrino, patikėjo vien tik kaltinamojo žodžiais.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamajam, kaip autoriui priskiriami kitų autorių rašyti teiginiai ir teksto dalys, tačiau visi įvardinti skunde straipsniai parašyti S. C., to neneigė ir kaltinamasis. Tai parodo, kad S. C. akivaizdžiai melavo ir mėgino suklaidinti teismą. Tačiau teismas nekonstatavo, kad būtent kaltinamasis buvo straipsnių autorius. Be to, S. C. teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, įrodančių kokiais ir kieno parašytais straipsniais jis vadovavosi, kieno pateikta ir kokia informacija rašydamas minimus straipsnius jis rėmėsi.

Nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamasis jo knygos pavadinimą tikrino M. M. bibliotekoje, tačiau kaltinamasis nepateikė jokių rašytinių įrodymų, teismas nesiėmė iniciatyvos šiai informacijai patikrinti ir objektyviai tiesai nustatyti. Apie tai, kad ne taip nurodė vieną žodį, tuo iškreipdamas apelianto knygelės pavadinimą, kaltinamasis pats pripažino ir tai konstatuota nuosprendyje, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino, patikėjo kaltinamojo žodžiais.

Dėl neteisingo, melagingo ir įžeidžiančio bei šmeižiančio (tikrovės neatitinkančio) jo nekarinio laipsnio nurodymo straipsniuose, teismas net nepasisako ir šios aplinkybės nevertina baudžiamosios teisės aspektu.

Neteisingai įvertinta ta aplinkybė, kad S. C. jį matė per teismo posėdį pirmą kartą. Tai yra melas, teismui buvo pateikta priešinga informacija, tačiau teismas šios faktinės aplinkybės neįvertino ir neanalizavo.

Dėl kaltinamojo parašytos frazės „buvęs policijos poetas“, tokiu būdu jis tarsi buvo sureikšmintas, kaltinamajam siekiant savanaudiškų tikslų. Jis savęs nevadina ir nevertina savo asmens kaip poeto, nėra rašytojų sąjungos narys. Jam dirbant policijoje nebuvo niekada įsteigtas policijos poeto etatas. Be to, jis jau apie keturis metus nedirba policijoje. Jis nėra viešas asmuo, todėl jo vadinimas policijos poetu, jį šmeižia ir įžeidžia. S. C. neatsiklausė ir nepasiteiravo, ar apeliantą galima vadinti ir įvardinti policijos poetu. Teismas neįvertino šių aplinkybių, todėl yra tikrovės neatitinkantis faktas – melas, įžeidimas ir šmeižimas. Nei teismas, nei kaltinamasis negali spręsti ir nuspręsti, bei melagingai ir klaidingai interpretuoti eilių rašymo pomėgį kaip buvimą poetu.

Nuosprendyje nurodyta, kad žodis „susietas“ yra nurodytas trečiuoju linksniu, todėl kaltinamasis vartodamas šį žodį straipsnio pavadinime, neįvykdė nusikalstamos veikos. Tačiau teismas turėjo atsižvelgti į bendrą straipsnių pavadinimų, bei pačių straipsnių kontekstą – frazių visumą, taip pat kaip ir kokiu būdu, kokiame kontekste šios frazės, bei sakiniai ir teiginiai buvo pateikti ir kokią nuomonę turėjo ir galėjo susidaryti skaitytojai.

Neaiškus ir nesuprantamas teisėjo teiginys nuosprendyje, kad neva S. C. paaiškino, jog mafija priskiriama ne jam, o „Vilniaus brigadai“, susietas žodis nėra tas pats, kas susijęs. Neaišku ką nuosprendyje buvo norima tuo pasakyti.

Dėl jo pavadinimo recidyvistu, kaltinamasis pasisako, kad autentiška frazė buvo „nusikalstamų veikų recidyvas“, tačiau tai visiškai skirtingos frazės, reiškiančios skirtingus dalykus. Tas žodžių junginio supaprastinimas į vieną žodį ir reiškia įžeidimą bei šmeižimą.

Dėl kaltinamojo frazės, kad neva jis susijęs su „Vilniaus brigada“, pasisakoma, kad šią informaciją kaltinamasis gavo iš „Delfi“ portalo, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų šį jo teiginį. Tuo tarpu jis teismui pateikė rašytinių įrodymų, liudijančių, kad niekuomet nepriklausė ir nepriklauso jokiai nusikalstamai grupuotei. S. C. pasisakymų dėl tariamo turto prievartavimo ir kad tai gal ir galėjo kažkas suprasti neadekvačiai, teismas nevertino, nors įstatyme apibrėžta, kad žurnalistas turi aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti teiginius, juos patikrinti ir būtent nedviprasmišką informaciją pateikti skaitytojui, to kaltinamasis nepadarė, taip pažeidė įstatymą.

Teismo nuosprendyje nurodoma, kad jis neprašė paneigti kažkokių faktų kitame straipsnyje. Tokiu būdu teismas neteisingai interpretavo faktines aplinkybes. Būtent jis privataus pokalbio su kaltinamuoju metu prašė pastarojo nerašyti daugiau straipsnių apie jį ir nepateikinėti visuomenei tikrovės neatitinkančios informacijos. Paneigimas ar paneigimo prašymo faktas būtų dar labiau išprovokavęs, bei skatinęs kaltinamąjį rašyti daugiau straipsnių, todėl jis neturėjo ir neprivalėjo prašyti faktų paneigimo kituose straipsniuose.

Nuosprendyje nurodoma, kad vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis peržengė ribas.

Žiniasklaidoje pateikiama informacija turi būti neiškreipta ir tikrovę atitinkanti. Žurnalistas turi ir privalo rašyti taip, kad neįžeistų ir nešmeižtų kito asmens ir niekam nekiltų jokių dviprasmiškų minčių, ar abejonių dėl parašyto teksto ar straipsnio turinio. Minimu atveju buvo aiškiai ir konkrečiai parašyta, kad jis yra susietas su mafija. Tuo tarpu teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad jis niekuomet nepriklausė ir nepriklauso jokiai organizuoto nusikalstamumo grupuotei. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad S. C. iškreipė prasmę, t.y. parašė netiesą, apšmeižė apeliantą ir jį įžeidė.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis akivaizdžiai sakė netiesą, kad būtent redaktorius išleido straipsnį. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. C. parašė straipsnius, juos pateikė redaktoriui ir su redaktoriaus sutikimu, bei pritarimu straipsniai pasirodė viešojoje erdvėje, t.y. internete. Tuo tarpu teismas nuosprendyje pasisako, kad kaltinamasis paaiškino, jog jis informavo savo vadovybę apie vyksiantį teismo posėdį ir pasiklausė ar tai bus įdomu redakcijai ir kt. Teismo posėdžio metu S. C. teigė, jog tai jis asmeniškai nusprendė parašyti straipsnius, niekieno neverčiamas ir su nieko dėl to nesitarė ir reikalingumo bei įdomumo klausimų su niekuo neaptarinėjo. Taigi kaltinamasis kelis kartus keitė savo parodymus, tuo tarpu teismas šios aplinkybės nevertino.

Teismo nuosprendyje konstatuota ir remiamasi kaltinamojo pasakytais žodžiais apie tai, kad paprastai žmogus, kuris yra kaltintojas džiaugiasi žiniasklaidos dėmesiu ir taip gali pranešti visuomenei savo nuomonę. Su tokia teismo ir kaltinamojo pozicija nesutinka, kadangi teismui buvo ne kartą sakyta, kad jam (P. K.) nepatinka, jog apie jį rašo žurnalistai ir kad pastarieji kišasi į jo asmeninį bei privatų gyvenimą, kad jis nėra viešas asmuo.

Nesutinka su S. C. pozicija, kad neva jis neturėjo tikslo paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančios informacijos ir kad S. C. veiksmuose nebuvo tyčios. Būtent tyčia ir buvo įrodinėjama visų teismo posėdžių metu. Apie S. C. tyčią buvo pasisakyta baigiamosiose kalbose, tačiau teismas to neįvertino, buvo šališkas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja, kad nenustatė, jog kaltinamasis S. C. viešai užgauliai pažemino apeliantą, kad savo rašytuose straipsniuose išdėstytą informaciją suvokė kaip atitinkančią tikrovę, kad neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti apelianto. Jis jau pirmojo teismo posėdžio metu ir netgi iki teismo posėdžio buvo pasakęs bei pareiškęs S. C., o taip pat jo paprašęs, kad neskleistų apie jį tikrovės neatitinkančios informacijos. S. C. turėjo, galėjo ir privalėjo patikrinti pateikiamą informaciją, tačiau turėdamas savanaudiškų tikslų jis jį apšmeižė ir pažemino.

Teismas nuosprendyje nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija užtikrina ne tik žmogaus teisę skleisti teisingą informaciją apie fizinį ar juridinį asmenį, bet ir gina, asmenį, kuris paskleidė ir ne visai tikslias žinias, tačiau su tokia teismo pozicija jis nesutinka. Nagrinėjamu atveju reikia atkreipti dėmesį į visų straipsnių pavadinimų ir pačių straipsnių kontekstus ir tinkamai bei nešališkai juos įvertinti. Apie jį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ir kad tokia informacija buvo skleidžiama reguliariai ir tendencingai siekiant jį įžeisti bei apšmeižti.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją svarbu nustatyti, ar svarstomas tekstas laikytinas fakto konstatavimu, ar vertinamuoju teiginiu. Kai tam tikras teiginys yra vertinamasis, saviraiškos apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar teiginys turi pakankamą faktinį pagrindą, nes net vertinamasis teiginys nesant jokio jį patvirtinančio faktinio pagrindo gali būti „perdėtas“.

S. C. remdamasis gandais, gal būt iš kažkur nuskaityta, tačiau nepatikrinta informacija, o ne faktais, konstatavo jo skunduose įvardintas aplinkybes.

Sprendžiant klausimus dėl kėsinimosi į kito žmogaus garbę ir orumą, būtina įvertinti teisės pateikti informaciją ir kitų asmenų reputacijos ir teisių apsaugos konfliktą. Spaudos laisvės kontekste tokios apsaugos reikalavimai turi būti įvertinami atsižvelgiant į asmens, kaip žurnalisto, interesą skleisti informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos S. C. jo atžvilgiu vartojo straipsniuose tikrovės neatitinkančias frazes, pateikė melagingą informaciją).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją svarbu nustatyti pusiausvyrą tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. ir 8 str.., t.y. turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp teisės į asmens reputacijos apsaugą, kuri yra „privataus gyvenimo“ dalis ir kitos šalies teisės į saviraiškos laisvę. Kai peržengiamos minėtos Konvencijos 10 str. leistinos kritikos ribos, gali atsirasti pozityvi valstybės pareiga pagal Konvencijos 8 str. apginti asmens reputaciją.

Konvencijos 8 str. apima asmens teisę į jo reputacijos apsaugą, kuri yra teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis. Asmens reputacija, kuria žala padaryta paskelbus straipsnius, ginama pagal Konvencijos 8 str. kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis, todėl turi būti nustatoma asmens reputacijos bei teisės į saviraiškos laisvę pusiausvyra. S. C. pateikdamas analizuotus teiginius, nepaisant to, kad kai kuriuos iš jų neva paėmė iš kai kurių interneto portalų išsakė įžeidžiančias ir šmeižiančias frazes.

Teismas neteisingai interpretavo kaltinamojo pasisakymą, kad turi būti įrodyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė sąmoningai, veikdamas tam tikra tyčia, turėdamas interesą. Kaltinamojo interesas – kuo daugiau pritraukti skaitytojų, esant šokiruojantiems straipsnių pavadinimams ir pan. Tokiu būdu, kaltinamasis veikdamas tiesiogine tyčia – siekdamas turtinės naudos, karjeros, didesnio skaitytojų rato, veikė tiesiogine tyčia, nukreipta prieš jį.

S. C. veikė savanaudiškais tikslais. Tariamai supaprastintos frazės ir žodžiai (pvz. recidyvistam, susietas su mafija ir pan.), nesant pakankamo faktinio pagrindo, žalingi. Tokio šmeižimo ir įžeidimo akivaizdoje nešališkas skaitytojas neturi kito pasirinkimo kaip tik įtarti, kad jis yra susietas su mafija, mafijozas, recidyvistas, t.y. priekaištingos reputacijos asmenybė. Be to, jam nebuvo suteikta galimybė pakomentuoti jam mestus įtarimus, įžeidimus ir šmeižimus. Praktiškai visuose minėtuose straipsniuose jis buvo juodinamas, kas patvirtina, jog S. C. veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis išteisintasis S. C. bei jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. C. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų LR BK 154 str. 2 d. bei 155 str. 1 d., požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, byloje surinkti ir su bylos nagrinėjimo dalyku susiję duomenys teisiamajame posėdyje patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, padarytos išvados neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymo normas, neobjektyviai, nevisapusiškai ir nepilnai įsigilino į bylos esmę, išteisinimo motyvai neatitinka tikrovės, pripažintini nepagrįstais.

Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas. Jokių tai pagrindžiančių duomenų apeliantas skunde nenurodo. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją).

Pagal LR BK 154 str., šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str.

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų.

LR BK155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nekonstatavo, kad būtent kaltinamasis buvo straipsnių autorius. Tačiau iš teismo nuosprendžio turinio suprantama, jog 2012 m. liepos 26 d. bei 2012 m. spalio 10 d. straipsniai parašyti S. C., to neneigė ir jis pats, nurodydamas, jog rašydamas straipsnius rėmėsi viešoje erdvėje anksčiau skelbta bei teismo posėdžių metu sužinota informacija apie P. K..

Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 154 str. nekyla. Išteisinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žurnalisto S. C. straipsniuose pateikta nuomonė yra paremta viešai paskleista informacija, faktais, kurie į viešumą jau buvo keliami anksčiau, taip pat privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo metu sužinota informacija.

Byloje nustatyta, kad LNK pranešimo anonso – naujienos-,,Abipus sienos“-mafijos pasiutpolkė su ekspolicininku P. K.- LNK, internetinė nuoroda www.lnk.lt/naujiena/201/abipus-sienos-mafijos-pasiutpolke-su-ekspolicininku nurodoma: ,,Už ką ekspolicininkas pripažintas recidyvistu? Už ką jis be gailesčio pasiųstas į Lukiškes? Dar visai neseniai P. K. sėkmingai kūrė įžūlių banditų vaidmenis televizijos serialuose. Tačiau turbūt mažai kas įsivaizdavo, kad įvertinimo jis sulauks ne kaip talentingas aktorius, o kaip tikrų tikriausias nusikaltėlis. “Jie pamiršo, kad aš stovėjau basas prie Vyriausybės, kovojau už policininkų teises. Jie pamiršo - todėl ir apkaltino nebūtais dalykais“, - įsitikinęs buvęs policijos vyriausiasis tyrėjas P. K.. Girdėdami, kad P. K. - ne koks nusmurgėlis, o poetas ir aktorius, kažkada vadintas geriausiu ir profesionaliausiu policininku, aplinkiniai gūžčiojo pečiais. Tai kodėl jis tuomet, jei padorus ir išsilavinęs, kaimynus apgaudinėja ir terorizuoja? Kodėl nesigėdydamas kelia prieš juos ranką? ,,Jis man pirmiausia į pilvą trenkė, sakydamas, kad atidaužysiu tau kepenis“, - prisiminė S. R., viena iš nukentėjusiųjų. P. K. prieš teismą stojo dėl savavaldžiavimo, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą. Atėjęs į paskutinį teismo posėdį išklausyti nuosprendžio šis ekspolicininkas atrodė ramus ir linksmas. Tačiau išvydęs teismo salėje lūkuriuojančius du pareigūnus, jis veikiausiai suprato, jog šį kartą išsisukti jam nepavyks. Mafijos pasiutpolkė su P. K. - antradienį 19.10 publicistikos laidoje ,,Abipus sienos“, tik per LNK“ (b.l. 136).

Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011m. gruodžio 16 d. nuosprendžio (byla Nr. 1-1178-716/2011) matyti, kad P. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. P. K. išteisintas pagal LR BK 294 str. 2 d. (V. V. ir M. M. atžvilgiu) nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu (byla Nr. 1A-338/2012) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-16 nuosprendį pakeitė: P. K., nuteistam pagal BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d. bei 294 str. 2 d., remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. (2004-07-05 įst. Nr.IX – 2314, 2007-06-28 įst. Nr. X-1233 redakcija) nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams, įpareigojant P. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Į bausmę įskaitytas P. K. suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. Iš suėmimo P. K. nedelsiant paleisti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuosprendis įsiteisėjęs (b.l. 107-117, 118-122, 123-128).

Byloje nustatyta, jog P. K. yra išlaidęs poezijos knygelę „Mentas negali nemylėti“. Poeziją kuriantis žmogus vadinamas poetu. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. C. straipsnyje pavadindamas P. K. „buvęs policijos poetas“ nepateikė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, byloje nustatyta, kad P. K. iš tikrųjų kuria eiles, išleista poezijos knygutė, taip pat anksčiau dirbo policijoje.

P. K. įvardinimas „buvusiu policijos poetu“ vertintinas kaip meninės raiškos priemonė, apibūdinant asmenį, o ne siekis pažeminti ar įžeisti.

Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (EŽTT 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą - hiperbolizavimą (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Konvencija gina ir asmenį, paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise ją skleisti.

P. K. nurodo, kad žurnalisto straipsniuose paskleisti teiginiai apie jį neatitinka tikrovės, kad paviešinta informacija žemina jo garbę ir orumą. Neabejotina, jog apibūdindamas P. K., S. C. pateikė iš esmės negatyvų šio asmens vertinimą, kas nagrinėjamu atveju, yra nuomonės apie jį išsakymas.

Byloje nustatyta, kad P. K. yra parašęs poezijos knygelę pavadinimu „Mentas negali nemylėti“. S. C. straipsnyje nurodydamas minėtos knygos pavadinimą, jame neteisingai nurodė vieną žodį – vietoje „negali“ parašė „nemoka“. S. C. teismo posėdyje paaiškino, kad netiksliai knygos pavadinimą nurodė todėl, jog viešoje erdvėje knygos pavadinimas buvo nurodomas būtent toks. Teismo nuomone, S. C. straipsnyje tik suklydo knygelės pavadinime nurodydamas vietoje žodžio „negali“, žodį „nemoka“. Byloje nenustatyta ir apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, jog nurodydamas būtent tokį netikslų knygelės pavadinimą, žurnalistas turėjo tikslą tokiu būdu P. K. įžeisti.

LR BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistas yra asmuo, kuris, būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. K., būdamas teistas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, 2011 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., 294 str. 2 d. Minėtame teismo nuosprendyje, teismas, skirdamas bausmę, ankstesnį teistumą, t.y. kad nusikalstamas veikas P. K. įvykdė būdamas teistas ir teistumui neišnykus, įvertino kaip nusikalstamų veikų recidyvą ir atsižvelgė į tai, kaip į vieną iš bausmės skyrimui turinčių reikšmę aplinkybių (b.l. 107-117).

S. C. paaiškino, kad ši frazė „net recidyvistu pripažino“ buvo pavartota LNK laidos „Abipus sienos“ anonse, todėl frazė buvo būtent tokia, kad žmonės žinotų, jog kalbama apie laidą. Iš LNK pranešimo anonso - naujienos-,,Abipus sienos“-mafijos pasiutpolkė su ekspolicininku P. K. internetinė nuoroda www.lnk.lt/naujiena/201/abipus-sienos-mafijos-pasiutpolke-su-ekspolicininku matyti, kad tokia frazė buvo nurodyta – „už ką ekspolicininkas buvo pripažintas recidyvistu“.

Tokiu būdu, S. C. straipsnyje tik nurodė informaciją iš LNK laidos ,,Abipus sienos“ anonso pranešimo ir tai negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkanti informacija BK 154 str. prasme, nors ir yra ne visiškai tiksli ir pavartota bendrąja prasme.

Dėl frazės „grasino atidaužyti kepenis“ - teismas pagrįstai nustatė ir įvertino, jog straipsnyje “Su mafija susietas buvęs policijos poetas P. K. dėl šmeižto padavė į teismą žurnalistą G. L., prodiuserį V. G. ir visą LNK televiziją“, nurodoma, jog „Sausio 10 d. laidos „Abipus sienos“ anonsas: mafijos pasiutpolkė su ekspolicininku K.“ skamba taip:“ toliau straipsnyje yra cituojamas minėto anonso turinys ir taip pat, kad straipsnyje 2 skyrelyje aiškiai nurodytas pilnas LNK sausio 10 d. anonso pranešimas, tai įvardinant bei jis yra išskirtas kitu šriftu.

Iš aukščiau minėto 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio matyti, kad P. K. buvo nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. (savavaldžiavimas). Nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiajai buvo grasinama žodžiais “atidaužysiu kepenis“ (b.l. 107-117). Todėl nėra pagrindo teigti, jog žurnalistas paskleidė tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją.

Pareiškėjas pats neneigė, kad dirbo policijoje, jam buvo suteiktas komisaro inspektoriaus laipsnis. S. C. P. K. straipsnyje įvardijo „vyresniuoju inspektoriumi“. Vien tai, jog straipsnyje buvo neteisingai nurodytas laipsnis, nėra pagrindo išvadai, kad tokiu būdu S. C. siekė P. K. įžeisti.

Dėl „santykių su Vilniaus brigados“ lyderio B. D. dešiniąja ranka laikomu I. T.“, tai P. K. pats skunde nurodo, kad žurnalistas šiuo savo teiginiu jam nuolat primena apie tai kas buvo, apie įvykdytas nusikalstamas veikas. Tokiu būdu, nėra pagrindo išvadai, jog S. C. straipsnyje nurodomi teiginiai yra neatitinkanti tikrovės informacija. S. C. paaiškino, kad dėl santykių su „Vilniaus brigada“, straipsnyje nurodoma, kad ta informacija yra iš „Delfi“ portale anksčiau paskelbtų straipsnių, kurie yra viešai prieinami. Informacija nebuvo nei pakeista, nei panaikinta. Informacija yra prieinama ir daug kartų paskelbta. Tokiu būdu, S. C. pateikė informaciją iš internetinio portalo ,,Delfi“, kuri buvo skelbta anksčiau, viešai prieinama ir tai padarė norėdamas priminti kontekstą ginčo tarp P. K. ir LNK, tai, kad minėta informacija yra nemaloni P. K., negalima laikyti tai neatitinkančia tikrovės informacija ar įžeidžiančia P. K..

Iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. taikinamojo posėdžio kuriame buvo nagrinėjamas P. K. privataus kaltinimo skundas dėl žurnalistų D. M., G. L. ir V. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. protokolo (byla Nr. PK 550-119/2012) matyti, kad teisėjai paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl galimumo susitaikyti, P. K. parodė: ,,Aš susitaikyti esu linkęs. Mano pasiūlymas yra toks, kad man būtų iš dalies atlyginta mano patirta neturtinė bei turtinė žala. Nereikalingi yra tie teisminiai procesai. Galėčiau įvardinti sumas, kurias noriu, kad man sumokėtų dėl mano patirtų negatyvių emocijų. Ta suma būtų net gi mažesne, negu nurodyta mano pirminiame bei patikslintame skunduose. Turtinė žala pasiliktų ta pati, bet neturtinė žala nebūtų 300 000 Lt, o būtų ženkliai mažesnė. Aš sutinku taikytis, jeigu V. G. atlygintų man padarytą, mano nuomone, neturtinę žalą sumoje 30 000 Lt, o G. L. – 10 000 Lt ir D. M. – 10 000 Lt, viso 50 000 Lt. Aš vertinu man padarytą neturtinę žalą atsižvelgiant į protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir panašiai. Tai pat noriu, kad visi solidariai man atlygintų mano patirtą turtinę žalą. Turtinė žala yra įvardinta mano patikslintame skunde. Aš sutinku taikytis tokiomis sąlygomis“ (b.l. 100-105).

Iš minėtų aplinkybių seka, kad S. C. pateikė informaciją iš teismo posėdžio, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad ji neatitinka tikrovės, tik pateikta koncentruotai. Straipsnyje nėra jokios užuominos nei tiesioginės, nei netiesioginės apie tai, jog P. K. tokiu būdu daro nusikaltimą.

Straipsnyje nurodoma, kad P. K. „keliantis bylą be advokato“ ir tai yra tikrovę atitinkanti informaciją, to neneigė ir P. K.. Nėra jokio pagrindo šios frazės „keliantis bylą be advokato“ vertinti kaip teiginio, jog P. K. neturi lėšų pasisamdyti advokatą.

Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad net jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Akivaizdu, kad S. C. turimą informaciją suvokė kaip patikimą, nurodė informacijos šaltinius, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš straipsnių matyti ir tai, kad žurnalistas, dalyvaudamas teismo procesuose, siekė informuoti visuomenę apie teisminį, jo vertinimu, rezonansinį procesą, paraleliai primindamas skaitytojams prieš tai buvusius su vykstančiu teisminiu procesu susijusius įvykius.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad būtent šių aplinkybių, o ne prasimanymų pagrindu S. C. pasisakė apie P. K.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. C. išsakyti teiginiai vertintini ne kaip informacija (žinia), neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti P. K. bei pakirsti pasitikėjimą juo, o kaip žurnalisto turimos tam tikros informacijos apie asmenį vertinimas, t.y. nuomonė.

Visuomenės informavimas yra S. C., kaip žurnalisto tiesioginis darbas ir tiesioginių funkcijų atlikimas. Nėra jokio pagrindo teigti, jog S. C., rašydamas straipsnius, veikė savanaudiškais tikslais.

Tokiu būdu S. C. savo straipsniuose įgyvendindamas savo, kaip žurnalisto teises, neperžengė šių teisių realizavimo ribų, tai yra rašant straipsnius neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti P. K., pakirsti pasitikėjimą juo ar įžeisti.

Taip pat nagrinėjamoje byloje nurodomi baudžiamąjį atspalvį turintys žurnalisto straipsniuose pavartoti teiginiai, paremti bylos aplinkybėmis neperžengia saviraiškos laisvės ribų, nes, kolegijos vertinimu, netgi vidutinis skaitytojas negalėjo suprasti straipsnio turinio kitaip, kaip žurnalisto subjektyvios nuomonės ir versijos apie straipsnių parašymo metu vykstančius teisminius procesus bei su tuo susijusią jau anksčiau visuomenės informavimo priemonėse skelbtą informaciją apie P. K.. S. C. straipsnyje išsakyti teiginiai apie P. K. nėra neproporcingi, neadekvatūs egzistuojančių faktų, kurių pagrindu ji pateikta, esmei. Kaip jau buvo minėta, S. C. paskleidė ne informaciją, o remdamasis jau viešoje erdvėje pateiktais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jam žinomų faktų vertinimus ir komentarus. S. C. teiginių, deklaruojant savo iš esmės neigiamą nuomonę apie P. K. asmenį, nėra pagrindo laikyti savo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu. Byloje nenustatyta, kad S. C. būtų turėjęs tikslą tyčia pažeminti P. K. ar jį įžeisti, kadangi iš byloje esančių duomenų aišku, jog buvo siekiama informuoti visuomenę apie vykstantį teisminį procesą.

Nagrinėjamu atveju nepakanka vien nukentėjusiojo suvokimo, bet būtina nurodyti ir objektyvius duomenis, patvirtinančius kaltininko tyčios turinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. C. nurodė ne melagingą informaciją, o rėmėsi tam tikra informacija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad S. C. išsakytas tam tikrų faktų, susijusių su P. K., vertinimas neperžengė leistinų nuomonės reiškimo laisvės ribų.

S. C. parodė, jog jis rėmėsi viešai prieinama informacija apie P. K., kurią sužinojo iš LNK bei rado internetiniame portale „Delfi“, taip pat teismo posėdžių metu. Šie duomenys yra byloje ir buvo analizuoti, pirmos instancijos teismui padarant pagrįstą išvadą, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų LR BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., požymių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, padarė motyvuotas išvadas dėl S. C. nekaltumo, teismo atliktas įrodymų vertinimas bei priimtas sprendimas atitinka įstatymų reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. C. pagal LR BK 154 str. 2 d. bei 155 st. 1 d., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.