Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-574-278-2021 Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00123-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.6.1; 2.1.2.6; 3.3.1.14; 3.3.1.20

2021 m. lapkričio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo mažosios bendrijos (toliau ir MB) „M.“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1294-664/2021 pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir BUAB) „A.“, MB „M.“ dėl pinigų pervedimų pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. G. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiais ab initio BUAB „A.“ laikotarpyje nuo 2020-03-23 iki 2021-02-24 atsakovės MB „M.“ naudai atliktus 24 971,68 Eur pervedimus ir taikyti restituciją - grąžinant bankiniais pavedimais perleistas lėšas atsakovei BUAB „A.“.

2. Nurodė, kad 2020-03-23 su UAB „A.“ sudarė užsakymo pervežimui sutartį (toliau – sutartis), kuria jis įsipareigojo jam perduotą UAB „A.“ krovinį nugabenti į paskirties punktą, o užsakovė įsipareigojo už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Teigė, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė – suteikė krovinių gabenimo paslaugas, išrašė ir atsakovei UAB „A.“ pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė pretenzijų dėl suteiktų paslaugų nepateikė, tačiau sutartyje nustatytais terminais su juo pilnai neatsiskaitė.

3. Teigė, kad Panevėžio apygardos teismas 2021-02-11 nutartimi UAB „A.“ iškėlė bankroto bylą, vėlesne nutartimi jį pripažino bendrovės kreditoriumi ir įtraukė į antros eilės kreditorių sąrašą, patvirtinant 24 971,68 Eur kreditorinį reikalavimą atsakovei. Nagrinėjant bankroto bylą tapo žinoma, kad BUAB „A.“ atlieka pavedimus atsakovei MB „M.“. Nurodė, kad MB „M.“ steigėjas yra M. R., kuris buvo ir UAB „A.“ direktorius bei vienintelis akcininkas. Teigė, kad piniginių lėšų pervedimai turėjo įtakos UAB „A.“ įmonės nemokumo padidėjimui, negalėjimui proporcingai atsiskaityti su juo ir kitais kreditoriais bei akivaizdžiai pažeidė jo, kaip kreditoriaus teises, todėl naikintini actio Pauliana pagrindu.

4. Ieškovas nurodė, kad piniginių lėšų pervedimo metu UAB „A.“ buvo nemoki. Teigė, kad piniginių lėšų pervedimu MB „M.“ nepagrįstai ir neteisėtai išimtinė teisė buvo sukurta vėlesnės eilės kreditoriui, nesilaikant Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.930¹ straipsnio nuostatų, tuo buvo pažeistos jo ir kitų kreditorių teisės bei jų galimybės atgauti bent dalį atsiskaitymo. Nurodė, kad lėšų pervedimo metu, atsakovės buvo nesąžiningos, UAB „A.“ finansinė ir mokumo būklė piniginių lėšų pervedimo metu šalims buvo žinoma, nes M. R. realiai valdė abi bendroves. Atsakovei MB „M.“ iš UAB „A.“ bankinės sąskaitos laikotarpyje nuo 2020-03-23 iki 2021-02-24 buvo pervesta ir 24 971,68 Eur suma, todėl pripažinus piniginių lėšų pervedimus negaliojančiais ab initio ir taikius restituciją, ši suma turi būti grąžinta atsakovei BUAB „A.“ (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021-07-02 sprendimu ieškinys visiškai patenkintas.

6. Teismas nustatė, kad byloje pateikti įrodymai – užsakymas pervežimui, skolų suderinimo aktas, patvirtina, jog tarp ieškovo S. G. ir atsakovės UAB „A.“ susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai dėl krovinių vežimo Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.807–6.808 straipsnių pagrindu, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas atsiskaitė tik iš dalies ir pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas - faktūras liko skolinga 24 971,68 Eur. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2021-02-11 nutartimi UAB „A.“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra M. R., iškėlė nemokumo (bankroto) bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „MaxContract“. Konstatavo, kad teismui pateikti BUAB „A.“ bankiniai sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2020-03-23 iki 2021-04-26 patvirtina UAB „A.“ atliktus bankinius pavedimus MB „M.“.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė BUAB „A.“ ginčo sandorių sudarymo metu turėjo kreditorinių įsiskolinimų, iš esmės buvo nemoki, negalėjo vykdyti ūkinės komercinės veiklos ir apmokėti prievolių kreditoriams ilgą laiką.

8. Konstatavo, kad atsakovė BUAB „A.“ nurodytu laikotarpiu pinigines lėšas pervedė į atsakovės MB „M.“ sąskaitą be jokio teisinio pagrindo, sąmoningai siekiant lėšas apsaugoti nuo priverstinio skolų išieškojimo įmonėms kreditoriams bei atimdama iš ieškovo galimybę atgauti jam priklausančias sumas. Atsakovei BUAB „A.“ atlikus bankinius pavedimus atsakovei MB „M.“, ieškovo galimybės išsiieškoti skolą iš šių BUAB „A.“ turimų piniginių lėšų tapo apribotos arba visiškai suvaržytos. Nurodė, kad dėl šios priežasties buvo neabejotinai pažeistos ieškovo, kaip kreditoriaus teisės ir teisėtas lūkestis atgauti skolą pagal sutartį ir jis turi teisę ginčyti atsakovės atliktus pervedimus CK 6.66 straipsnio pagrindu.

9. Teismas pažymėjo, kad ieškovui apie atsakovės BUAB „A.“ atliktus ginčijamus pavedimus atsakovei MB „M.“ tapo žinoma tik po nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei, ieškininis reikalavimas reiškiamas dėl sandorių atliktų po 2020-03-23 tarp ieškovo su atsakovės BUAB „A.“ sudarytos užsakymo pervežimui sutarties ir konstatavo, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų senaties terminas ieškiniui actio Pauliana pagrindu pateikti nėra praleistas.

10. Sutiko su ieškovu, kad ginčo bankinių pavedimų pagrindas yra BUAB „A.“ direktoriaus ir vienintelio akcininko bei MB „M.“ steigėjo M. R. bandymas apriboti arba visiškai suvaržyti BUAB „A.“ atsiskaitymą su kreditoriais, tame tarpe ir ieškovu bei įmonių vadovo M. R. poreikių tenkinimui, todėl nagrinėjamu atveju yra akivaizdus sandorio (piniginių lėšų pervedimo) sudarymo nebūtinumas.

11. Pažymėjo, kad atsakovės BUAB „A.“ vadovas ir akcininkas buvo ir atsakovės MB „M.“ vienintelis steigėjas, todėl atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, o naudos gavėju yra tas pats asmuo – M. R.. Konstatavo, kad abi atsakovės žinojo, kad piniginių lėšų pervedimas MB „M.“ pažeis atsakovės kreditorių teises.

12. Nurodė, kad BUAB „A.“, suteikdama pirmumą MB „M.“ (kuri nėra įtraukta į kreditorių sąrašą), pažeidė imperatyvią teisės normą ir bendrovės kreditorių interesus, todėl tokie sandoriai (piniginiai pavedimai) yra negaliojantys CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, konstatavo, kad 2021-02-22 - 2021-02-24 laikotarpiu pervedimai buvo atlikti jau priėmus nutartį įmonei iškelti bankroto bylą.

13. Teismas sprendė, kad pripažinus negaliojančiais ab initio atsakovės BUAB „A.“ 2020-03-27 - 2021-02-24 laikotarpiu atsakovės MB „M.“ naudai atliktus piniginių lėšų 24 971,68 Eur pervedimus, taikytina restitucija – grąžinant bankiniais pavedimais perleistas lėšas atsakovei BUAB „A.“, naudojant atsiskaityti su kreditoriais, su kuriais atsiskaitymo tvarka buvo pažeista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovė MB „M.“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021-07-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Nurodo, kad atsakovei BUAB „A.“ atliekant mokėjimus MB „M.“, kreditorių teisės nebuvo pažeistos, nes su vi­sais kreditoriais atsiskaitymai vyko suderinta tvarka ir kiti kreditoriai reikalavimo atsiskaityti pirma eile nereiškė.

16. Teigia, kad UAB „A.“ ne kartą ieškovui siūlė atsiskaityti dalimis, bet ieškovas nepagrįstai kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad ieškovo S. G. kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei užkirto kelią UAB „A.“ tinkamai vyk­dyti ūkinę veiklą ir atsiskaityti su ieškovu bei kitais kreditoriais.

17. Tvirtina, kad UAB „A.“ turėjo lėšų atsiskaityti su kreditoriais, tačiau teismui pritaikius laikinąsias apsaugos prie­mones, bendrovė buvo priversta pervesti lėšas į susijusią įmonę, t. y., atsakovei MB „M.“ ir jomis atsiskaityti su kitais kreditoriais.

18. Nurodo, kad dėl ieškovo nepagrįsto kreipimosi į teismą, atsakovę UAB „A.“ atskiri kreditoriai pradėjo laikyti nepatikima, neteikė paslaugų, prašė įvykdyti įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminai dar nebuvo su­ėję. Teigia, kad ieškovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir skolos priteisimo nulėmė atsakovės UAB „A.“ nemokumą.

19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. G. prašo skundo netenkinti ir iš atsakovės BUAB „A.“ priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Sutinka su teismo išvadomis, kad atlikti ginčo sumų pervedimai pažeidė kreditorių interesus, o sudarydamos ginčo sandorį, šalys buvo nesąžiningos. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nustatytos visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai bei jų teisinis vertinimas prieštarauja galiojančioms teisės aktų nuostatoms, suformuotai teismų praktikai ir yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir skundą nagrinėja pagal apeliantės MB „M.“ skunde nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

22. Byloje sprendžiama dėl pagrįstumo ir teisėtumo teismo sprendimo, kuris priimtas pagal ieškovo (kreditoriaus) S. G. ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

23. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo S. G. ir atsakovės UAB „A.“, 2020-03-23 sudarius užsakymų pervežimo sutartį, susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai dėl krovinių vežimo (CK 6.807–6.808 straipsniai), tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas atsiskaitė tik iš dalies ir pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas - faktūras liko skolinga ieškovui 24 971,68 Eur. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2021-02-11 nutartimi UAB „A.“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra M. R., buvo iškelta nemokumo (bankroto) byla, o 2021-04-29 nutartimi patvirtintas S. G. 24 971,68 Eur finansinis reikalavimas atsakovei. Pirmosios instancijos teismui ieškovas nurodė, kad iškėlus bankroto bylą jam tapo žinoma, kad atsakovė 2020-03-23 - 2021-04-26 laikotarpiu atliko bankinius pavedimus MB „M.“ 53 428,96 Eur sumai, kurios dalis, t.y., 6 620,00 Eur MB „M.“ buvo pervesti įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „A.“ iškėlimo. Teigė, kad minėtais pervedimais yra pažeistos jo, kaip BUAB „A.“ kreditoriaus teisės gauti atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir prašė teismą pripažinti piniginius pervedimus neteisėtais bei taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą ginčijamą sandorį (piniginių lėšų pervedimus) pripažinti negaliojančiu, konstatavo, jog, iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovė vykdė atsiskaitymus, nesilaikant eiliškumo ir ieškovo reikalavimus tenkino. Atsakovė MB „M.“ nesutinka su sprendimu, nurodo, kad byloje neįrodytos visos CK 6.66 straipsnio sąlygos, todėl ieškinys tenkintas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės teiginius vertina kritiškai.

24. Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

25. Aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kurių bent vienos nenustačius, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-P-311/2012, Nr. e3K-3-411-611/2017, Nr. e3k-3-136-248/2020).

26. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra tai, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Be to, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

27. Kaip minėta, ieškovui S. G. įvykdžius savo įsipareigojimus, UAB „A.“ savo įsipareigojimų nevykdė, tačiau paaiškėjo, kad bendrovė turimas lėšas pervesdavo MB „M.“, kurios vadovas ir akcininkas buvo M. R., esantis ir UAB „A.“ vadovas bei akcininkas. Iš pirmosios instancijos teismui MB „M.“ pateiktos paskolos sutarties, sudarytos 2020-01-06, matyti, kad UAB „A.“ šia sutartimi įsipareigojo MB „M.“ suteikti iki 55 000 Eur beprocentinę paskolą, išmokant dalimis per laikotarpį nuo 2020-01-06 iki 2021-03-31. Sutartyje nurodyta, kad paskola suteikiama 5 metų laikotarpiui, nuo 2020-01-06 iki 2025-01-06. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „A.“ priklausančios piniginės lėšos buvo pervedamos MB „M.“ bendrovei esant skolingai tiek ieškovui, tiek ir kitiems kreditoriams, t.y., pažeidžiant kreditorių teises.

28. Pirmosios instancijos teismas vertino į bylą pateiktą atsakovės BUAB „A.“ kreditorių sąrašą, kuriame nurodyta, jog bendrovė 2020-08-31 turėjo 27 kreditorius bei atsižvelgė į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2021-02-11 nutartyje nurodė, jog UAB „A.“ jau nuo 2019 metų negalėjo įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir į minėto teismo išvadą, kad įmonė nuo 2019 m. buvo faktiškai nemoki ir negalėjo apmokėti prievolių kreditoriams ilgą laiką. Nustatyta, kad UAB „A.“, 2020-03-27 - 2021-02-24 laikotarpiu pervesdama pinigines lėšas MB „M.“, pažeidė ieškovo teises, nes nevykdė atsiskaitymų su S. G., o pervestos lėšos buvo naudojamos ir asmeniniams įmonės vadovo M. R. poreikiams, t.y., jo darbo užmokesčiui ir priedams išsimokėti. Minėtą aplinkybę teismui patvirtino ir pats vadovas.

29. Kadangi atsakovių vadovas buvo vienas ir tas pats asmuo M. R., todėl atsakovės žinojo kad UAB „A.“ patiria ir ateityje patirs finansinių sunkumų, kad negali/negalės įvykdyti įsipareigojimų turimiems kreditoriams. Byloje nepaneigti duomenys, jog dar iki Panevėžio apygardos teismo 2021-02-11 nutarties įsiteisėjimo, kuria UAB „A.“ buvo iškelta bankroto byla, bendrovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams. Tai patvirtina 2021-02-11 nutartyje įmonei iškelti bankroto bylą nurodyti duomenys apie 3 410,50 Eur įsiskolinimą VSDFV Utenos skyriui, 37 891,16 Eur skolą UAB „V.“, ieškovui ir kt.. Minėti duomenys leidžia konstatuoti, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog piniginių lėšų pervedimo metu UAB „A.“ turėjo kreditorių, tametarpe ir ieškovą, turinčių galiojančias ir neginčytinas reikalavimo teises į atsakovę, kurių dalis buvo atsiradę ir pradelsti iki ginčijamų mokėjimų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o dalis lėšų (2021-02-22 - 2021-02-24 laikotarpiu), MB „M.“ pervesta UAB „A.“ iškėlus bankroto bylą.

30. Sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus teises, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl to sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus), arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

31. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad dar iki ginčijamų sandorių sudarymo atsakovė UAB „A.“ buvo nemoki, todėl atlikusi ginčijamus piniginių lėšų pervedimus, dar labiau sumažino savo turto dydį bei savo galimybes atsiskaityti su ieškovu, kitais kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė nurodytu laikotarpiu pinigines lėšas pervedė į atsakovės MB „M.“ sąskaitą be jokio teisinio pagrindo, sąmoningai siekiant lėšas apsaugoti nuo priverstinio skolų išieškojimo įmonės kreditoriams bei atimdama iš ieškovo galimybę atgauti jam priklausančias sumas. Dėl šios priežasties buvo neabejotinai pažeistos ieškovo S. G., kaip šios bendrovės kreditoriaus teisės ir teisėtas lūkestis atgauti skolą pagal sutartį ir toks atsakovei priklausiusių piniginių lėšų pervedimas patvirtino kreditoriaus teisių pažeidimą (CPK 178 straipsnis).

32. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).

33. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė BUAB „A.“, turėdama piniginių įsipareigojimų ir neturėdama pakankamai lėšų įsipareigojimams įvykdyti, siekdama išvengti priverstinio išieškojimo, su MB „M.“ sudarė paskolos sutartį ir minėtai bendrovei pervedė 53 428,96 Eur. Teismas pagrįstai nustatė, kad šių bankinių pavedimų pagrindas buvo UAB „A.“ direktoriaus ir vienintelio akcininko bei MB „M.“ steigėjo M. R. bandymas apriboti arba visiškai suvaržyti UAB „A.“ atsiskaitymą su kreditoriais, tame tarpe ir ieškovu. Byloje nėra neginčijamų duomenų, kad buvo būtina MB „M.“ pervesti pinigines lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdus ginčijamo sandorio (piniginių lėšų pervedimo) sudarymo nebūtinumas, nes sandorio sudaryti (atlikti mokėjimus) neįpareigojo nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kitos aplinkybės.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas yra teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t.y., rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant

į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-703-706/2015, Nr. e3K-3-120-611/2021). CK 6.67 straipsnyje išvardinti atvejai, kada preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos. Straipsnio 7 punkte numatyta nesąžiningumo prezumpcija, kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.). Kaip minėta atsakovių vadovas ir akcininkas buvo tas pats asmuo M. R., gerai žinantis įmonių finansinę būklę, todėl pervesdamas lėšas iš vienos įmonės į kitos jo vadovaujamos įmonės sąskaitą aiškiai suprato, kad pažeidžiamos tiek UAB „A.“, tiek ir jos kreditorių teisės ir tai leidžia konstatuoti, kad įmonių vadovas buvo nesąžiningas.

35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo nurodytais motyvais, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog ieškovas S. G. turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; atsakovių sudaryti piniginiai pervedimai, atlikti 2020-03-27 - 2021-02-24, pažeidė jo teises, o skolininkė UAB „A.“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, buvo nesąžininga, nes žinojo, kad daromi pervedimai MB „M.“ pažeis kreditoriaus teises. Konstatuotina, kad ir MB „M.“ buvo nesąžininga, nes lėšas gavo be pagrindo, jas naudojo atsakovės vadovo poreikiams ir atsiskaitymui su kreditoriais. Be to, reiškiant ieškinį nėra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Dėl paminėto konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos ir pagrįstai tenkino ieškinį, pripažįstant negaliojančiais ab initio (pažeidžiančiais imperatyvias įstatymo normas) atsakovės BUAB „A.“ laikotarpyje nuo 2020-03-27 iki 2021-02-24 atsakovės MB „M.“ naudai atliktus pavedimus 24 971,68 Eur sumai bei taikė restituciją. Be to, byloje neginčijama, kad dalis pavedimų buvo atlikti ir įmonei iškėlus bankroto bylą, vykdant atsiskaitymus su kitais kreditoriais, tuo nesilaikant eiliškumo ir pažeidžiant ieškovo bei neatmestina ir kitų kreditorių teises.

36. Apeliantė teigia, kad ieškovo kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „A“ užkirto kelią tinkamai vyk­dyti ūkinę veiklą ir atsiskaityti su ieškovu bei kitais kreditoriais, o teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dar labiau apsunkino įmonės veiklą. Apeliantė neginčija nei įsiskolinimo fakto, nei sumos, nei aplinkybės, kad abiejų įmonių teisėtu atstovu lėšų pervedimo metu buvo M. R.. Kaip minėta, šiam asmeniui buvo žinoma atsakovės UAB „A.“ turtinė padėtis, turimi kreditoriai, skolų susidarymo priežastys bei abejotina galimybė su jais atsiskaityti, todėl bendrovės vadovas privalėjo taip organizuoti įmonės veiklą, kad būtų mažinamos, o ne didinamos bendrovės skolos. Neatmestina, kad sudarydamas susitarimą su ieškovu S. G. UAB „A.“ vadovas žinojo, kad sutartu terminu su ieškovu neatsiskaitys, todėl didėjant bendrovės skoloms turėjo pats kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne didinti įsiskolinimą, todėl nėra reikšminga, koks subjektas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir kad atsakovės piniginėms lėšoms buvo taikytas areštas.

37. Apeliacinės instancijos teismas, daro išvadą, kad teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

38. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. G. prašė atmesti apeliacinį skundą bei priteisti iš atsakovės BUAB „A.“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės duomenys apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti, todėl klausimas dėl minėtų išlaidų priteisimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.