Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1350-230/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-03
Bylos Nr.
2A-1350-230/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolia Indreikienė, Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis
Ieškovas
G. P.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
D. K., Raimundui Černiauskui, J. Č., A. L., akcinei bendrovei „Litgrid“, valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui
Kategorijos
  • 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1350-230/2014Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTASProcesinio sprendimo kategorija: 29.2; 30.3; 128.15.1; 128.15.2; 121.14; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-1271-435/2014 pagal ieškovo G. P. patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims D. K., Raimundui Černiauskui, J. Č., A. L., akcinei bendrovei „Litgrid“, valstybės įmonei Registrų centro Kauno filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti jam nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1 Alm, 26,68 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą 2I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus statinius (tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1981 metais, dirbdamas Pabaltijo geležinkelio Kauno automatikos ir ryšių ruože, jis, kaip ir kiti įmonės darbuotojai, kreipėsi į įmonės administraciją su prašymu išskirti jam privačiam sodui žemės sklypą. Įmonės viršininko sprendimu jam buvo paskirtas žemės sklypas ir suteikta teisė juo naudotis; šis sklypas buvo šalia kitiems geležinkelininkams skirtų sklypų. Ieškovui ir kitiems geležinkelininkams paskirti sklypai buvo naudojami asmeninių šeimos ūkių poreikiams tenkinti ir sudarė vieningą sodų paskirties sklypų kvartalą. Kadangi ieškovui paskirtas žemės sklypas buvo pelkėtas, tam, kad jis taptų tinkamas naudojimui, ieškovas užpylė jį žemėmis. Sutvarkęs sklypą, pradėjo jame ūkininkauti ir 1982 metais savo jėgomis pastatė sodo pastatą, ūkinį pastatą bei aptvėrė žemės sklypą tvora. Kadangi sklypas, ant kurio pastatyti sodo namas ir kiti statiniai, buvo įgytas vadovaujantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais ir daugiau kaip 20 metų atvirai ir nepertraukiamai ieškovo valdomas, o jame esantys statiniai buvo pastatyti sodo sklypo poreikiams tenkinti, iš esmės nepažeidžiant tuo metu galiojusių analogiškiems statiniams statyti keliamų reikalavimų, 2007 metais jis nusprendė nusistatyti savo teises į valdomus nekilnojamus daiktus. Ieškovas atliko statinių kadastrinius matavimus, kurių pagrindu pateikė teismui ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Ieškovas nurodė, kad jam paskirto žemės sklypo ir jame esančių statinių valdymo fakto jis teisiškai neįregistravo, tačiau jam suteiktą žemės sklypą ir jame savo lėšomis pagal tuo metu galiojusią tvarką pastatytus statinius jis nepertraukiamai atvirai ir sąžiningai valdė nuo 1981 metų iki 2009-01-12, jokių pretenzijų dėl jų valdymo ar žemės sklypo ieškovui nebuvo pareikšta, todėl prašė teismo pripažinti jo nuosavybės teises į pastatus LR CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. įgytus pagaminus naują daiktą. Nurodė, kad jo reikalavimai teismo sprendimu buvo patenkinti 2007 m., o procesas byloje nepagrįstai atnaujintas, konstatavus, kad buvo nuspręsta dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, nes J. Č. ir I. S. savo teisėmis į ginčo turtą pradėjo domėtis tik 2011 m. Ieškovas taip pat nurodė, kad statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), vykdant vykdomąją bylą Nr. 0088/08/08, 2008-07-10 buvo areštuoti antstolės G. A., išvaržyti ir parduoti ieškovo pasiūlytam pirkėjui D. K. ir 2009-01-12 turto perdavimo aktu jam perduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo valstybei 176,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad ieškovas keletą kartų tikslinęs ieškinio pagrindą paskutiniame patikslintame ieškinyje nurodė, kad jis savo reikalavimą grindžia LR CK 4.47 straipsnio pagrindu, t. y. prašo nuosavybės teises į pastatus pripažinti, kaip įgytas pagaminus naują daiktą. Šiam reikalavimui pagrįsti pateikė vienintelį įrodymą – 2007-08-30 Kadastrinių matavimų bylos nuorašą. Teismas nurodė, kad statinių statymo 1982 metais metu galiojo Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ bei šiuo nutarimu patvirtinta Leidimų statyti, rekonstruoti (...) objektus įforminimo tvarka (galiojo iki Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo), kurioje buvo nustatyta, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi tik nustatyta tvarka gavus leidimus. Šioje tvarkoje taip pat buvo nustatyta, kad leidimai galėjo būti išduoti statytojui, be kitų dokumentų pateikus ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Tuo metu galiojusioje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Pagal Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ 1 p., 4 p., 8 p. reikalavimus, pastatytus ar rekonstruotus pagal projektą bei parengtus naudojimui objektus statytojas pateikia valstybinėms priėmimo komisijoms priimti, objektų priėmimą naudoti komisija įformina aktu, kurį tvirtina komisiją sudariusi miesto vykdomosios valdžios institucija sprendimu. Patvirtintas sprendimu statinio priėmimo naudoti aktas yra pagrindas atlikti teisinę registraciją, t. y. įteisinti nuosavybę į pastatytą (rekonstruotą) pastatą, o nustatyta tvarka nepriimtų objektų eksploatacija draudžiama. LR žemės kodekso 14 straipsnis nustatė asmenų ratą, kurie turėjo teisę suteikti žemės sklypus individualiai statybai, tarp įstatymo apibrėžto asmenų rato Pabaltijo geležinkeliui nėra numatyta teisė suteikti žemės sklypus individualiai statybai. Kadangi ginčo statinių statybos metu, pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo griežtai reglamentuota, o byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovui teisės normų nustatyta tvarka buvo paskirtas žemės sklypas ir išduotas statybos leidimas, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo statinių, į kuriuos jis prašė pripažinti nuosavybės teises, statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis nustatytos tvarkos. Teismas nurodė, kad 2007 metais atlikti statinių kadastriniai matavimai tėra faktinę padėtį patvirtinantys dokumentai, kurie niekaip nepatvirtina teisėto daikto sukūrimo ar daiktinių teisių įgijimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo statinių statyba buvo teisėta. Asmuo, teisėtai pastatęs statinį, šį statinį ir nuosavybės teises į jį turi įregistruoti administracine tvarka, t. y. Nekilnojamojo turto registro įstatymo numatyta tvarka, tačiau šių klausimų bendrosios kompetencijos teismas nenagrinėja.

Žemesnės instancijos teismas

Nors ieškovas savo reikalavimo pagrindu nurodė LR CK 4.47 straipsnio 4 punktą, tačiau dėstydamas faktinį ieškinio pagrindą nurodė ir aplinkybes, kuriomis nuosavybės teisės įgijimą iš dalies grindė ir statinių valdymo nuosavybės teise faktu (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei įgyjamąja senatimi (LR CK 4.47 straipsnio 11 punktas), nurodydamas, kad jis teisėtai pasistatė ginčo statinius ir juos valdė daugiau nei 20 metų. Kadangi dalyvaujantys byloje asmenys, atsikirsdami į ieškinį, pasisakė ir dėl šių argumentų, teismas laikė būtinu pasisakyti ir dėl šių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Teismas nenustatęs, kad ginčo statinių statyba buvo teisėta ir kad nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos nuosavybės teisės į juos, darė išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise faktą. Teismas nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 str. nustatytais pagrindais) ir kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę, o aplinkybių, jog nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka ir kad nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, ieškovas net neįrodinėjo. Teismas, nustatęs, kad ginčo statinių statyba nebuvo teisėta, konstatavo, kad taip pat negalėtų būti nustatyta nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygų visuma, net jei ieškovas savo reikalavimus būtų reiškęs šiuo pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti, atnaujintą procesą nutraukti, o Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą priimtą civilinėje byloje Nr. 2-19421-568/2007 palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog sprendimas naikintinas, kadangi priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas ir neįsigilinus į bylos esmę ir visas pasikeitusias faktines aplinkybes. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo ir teisėtumo

Kauno apylinkės teismas nepagrįstai atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-19421-568/2007. Prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas praėjus šešeriems metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. suėjus naikinamajam penkerių metų terminui tokiam prašymui paduoti. Procesas atnaujintas konstatavus, kad teismo sprendimu pasisakyta dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisėtų interesų, tačiau 2007 metais išnagrinėjus bylą teismas sprendime negalėjo pasisakyti dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, kadangi tretieji asmenys jokių teisių į ieškovo valdytą žemės sklypą nebuvo įgiję ar kitokiu būdu galimų teisių ateityje atsiradimo paviešinę. Tretieji asmenys ginčo turtu pradėjo domėtis tik 2011 metais, o prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateikė tik 2013 metais, tačiau teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, nepagrįstai sprendė, kad tenkinant pradinį ieškinį buvo pasisakyta dėl šių asmenų teisių ir teisėtų interesų, nes jie pradinio ieškinio nagrinėjimo metu jokio suinteresuotumo neturėjo. Proceso atnaujinimas šioje byloje sukėlė didžiulį teisinį neapibrėžtumą, o šioje byloje priimto pakeisto teismo sprendimo įsiteisėjimas reikštų susiklosčiusių teisinių santykių nestabilumą.

Dėl žemės sklypo ir statinių valdymo teisėtumo

Ieškovas nesutinka, kad jis žemės sklypą ir statinius valdė neteisėtai, nes 1981 m. teisė valdyti žemės sklypą jam buvo suteikta, vadovaujantis tuo metu Respublikoje galiojusia tvarka. Naudotis sklypu nebuvo nustatyti jokie specialieji reikalavimai, o žemė buvo naudojama, kaip sodininkų bendrijos sklypas, sklype buvo pastatyti tik statiniai, būtini patogiam sklypo naudojimui, t. y. nesudėtingi statiniai: 26,68 kv. m. sodo pastatas ir sandėliukas, kurie nepatenka nei į vieno pirmosios instancijos teismo sprendime cituojamo statybą reglamentuojančio teisės akto reguliavimo sritį. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad 26,68 kv. m. sodo pastatas pastatytas neteisėtai, nesilaikant nustatytos tvarkos. Žemės sklypą ir statinius ieškovas nepertraukiamai valdė daugiau kaip 20 metų ir dėl šio valdymo jokios atsakingos valdžios institucijos, prižiūrinčios statybą, bei kiti asmenys dėl galimai neteisėtų statinių niekada jokių pretenzijų nėra pareiškę.

3) Dėl pasikeitusių aplinkybių ir nuosavybės teisės perėjimo fakto vertinimo

Be to, teismui buvo akcentuojama, kad ginčo statiniai, ieškovui priklausę nuosavybės teise, 2008 m. liepos 10 d. buvo areštuoti antstolės G. A., vėliau išvaržomi ir 2009-01-21 turto perdavimo aktu statiniai buvo perduoti trečiajam asmeniui D. K., tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė. Apeliantas teigia, kad jis dėl šių aplinkybių 2013 metais nebeturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti reikalavimą pripažinti nuosavybės teises į perleistus statinius, todėl jis negali būt laikomas tinkamu ieškovu byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nei dėl ieškovo teisės kelti tokio pobūdžio reikalavimus, nei dėl galimybės pritaikyti skundžiamą teismo sprendimą esamoje faktinėje situacijoje nepasisakė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundo argumentai dėl nepagrįstai atnaujinto proceso teisiškai nereikšmingi, kadangi Kauno apylinkės teismo 2013-07-10 nutartis, kuria atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-19421-568/2007, yra įsiteisėjusi, todėl klausimas dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo iš naujo nėra svarstomas. Laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Pabaltijo geležinkeliui nebuvo suteikta teisė skirti žemės sklypus individualiai statybai, o apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad 1981 metais jam buvo suteikta teisė valdyti žemės sklypą bei kad sklype atlikti statybos darbai buvo vykdomi teisėtai. Nurodo, kad kadastrinių matavimų byla nepatvirtina fakto, jog statiniai pastatyti teisėtai, o pateiktuose kadastriniuose matavimuose nurodomas ne sodo namas, bet gyvenamasis namas. Atsakovė pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nepasisakė, ar ieškovas turi reikalavimo teisę šioje byloje, kadangi ginčo statinių savininkas nuo 2009-01-12 yra trečiasis asmuo D. K., tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį, kadangi teismas negali pripažinti nuosavybės teisės į statinius, kurie priklauso kitam subjektui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra nurodytas pagrindas, kuriuo savivaldybės administracija įtraukta į bylą atsakovu ir kuo pasireiškia šio viešojo administravimo subjekto pažeidimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad savivaldybės administracija pretenduotų į ginčo statinius. Atsakovės nuomone, nei patikslintas ieškinys, nei apeliacinis skundas negali būti patenkintas vien dėl to, kad reikalavimas pareikštas netinkamiems atsakovams. Tačiau taip pat nurodo, kad procesas atnaujintas pagrįstai ir nepraleidus 5 metų naikinamojo senaties termino, o teismas, atnaujindamas procesą byloje, padarė pagrįstą išvadą, jog buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad žemės sklypas jam buvo paskirtas įstatymų nustatyta tvarka, o statiniai buvo pastatyti taip pat laikantis įstatymo reikalavimų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LITGRID AB dėl skundo pagrįstumo palieka spręsti teismui, kadangi skundžiamame sprendime teismas nesprendė ir nepasisakė dėl LITGRID AB teisių ir pareigų, ir priimtas sprendimas jos teisių nepažeidžia.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys J. Č., R. Č. prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Procesas byloje atnaujintas pagrįstai, kadangi ieškovo siekiami įteisinti pastatai yra ant žemės sklypo, į kuri tretieji asmenys pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Be to, ieškovas neįrodė, kad žemės sklypą valdo ir pastatus pasistatė teisėtai. Kartu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad juo nebuvo išspręsti jau įvykdyto sprendimo, t. y. statinių įteisinimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre bei vėliau jų pardavimo trečiajam asmeniui, panaikinimo teisiniai padariniai, kaip tą numato LR CPK 373 straipsnis ir LR CK 6.145 straipsnio 1 dalis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas atnaujinus procesą byloje, todėl apeliaciniu skundu keliamas ne tik sprendimo, bet ir proceso atnaujinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo ir teisėtumo

Prašymas atnaujinti procesą jau yra išspręstas pirmosios instancijos teismui 2013 m liepos 10 d. priėmus nutartį, kuria buvo atnaujintas procesas byloje Nr. 2-19421-568/2007 (t. 2, b. l. 45–47). Ši nutartis atskiruoju skundu nebuvo apskųsta, tačiau ieškovas, paduodamas apeliacinį skundą dėl atnaujinto proceso byloje priimto teismo sprendimo, teigia, kad procesas buvo atnaujintas nepagrįstai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad ši taisyklė taikytina ribotai, t. y. draudimas kvestionuoti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti, taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet ne jo pagrįstumui iš naujo nagrinėjant bylą įvertinti, nes pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Salta“ v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-3-337/2011, 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir R. S. v. Labanoro regioninio parko direkcija, Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2013).

Ieškovo teigimu, procesas atnaujintas pažeidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytą naikinamąjį terminą. Šioje teisės normoje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Tačiau byloje nustatyta, kad teismo sprendimas pirmą kartą byloje buvo priimtas 2007 m. gruodžio 20 d. (t. 1, b. l. 41–42), apeliacinis skundas dėl jo nebuvo paduotas, todėl sprendimas įsiteisėjo 2008 m. sausio 20 d. (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Prašymas atnaujinti procesą buvo pateiktas 2012-11-19 (t. 1, b. l. 47–52), t. y. nepasibaigus nurodytam naikinamajam terminui, ką nepagrįstai teigia ieškovas.

Ieškovas taip pat nepagrįstai teigia, kad procesas byloje atnaujintas nesant tam pagrindo, kadangi jo priėmimo metu 2007 m. nebuvo nuspręsta dėl trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, nes jie jokių teisių į ieškovo valdytą žemės sklypą nebuvo įgiję ir savo galimų teisių į šį žemės sklypą nebuvo paviešinę. Ginčo statiniai, į kuriuos ieškovas prašo pripažinti jam nuosavybės teises, pastatyti valstybinėje žemėje, duomenų, kad šis žemės sklypas įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas ieškovui, pastarasis nepateikė. Todėl, remiantis LR žemės įstatymo 7 straipsniu, valstybinės žemės patikėtiniu yra Nacionalinė žemės tarnyba (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja). Todėl priėmus sprendimą, kuriuo ieškovui buvo pripažintos nuosavybės teisės į statinius, kurie stovi ant valstybinės žemės, neabejotinai buvo nuspręsta dėl valstybinės žemės patikėtinio teisių ir pareigų. Nors prašymą atnaujinti procesą pareiškusios J. S. (dabar teisių perėmėjas R. Č.) ir J. Č. tik 2011 m. kreipėsi, kad būtų papildomai išnagrinėtas laisvos neužstatytos žemės, iki 1940 m. priklausiusios S. S., grąžinimas (t. 1, b. l. 90), tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. S. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytą 43,1000 ha žemės sklypą kreipėsi žymiai anksčiau, t. y. iki teismo priimto sprendimo, ir nuosavybės teisės į dalį valdytos žemės jau buvo atkurtos (t. 1, b. l. 8­8–92). Todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad pareiškėjos pradinio ieškinio nagrinėjimo metu neturėjo ir negalėjo turėti jokio suinteresuotumo išnagrinėtos bylos baigtimi. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino procesą byloje ir bylą išnagrinėjo iš naujo, t. y. apgindamas trečiųjų asmenų teises pakartojo teismo procesą.

Dėl žemės sklypo ir statinių valdymo teisėtumo

Ieškovas, teigdamas, kad teisė valdyti žemės sklypą ir ant jo statyti statinius jam buvo suteikta tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, šių aplinkybių niekaip neįrodė, t. y. faktiškai nepateikė jokių įrodymų jo nurodomoms aplinkybėms pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas vien savo paaiškinimais grindžia aplinkybę, kad sklypas buvo suteiktas ir naudojamas, kaip sodo sklypas, ir kad jame buvo pastatyti tik tokio pobūdžio (sodo) sklypui būtini statiniai – sodo namelis ir sandėliukas, tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žemės sklypo neteisėto naudojimo ir jame pastatytų statinių neteisėtos statybos, kurias pirmosios instancijos teismas padarė, remdamasis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais, todėl šių argumentų nekartoja. Ginčo statinių statybos neteisėtumą pirmiausia pagrindžia tai, kad ieškovui įstatymų nustatyta tvarka nebuvo suteiktas žemės sklypas, todėl jam nebuvo išduotas leidimas statyti, nebuvo parengtas ir patvirtintas projektas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis žemės sklypą ir jame pastatytus statinius atvirai ir nepertraukiamai valdė daugiau kaip 20 m. ir jam dėl galimai neteisėtų statinių nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos, nepaneigia būtinybės įrodyti, kad statiniai buvo pastatyti teisėtos statybos būdu, t. y. daiktai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl pasikeitusių aplinkybių, po to kai buvo priimtas ankstesnis teismo sprendimas, ir jų įtakos bylos nagrinėjimui

Byloje nustatyta, kad po to kai buvo priimtas 2007-12-20 teismo sprendimas, šis sprendimas faktiškai buvo įvykdytas, kadangi buvo įregistruotos ieškovo nuosavybės teisės į ginčo statinius, vėliau 2008 m. rugpjūčio 11 d. statiniai antstolės G. A. buvo parduoti skolininko pasiūlytam pirkėjui ­ trečiajam asmeniui D. K. (t. 1, b. l. 81–82, 107, t. 2, b. l. 75–77). Todėl, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į šias pasikeitusias bylos aplinkybes ir turtas negalėtų būti išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo.

CPK 370 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Kadangi procesas buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, tai reiškia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Girstučio kultūros ir sporto rūmai v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-453/2011; kt.). Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas dėl pasikeitusių aplinkybių, atnaujinus procesą byloje, nebeturėjo reikalavimo teisės, t. y. negalėjo reikalauti pripažinti nuosavybės teises į statinius, kurių nuosavybės teisė jau buvo perleista trečiajam asmeniui D. K., nes, kaip nurodyta, atnaujinto proceso byloje buvo kartojamas procesas byloje, iškeltoje būtent pagal ieškovo, kuris liko tas pats, reikalavimus. Duomenų, kad ieškovas būtų atsisakęs pareikšto reikalavimo byloje nėra.

Teismo teisės, išnagrinėjus bylą, yra įtvirtintos CPK 371 straipsnyje. Būtent nurodytos procesinės normos (CPK 370 str. 4 d., 371 str.) apibrėžia teismo veiksmus ir jo teises atnaujinus bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas šių teisės normų reikalavimų nepažeidė. Tai, kad pagal ankstesnį teismo sprendimą yra atsiradusios tam tikros teisinės pasekmės, kyla sprendimo įvykdymo atgręžimo problema. CPK 373 straipsnyje numatyta, kad panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos, tačiau tokio prašymo byloje nebuvo pareikšta ir pirmosios instancijos teismas to nesprendė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimondas BuzelisNijolia IndreikienėNerijus Meilutis