- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-17-531/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00614-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- K. B., ir R
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo advokato I. Ruželės apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu:
- pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 9 mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, dirbti, o netekus darbo per 1 mėnesį nuo atleidimo iš darbo užsiregistruoti darbo biržoje ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
- pagal BK 138 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, dirbti, o netekus darbo per 1 mėnesį nuo atleidimo iš darbo užsiregistruoti darbo biržoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Šios bausmės vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. subendrintos jas apimant, ir K. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, dirbti, o netekus darbo per 1 mėnesį nuo atleidimo iš darbo užsiregistruoti darbo biržoje ir per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Be to, šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo K. B. priteista: Valstybinės ligonių kasoms – 785,34 Eur žalos atlyginimui, nukentėjusiajam R. M. – 123,44 Eur turtinei ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 750 Eur advokato pagalbai apmokėti.
Šiuo teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir R. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. B. nuteistas už tai, kad jis kartu su R. D. 2014 m. rugsėjo 13 d., laikotarpiu nuo 01.25 val. iki 01.30 val., viešoje vietoje, degalinės „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: R. D. kumščiu sudavė vieną kartą R. M. į petį, po to K. B. tyčia jį pargriovė ant žemės, tuo sukėlė nukentėjusiajam R. M. fizinį skausmą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus toje pačioje viešoje vietoje – degalinės teritorijoje 2014 m. rugsėjo 13 d. apie 01.31 val. K. B. tyčia koja vieną kartą įspirdamas bėgančiam nuo jo R. M. į kairės kojos kelio sritį, padarė R. M. kairio blauzdikaulio artimojo galo lūžį, kairio šeivikaulio artimojo trečdalio lūžį, kelio sąnario išorinio menisko plyšimą, t.y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą, o R. M. nuo smūgio į koją nugriuvus, tęsdami nusikalstamus veiksmus tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, veikdami bendrininkų grupėje, K. B. ir R. D., kojomis ir rankomis sudavė nenustatytą smūgių skaičių gulinčiam ant žemės R. M. į galvą, šonus, kojas ir rankas, tuo sukėlė nukentėjusiajam R. M. fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistojo K. B. gynėjas advokatas I. Ruželė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-09-15 nuosprendį ir jo ginamąjį K. B. išteisinti, esant būtinajai ginčiai ir nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, R. M. pareikštą civilinį ieškinį atmesti. Teigia, kad šis nuosprendis yra nepagristas ir neteisėtas. Mano, kad teismui nuosprendyje pakoregavus veikų padarymo būdą (nenurodant, kaip nukentėjusysis pargriautas) bei laiką, kurie BPK normų kontekste laikytini esminėmis kaltinimo turinio aplinkybėmis, padarytas esminis proceso pažeidimas, pasireiškęs teisės tiksliai žinoti kaltinimą ir nuo jo gintis apribojimu. Pažymi, kad teismas formaliai nurodęs apie padarinių atsiradimą, kaltinime nenurodė, kuo tai pasireiškė, taip neatskleidė visų būtinų šiuos nusikalstamos veikos sudėties elementų. Apeliantas skunde kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo. Nurodo, kad teismo konstatuotas faktas dėl skausmo sukėlimo K. B. viešoje vietoje pargriovus nukentėjusįjį yra formalus kaltinimo dalies perkėlimas į nuosprendį, neparemtas objektyvia bylos medžiaga. Be to, kyla pagrįstos abejonės, ar iš viso nukentėjusysis aptariamu momentu buvo apgriautas ir jei taip – kas tai padarė. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo parodymai prieštaringi, be to, jis nematė, kas iš kaltinamųjų jį pargriovė. Skunde pažymimas liudytojų V. M. ir M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų identiškumas, sakinių ir jų dalių pasikartojimas, kas rodo, kad tyrėja vienos apklausos pagrindu fiksavo ir kito liudytojo parodymus. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojai negalėjo pasakyti, kokiu būdu buvo pargriautas nukentėjusysis, o V. M. nurodė smurto vartojimo aplinkybes, kurių nenurodė net pats nukentėjusysis. Apelianto įsitikinimu, nėra objektyvių, neginčijamų, abejonių nekeliančių duomenų, kad K. B. tyčia apgriovė nukentėjusįjį ant žemės ir tuo sukėlė šiam fizinį skausmą, todėl jis dėl viešosios tvarkos pažeidimo išteisintinas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl būtinosios ginties nebuvimo ir teigia K. B. veikus būtinosios ginties sąlygomis. Teigia, kad teismas iškraipytai aprašė liudytojo E. S. parodymus ir nukreipia į pastarojo liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nurodo, kad po suduoto pirmo smūgio metaliniu prožektoriumi nukentėjusysis jį laikė rankoje užsimojęs, todėl K. B. buvo realus pagrindas manyti, kad smurto veiksmai prieš jo suklupusį ir apsiginti nebegalintį draugą R. D. vėl bus panaudoti. Šių realių, besitęsiančių grėsmių vedinas, K. B. puolė ginti draugą pargriaudamas nukentėjusįjį, grumiantis vėliau su juo, ko pasėkoje galėjo padaryti nustatytus nukentėjusiajam kūno sužalojimus. Apeliantas pažymi, kad nuo pargriauto nukentėjusiojo nuteistieji atsitraukė kai buvo eliminuotas realią grėsmę keliantis veiksnys – iš nukentėjusiojo rankos atimtas metalinis prožektorius, kuriuo prieš tai buvo sužalotas R. D., kuriuo mosikuojantis grėsmę kėlė ir vėliau nukentėjusysis iki jo atėmimo. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusiojo smurto veiksmai prožektoriumi buvo įvertinti baudžiamaisiais įstatymais ir pripažinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaip nusikalstami (2016-07-14 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis, b.b. Nr. 1-19-620/2016). Apelianto įsitikinimu, nesant nusikalstamiems aktyviems veiksmams, K. B. negali būti pripažintas kaltu.
Skunde taipogi teigiama, kad iš jo priteistas neturtinės žalos dydis per didelis ir turi būti sumažintas provokuojančio ar net nusikalstamo paties nukentėjusiojo elgesio, kai nukentėjusysis, būdamas neblaivus, aktyviai, ne vieną kartą pirmas prieina prie nuteistųjų grupelės asmenų, pirmas išprovokuoja tolimesnius veiksmus, lėmusius jo nesunkų sveikatos sužalojimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., ginčija savo kaltę bei įrodymų vertinimą, teigia apie procesinius pažeidimus, apelianto manymu, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą bei sąlygojančius išteisinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimą ir civilinio ieškinio atmetimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame teismo sprendime pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią byloje surinktų įrodymų analizę ir juose esančių nesutapimų vertinimą, padarė teisingą išvadą – pagrįstai ir teisėtai apeliantą K. B. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Apeliantas skunde iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotus faktus, tvirtindamas, jog inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tačiau šie jo argumentai, grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir subjektyviu apelianto interpretuojamos jų visumos vertinimu. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, bet tokie jo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu teisėjų kolegijos manymu, byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visiškai pakanka K. B. kaltei pagrįsti, o apeliacinio skundo teiginiai to nepaneigia. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Priežasčių konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nėra. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Kaip minėta, K. B. pripažintas kaltu dėl BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d. numatytų veikų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu vartojimą viešoje vietoje, padarant pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdant visuomenės rimtį ir pažeidžiant viešąją tvarką.
Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina ir apeliantas neginčija fakto, kad kaltinime nurodytoje viešoje vietoje ir nurodytu laiku prieš nukentėjusįjį R. M. buvo vartojamas fizinis smurtas, kurio pasekoje šiam ekspertizės aktu buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tam tikra apimtimi nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs tam tikrus smurtinius veiksmus neneigia ir nuteistasis K. B., tačiau tvirtina veikęs būtinosios ginties sąlygomis – gindamas draugą R. D..
Nors byloje esančiu įsiteisėjusiu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-07-14 nuosprendžiu (2 t., 169-176 b.l.) iš tiesų nustatyta, kad 2014-09-13 apie 1.30 val. R. M. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., teritorijoje, sudavė vieną smūgį R. D., šią nerevizuojamą aplinkybę vertinant šios nagrinėjamos bylos kontekste, ji nepatvirtina nuteistojo K. B. veikimo būtinosios ginties sąlygomis bei atitinkamai nepaneigia jo kaltės dėl inkriminuotų veiksmų.
Nuteistasis K. B., ginčydamas savo kaltę, teigia apie konflikto tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo priežastį bei nurodo R. M. kaip konflikto iniciatorių. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, neginčytinai patvirtinančių apelianto ir kito nuteistojo R. D. nurodytas aplinkybes dėl konflikto pradžios. Be to, net ir darant prielaidą apie tam tikrų nukentėjusiojo žodžių pasakymą nuteistiesiems iki šių fizinio smurto pavartojimo, neblaivaus nukentėjusiojo žodžių pasakymas, taip pat vieno smūgio sudavimas ir iškart po to sekęs atsitraukimas, neatliekant kitų aktyvių puolamojo pobūdžio veiksmų, nėra priežastis fizinio smurto vartojimui ir tokio elgesio nepateisina, atsakomybės už jį nešalina.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinkamai su teismų praktika, esant konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau.
Byloje esančiais nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp R. M. – iš vienos pusės ir K. B. bei R. D. – iš kitos pusės vyko konfliktas, prasidėjęs necenzūrinių žodžių vartojimo vieni kitų atžvilgiu forma bei vėliau peraugęs į fizinio smurto vartojimą.
Pagal nukentėjusiojo R. M. parodymus seka, kad R. D. sudavė smūgį jam į petį bei kartu su K. B. pargriovė jį, po to jam prožektoriumi sudavus smūgį R. D. ir norint pasitraukti iš tos vietos, K. B. spyrė jam į koją, dėl ko jis nugriuvo ir K. B. ėmė jį mušti rankomis ir kojomis, vėliau prie šių K. B. veiksmų prisijungė ir R. D.. Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino ir įvykio vietoje buvę liudytojai M. K., V. M., M. B.. Nors nuteistieji K. B. ir R. D. teigė, kad po prožektoriumi R. D. suduoto smūgio R. M. norėjo dar smūgiuoti, tą antrino ir nuteistųjų draugai J. J. ir E. S., kurių parodymai dėl jų draugystės ryšių vertintini kaip subjektyvūs bei nepatikimi, šias aplinkybes paneigė byloje nešališkais liudytojais laikytini M. K., V. M., M. B.. Pastarieji liudytojai nesiejami jokiais ryšiais su nuteistaisiais ar nukentėjusiuoju, jų parodymai nuoseklūs ir esminėse detalėse sutampantys, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Sutinkamai su liudytojų M. K., V. M., M. B. parodymais, priešingai nuteistųjų parodymams, be smūgio prožektoriumi R. D. R. M. jokių kitų aktyvių puolamojo pobūdžio veiksmų nuteistųjų atžvilgiu neatliko, kas rodo, jog K. B. nebuvo nuo ko gintis. Šie liudytojai parodė, kad būtent K. B. veiksmai R. M. atžvilgiu buvo aktyvūs, puolamojo, o ne ginamojo pobūdžio. Liudytojas M. K. parodė, kad K. B. kartu su kitu nuteistuoju R. D. vaikė nukentėjusįjį po degalinės teritoriją, K. B. R. M. pargriovė. Liudytojai V. M. ir M. B. taip pat parodė, kad K. B. kartu su R. D. puolė R. M.. Sutinkamai su V. M. parodymais, K. B. aktyviais veiksmais R. M. buvo du kartus pargriautas, po ko pastarajam esant pargriautam ir nedarant jokių puolimo veiksmų, K. B. tęsė aktyvius smurtinius veiksmus R. M. atžvilgiu.
Nors liudytojų M. K., V. M., M. B. parodymai dėl R. M. pargriovimo aplinkybių, smūgių sudavimo vietų nėra tikslūs ir vienodi, tačiau įvertinus įvykio laiką – nakties metas, taip pat skirtingas matomumo galimybes ir pan., nėra pagrindo šiuos parodymus laikyti nepatikimais. Pastarųjų liudytojų parodymai esminėse detalėse dėl nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto fakto ir puolamojo pobūdžio sutampa su nukentėjusiojo parodymais.
Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad R. M. be smūgio prožektoriumi R. D. atliko dar kokius aktyvius puolamojo pobūdžio veiksmus K. B. ar kito nuteistojo atžvilgiu, nuo kurių pastariesiems reikėjo gintis. Priešingai – byloje nustatyti tik aktyvūs smurtiniai nuteistųjų K. B. bei R. D. veiksmai suduodant smūgį stovinčiam, po to – smūgius gulinčiam ir nesipriešinančiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Todėl esamoje situacijoje, nesant jokiai grėsmei iš R. M. pusės, kaltinime nurodyti K. B. veiksmai pastarojo atžvilgiu vertintini kaip veiksmai, atlikti puolimo tikslais. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys neduoda pagrindo teigti, jog K. B. buvo būtinosios ginties situacijoje, kad jo smurtiniai veiksmai buvo socialiai vertingi ir nukreipti prieš pavojingą kėsinimąsi. Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo K. B. ir bendrininko R. D. veiksmų pavojingumą ir tyčios kryptingumą – sąmoningą veiksmą, skirtą sužaloti nukentėjusįjį. Konstatuotina, kad K. B. veikė suvokdamas atliekamų veiksmų pavojingumą ir dėl jo veiksmų galinčius atsirasti padarinius – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Nors K. B. nenumatė galinčio atsirasti konkretaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnio, tačiau smurtinių veiksmų pobūdis rodo, jog jį tenkino bet kokio laipsnio tokio pobūdžio padariniai. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji mušdami nukentėjusįjį veikė kartu, pritardami vienas kito vartotam fiziniam smurtui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad fizinio smurto vartojimo nukentėjusiojo atžvilgiu konstatavimas yra pakankamas daryti nekvestionuojamą išvadą apie fizinio skausmo minėtais veiksmais sukėlimą nukentėjusiajam. Tokio pobūdžio nuteistųjų elgesys, viešoje vietoje vartojant fizinį smurtą, laikytinas įžūliu, be to, jis sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, nes buvo sutrikdyta įvykį mačiusiųjų liudytojais byloje apklaustų asmenų teisė į poilsį, saugumą viešoje vietoje, bei sukėlė pastariesiems negatyvius išgyvenimus, todėl pagrįstai kvalifikuotas kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 str. 1 d.
Taipogi pažymėtina ir tai, kad kaltinime nurodyto įvykio metu nukentėjusiajam buvo padarytas ekspertizės aktu konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kairio blauzdikaulio artimojo galo lūžiu, kairio šeivikaulio artimo trečdalio lūžiu, kairio kelio sąnario išorinio menisko plyšimu. Ekspertizės akte nurodyta, kad šie sužalojimai padaryti galimai įspiriant ar panašiai ne mažiau vieno trauminio poveikio pasekoje. Tuo tarpu nukentėjusysis parodė, kad būtent po K. B. spyrio jam į kairę koją, po ko jis pargriuvo, pajuto labai didelį skausmą ir pats paeiti nebegalėjo. Nors po to nukentėjusiojo atžvilgiu dar buvo vartojamas fizinis smurtas tiek K. B., tiek kito nuteistojo R. D., tačiau R. M. neišskyrė jokio kito konkretaus kažkurio tai atlikto smūgio į ekspertizės akte nurodytą sužalotą koją. Įvertinus šiuos duomenis teisėjų kolegijai nėra abejonių, jog R. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą sąlygojusį sužalojimą padarė būtent R. B.. Kadangi BK 284 str. 1 d. neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo, šie padariniai V. B. teisingai papildomai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. sudėčių požymiai. Todėl K. B. veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti apeliantą iš šių nusikalstamų veikų nėra pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo K. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas atskirai ir galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo K. B. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Kaip matyti, už abi nusikalstamas veikas parinkta ir paskirta viena švelnesnių bausmės rūšių – laisvės apribojimas, kurios subendrintos palankiausiu apėmimo būdu. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga.
Iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo matyti, kad nesutinkama ir su civilinio ieškinio sprendimu, teigiant apie iš nuteistojo K. B. priteistą per didelį neturtinės žalos dydį. Tačiau teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo K. B. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog apylinkės teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, atsižvelgęs į kiekvieno nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdį, jų kaltę, kaltės formą, turtinę padėtį, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, įvertinęs nukentėjusiojo patirtą emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus ir kt., taip pat atsižvelgęs į CK 6.260 str. įtvirtintus kriterijus, nukentėjusiajam iš nuteistojo R. B. priteisė 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant CK 6.250 str. nuostatų bei laikantis teismų praktikos, jis neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir yra adekvatus padarytai žalai. Šios išvados nekeičia apelianto nurodomos aplinkybės dėl R. M. elgesio bei veiksmų, kurie tam tikra apimtimi įvertinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-07-14 nuosprendžiu, o likusia – šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu ir šia nutartimi, sutinkamai su kuo nėra pagrindo R. M. veiksmus laikyti provokuojančiais, sąlygojančiais neturtinės žalos iš K. B. sumažinimą.
Nesutikdamas su apylinkės teismo sprendimu apeliantas skunde tvirtina, kad teismui nuosprendyje pakoregavus veikų padarymo būdą (nenurodant, kaip nukentėjusysis pargriautas) bei laiką, padarytas esminis proceso pažeidimas, pasireiškęs teisės tiksliai žinoti kaltinimą ir nuo jo gintis apribojimu. Tačiau tokie nuteistojo gynėjo teiginiai yra nepagrįsti ir vertintini kaip deklaratyvūs.
Teismų praktikoje pasitaiko, kad kaltinamajame akte nedetalizuoti nusikaltimo darymo laikas, vieta, kai kurios kitos faktinės aplinkybės, bet tai nelaikoma absoliučia kliūtimi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma nustatyti daugiau ar mažiau tikslų nusikaltimo padarymo laiką ar kitas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodyto laiko patikslinimas kelių minučių intervale bei nenurodymas nukentėjusiojo pargriovimo pirmajame kaltinimo epizode konkretaus būdo (jį pašalinant) nesuponuoja išvados dėl kaltinimo neaiškumo ir apsunkimo gintis nuo jo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau nurodytas laiko patikslinimas kaltinime nesukelia abejonių dėl paties įvykio identifikavimo, o smurtinių veiksmų atlikimo pobūdis nekeičia kaltinimo apimties ir nėra K. B. inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos būtinasis sudėties elementas. Beje, pirmosios instancijos teismo sprendimas, nerandant tai pagrindžiančių neabejotinų įrodymų, pašalinti iš kaltinimo kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę dėl nukentėjusiojo pargriovimo būdo pirmajame veikos epizode, atitinka teismų praktikoje formuluojamas taisykles (kasacinė nutartis Nr. 2K-1-696/2016).
Įvertinus šias aplinkybes, taip pat atlikus nuosprendyje suformuluoto kaltinimo analizę, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo konstatuoti apelianto skunde nurodomą esminį BPK pažeidimą surašant nuosprendį. Be to, apelianto paminėtas kaltinimo patikslinimas netrukdė teisėjų kolegijai įvertinti apylinkės teismo sprendimo K. B. inkriminuotų nusikaltimų požiūriu.
Skunde teigiama apie liudytojų V. M. ir M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų galimai netinkamą užfiksavimą dėl jų identiškumo. Tačiau ši apelianto subjektyviai vertinama aplinkybė nesudaro pagrindo minėtų liudytojų parodymus laikyti nepatikimais, nes jie laikantis BPK tvarkos buvo apklausti teisme, kur davė esminėse detalėse su ikiteisminio tyrimo metu duotais sutampančius parodymus. Apeliantas skunde taipogi kritikuoja apylinkės teismo atliktą liudytojo E. S. parodymų tyrimą bei vertinimą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismą tai atlikus netinkamai.
Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant nuteistojo K. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta, o deklaratyvūs bei subjektyvūs nuteistojo gynėjo skundo teiginiai priešingos išvados nepatvirtina.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-10-05 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo K. B. gynėjo advokato I. Ruželės apeliacinį skundą atmesti.