Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-07 · Administracinė byla Nr. I-2250-821/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-07
Bylos Nr.
I-2250-821/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00500-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
I. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2250-821/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00500-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,sekretoriaujant Martai Prokopovič,dalyvaujant atsakovės atstovui V. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – Areštinė), priteisti 1000 Eur neturtinei žalai už netinkamas laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2018-08-01 iki 2018-10-31 atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2, 8) nurodė, kad suėmimo laikotarpiu kamerose Nr. 7–14 jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui kameroje turintis teikti plotas, taip pat privatumas sanitariniame mazge, nes sanitarinis mazgas, pareiškėjo manymu, nuo likusio kameros ploto atskirtas žemesne nei 1,3 m aukščio sienele. Kameros langai su grotomis, kurios aptrauktos smulkiu tinklu, langų stiklai purvini, todėl šviesos patekimas labai prastas, ventiliacijos nėra. Čiužiniai ir pagalvės per ploni, todėl skaudėdavo šonus. Atvykus į Areštinę pastato prieigose kratos atliekamos nežmoniškomis sąlygomis – žiemos ar rudens metu šalta, liepiama išsirengti nuogai, nesuteikiama teisė nusiprausti duše, taip pat nebuvo vedamas pasivaikščioti. Be to, pareiškėjas teigia turėjęs žandikaulio traumą (lūžį), todėl negalėjo kramtyti maisto, teko badauti, nes pareigūnai atsisakė trinti maistą, o medikė nesuteikė pagalbos dėl skausmo.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu (b. l. 14–16) pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018-09-20 12.30 val. iki 2018-09-21 10.22 val. kameroje Nr. 7 (plotas 27,6 kv. m) su dar 4 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018-10-22 16.12 val. iki 2018-10-23 13.25 val. kameroje Nr. 9 (plotas 20 kv. m) su dar 3 asmenimis, laikotarpiu nuo 2018-10-30 14.15 val. iki 2018-10-31 14.24 val. kameroje Nr. 7 (plotas 27.6 kv. m) su dar 4 asmenimis. Teigia, kad kiekvieno priėmimo į Areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų ir jo buvimo Areštinėje laikotarpiu, skundų ar prašymų dėl laikymo areštinėje sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės ar netinkamų sąlygų neužfiksuota.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Pažymėjo, kad Areštinės kameros atitinka nustatytas higienos normas ir teisės aktų reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Areštinėje laikotarpiu nuo 2018-08-01 iki 2018-10-31 (toliau – ir ginčo laikotarpis) atlyginimo,

Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. l. 18–19) nustatyta, kad pareiškėjas į Areštinę uždarytas 2018-09-20 12.30 val., išleistas iš jos 2018-09-21 10.22 val. Areštinė nurodo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su dar 4 asmenimis kameroje Nr. 7, kurios plotas 27,6 kv. m. Taigi minėtoje kameroje pareiškėjui teko 5,52 kv. m. Antrą kartą ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Areštinę uždarytas 2018-10-22 16.12 val., išleistas 2018-10-23 13.25 val. (b. l. ). Šį laiką pareiškėjas

buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurios plotas 20 kv. m, su dar 3 asmenimis. Taigi minėtoje kameroje pareiškėjui teko 5 kv. m. Trečią kartą pareiškėjas į Areštinę uždarytas 2018-10-30 14.15 val., išleistas 2018-10-31 14.24 val. Šį laiką pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7 (plotas 27.6 kv. m) su dar 4 asmenimis. Taigi minėtoje kameroje pareiškėjui teko 5,52 kv. m.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (toliau – Taisyklės),

58 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje praleido 3 paras, iš jų: dvi paras kameroje Nr. 7, kurioje pareiškėjui teko 5,52 kv. m, ir vieną parą praleido kameroje Nr. 9, kurioje pareiškėjui teko 5 kv. m. Taigi pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes minėtose kamerose jam teko ne mažiau kaip 5 kv. m, kaip to ir reikalauja Taisyklių 58 punktas. Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą minimalaus kameroje tenkančio ploto aspektu nėra pagrindo.

Dėl privatumo užtikrinimo

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, nes sanitarinis mazgas, pareiškėjo manymu, nuo likusio kameros ploto atskirtas žemesne nei 1,3 m aukščio sienele.

Pažymėtina, kad ginčo metu galiojusi ir dabar galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. V-908 „Dėl patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015), sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Jie buvo nustatyti anksčiau galiojusioje (iki 2015-11-01) Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau HN 37:2009). HN 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai: policijos areštinės kameroje sanitarinis mazgas privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema. Pagal ginčo metu galiojusios HN 134:2015 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų nustatyta, kad Areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitinka galiojusios HN 37:2009 20 punkto nuostatas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į minėtą EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele iki ginčo laikotarpio buvo laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, o ginčo metu galiojusios HN 134:2015 reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumatė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017).

Nagrinėjamu atveju iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų kamerų Nr. 7 ir Nr. 9 fotonuotraukų (b. l. 41–45) matyti, kad sanitarinių mazgų įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, jie nuo likusio kameros ploto atskirti tik sienele. Įvertinus šias aplinkybes taip pat tai, kad minėtose kamerose pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 3–4 asmenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas jautėsi laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, kurios, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad konstatuotinas pareiškėjo privatumo pažeidimas galimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, yra pagrindas pripažinti, kad neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui buvo padaryta žala.

Dėl higienos normų ir inventoriaus

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, nes kamerose nėra ventiliacijos, prastas apšvietimas, pagalvės ir čiužiniai prastos kokybės (per ploni).

Ginčo metu galiojusios HN 134:2015 17 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pagal į bylą pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) patikrinimo aktus (b. l. 20–29), nustatyta, kad Areštinėje gyvenamųjų patalpų vėdinimui įrengta mechaninė vėdinimo sistema, kas atitinka HN 134:2015 147 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. NSCV 2017-12-14 patikrinimo akte (b. l. 22) nurodyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 7 buvo 211 lx, kas atitinka reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Areštinės administraciją su skundais dėl netinkamų higienos normų laikymosi ar prašymais pašalinti higienos normų pažeidimus. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos čiužinių ir pagalvių kokybės nepagrįsti jokiais į bylą pateiktais įrodymais, be to nekonkretizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir ventiliacijos nebuvimo bei netinkamos minkštojo inventoriaus kokybės atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl teisės pasivaikščioti, nusiprausti ir kratų atlikimo

Pareiškėjas skunde teigia, kad atvykus į Areštinę pastato prieigose kratos atliekamos nežmoniškomis sąlygomis – žiemos ar rudens metu šalta, liepiama išsirengti nuogai, nesuteikiama teisė nusiprausti duše, taip pat nebuvo vedamas pasivaikščioti.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2017-12-08) (toliau – ir Instrukcija), 151 punkte įtvirtinta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – suimtojo arba nuteistojo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktų daiktų. Instrukcijos 152 punkte nurodyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 153 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Kratą atliekantis pareigūnas, kratą atlieka nuosekliai, apčiupinėdamas suimtojo (nuteistojo) kūną iš viršaus į apačią, o paskui apsukus nuteistąjį, iš apačios į viršų. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu (37 priedas) priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad, atliekant asmenų kratas, turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos asmens apžiūros ir kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas argumentas, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais. Pareiškėjas skunde tik nurodė, kad jam reikėjo išsirengti nuogai ir stovėti ant betoninių grindų basam. Išsamiau teiginių dėl jo apžiūros nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į vertinamą laikotarpį įvyko pareiškėjo ir jo daiktų apžiūros, kurių nustatytų kratos ir pažiūros reikalavimų buvo nesilaikoma, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjui asmeniškai tai sukėlė. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiga pakankamai detalizuoti skundo pagrindą sudarančias faktines aplinkybes priklauso būtent pareiškėjui. Teismas vertina, kad atsakovės atstovui kiltų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Nagrinėjant bylą, nenustatyta duomenų, kad Areštinėje atliekant asmens ir jo daiktų apžiūras, būtų tyčiojamasi iš asmenų ar jų daiktų, taip siekiant asmenis pažeminti, pareigūnų reikalavimas išsirengti yra pagrįstas minėtu teisės aktu. Šiuo atveju pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant į Areštinę pareiškėjo apžiūros ir kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tvarką. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šioje dalyje pareiškėjas remiasi iš esmės deklaratyviais teiginiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti Areštinės neteisėtų veiksmų faktą.

Teisė pasinaudoti dušu reglamentuota HN 134:2015 ir Taisyklėse. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Taisyklių 59 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantams turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu. Apie areštanto išvedimą pasinaudoti dušu pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas duomenų, kaip yra vykdomas tik atvykusių į areštinę asmenų švarinimas nepateikė. NVSC, įvertinęs areštinėje asmenų laikymo sąlygas, yra konstatavęs, kad Areštinėje laikomiems asmenims yra sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, Areštinėje laikomi asmenys nusiprasti į dušą vedami šeštadieniais, t. y. vieną kartą per savaitę. (b. l. 26). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Areštinę buvo atvykęs 3 kartus ir Areštinėje bendrai praleido 3 paras (po parą kiekvieną kartą): 2018-09-20 – 2018-09-21 (ketvirtadienį – penktadienį), 2018-10-22 – 2018-10-23 (pirmadienį – antradienį), 2018-10-30 – 2018-10-31 (antradienį – trečiadienį). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atvykęs būtų išreiškęs pageidavimą pasinaudoti dušu, o Areštinės pareigūnai būtų atsisakę jį tenkinti. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjui būtų nesudaryta galimybė savo asmens higiena pasirūpinti pačiam areštinės kameroje, nes areštinėse laikomų asmenų kasdieniniam švarinimuisi (prausimuisi) yra skirta būtent sanitariniame mazge įrengta praustuvė. Esant nurodytoms aplinkybėms ir byloje nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasirūpinti savo asmens higiena, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, vertinami kaip deklaratyvūs, nepatvirtinantys neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore.

Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 dalis). Taisyklių 38 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų (Taisyklių 39 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, kaip organizuojami pasivaikščiojimai Areštinėje, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjo teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą jo buvimo Areštinėje laikotarpiu nebuvo įgyvendinta. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėju, todėl tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus Areštinės veiksmus pareiškėjo teisės pasivaikščioti pažeidimo aspektu.

Dėl maitinimo

Pareiškėjas skunde nurodo turėjęs žandikaulio traumą (lūžį), dėl šios priežasties negalėjo kramtyti maisto, todėl teko badauti, nes pareigūnai atsisakė trinti maistą, o medikė nesuteikė pagalbos dėl skausmo.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai.

Remiantis į bylą pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 66–87) esančiais įrašais, pareiškėjui 2016 m. buvo lūžęs kairės pusės apatinis žandikaulis, tačiau peržiūrėjus pateiktus sveikatos istorijos išrašus, nenustatyta, kad pareiškėjui jo buvimo Areštinėje metu būtų pateikta gydytojo rekomendacija dėl pareiškėjui teikiamo maisto trynimo. Į bylą pateiktose pareiškėjo asmens kortelės išrašuose (b. l. 18 – 19) užfiksuota priešingai – skundų sveikata neturi, bendra būklė gera, sąmonė aiški, teisingo elgesio, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimų nerasta. Byloje nesant duomenų, o ir pačiam pareiškėjui nenurodžius, kad jam būtų buvęs nustatytas specialus pagal gydytojų išvadas maitinimas (maistą patiekti susmulkintą, sutrintą), taip pat esant įrodymams, kad pareiškėjas sveikatos nusiskundimų buvimo Areštinėje metu neturėjo, jo skundo teiginiai dėl badavimo, skausmo, pareigūnų atsisakymo trinti maistą atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Areštinės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas jau nustatė, kad Areštinė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, susijusių su pareiškėjo teisės pasivaikščioti įgyvendinimu (3 dienas) ir neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (3 dienas), todėl šiuo atveju konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 1000 Eur suma. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į atvejų, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (3 dienos) ir nesuteikta teisė į vienos valandos į dieną pasivaikščiojimą gryname ore, skaičių, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 20 Eur.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, 20 Eur (dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už pareiškėjo teisės pasivaikščioti pažeidimą ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą laikotarpiais nuo 2018-09-20 iki 2018-09-21, nuo 2018-10-22 iki 2018-10-23 ir laikotarpiu nuo 2018-10-30 iki 2018-10-31.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė