Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-07 · Administracinė byla Nr. I-1948-426/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-07
Bylos Nr.
I-1948-426/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1948-426/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04973-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. (V.) M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

V. M. skunde (b. l. 1–2) prašo teismo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodė, jog 2015 m. lapkričio mėnesį atvyko į Lukiškių TI-K, kuriame dažnai buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų, kadangi nebuvo užtikrinamas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui. Perpildytose kamerose tekdavo išbūti ir Lukiškių TI-K dirbant ūkio darbus, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki lapkričio mėnesio. Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 128 straipsnio 1 dalį, dirbo po 8 val. per dieną ir dar tekdavo dirbti viršvalandžius pagal BVK 134 straipsnį. Pareiškėjas tvirtina, kad neturėjo poilsio dienų, dirbo nuolat, savaitgaliais, švenčių dienomis, dėl ko buvo žeminamas orumas.

Pareiškėjas aiškina, jog būnant Lukiškių TI-K, nebuvo leidžiama dalyvauti ŽIV/AIDS prevencijos programose bei pozityvaus užimtumo priemonių programose. Taip pat nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. naudojantis tualetu būdavo stebimas pareigūnų ir kitų kartu laikomų asmenų.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, mano, jog keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime (b. l. 7–18) prašo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą įstaigoje nuo 2015-11-06 iki 2016-12-27.

Nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymi, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954. Atsakovas pažymi, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų.

Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsakovas pažymi, jog pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Reikalingas inventorius išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti.

Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas tvirtina, jog pareiškėjas nurodė, jog faktiškai dirbo daug kitų darbų, nesusijusių su tiesioginėmis darbo funkcijomis, dirbo be išeiginių, poilsio ir švenčių dienomis, viršijant įstatymo nustatytą darbo dienos trukmę ir pan., tačiau nepateikė į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas laiko nepagrįstu bei traktuoja kaip nesąžiningą noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, jog nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn. Lukiškių TI–K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje Higienos normos reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normas.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 m² plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog sanitarinis mazgas su klozetu užima 0,56 m². Pripažintina, kad nacionalinėje teisėje Įsakymu nustatytas 3,6 m² minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, atskaičiavus 0,56 m² kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis, nei minėtame Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime įvardintas 3 m² minimalus ploto normatyvas vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimų prasme. Todėl, vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, teismas vadovaujasi Įsakymu nustatytu 3,6 m² minimalaus ploto, tenkančio vienam tardymo izoliatoriuje laikomam asmeniui, reikalavimu.

Pareiškėjas neginčija Lukiškių TI–K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus (b. l. 7–9). Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 8 dienas, kai vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto (14.5 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, jog šioje dalyje skundas iš esmės pagrįstas, o atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo.

Skunde tvirtina, jog Lukiškių TI-K dirbo ūkio darbus nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki lapkričio mėn., dirbo 8 val. per dieną ir dar tekdavo dirbti viršvalandžius. Pareiškėjas iš esmės šioje dalyje atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus kildina iš to, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsnio 1 dalyje numatyti nemokami darbai turėtų būti laikomi viršvalandžiais BVK 128 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

BVK 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (BVK 134 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną (BVK 134 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog BVK atriboja mokamus darbus nuo nemokamų ir tuo pačiu jiems kelia skirtingus reikalavimus. Atitinkamai BVK 134 straipsnyje numatytas nemokamas darbas taikomas nepriklausomai, ar pareiškėjas dirbo apmokamą darbą, ar ne. Be to, BVK 134 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtina pareiškėjo pareiga atlikti nemokamus darbus jo nedarbo metu. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Be to, pareiškėjas tvirtina, jog jam nebuvo leidžiama dalyvauti ŽIV/AIDS prevencijos programose bei pozityvaus užimtumo priemonių programose.

Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-05-12 tarnybinis pranešimas Nr. 24-3007 (b. l. 101–102) patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą buvo skatinamas dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, tačiau iniciatyvos nerodė. 2016-08-12 teisinio ir socialinio švietimo programoje buvo skaitoma paskaita apie ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevenciją bei demonstruojamos skaidrės, tačiau pareiškėjas juose nepasirodė. Pareiškėjas praleido užsiėmimus vykusius 2016-08-19, 2016-09-02, 2016-09-09, 2016-09-16, 2016-09-23. Be to, buvo kviestas atvykti paklausyti 2016-09-23 ir 2016-10-07 paklausyti paskaitų apie ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevenciją. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos galimybės dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei dalyje ir dalyvavo (b. l. 107–108). Minėti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kitose programose nedalyvavo ne dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o dėl paties nenoro jose dalyvauti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Ištyrus bylos rašytinę medžiagą, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas iš esmės yra pagrįsti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažįsta, kad jis pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 3 000 Eur piniginė kompensacija yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pastoviai nebuvo sekcijoje, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 3,54 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,54 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 3,54 Eur už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 str. nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. (V.) M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. (V.) M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė