Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01864-2022-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.1.14.8.9; 3.6.3.5

2023 m. vasario 9 d.

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „North Transport“ atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „North Transport“ ieškinį atsakovei DFDS Logistics Helsingborg AB dėl nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „North Transport“ 2022 m. gruodžio 30 d. pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės DFDS Logistics Helsingborg AB 17 322,77 Eur nuostolių atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartimi ieškinį atsisakyta priimti.

Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs dėl tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarčių, atitinkančių Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. krovinys buvo vežamas kelių transporto priemonėmis, krovinys buvo vežamas iš Norvegijos į Lietuvą, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų valstybių teritorijose ir minėtos valstybės yra CMR konvencijos narės. Ieškovė (vežėja) prašo priteisti iš atsakovės nuostolius dėl Švedijos muitinės priimto sprendimo dėl 154 507 SEK muitų ir mokesčių išieškojimo.

Teismas, įvertinęs CMR važtaraščio turinį, nustatė, kad krovinio siuntėja yra Norwell AS, o vežėja N & K Spedition Norge (ieškinyje nurodytas naujas pavadinimas – DFDS Logistics Helsingborg AB), krovinio gavėja – UAB „Vičiūnai ir Partneriai“. Iš vežimo dokumento (CMR važtaraščio) matyti, kad sudarytas susitarimas su ieškove UAB „North Transport“, krovinys ieškovei (vežėjai) pervežimui buvo pateiktas Terminal 1 AS sandėlyje, esančiame Skedsmokorset, Norvegijoje. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju buvo sudaryta viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio požiūriu, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos.

Teismas nurodė, kad šiuo atsakovė ir ieškovė laikytinos krovinio vežėjomis CMR konvencijos požiūriu. Kai krovinį veža ne tiesiogiai su užsakovu (ar krovinio gavėju) sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančio vežėjo už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai užsakovui tampa atsakingas ir faktiškai krovinį gabenęs vežėjas, pagal CMR važtaraštį įsipareigojęs vežti krovinį savo vardu ir rizika. Atitinkamai, vežėjas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtų sumų (nagrinėjamu atveju – muitų ir mokesčių) kompensacijos bei kitų išlaidų (CMR konvencijos 37 straipsnis).

Teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalį regresinį ieškinį vežėjas gali pareikšti šalies, kurioje kitas vežėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis, teismui. Kadangi šiuo atveju atsakovė Lietuvoje neturi savo būstinės ar filialo arba agentūros, per kurią buvo sudaryta vežimo sutartis, teismas konstatavo, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti susitariančios vežėjos (ieškovės) regresinio ieškinio, pareikšto kitai vežėjai (atsakovei). Nustatęs, kad ši byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, teismas ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė UAB „North Transport“ (apeliantė) prašo Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš naujo – nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti bei ieškinį priimti, taip pat prašo pašalinti skundžiamos nutarties 9 punktą, kuriuo konstatuotas vienintelės vežimo sutarties santykių buvimo faktas.

Nurodo, jog neginčija, kad šalis siejo tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu už atlygį santykiai, kuriuos reglamentuoja CMR Konvencija, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje kilo dviejų vežėjų regresinis ginčas. Priešingai, nurodo, kad pareiškė ieškinį atsakovei kaip užsakovei – susitariančiajai siuntėjai, kuriai pagal CMR Konvencijos 11 straipsnį teko pareiga iki krovinio perdavimo vežėjai prie važtaraščio pridėti visus reikalingus dokumentus ir suteikti vežėjai visapusišką informaciją, reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti. Kadangi atsakovė šią pareigą įvykdė netinkamai, Švedijos muitinė iš ieškovės nusprendė išieškoti muitus ir mokesčius, dėl to kilo šalių ginčas ir kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Byloje nėra nagrinėjamas regresinis vežėjų tarpusavio ieškinys.

Nurodo, kad 2021 m. rugsėjo 29 d. šalys susitarė dėl krovinio vežimo kelių transportu tarptautiniu maršrutu Norvegija – Lietuva už 1 500 Eur vežimo užmokestį. Šiame susitarime, atsakovė veikė kaip siuntėja, įsipareigojusi pateikti krovinį vežėjai pervežimui Terminal 1 AS sandėlyje, esančiame Skedsmokorset, Norvegijoje ir sumokėti vežimo užmokestį, o ieškovė įsipareigojo krovinį pristatyti gavėjai UAB „Vičiūnai ir partneriai“, esančiai Plungėje. 2021 m. spalio 2 d. krovinys buvo pristatytas bei perduotas gavėjai.

Nurodo, kad CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalis numato, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Krovinys pagal šalių susitarimą buvo gabenamas maršrutu Norvegija – Lietuva, todėl pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktą pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikos, kurioje yra krovinio pristatymo vieta, teismą.

Pažymi, kad aiškinant CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 2 dalies taikymą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Konvencijoje numatyto teismingumo ir sutartinio teismingumo pasirinkimas yra papildomas, t. y. kreiptis į teismą numatytos krovinio pristatymo vietos valstybėje galima net tuo atveju, jei šalys būtų susitarusios dėl jurisdikcijos.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir pernelyg anksti, neištyręs bylai svarbių įrodymų ir neįtraukęs į bylą atsakovės sprendė dėl šalių tarpusavio materialinių santykių turinio pasisakydamas, kad „šiuo atveju buvo sudaryta viena vežimo sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio požiūriu, todėl ginčui taikytinos CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos“. Mano, kad šiame ginčo etape teismas, neišnagrinėjęs ginčo iš esmės, neturėjo pagrindo konstatuoti vienintelės vežimo sutarties buvimą ir spręsti dėl CMR Konvencijos VI skyriaus nuostatų taikymo. Be to, ir vienintelės vežimo sutarties santykių atveju ieškovė gali kreiptis į teismus valstybėse, į kurias nukreipia CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktai.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas, nesudaręs galimybės atsakovei prieštarauti, teikti įrodymus, atsikirsti ir pan., pasisakė dėl į bylą kol kas neįtraukto asmens – atsakovės, teisių ir pareigų, net neinformavo jos apie priimtą nutartį. Be to, teismas negalėjo tirti prie ieškinio pridėtų įrodymų, kurių dauguma surašyti ne lietuvių kalba, o pašalinti trūkumų teismas neįpareigojo. Mano, kad ieškinio priėmimo klausimą spręsdamas iš naujo teismas turėtų nustatyti terminą trūkumams pašalinti ir tik po to spręsti ieškinio priėmimo klausimą.

Nurodo, kad kvalifikuojant ginčo santykius kaip vienintelę vežimo sutartį ir siekiant CMR Konvencijos VI skyriaus nuostatų taikymo, būtina nustatyti pirmojo vežėjo ir jo kliento santykių turinį ir spręsti, ar to susitarimo pagrindu kiti vėliau sudaryti susitarimai atitinka vienintelės vežimo sutarties kriterijus. Šiuo atveju nėra žinomas atsakovės klientas, nėra žinoma atsakovės ir jos kliento teisių ir pareigų apimtis, kuri turi esminę reikšmę konstatuojant vienintelės vežimo sutarties santykius. Dėl to teigia, kad skundžiamos nutarties 9 punkto nuostata šalintina iš skundžiamos nutarties turinio. Kita vertus, kaip minėta, net jei teismas teisėtai ir pagrįstai būtų konstatavęs, kad šalis sieja vienintelės vežimo sutarties santykiai, ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams tai nekeistų ir ginčas vis tiek būtų teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

Pažymi, kad CMR Konvencijos 39 straipsniu 2 dalis nustato jurisdikcijos taisykles regresiniams ieškiniams, kuriuos keli paeiliui vežime dalyvavę vežėjai reiškia vienas kitam po to, kai vienas jų atlygino nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus. Todėl sąlyga šios Konvencijos nuostatos taikymui yra tai, kad iki kreipimosi į teismą, ieškovė turi būti atlyginusi nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus ir tuo pagrindu reikštų regresinį ieškinį. Tokios situacijos byloje nagrinėjamu atveju nėra ir ieškovė reiškia ieškinį ne regreso pagrindu, prieš tai atlyginusi krovinio siuntėjo ar kito vežėjo nuostolius, bet atsakovei kaip susitariančiam siuntėjui tuo pagrindu, kad vežėjui buvo pateikti netinkami krovinį lydintys dokumentai ir nesuteikta reikalinga informacija vežimo metu reikalingiems muitinės formalumams atlikti (CMR Konvencijos 11 straipsnis).

Pažymi, kad CMR Konvencijos 39 straipsnio 2 dalis nustato, kad regresinis ieškinys gali būti reiškiamas teismui toje valstybėje, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi buveinę, todėl net ir regresinio ieškinio atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė yra vežime dalyvavusios vežėjos, ir, kadangi aptariama Konvencijos formuluotė nustato, kad ieškiniai vežėjų daugėto atveju yra teismingi teismams valstybėse, kuriose bent vienas iš vežėjų, turi buveinę, akivaizdu, kad ieškinys neabejotinai yra teismingas Lietuvos Respublikos teismui. Pažymi ir tai, kad nurodyto straipsnio 2 dalies formuluotė nėra imperatyvi ir eliminuojanti kitas teismingumo galimybes, ji nustato tik galimybę, t. y. kad ieškinys gali būti reiškiamas valstybėje, kurioje vienas iš vežėjų turi buveinę. Taigi, kaip minėta, net ir vertinant, kad šalis sieja vienintelės vežimo sutarties santykiai ir ieškovei turint buveinę Lietuvoje, ginčas būtų teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal ieškovės, kaip vieno iš vežime dalyvavusių vežėjų, buveinės vietą, arba krovinio pristatymo vietą nepriklausomai nuo to, kad atsakovė buveinės Lietuvoje neturi.

Mano, kad nustačius, jog ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, taikytina CPK 30 straipsnio 9 dalis, kuri numato, kad ieškinys dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiamas pagal sutarties įvykdymo vietą. Vežimo sutarties atveju, sutarties įvykdymo vieta yra krovinio pristatymo vieta, šiuo atveju – Plungė, todėl ieškinys pagal nacionalinio teismingumo taisykles buvo pareikštas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, pagrįstumo ir teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, iš esmės sutinka su jame išdėstytais argumentais.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tokios teisės įgyvendinimas, be kita ko, lemia, kad asmuo su atitinkamu reikalavimu gali kreiptis tik į tą teismą, kuris yra kompetentingas nagrinėti jo inicijuojamą ginčą. Nagrinėdamas bylą su tarptautiniu elementu teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teismo pareigą savo iniciatyva spręsti tarptautinio teismingumo klausimą lemia CPK 782 straipsnio nuostatos. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką (reikalavimą). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021).

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas yra kilęs iš tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarčių, atitinkančių Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatas, teisinių santykių. CMR konvencijoje jurisdikcijos taisyklės reglamentuotos šios konvencijos 31 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti šie teismai: 1) šalių susitarimu pasirinktas teismas; 2) atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) teismas (a punktas); 3) krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismas (b punktas); 4) krovinio pristatymo vietos valstybės teismas (b punktas). Į kitus teismus kreiptis yra negalima. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus.

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad 2021 m. rugsėjo 29 d. su atsakove susitarė dėl krovinio vežimo kelių transportu tarptautiniu maršrutu Norvegija – Lietuva (užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)) už 1 500 Eur vežimo užmokestį. Ieškovė nurodo, kad atsakovė veikė kaip krovinio siuntėja, įsipareigojusi pateikti sandėlyje Norvegijoje esantį krovinį vežėjai (ieškovei) pervežimui ir sumokėti vežimo užmokestį, o ieškovė įsipareigojo atsakovės pasiūlytą krovinį pristatyti gavėjai UAB „Vičiūnai ir partneriai“, esančiai Plungėje, Lietuvos Respublikoje. Ieškovė ieškinį grindžia CMR Konvencijos 11 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, bei to paties straipsnio 2 dalimi, pagal kurią siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas. Ieškovė nurodo, kad po krovinio pristatymo paaiškėjo, jog dėl atsakovės ir / ar jos pasitelktų asmenų klaidos ieškovei (t. y. vežėjai) buvo pateikti netinkami (kito krovinio) dokumentai – kito krovinio importo deklaracija, dėl to importo procedūra buvo įforminta kitoms prekėms. Neįforminus importo procedūros ieškovės gabentoms prekėms Švedijos muitinė priėmė sprendimą dėl 154 507 SEK muitų ir mokesčių išieškojimo iš ieškovės.

Iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir vertindamas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėjamu atveju, konstatavo, kad ne tik ieškovė, bet ir atsakovė CMR konvencijos požiūriu laikytinos krovinio vežėjomis pagal sudarytą vieną vežimo sutartį (CMR konvencijos 34 straipsnis), todėl ieškovė reiškia regresinį ieškinį atsakovei (CMR konvencijos 37 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tokiu atveju pagal CMR Konvencijos 39 straipsnio 2 dalį vežėjas, norintis pareikšti regresinį ieškinį, gali pareikšti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis. Tas pats ieškinys gali būti pareikštas visiems vežėjams, dalyvavusiems vežime. Teismas nurodė, kad atsakovė Lietuvoje neturi savo būstinės ar filialo arba agentūros, per kurią buvo sudaryta vežimo sutartis, todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti susitariančios vežėjos (ieškovės) regresinio ieškinio, pareikšto kitai vežėjai (atsakovei).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar turi Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėjamu atveju, ginčijamoje nutartyje iš esmės pakeitė ieškovės reiškiamo ieškinio pagrindą ir dalyką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo kitaip traktuoti šalių santykius ir ieškovės reikalavimą nei nurodyta ieškinyje. Pažymėtina, jog ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio dalykas (lot. petitum) – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 24 punktas). Tuo tarpu kvalifikuoti teisinius santykius yra teismo pareiga, tačiau teismas gali tą padaryti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, bet ne ieškinio priėmimo stadijoje, kai dar nėra žinoma atsakovo pozicija, neištirti byloje esantys įrodymai ir neišanalizuoti šalių argumentai. Pažymėtina, kad apeliantė atskirąjame skunde neigia egzistavus vieną vežimo sutartį CMR Konvencijos 34 straipsnio požiūriu, taip pat teigia, kad atsakovė buvo krovinio siuntėja, o ne vežėja, be to, nurodo, kad neturi teisinio pagrindo reikšti regresinį ieškinį, nes nėra sumokėjusi Švedijos muitinės priskaičiuotų mokesčių.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė Lietuvos Respublikoje neturi buveinės, filialo ar agentūros, per kurią sudaryta vežimo sutartis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškovės suformuluoto reikalavimo priėmimo (jurisdikcijos) klausimą šioje proceso stadijoje aktualios CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punkto taisyklės, t. y. visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, reikalavimas gali būti reiškiamas valstybės, kurios teritorijoje yra numatyta krovinio pristatymo vieta, teisme. Būtent šia teise ieškovė ir naudojasi. Kadangi ginčo krovinys buvo vežamas į Lietuvos Respubliką, šios valstybės teismas, remdamasis CPK Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktu, turėjo teisę prisiimti jurisdikciją nagrinėjamu atveju prieš buveinės Lietuvos Respublikoje neturinčią atsakovę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio priėmimo stadija pasižymi tuo, kad jos metu teismas turi tik vienos šalies kreipimąsi į teismą, dėl to šioje proceso stadijoje kartais sudėtinga tiksliai išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su ieškinio priėmimu. Šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės kilusių klausimų išsiaiškinti su atsakovu, nes jo dar objektyviai (neiškėlus bylos) neegzistuoja, t. y. dar nepradeda veikti esminis civilinį procesą apibūdinantis principas – audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Tai sąlygoja, kad tik esant akivaizdiems įstatyminiams pagrindams, o ne abejonėms, teismas turi teisėtą pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, atitinkamai įvardydamas tokio procesinio veiksmo motyvus bei pagrindą.

Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata (galutinis teismo sprendimas), nei prejudicinės galios, nes jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio (savo iniciatyva) vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą, nėra siejama su konkrečia proceso stadija (atsisakymas priimti ieškinį galimas tik ieškinio priėmimo stadijoje). Ieškinio priėmimo stadijoje priimta teismo nutartimi dėl tarptautinės jurisdikcijos teismas pasisako tik dėl to, ar, atsižvelgiant į ieškinio priėmimo metu nustatytas faktines aplinkybes, jis turi kompetenciją spręsti ir pasisakyti dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog jis, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai taikė CMR Konvencijos 31 straipsnio nuostatas ir teismingumą reglamentuojančias procesines teisės normas, neatsižvelgė į reikšmingus kasacinio teismo išaiškinimus, dėl to padarė klaidingas išvadas dėl jurisdikcijos. Teismas konstatuoja, kad dėl minėtų pažeidimų nepagrįstai buvo atsisakyta priimti ieškinį, todėl tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, o ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas netikrina, ar egzistuoja kiti pagrindai atsisakyti priimti ieškinį arba taikyti trūkumų šalinimo institutą. Šiuos klausimus išnagrinės pirmosios instancijos teismas iš naujo spręsdamas dėl ieškinio priėmimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „North Transport“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.