Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunduose (b. l. 2-4, 13) nurodė, jog nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki skundo padavimo dienos, t. y. 2017 m. gruodžio 5 d. atliko bausmę Kybartų pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis. Pažymėjo, jog pataisos namų drausmės grupės pasivaikščiojimo kiemelių plotai buvo per maži, todėl negalėjo tinkamai pasivaikščioti, ko pasėkoje buvo pažeista jo teisė į gryną orą. Be to, pasivaikščioti galima buvo vos 2 valandas per dieną mažame kiemelyje ir vos 1 valandą per savaitę dideliame kiemelyje. Pareiškėjo nuomone, dėl šių kalinimo įstaigos pažeidimų jis patyrė gryno oro trūkumą, erdvės stoką, orumo pažeminimą, buvo pažeistos teisės į pasivaikščiojimą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 5 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 25-28) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Kybartų pataisos namai suteikė pareiškėjui pakankamai laiko būti gryname ore, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis. Pažymėjo, jog Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d., po to, kai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti, laikantis tuo metu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, Lietuvos higienos normų HN 76:1999 reikalavimų. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemai įrengti, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, III skirsniu, laikantis Lietuvos higienos normų HN 76:1999, HN 76:2010 reikalavimų, nuolat remontuojami bei tvarkomi, atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog pažeistos teisės aktų normos dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, nepagrįstas, kadangi kiemelių dydžiai nėra reglamentuoti. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde vadovaujasi negaliojančiais teisės aktais. Teigė, kad dėl pablogėjusios emocinės būklės susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis, atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose, bei su teisės į pasivaikščiojimą pažeidimu, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus. Pareiškėjui neįgalumo ar darbingumo apribojimų nėra nustatyta, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nei vieno įrašo, kad nurodytu laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos, kuri pablogėjo tariamai dėl blogų gyvenimo sąlygų, netinkamo pasivaikščiojimo gryname ore. Nurodė, kad neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) pareigūnų veiksmais 2017 m. balandžio 10 d. ir 2017 m. gruodžio 5 d. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. atliekant bausmę drausmės grupėje nesuteikiant jam tinkamo dydžio pasivaikščiojimo kiemelio ir suteikiant tik 2 valandas per dieną būti gryname ore.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“(2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas - motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymų nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis - nuobaudomis. BVK 103 straipsnis numato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 straipsnio 5 punktas), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atliko pataisos namų drausmės grupėje, taip pat ne kartą baustas drausmine nuobauda - perkėlimu į kamerų tipo patalpas (b. l. 7, 37, 38), kadangi, kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo - t. y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose (b. l. 26).

Bylos duomenimis nustatyta, jog Kybartų pataisos namų direktorius 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1/10-86 „Dėl Kybartų pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ patvirtintoje Kybartų pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, laikomų karantino sąlygomis, bei perkeltų į drausmės grupę ir kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nurodyta, kad nuo 8.30 val. iki 11.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 17.00 val. yra laivas laikas, pasivaikščiojimai gryname ore, socialinės reabilitacijos priemonės bei psichologinė terapija (b. l. 41, 43).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovas Kybartų PN suteikė pareiškėjui pakankamai laiko, t. y. nemažiau kaip 2 valandas būti gryname, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam buvo leidžiamos tik 2 valandos išeiti pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors pareiškėjas skunde taip pat akcentavo, kad drausmės grupei skirti pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, ko pasėkoje nebuvo užtikrinta tinkama teisė būti gryname ore, tačiau, pažymėtina, jog nei viename teisės akte nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemų dydžiai, todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Kybartų PN, veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, jog atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Taip pat neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl neteisėtų Kybartų PN veiksmų patyrė neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus ir moralines kančias, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Iš į bylą pateiktos Asmens sveikatos istorijos (b. l. 29-35, 50) matyti, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytojus dėl nemigos, kuri atsirado dėl narkotinių medžiagų abstinencijos, tačiau tai neįrodo fakto, kad nemiga pareiškėjui kilo būtent dėl pasivaikščiojimo kiemelių poveikio. Be to byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Kybartų PN metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų, nėra ir duomenų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo taip, kad jis patyrė kokią nors neturtinę žalą.

Kaip minėta, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismui nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjui neteisėtų atsakovo veiksmų neįrodžius (ABTĮ 56 str.), skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.