Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Alvydas Barkauskas (pranešėjas), kolegijos teisėjai Neringa Švedienė ir Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovams J. K., K. K., G. S., trečiasis asmuo – Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarė J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių pripažinimo bei įkeldinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. K., K. K. ir G. S., trečiasis asmuo – Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarė J. K., prašydama: 1) pripažinti, kad ½ dalis gyvenamojo namo, esančio Veličkavos k., Trakų sen., Trakų r., registruoto I. M. vardu, arba ¼ dalis viso gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso S. G., taip pat kad 1/4 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0846-2631, nuosavybės teise priklauso S. G.; pripažinti negaliojančia 2006-06-01 Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, sudarytą tarp I. M. ir J. K.; taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti J. K. perduoti S. G. minimo gyvenamojo namo dalį ir žemės sklypą; 2) pripažinti, kad ½ žemės sklypo dalis, unikalus Nr. 4400-0846-2653, nuosavybės teise priklauso S. G., pripažinti negaliojančia 2006-09-15 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. M. ir J. K. bei taikyti restituciją, įpareigojant J. K. perduoti S. G. minimą žemės sklypą; 3) pripažinti, kad ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0846-2575, nuosavybės teise priklauso S. G.; pripažinti negaliojančia 2006-09-15 pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp I. M. ir J. K., taikyti vienašalę restituciją ir įpareigoti J. K. perduoti ieškovei minimą žemės sklypą; 4) pripažinti negaliojančia šio žemės sklypo 2007-12-06 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp J. K. ir G. S. ir įpareigoti G. S. perduoti S. G. minimą žemės sklypą; 5) pripažinti negaliojančių oficialųjį testamentą, sudarytą 2006-06-01 I. M. atsakovei J. K.; 6) įkeldinti ieškovę į gyvenamąjį namą, esantį Veličkavos k., Trakų r.

Ieškovė nurodė, kad ji ir I. M. nuo 1995 m. iki I. M. mirties 2009-09-01 gyveno faktinėje neįregistruotoje santuokoje, ką patvirtina Trakų rajono namų ūkio knygoje esantis įrašas bei liudytojų parodymai. Faktinės santuokos metu jie kartu bendromis lėšomis – I. M. gaudavo pensiją, tuo tarpu ieškovė dirbdavo ūkio darbus, vėliau gaudavo pensiją - atstatė gyvenamąjį namą, esantį Veličkavos k. Trakų r., kuriame gyveno ir kuris buvo sudegęs per 1995 m. įvykusį gaisrą, bendrai ūkininkavo taip pat įsigijo iš valstybės žemės sklypus, tačiau I. M. be ieškovės sutikimo ir žinios, pagal išlaikymo iki gyvos galvos bei pirkimo – pardavimo sutartis minėtą gyvenamojo namo dalį bei žemės sklypus perleido atsakovei J. K., kuri ieškovę iš namo iškeldino, be to, I. M. visą turtą, įskaitant ir ieškovės, testamentu paliko J. K.. Kadangi ieškovė ir I. M. bendrai gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai neįregistruotoje santuokoje, t.y. partnerystėje, jų santykiams taikytinos atitinkamos LR CK 3.229 str. bei kitų CK III knygos normos, reglamentuojančios sugyventinių turto teisinį režimą, pagal kurį gyvenant partnerystėje įgytas turtas laikomas priklausančiu sugyventiniams bendrosios nuosavybės teise, todėl ieškovei turi būti pripažinta teisę į ½ dalį I. M. turto – gyvenamojo namo bei trijų žemės sklypų. Perleisdamas dalį gyvenamojo namo ir žemės sklypus atsakovei J. K., I. M. pažeidė LR CK 3.233 str. 1 d. nuostatas, kurios numato, kad sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą. Šiuo atveju I. M. gyvenamąjį namą ir žemės sklypus perleido J. K. be ieškovės sutikimo ir slapta, todėl šie sandoriai, kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms, pripažintini negaliojančiais ir neteisėtais. Be to, gyvenamojo namo ir po juo esančios žemės sklypo dalies perleidimo pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaryta pažeidžiant ir kitų įstatymų nuostatas, nes ją pasirašė ne pats I. M., o M. S., I. M. negalėjo pasirašyti sutarties dėl ligos ir senatvės, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir pasekmių, buvo neveiksnus, todėl toks sandoris laikytinas niekiniu. 2,500 ha bei 0,240 ha žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis ir dėl to, kad jos prieštarauja 2006-05-19 I. M. išduotam įgaliojimui, kuriuo buvo pavesta turtą ne perleisti, o parduoti, be to, sklypus J. K. pardavė jos sutuoktinis K. K., remdamasis 2006-05-19 įgaliojimu, tačiau žemės sklypo, kurio plotas 0,2400 ha, pardavimo įgaliojimas neapima. 2006-09-15 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis I. M. atstovavęs K. K. sudarė su savo sutuoktine J. K., tuo pažeidžiant CK 2.134 str. 1 d., 2.135 str. 1 d., 2.136 str. 1 d. nuostatas, draudžiančias atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu, tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Pripažinus žemės sklypų perleidimo sutartis negaliojančiomis, turėtų būti pripažinta negaliojančia ir 0,2400 ha žemės sklypo dovanojimo sutartis, sudaryta tarp J. K. bei G. S.. Pripažinus sandorius negaliojančiais taikytina vienašalė restitucija, o ieškovė turėtų būti įkeldinta į namą, kurio dalis jai priklauso.

Atsakovai J. K., K. K., G. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kadangi ieškovė neturi jokių teisių į I. M. turtą. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi LR CK VI dalies normomis, reguliuojančiomis turtinius santykius tarp sugyventinių, kurie yra įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, nes Partnerystės įstatymas nėra priimtas, normos nėra įsigaliojusios, ieškovė ir I. M. gyveno neįregistravę nei santuokos, nei partnerystės, t.y. nebuvo sugyventiniai (partneriai) CK 3.229 str. prasme, todėl ir jų turtiniams santykiams reguliuotai negali būti taikomos CK III knygos normos, įskaitant ir reguliuojančias sutuoktinių turto režimą. Pažymėjo, kad 1995 m. gaisro metu buvo apdegęs tik I. M. priklausančio gyvenamojo namo stogas ir perdengimas, po gaisro buvo tik iš naujo uždengtas stogas, tačiau viso namo niekas neatstatinėjo ir neremontavo, atsakovė J. K. su savo vyru iš senų medžiagų – naudoto šiferio – uždengė stogą, kai kur prikalė senas lentas, tokios būklės namas ir ūkio pastatai yra iki šiol, ką patvirtina pateiktos fotonuotraukos, tuo tarpu ieškovė jokiomis savo lėšomis neprisidėjo nei prie namo remonto, nei prie jo atstatymo. J. K. pažymėjo, kad ji su I. M. buvo seniai pažįstami, kilę iš to paties kaimo, buvo kaimynai, 1990 m. mirus I. M. sutuoktinei, ji rūpinosi ir prižiūrėjo I. M., kaip dukra. Nurodė, kad I. M. turėjo kelias sugyventines, paskutinė jų – ieškovė, tačiau ne su viena nenorėjo susituokti, ypač su ieškove, nes ji piktnaudžiavo alkoholiu, nesirūpino namais, ūkio netvarkė, su savo sūnumi vartojo prie I. M. smurtą, girtavo, I. M. net nenorėjo, kad ji deklaruotų pas jį savo gyvenamąją vietą. Kadangi I. M. buvo senas ir jam buvo sunku tvarkyti reikalus, jis 2005-10-18 išdavė J. K. įgaliojimą tvarkyti paveldėjimo po savo sutuoktinės mirties reikalus, o 2006 m. pasiūlė sudaryti turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, perleisdamas dalį namo ir sklypo mainais už priežiūrą, rūpestį, išlaikymą, kas ir buvo padaryta. Vykdydama sutartį, atsakovė pirko I. M. maistą, vaistus, drabužius, rūpinosi jo sveikata, guldė į ligonines, o jam 2008 m. sulaužius koją, slaugė, paskutinius metus prieš mirtį buvo pasiėmusi pas save į namus, juo rūpinosi, o jam mirus, palaidojo savo lėšomis, prižiūri jo kapą. Kadangi ieškovė ne kartą pragerdavo I. M. pensiją, jis 2009-01-13 davė atsakovei J. K. įgaliojimą tvarkyti jo pensiją. Dar 2006-06-01 oficialiuoju testamentu I. M. paliko visą savo turtą J. K., kas įrodo gerus tarpusavio santykius, I. M. pasitikėjimą J. K., jo valią, kad ji jį prižiūrėtų, rūpintųsi ir pan., todėl net jei nebūtų sutarčių, atsakovė I. M. turtą paveldėtų pagal testamentą.

Trečiasis asmuo Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarė J. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su juo nesutinka, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad I. M., sudarydamas 2006-06-01 testamentą, buvo veiksnus, pilnai suprato atliekamo veiksmo reikšmę ir pasekmes, tačiau dėl fizinių trūkumų pats jo negalėjo pasirašyti, todėl testamentą pasirašė kitas asmuo dviejų liudytojų akivaizdoje. Sudarant testamentą, įstatymas nereikalauja kito sutuoktinio sutikimo, juo labiau, kad ieškovė nebuvo I. M. sutuoktinė. 2006-05-19 įgaliojime I. M. suteikė teisę K. K. parduoti J. K. žemės sklypus, konkrečiai nurodydamas pirkėją – J. K., todėl jo pagrindu ir buvo sudarytos žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartys, nepažeidžiant CK 2.134 str. 1 d. reikalavimų. Turto su išlaikymu iki gyvos galvos sutartį I. M. sudarė asmeniškai, įgaliojimas nebuvo naudojamas. Pabrėžė, kad visų sandorių sudarymo metu I. M. buvo veiksnus, su jais pilnai sutiko ir to siekė, jo 2005-2006 m. veiksmai rodo, kad jis J. K. pasitikėjo, buvo jos prižiūrimas, nei 2006-06-01 sudaryto testamento, nei sudarytų sandorių iki pat savo mirties nebuvo panaikinęs ar ginčijęs, tuo tarpu ieškovės sutikimo sudarant šiuos sandorius, jiems nebuvus registruotoje santuokoje, nereikėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodomos LR CK III knygos VI dalies XV skyriaus normos, reglamentuojančios bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi jos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir I. M. tam tikrą laiką gyveno kartu, tačiau įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravę nei santuokos, nei partnerystės, o ir įregistruoti partnerystę negalėjo. Pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str. Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, tačiau toks įstatymas iki šiol nėra priimtas, todėl minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos, ieškovė ir I. M. negali būti laikomi partneriais (sugyventiniais) CK III knygos XV skyriaus prasme, todėl jų turtiniams santykiams negali būti taikomos šio skyriaus normos, įskaitant reglamentuojančias bendrai įgyto turto teisinį režimą, kuriomis remiasi ieškovė, kaip savo reikalavimų teisiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovė S. G. nuo 1995 m. gyveno kartu su I. M. jam nuosavybės teise priklausančioje dalyje gyvenamojo namo, esančio Veličkavos k., Trakų r., jie iš dalies bendrai tvarkė ūkį, tačiau bendro turto, šiuo atveju – nekilnojamojo turto, nesukūrė ir neįgijo, tarp jų nebuvo jokio susitarimo dėl bendros veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, byloje nepateikta ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų jų tarpusavio santykius teisiškai kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, kuriais buvo siekiama bendrosios nuosavybės sukūrimo ar įgijimo. Ieškovė neįrodė, kad gyvenami kartu su I. M., kaip sugyventiniai, jie ketino sukurti ir sukūrė bendrąja dalinę nuosavybę, kad ieškovė savo lėšomis, darbu ar kita forma prisidėjo prie I. M. nuosavybės teise priklausančio ir jo vardu įregistruoto nekilnojamojo turto įgijimo ar pagerinimo. Teismas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu I. M. 2006-06-01 Oficialųjį testamentą, patvirtintą Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarės J. K., atmetė, kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog ieškovė apskritai neturi teisės reikšti ieškinio dėl I. M. testamento nuginčijimo, nes pagal CK 5.17 str. 1 d. ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Ieškovė S. G., nebūdama I. M. sutuoktinė ar giminaitė, nėra ir negali būti I. M. įstatyminė įpėdinė (nepatenka į CK 5.11 str. nurodytų įpėdinių pagal įstatymą sąrašą), taip pat nėra ir jo testamentinė įpėdinė, kadangi jokio turto ar jo dalies I. M. nei ginčijamu, nei kitu testamentu ieškovei nėra palikęs. Taip pat po testamento sudarymo I. M. jo nebuvo nei panaikinęs, nei pakeitęs jame išreikštos savo valios, nei jį ginčijęs. Be to, kaip jau buvo minėta, po I. M. mirties į notarą dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta, t.y. testamentas liko nerealizuotas, nes ir jokio paveldėtino turto po I. M. mirties neliko, kadangi visas jo turėtas turtas dar iki mirties buvo paties savininko perleistas atsakovei J. K. pagal galiojančius ir teisėtus sandorius. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė ir jos atstovas nepagrįstai painioja dvi skirtingas teisines situacijas, reglamentuojamas civiliniuose įstatymuose: situaciją, kuomet sandorį sudaro neveiksnus, t.y. savo veiksmų prasmės negalintis suprasti bei valdyti dėl psichinės ligos ar susirgimo asmuo; bei situaciją, kuomet veiksnus asmuo, suvokdamas atliekamo veiksmo esmę ir prasmę, dėl tam tikro fizinio trūkumo, ligos ar kitų priežasčių negali pats pasirašyti sandorio. Pastaruoju atveju, vadovaujantis CK 5.29 str. tokio asmens sudaromą testamentą, jo prašymu gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodant priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento; liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. Nagrinėjamu atveju I. M. 2006-06-01 testamento sudarymo atveju buvo būtent CK 5.29 str. reglamentuojama situacija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują spendimą. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė ir I. M. nebuvo sugyventiniai. Tai, kad jie buvo sugyventiniai patvirtina byloje esantys duomenys. Apeliantė taip pat nurodo, jog ieškinyje nurodytas turtas, sutinkamai su CK 3.232 str. nuostatomis priklausė S. G. ir I. M.. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas padalinti turtą yra teisėtas. Todėl ir S. G. reikalavimas sandorius pripažinti negaliojančiais, atitinka CK 4.95 str. nuostatas. Minėti sandoriai sudaryti I. M. vardu, tačiau tuo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad ji neturi teisės ginčyti testamentą. Apeliantės manymu, toks aiškinimas yra neteisingas bei prieštarauja materialinės ir procesinės teisės nuostatomis.

Atsakovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįsta. Atsakovai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas ir jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės S. G. apeliacinio skundo ribose.

Šalių paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad I. M., gyvenęs Veličkavos g. Trakų r. sav., po savo sutuoktinės J. M., mirusios 1990-12-23, mirties liko našliu ir iki pat savo mirties (mirė 2009-09-01) naujos santuokos sudaręs nebuvo. I. M. nuosavybės teise priklausė ½ dalis gyvenamojo namo ir pastatų (vištidės, daržinių, sandėlio, tvartų, pirties), esančių Veličkavos k. Trakų r., kur jis ir gyveno po sutuoktinės mirties. Vilniaus apskrities viršininko 2006-04-11 įsakymu Nr. 2.3-3449-79 I. M. buvo nutarta parduoti 0,13 ha kitos paskirties (žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos / mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypą, esantį Veličkavos k. Trakų r., kuris yra 0,26 ha žemės sklypo dalis, t.y. žemės sklypą po jam priklausančiais gyvenamuoju namu ir pastatais, o taip pat 0,24 ha bei 2,50 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius Veličkavos k. Trakų r. (b.l. 62). Šie žemės sklypai buvo parduoti I. M. 2006-05-19 Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi, reg. Nr. JK-2453, bei 2006-05-24 Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimis, reg. Nr. JK-2523 ir reg. Nr. JK-2525, patvirtintomis Trakų rajono 1-ojo notaro biuro notarės J. K. (b.l. 11-22).

Apeliantė teigia, kad po I. M. žmonos mirties, kuri mirė 1990 m. gruodžio 23 d., su I. M. pradėjo draugauti, o 1993 m. pradžioje ji ir persikėlė į I. M. sodybą kur su I. M. gyveno kaip vyras ir žmona iki pat jo, t.y. I. M. mirties. S. G. teigia, kad ji su I. M. pradėjo kartu gyventi ne tik turėdami tikslą sukurti šeimyninius santykius, bet juos ir sukūrė. Be to, I. M. ir S. G., norėdami savo, kaip vyro ir moters šeimyninius santykius, kaip numato CK 3.229 straipsnio nuostatos, įteisinti, 1997 m. gruodžio 11 d., Trakų rajono Trakų seniūnijos Namų ūkio knygoje, eilės Nr.387, grafoje, kur kalbama apie šeimyninius ryšius su namų ūkio galva, užregistravo faktą, kad I. M., 1922 m. vasario 15 d. gimimo, yra šeimos galva, o S. G., 1943 m. gimimo, yra sugyventinė.

Apeliacinės instancijos teismas su aukščiau nurodytais apeliantės argumentais nesutinka bei pažymi, jog ištyręs byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės nurodomos LR CK III knygos VI dalies XV skyriaus normos, reglamentuojančios bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi jos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir I. M. tam tikrą laiką gyveno kartu, tačiau įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistravę nei santuokos, nei partnerystės, o ir įregistruoti partnerystę negalėjo. Pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str. Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, tačiau toks įstatymas iki šiol nėra priimtas, todėl minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos, ieškovė ir I. M. negali būti laikomi partneriais (sugyventiniais) CK III knygos XV skyriaus prasme, todėl jų turtiniams santykiams negali būti taikomos šio skyriaus normos, įskaitant reglamentuojančias bendrai įgyto turto teisinį režimą, kuriomis remiasi ieškovė, kaip savo reikalavimų teisiniu pagrindu. Ta aplinkybė, jog 1997 m. gruodžio 11 d., Trakų rajono Trakų seniūnijos Namų ūkio knygoje S. G. nurodyta kaip I. M. sugyventinė, nesudaro pagrindo teigti, jog tarp S. G. ir I. M. buvo registruota partnerystė.

Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad apeliantė su I. M. kartu gyventi ir bendrą ūkį tvarkyti pradėjo 1995 metais. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, taigi, atsižvelgiant į tai, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį vesti pradėjo 1999 metais, kvalifikuojant tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias normas, yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.).

Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (pvz. žr.: 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v.O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įvertinęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaudamasis jų tikėtinumo bei laisvo įrodymų vertinimo principais, pagrįstu visapusišku ir objektyviu bylos duomenų ištyrimu (LR CPK 185 str.), padarė pagrįstą išvadą, kad nors ieškovė S. G. nuo 1995 m. gyveno kartu su I. M. jam nuosavybės teise priklausančioje dalyje gyvenamojo namo, esančio Veličkavos k., Trakų r., jie iš dalies bendrai tvarkė ūkį, tačiau bendro turto – nekilnojamojo turto, nesukūrė ir neįgijo, tarp jų nebuvo jokio susitarimo dėl bendros veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, byloje nepateikta ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų jų tarpusavio santykius teisiškai kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, kuriais buvo siekiama bendrosios nuosavybės sukūrimo ar įgijimo. Ieškovė neįrodė, kad gyvendami kartu su I. M., kaip sugyventiniai, jie ketino sukurti ir sukūrė bendrąja dalinę nuosavybę, kad ieškovė savo lėšomis, darbu ar kita forma prisidėjo prie I. M. nuosavybės teise priklausančio ir jo vardu įregistruoto nekilnojamojo turto įgijimo ar pagerinimo.

Taip pat kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ieškovė apskritai neturi teisės reikšti ieškinio dėl I. M. testamento nuginčijimo, nes pagal CK 5.17 str. 1 d. ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Ieškovė S. G., nebūdama I. M. sutuoktinė ar giminaitė, nėra ir negali būti I. M. įstatyminė įpėdinė (nepatenka į CK 5.11 str. nurodytų įpėdinių pagal įstatymą sąrašą), taip pat nėra ir jo testamentinė įpėdinė, kadangi jokio turto ar jo dalies I. M. nei ginčijamu, nei kitu testamentu ieškovei nėra palikęs. Taip pat po testamento sudarymo I. M. jo nebuvo nei panaikinęs, nei pakeitęs jame išreikštos savo valios, nei jį ginčijęs. Be to, kaip jau buvo minėta, po I. M. mirties į notarą dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, paveldėjimo byla nebuvo užvesta, t.y. testamentas liko nerealizuotas, nes ir jokio paveldėtino turto po I. M. mirties neliko, kadangi visas jo turėtas turtas dar iki mirties buvo paties savininko perleistas atsakovei J. K. pagal galiojančius ir teisėtus sandorius. Taip pat ieškovė nepagrįstai painioja dvi skirtingas teisines situacijas, reglamentuojamas civiliniuose įstatymuose: situaciją, kuomet sandorį sudaro neveiksnus, t.y. savo veiksmų prasmės negalintis suprasti bei valdyti dėl psichinės ligos ar susirgimo asmuo; bei situaciją, kuomet veiksnus asmuo, suvokdamas atliekamo veiksmo esmę ir prasmę, dėl tam tikro fizinio trūkumo, ligos ar kitų priežasčių negali pats pasirašyti sandorio. Pastaruoju atveju, vadovaujantis CK 5.29 str. tokio asmens sudaromą testamentą, jo prašymu gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodant priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento; liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. Nagrinėjamu atveju I. M. 2006-06-01 testamento sudarymo atveju buvo būtent CK 5.29 str. reglamentuojama situacija.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas pakankamais įrodymais, todėl jis negali būti panaikintas remiantis tik apeliantės argumentais.

Remdamasis išdėstytais motyvais kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.