Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-06 · Administracinė byla Nr. P-442-54-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-3197-815/2010Sprendimas · 2010-12-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-11-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-442-54-12Nutartis · 2012-04-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-06
Bylos Nr.
P-442-54-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02351-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P442 - 54/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02351-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos 80.6; 80.9; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438 - 2614/2011).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. S-152(7-33/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 68-370 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-138.

Pareiškėja nurodė, kad ginčas kilo dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (04)-K3-138, kuriuo nurodyta sumokėti papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokų, pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių bei susijusias delspinigių ir baudų sumas. Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 68-225 minėtą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą patvirtino, tačiau Mokestinių ginčų komisija 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-352(7-309/2009) panaikino atsakovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-225 ir pareiškėjos skundą perdavė nagrinėti atsakovui iš naujo. Atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos skundą, neįvykdė Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-352(7-309/2009) rezoliucinės dalies ir iš naujo neišnagrinėjo pareiškėjos skundo visa apimtimi. Pareiškėja nurodė, kad ginčas galutinai išspręstas Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. S-152(7-33/2010), kuriame, be kita ko, nurodyta, jog Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos skundo argumentai buvo išnagrinėti ir įvertinti Mokestinių ginčų komisijos sprendime Nr. S-352(7-309/2009), kurio nei mokesčių administratorius, nei mokesčių mokėtoja neskundė, iš naujo pareiškėjos skundo argumentų neanalizuoja ir savo argumentų dėl pareiškėjos vykdytos veiklos pripažinimo individualia bei ekonomine veikla nekartoja. Taigi, Mokestinių ginčų komisijos sprendime Nr. S-152(7-33/2010) daroma nuoroda į šios komisijos sprendimą Nr. S-352(7-309/2009), kurio motyvuose aptariamas panaikintas atsakovo sprendimas, tačiau galiojančiame sprendime negali būti nuorodos į negaliojantį sprendimą. Šiuo metu nėra galiojančio procesinio sprendimo, kuriame būtų nurodyti motyvai, kuriais atsakoma į pareiškėjos 2009 m. rugpjūčio 31 d. skunde išdėstytus argumentus dėl mokestinės bazės nustatymo teisėtumo. Pareiškėja ginčijo mokestinės bazės dydį, skundo motyvuose detaliai įrodinėjo mokestinės bazės apskaičiavimo nepagrįstumą, savarankiškos komercinės veiklos, versliškumo, tęstinumo požymių, ekonominės naudos siekimo nebuvimą. Šiais klausimais nei Mokestinių ginčų komisijos sprendime Nr. S-152(7-33/2010), nei paskutiniajame atsakovo sprendime Nr. 68-370 argumentų nėra. Pareiškėja nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija sprendime Nr. S-152(7-33/2010) nusistatė neteisingas bylos nagrinėjimo ribas ir visiškai neteisingai atsisakė pareiškėjos skundą nagrinėti visa apimtimi. Pareiškėjai nebuvo jokios prasmės skųsti Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. S-352(7-309/2009), kadangi šiuo sprendimu atsakovo sprendimas Nr. 68-225 buvo paikintas visa apimtimi, t. y. atsakovo sprendimo panaikinimas pareiškėją tenkino, todėl ji laukė skundo išnagrinėjimo iš naujo rezultatų. Pareiškėja nurodė, kad jokios komercinės veiklos ji nevykdė ir visi veiksmai buvo susieti tik su šeimos poreikių tenkinimu. Vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, be kita ko, būtina nustatyti šių požymių visumą: veiklos savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą. Nagrinėjamu atveju tokie požymiai nebuvo nustatyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo pripažinti, jog mokesčių administratoriai pareiškėjos 2005–2007 metais vykdytą veiklą, susijusią su nekilnojamo turto pirkimu–pardavimu, nepagrįstai kvalifikavo kaip individualią Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme bei nepagrįstai nurodė sumokėti papildomus mokesčius, delspinigius bei baudas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A(5)-902/2006, aiškindamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą individualios veiklos apibrėžimą, pažymėjo, kad, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja vykdė individualią turto pirkimo–pardavimo veiklą, taip pat sprendimuose nurodė pareiškėjos nekilnojamojo turto įsigijimo, pardavimo ar kitokio perleidimo sandorius, sudarytus 2005–2007 metais. Pareiškėja tikrintu laikotarpiu (nuo 2005 m. gegužės 31 d. iki 2007 m. spalio 28 d.) buvo motinystės atostogose ir pajamų, susijusių su darbo santykiais, negavo, o tuo tarpu pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo buvo pagrindinis jos pajamų šaltinis. Tai, kad nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos sudarė didesnę dalį nei už jį gautos pajamos, nereiškia, kad pareiškėja nesiekė gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Siekiant gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, gali būti ir nuostolingų sandorių. Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga; svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla. Teismas nurodė, kad minėta nekilnojamojo turto įsigijimo, pardavimo ar kitokio perleidimo veikla buvo ne tik komercinė, bet ir savarankiška. Tris butus bei žemės sklypą, esančius Kaune, pareiškėja bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo kartu su sutuoktiniu, šio nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo sandoriai buvo sudaromi nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių. Pareiškėja ir jos sutuoktinis patys sudarydavo nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, savarankiškai sprendė kam, už kokią kainą parduoti ar kitaip perleisti nekilnojamąjį turtą, dengė patirtas išlaidas. Teismas nurodė, kad nevienkartinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojamumas), sudaro pagrindą konstatuoti veiklos tęstinumo požymį. Atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dėl sudarytų nekilnojamojo turto sandorių atsitiktinumo, t. y. jog jie buvo skirti asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas nurodė, kad pareiškėjos veikla parduodant nekilnojamojo turto objektus buvo versliška, savarankiška, tęstinio pobūdžio, ja buvo siekiama gauti ekonominės naudos, todėl ji buvo pagrįstai apmokestinta. Teismas, įvertinęs įrodymų, susijusių su pareiškėjai pagal 2007 m. kovo 1 d. santuokinio turto dalybų sutartį priklausiusio buto, vėliau perleisto jos tėvui 2007 m. kovo 16 d. dovanojimo sandoriu, kurį šis pardavė, perleidimu, visetą, taip pat padarė išvadą, kad mokesčių administratoriai pagrįstai įvertino, jog pajamos, gautos už šio buto pardavimą, priklauso pareiškėjai: itin mažas laiko tarpas tarp visų sandorių įrodo, kad pareiškėja siekė perkelti mokesčio bazę. Teismas taip pat nurodė, kad Mokestinių ginčų komisijos sprendimas Nr. S-152(7-33/2010) yra visiškai pagrįstas ir tuo aspektu, kad jame nebuvo nagrinėjamas mokestinis ginčas iš esmės, nes tai buvo atlikta įsiteisėjusiame ir galiojančiame Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. S-352(7-309/2009).

III.

Pareiškėja dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl centrinio mokesčių administratoriaus 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 68-370, kuriuo, atsižvelgiant į Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. S-352(7-309/2009) padarytas išvadas, buvo iš naujo nagrinėjamas pareiškėjos skundas, ir Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. S-152(7-33/2010), kuriuo patvirtintas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas, pagrįstumo vertinimo. Pareiškėja nesutinka su nustatytomis mokestinio ginčo nagrinėjimo ribomis ir jos veiklos priskyrimu individualiai veiklai. Pareiškėjos teigimu, atsakovas 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 68-370 neįvykdė Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo rezoliucinės dalies; atsakovas apsiribojo tik mokesčių ir su jais susijusių sumų perskaičiavimu, netirdamas mokestinės bazės nustatymo teisingumo. Be to, pareiškėja ginčija visus požymius, pagal kuriuos jos veikla buvo pripažinta individualia veikla. Teismas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-352(7-309/2009), vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalimi, panaikino atsakovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-226 ir perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, padariusi išvadą, jog pareiškėjos tikrintu laikotarpiu vykdytiems nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo sandoriams buvo būdingas savarankiškumas, tęstinumas ir versliškumas, todėl ginčo sandorių atžvilgiu pagrįstai yra konstatuotas individualios veiklos vykdymas. Tačiau Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė pareiškėjos individualios veiklos pajamų dydį, todėl pareiškėjai ginčijamu sprendimu apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos atitinkamai turi būti perskaičiuotos. Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus bei į tai, kad jai mokesčių administravimo funkcija nėra priskirta ir ji negali pati apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokėtinų mokesčių, skundžiamą sprendimą panaikino, o pareiškėjos skundą šia apimtimi perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Taigi jau 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime, kuris nebuvo apskųstas teismui, atlikta teisinė kvalifikacija bei patvirtintas faktas dėl pareiškėjos pirkimo bei pardavimo sandorių pripažinimo individualia ir ekonomine veikla Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme. Mokestinių ginčų komisija, panaikinusi atsakovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-226 ir perdavusi pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, iš esmės apibrėžė ir skundo nagrinėjimo ribas. Aplinkybė dėl mokesčių mokėtojos veiklos priskyrimo individualiai veiklai buvo konstatuota ir nebereikalavo papildomo įrodinėjimo. Nors Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas sprendimas panaikinti visa apimtimi atsakovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-226 formaliai neatitinka pagal savo teisines pasekmes Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalyje numatytai sprendimo rūšiai, tačiau tai nekeičia mokestinio ginčo esmės. Iš Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. S-352(7-309/2009) motyvuojamosios dalies aiškiai matyti, kad buvo pavesta tik perskaičiuoti pareiškėjai mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Tai Mokestinių ginčų komisija patvirtino 2010 m. gegužės 31 d. sprendime Nr. S-152(7-33/2010). Pavedimas centriniam mokesčių administratoriui vertinti iš naujo pareiškėjos motyvus dėl jos vykdytos individualios veiklos nagrinėjamu atveju nebūtų objektyviai pagrįstas bei peržengtų mokestinio ginčo ribas. Mokesčių administratorius nebeturėjo aptarinėti ir vertinti pareiškėjos motyvų dėl jai apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumo, o tai reiškia, kad ir mokesčių mokėtoja, skųsdama mokesčių administratorių spendimus, galėjo ir turėjo teikti tik tuos argumentus, kurie buvo susiję su atliktais naujais paskaičiavimais. Kadangi pareiškėja nenurodo jokių argumentų dėl apskaičiuotų mokesčių dydžio ir teismui nenustačius, kad mokesčiai apskaičiuoti neteisingai, teigtina, kad mokestinės prievolės dydis teisėtas bei pagrįstas. Teismas nurodė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindų jį panaikinti nenustatyta.

IV.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėja nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 5 (pagal analogiją), 8 ir 12 punkte numatytais pagrindais. Byloje priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas yra be motyvų, nes jame neatsakyta į pareiškėjos argumentus dėl apmokestinimo esmės. Šioje byloje, argumentuojant apmokestinimą, iš esmės buvo remiamasi atsakovo 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 68-225 motyvais. Tačiau šis atsakovo sprendimas buvo panaikintas Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-352(7-309/2009), todėl juo negali būti vadovaujamasi ir byloje nebelieka galiojančių motyvų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamu atveju suformuluota pozicija yra netoleruotina ir tokia praktika turi būti keičiama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, ši administracinė byla buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems, Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems, pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja tvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis yra be motyvų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų, tačiau nagrinėjamu atveju atnaujinti procesą pagal šį punktą nėra jokio pagrindo. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties turinio matyti, kad joje yra pateikta argumentacija, paaiškinanti, kodėl teismas būtent šioje nutartyje nurodytu būdu išsprendė bylą. Taigi minėta nutartis yra su motyvais. Tuo tarpu pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo dėstoma pozicija išreiškia tik jos nuomonę, kad teismo pateikti motyvai yra nepagrįsti ar nepakankamai išsamūs, tačiau niekaip neįrodo, kad nutartis yra iš viso be motyvų.

Pareiškėja taip pat bando remtis, kaip ji nurodo, pagal analogiją Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 5 punktu, numatančiu, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, jeigu panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti teismo sprendimą ar nutartį byloje, kurioje siekiama proceso atnaujinimo. Tačiau jokia analogija aptariamu atveju negalima, nes įstatyme proceso atnaujinimo klausimas yra išsamiai sureguliuotas ir tai reiškia, kad procesas gali būti atnaujintas tik įstatyme išvardintais pagrindais, o asmens, siekiančio proceso atnaujinimo, argumentų neatitikimas šiems pagrindams lemia atsisakymą atnaujinti procesą, bet ne analogijos taikymą. Aptariamoje byloje nebuvo remiamasi kokiais nors teismų sprendimais ar nuosprendžiais, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas šiuo atveju negali egzistuoti. Pareiškėja kaip panaikintą aktą, kuriuo buvo remiamasi byloje, mini atsakovo (centrinio mokesčių administratoriaus) 2009 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 68-225. Tačiau, pirma, šis sprendimas nėra teismo sprendimas, o antra, šiuo sprendimu byloje nebuvo vadovaujamasi. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties, teismas vadovavosi Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. S-352(7-309/2009), kuris nėra panaikintas.

Pareiškėja taip pat remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, numatančiu proceso atnaujinimo galimybę, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau konkrečių argumentų, patvirtinančių šio pagrindo buvimą, pareiškėja nepateikia. Jos prašymas neleidžia teigti, jog aptariamoje byloje galėjo būti nukrypta nuo teismų praktikos ar jog ši byla yra išskirtinė ir joje keliamais klausimais būtina suformuluoti teismų praktikai reikšmingas teisės aiškinimo taisykles. Juolab, kad pareiškėjos prašyme nėra įtikinamų argumentų, liudijančių, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta.

Taigi pareiškėja nepagrindė įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl procesas pagal jos prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos A. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438 - 2614/2011).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė