Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Sigitui Lukauskui, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei, Birutei Strimaitytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų A. N. , P. R. , R. M. , V. Š. ir nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) (dėl 2006 m. lapkričio 3 d. pasikėsinimo organizuoti D. N. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų) – laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) (dėl 2007 m. sausio 19 d. - vasario 14 d. laikotarpiu pasikėsinimo organizuoti D. N. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų) – laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 214 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 red.) – areštu penkiasdešimčiai parų;

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. sausio 18 d.

- pagal BK 180 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 214 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija) – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 159 str. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su 2007 m. kovo 13 d. ir 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžiais, bei pakeistu 2007 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu, paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. kovo 26 d. iki 2008 m. sausio 18 d., bei laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal 2007 m. kovo 2 d. ir 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžius.

V. Š. išteisintas pagal BK 302 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- pagal BK 180 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2008 m. sausio 18 d.

P. R. išteisintas pagal BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendžio dalis, dėl P. R. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d., apeliacine tvarka neskundžiama.

- pagal BK 180 str. 2 d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, skiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių ir įpareigojant elgesio apribojimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei tęsti mokslą.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d.

M. M. išteisintas pagal BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendžio dalis, dėl M. M. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d., apeliacine tvarka neskundžiama.

- pagal BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmė paskirta atlikti pirmus dvejus metus – kalėjime, o likusius – pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaičiuoti laiką, išbūtą sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. sausio 18 d.

R. M. išteisintas pagal BK 21 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.), jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. V. išteisinta pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 135 str. 2 d. 9 p., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimo taikymas A. V. turtui – revolveriui „K. B. “, 15 šovinių, 5 žiedams, 2 poroms auskarų, 3 grandinėlėms su 4 pakabukais, saugomiems Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje.

Nukentėjusiajai D. N. priteista: 2965 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti solidariai iš V. Š. , P. R. ir M. M. , o P. R. ir M. M. neturint turto ar pajamų – subsidiariai iš G. R. – 988,33 Lt, iš V. M. ir R. M. – po 494,17 Lt; 400 Lt turtinei žalai atlyginti iš R. M. ; 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti solidariai iš A. N. ir R. M. ; 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti iš A. N. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino organizuoti savo žmonos D. N. nužudymą, o būtent :

Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. spalio 10 d. dėl tarpusavio šeimyninių nesutarimų, siekdamas atkeršyti žmonai D. N. , (duomenys neskelbtini) susirado V. Š. ir susitarė su juo, kad pastarasis už piniginį atlygį sunkiai sutrikdys D. N. sveikatą; tuo tikslu jis V. Š. parodė D. N. fotonuotraukas, nurodė jos darbovietę bei gyvenamąją vietą, ėjimo į darbą ir iš darbo maršrutus bei per kelis kartus jam perdavė sutartą piniginį atlygį – iki 3000 Lt, ir nurodė, kad D. N. sveikata sunkiai sutrikdyta turi būti atimant jai regą (regėjimą) ar padarant sunkius galvos sužalojimus. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuo 2006 m. spalio 10 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d., (duomenys neskelbtini) jis su V. Š. susitarė, kad pastarasis už papildomą piniginį atlygį D. N. nužudys, per kelis kartus perdavė V. Š. sutartą piniginį atlygį – iki 6000 Lt, ir savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų spynos raktą, nurodydamas šio buto patalpose nužudyti D. N., tačiau šio nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo, A. N., valios, nes V. Š. atsisakė vykdyti susitarimą nužudyti D. N. , ir plėšimo tikslu bendrininkų grupėje su P. R. ir M. M. 2006 m. lapkričio 3 d., apie 20 val. 10 min., įsibrovęs į gyvenamąją patalpą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur prieš D. N. panaudoję fizinį smurtą, grasindami tuoj pat jį panaudoti ir kitaip atėmę galimybę jai priešintis, pagrobė svetimą turtą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino organizuoti savo žmonos D. N. nužudymą, o būtent :

nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2007 m. vasario 14 d. jis, siekdamas dėl tarpusavio šeimyninių nesutarimų atkeršyti savo žmonai D. N., (duomenys neskelbtini) kelis kartus susitiko su R. M., perdavė jam tiksliai nenustatytą piniginį atlygį, siekiantį iki 10000 Lt, ir susitarė su juo, kad jis nužudys D. N., tačiau šio nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – R.M. neketinant vykdyti A. N. prašymo nužudyti D. N., ji 2007 m. vasario 19 d. policijos darbuotojų buvo paslėpta, o A. N. ir R. M. sulaikyti.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą, jį laikė ir panaudojo finansinei operacijai inicijuoti, o būtent :

nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2006 m. spalio 13 d. 11 val. jis neteisėtai, be D. N. leidimo, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš jos piniginės paėmė mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti – AB banko „Hansabankas“ mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. N. vardu, kurį laikė vykdamas iš namų aukščiau nurodytu adresu iki bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), bei atgal ir 2007 m. spalio 13 d. 11 val. 09 min., 11 val. 36 min. ir 11 val. 37 min. panaudojo finansinei operacijai inicijuoti – paminėtame bankomate inicijavo keturias grynųjų pinigų išėmimo operacijas, išgrynindamas ir pasisavindamas 1400 Lt.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų organizavo pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti savo žmonos D. N. sveikatą, o būtent :

dėl tarpusavio šeimyninių nesutarimų siekdamas atkeršyti savo žmonai D. N. 2006 m. gruodžio mėn. A. V. namuose jis susipažinęs su R. M. , nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. sausio 18 d., įvairiose (duomenys neskelbtini) vietose per kelis kartus susitaręs su juo, kad pastarasis už piniginį atlygį sunkiai sutrikdys D. N. sveikatą; tuo tikslu R. M. parodė D. N. , nurodęs jos darbovietę bei gyvenamąją vietą, ėjimo į darbą maršrutą ir išėjimo iš namų į darbą laiką, bei per kelis kartus perdavė R. M. sutartą piniginį atlygį – nuo 8000 iki 9500 Lt, ir nurodė jam, kad D. N. sveikata sunkiai sutrikdyta turi būti atimant jai regą (regėjimą). R. M. 2007 m. sausio 19 d., apie 6 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) prie namų (duomenys neskelbtini), veikiant pagal išankstinį susitarimą ir turint tikslą atimti nukentėjusiajai regą (regėjimą), šliūkštelėjus D. N. į veidą koncentruotą sieros rūgštį ir padarant nukentėjusiajai cheminius odos nudegimus dešiniajame skruoste bei dešinės plaštakos nugarėlės srityje, t. y. sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo ir R. M. valios nepriklausančių aplinkybių – koncentruotos sieros rūgšties pylimo metu D. N. nusisukus ir taip išvengus rūgšties patekimo į akis;

V. Š. , P. R. ir M. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į gyvenamąją patalpą, kur panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ir kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, o V. Š. pagrobė, laikė ir panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, o būtent :

Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. lapkričio 3 d. A. N. pasikėsinus organizuoti savo žmonos D. N. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, už piniginį atlygį – 9000 Lt, pasamdžius V. Š. ją nužudyti, perdavus jam savo buto durų spynos raktą, tačiau šios nusikalstamos veikos jam nepabaigus dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių V. Š. atsisakius vykdyti susitarimą nužudyti D. N. , V. Š. , P. R. ir M. M. 2006 m. lapkričio 3 d., apie 20 val. 10 min., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur V. Š. panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. N. – sugriebus ją rankomis, nulenkus galvą žemyn, pargriovus ant grindų ir ją laikant, ranka sudavus nukentėjusiajai 5 smūgius į veidą, kaklą, juosmenį, taip padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, atėmus jai galimybę priešintis - lipnia juosta už nugaros surišus nukentėjusios rankas, šia juosta aprišus jos galvą akių ir burnos srityje, grasinant nukentėjusiajai tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – bauginant ją nužudyti, liepiant tylėti ir nesipriešinti, iš buto pagrobė D. N. turto, bendros 2510 Lt vertės, 500 Lt ir mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti - AB banko „Hansabankas“ mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. N. vardu, kurį laikė pasišalindamas iš nusikaltimo vietos ir vykdamas į (duomenys neskelbtini), kur 2007 m. lapkričio 3 d. 21 val. 15 min. ir 21 val. 30 min. panaudojo finansinei operacijai inicijuoti - AB banko „Hansabankas“ bankomatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), inicijavo dvi grynųjų pinigų išėmimo operacijas bei sąskaitos likučio (balanso) patikrinimą.

V. Š. nuteistas už tai, kad įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką, o būtent:

2006 m. lapkričio 3 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, prie prekybos centro „Iki“, esančio (duomenys neskelbtini), paprašęs padėti pasiūlė P. R. , gim. 1990 m. balandžio 24 d., ir M. M. , gim. 1990 m. birželio 10 d. , padaryti nusikaltimą ir, pastariesiems sutikus, tą pačią dieną, apie 20 val. 10 min., kartu įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą.

P. R. , M. M. ir V. Š. buvo kaltinami ir atiduoti teismui dėl to, kad jie 2006 m. lapkričio 3 d. plėšimo metu pagrobė D. N. asmens pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini), t. y. padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 str. 1 d.

R. M. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino sunkiai sutrikdyti D. N. sveikatą, o būtent:

Nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2007 m. sausio 18 d., jis įvairiose (duomenys neskelbtini) vietose per kelis kartus su A. N. susitarė už piniginį atlygį sunkiai sutrikdyti jo žmonos D. N. sveikatą ir priėmė iš A. N. už šio nusikaltimo įvykdymą siūlomą piniginį atlygį – nuo 8000 iki 9500 Lt; be to, šių susitikimų metu A. N. jam parodė D. N., nurodė jos darbo vietą, ėjimo į darbą maršrutą ir išėjimo iš namų į darbą laiką. Jis 2007 m. sausio mėn. 19 d., apie 6 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), prie namų (duomenys neskelbtini), vykdydamas išankstinį susitarimą ir siekdamas atimti nukentėjusiajai regą (regėjimą), t. y. sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, šliūkštelėjo D.N. į veidą koncentruotą sieros rūgštį, padarydamas jai cheminius odos nudegimus dešiniajame skruoste ir dešinės plaštakos nugarėlės srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – koncentruotos sieros rūgšties pylimo metu D. N. nusisuko ir taip išvengė rūgšties patekimo į akis.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad sunaikino svetimą turtą, o būtent :

Jis, 2007 m. sausio 19 d., apie 6 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) prie namų (duomenys neskelbtini), pildamas D. N. į veidą koncentruotą sieros rūgštį, šia rūgštimi apipylė ir sunaikino nukentėjusiosios rūbus, padarydamas jai 400 Lt žalą.

R. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2007 m. sausio mėn. 19 d. - vasario mėn. 14 d. laikotarpiu, A. N. organizavus, už piniginį atlygį rengėsi nužudyti D. N. - 2007 m. vasario mėn. nuo 9 d. iki 14 d. (duomenys neskelbtini) priėmė iš A. N. nusikaltimo vykdymui piniginį atlygį - 10000 Lt, bei sutarė, kad D. N. jis nužudys (duomenys neskelbtini) iki 2007 m. vasario mėn. 20 d., tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios - dėl teisėsaugos institucijų įsikišimo, t. y. policijos darbuotojams paslėpus nukentėjusiąją ir jį, R. M. , sulaikius, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p.

A. V. buvo kaltinama ir atiduota teismui dėl to, kad padėjo pasikėsinti sunkiai sužaloti D.N. dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:

2006 m. gruodžio mėn., prie savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „Maxima“, A.N. paprašius jos suvesti su asmeniu, kuris už piniginį atlygį sunkiai sužalotų jo žmoną D. N., ji susitarė su A. N. padėti pastarajam organizuoti D. N. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tikslu 2006 m. gruodžio mėn. prie savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ji supažindino A. N. su R. M. kaip asmeniu, galinčiu sužaloti D. N.. Vėliau, 2006 m. gruodžio mėn. - 2007 m. sausio 18 d. laikotarpiu A. N. nusamdė R. M. už piniginį 8000 - 9500 Lt atlygį sunkiai sužaloti D. N., o šis 2007 m. sausio 19 d., apie 6 val. 45 min., prie namų (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal išankstinį susitarimą ir turėdamas tikslą atimti nukentėjusiajai regą (regėjimą), pasikėsino tai padaryti šliūkštelėjęs D. N. į veidą koncentruotą sieros rūgštį, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau planuoto nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių - koncentruotos sieros rūgšties pylimo metu D. N. pasisuko ir taip išvengus rūgšties patekimo į akis, t. y. padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos nuosprendį pakeisti:

1. dėl nuteistojo A. N.

- nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. sausio 19 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti kaltu A. N. pagal BK 24 str. 4 d., 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) ir nuteisti laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- nuosprendžio dalį dėl A. N. , kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) (dėl 2006 m. lapkričio 3 d. padarytos nusikalstamos veikos), pakeisti ir paskirti A. N. laisvės atėmimo bausmę trylikai metų;

- nuosprendžio dalį dėl A. N. , kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. (dėl 2007 m. sausio 19 d. padarytos nusikalstamos veikos), pakeisti ir paskirti A. N. laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams;

- vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., šias bausmes ir bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų.

2. dėl nuteistojo V. Š.

- nuosprendžio dalį, dėl 2006 m. lapkričio 3 d. dokumento pagrobimo, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 302 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams;

- šią bausmę ir bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiu, subendrinti ir paskirti tokio paties dydžio bausmę, kuri paskirta ir subendrinta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

3. dėl nuteistojo P. R.

- nuosprendžio dalį, dėl 2006 m. lapkričio 3 d. dokumento pagrobimo, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti P. R. kaltu pagal BK 302 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams;

- šią bausmę ir bausmes, paskirtas skundžiamu bei 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiais, subendrinti ir paskirti tokio paties dydžio bausmę, kuri paskirta ir subendrinta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

4. dėl nuteistojo M. M.

- nuosprendžio dalį, dėl 2006 m. lapkričio 3 d. dokumento pagrobimo, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti M. M. kaltu pagal BK 302 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- šią bausmę ir bausmes, paskirtas skundžiamu nuosprendžiais, subendrinti ir paskirti tokio paties dydžio bausmę, kuri paskirta skundžiamu nuosprendžiu, t. y. laisvės atėmimą dvejiems metams bei, vadovaujantis BK 92 str., šios bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams laiko, skiriant auklėjamojo poveikio priemonę, skirtą skundžiamu nuosprendžiu.

5. dėl nuteistojo R. M.

- nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos, padarytos po 2007 m. sausio 19 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti kaltu R. M. pagal BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 red.) ir nuteisti laisvės atėmimu trylikai metų;

- nuosprendžio dalį dėl R. M. , kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. (dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. sausio 19 d.), pakeisti ir paskirti R. M. laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams;

- vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., šią bausmę ir bausmę, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trylikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 4 d., šią subendrintą bausmę ir bausmę paskirtą ankstesniu 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkiolikai metų.

6. dėl išteisintosios A. V.

- nuosprendžio dalį dėl jos išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. sausio 19 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. V. kalta pagal BK 24 str. 6 d., 140 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

- vadovaujantis BK 64 str., šią bausmę ir bausmę, paskirtą 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu, subendrinti visiško sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą devyniems mėnesiams bei skirti 36 MGL dydžio baudą.

- iš A. V. priteisti 1000 Lt nukentėjusiajai D. N. nusikaltimu (dalyje dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

- A. V. turtą, kuriam laikinai apribota nuosavybės teisė, nukreipti civilinio ieškinio atlyginimui.

7. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje (dėl 2006 m. lapkričio 3 d. padarytos nusikalstamos veikos) nustatyti, kad: „V. Š. , P. R. ir M. M. 2006 m. lapkričio 3 d., apie 20 val. 10 min., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur V. Š., M. M. ir P. R. bendrais veiksmais panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. N. - sugriebus ją rankomis, nulenkus galvą žemyn, pargriovus ant grindų ir ją laikant, ranka sudavus nukentėjusiajai 5 smūgius į veidą, kaklą, juosmenį, taip padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, atėmus jai galimybę priešintis - lipnia juosta už nugaros surišus nukentėjusios rankas, šia juosta aprišus jos galvą akių ir burnos srityje, grasinant nukentėjusiajai tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, bauginant ją nužudyti, liepiant tylėti ir nesipriešinti“.

- (nustatant A. N. veiksmus D. N. nužudymo organizavimo epizode) nustatyti kad: „A. N. dėl savanaudiškų paskatų organizavo savo žmonos D. N. nužudymą“;

- (nustatant A. N. veiksmus D. N. sveikatos sutrikdymo organizavimo epizode) nustatyti kad: „A. N. dėl savanaudiškų paskatų organizavo savo žmonos D. N. sunkų sveikatos sutrikdymą“.

Likusios skundžiamo nuosprendžio dalies prokuroras prašo nekeisti.

Nuosprendžio dalis, dėl V. Š. , P. R. ir M. M. išteisinimo pagal BK 302 str. 1 d., nepagrįsta, nes neteisingai įvertinti įrodymai, pagrindžiantys šių nuteistųjų kaltę. Teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiosios parodymų apie plėšimo metu pagrobtą jos pasą bei įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų duomenų. Prokuroras pažymi, kad teismas, remdamasis tais pačiais nukentėjusiosios parodymais apie pagrobtus daiktus, pripažino kaltais V. Š. , P. R. ir M. M. . Bylos tyrimo metu visi šie nuteistieji apskritai neigė pagrobę daiktus, nurodytus nukentėjusiosios (išskyrus V.Š. prisipažinimą paėmus mobilaus ryšio telefonus ir M. M. prisipažinimą paėmus DVD leistuvą). Prokuroras teigia, kad teismas, teisingai įvertinęs įrodymus dėl plėšimo metu pagrobtų daiktų, nepagrįstai tuos pačius įrodymus dėl dokumento pagrobimo įvertino kaip nepakankamus ir abejotinus. Be to, tokia išvada nemotyvuota. Nukentėjusioji negalėjo matyti kaip paminėti nuteistieji pagrobė jos pasą bei kitus daiktus, kadangi nusikaltimo metu nuteistieji laikė jėga jos galvą nuleistą žemyn, o jos akys buvo užklijuotos. Skunde prokuroras teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų (nukentėjusiosios D. N. parodymai, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys ir kita bylos medžiaga), pagrindžiančių paminėtų nuteistųjų kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 302 str. 1 d. Nuteistieji V. Š. , P. R. ir M. M. bendrais suderintais smurtiniais veiksmais realizavo nusikalstamą ketinimą - užvaldė svetimą turtą. Padarytas plėšimas, o tuo pačiu ir dokumento pagrobimas, buvo tarpusavyje suderintos nuteistųjų veikos bendras rezultatas, todėl visų jų veiksmai turi priežastinį ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis.

Nuosprendžio dalis, dėl A. V. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p., nepagrįsta, nes neteisingai įvertinti įrodymai, pagrindžiantys jos kaltę. Teismas nepagrįstai netenkino teisiamojo posėdžio metu pareikšto prokuroro prašymo A. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip padėjimą padaryti nežymų D. N. sveikatos sutrikdymą, t. y. pagal BK 24 str. 6 d., 140 str. 1 d. Teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo R. M. parodymais, kurie prieštarauja išteisintosios parodymams apie supažindinimo aplinkybes. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi A. N. parodymais, duotais tik teisiamajame posėdyje, neatsižvelgė į pastarojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausoje bei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismas, nevertindamas ir neanalizuodamas šių parodymų, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimus. Kartu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, nes neišdėstė išteisintosios A. V. parodymų. Prokuroras teigia, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d., 140 str. 1 d. Ji numatė ar turėjo numatyti, kad dėl „sumušimo“ ar „rimto sumušimo“, gali atsirasti įvairaus masto nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, tačiau šių padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir iš esmės vienodai norėjo bet kokio sužalojimo. Kadangi jai nebuvo žinoma apie rengiamą nukentėjusiosios sužalojimo būdą, todėl turi būti konstatuota, jog A. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jos veika kvalifikuotina pagal atsiradusius padarinius kaip padėjimas padaryti nežymų sveikatos sužalojimą. Prokuroro nuomone, nuteistojo A. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausoje bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtina, kad A. V. supažindino A. N. su savo sugyventiniu R. M. žinodama supažindinimo tikslą sumušti nukentėjusiąją. Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl A. V. ir teigdamas, jog nenustatyta , kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nepagrįstai vadovavosi BPK 303 str. 5 d. 1 p. nuostatomis.

Nuosprendžio dalis, dėl A. N. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 24 str. 4 d., 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p., turi būti panaikinta dėl esminio BPK pažeidimo. Prokuroras nurodo, kad A. N. buvo kaltinamas pagal BK 24 str. 4 d., 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p., t. y. dėl rengimosi nužudyti D. N. dėl savanaudiškų paskatų organizavimo. Tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija nepakito iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kuriuo teismas pripažino A. N. kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. Tokiu būdu teismas nuosprendyje nustatė, kad A. N. nusikalstama veika nutrūko ne rengimosi stadijoje, bet pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką stadijoje, t. y. veiką kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. Sunkesnė nusikalstama veika gali būti inkriminuojama ir kaltinimas gali būti keičiamas vadovaujantis BPK 256 str. 2 d. reikalavimais. Teismas, kvalifikavęs A.N. veiką pagal įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nesilaikydamas BPK 256 str. 2 d. nurodytų reikalavimų, suvaržė A. N. teisę į gynybą, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Prokuroras neginčija teismo nustatytų A. N. nusikalstamų veiksmų, padarant šią nusikalstamą veiką. Jis teigia, kad šie veiksmai (nužudymo vykdytojo paieška, pažadas sumokėti piniginį atlygį ir konkretaus atlygio - iki 10000 Lt perdavimas R. M., kuris pagal jų susitarimą turėjo užtikrinti nužudymo įvykdymą, informacijos apie D. N. pateikimas R. M. ) leidžia laikyti juos rengimusi nužudyti D. N. . Todėl prokuroro nuomone, teismo nustatytos aplinkybės turi būti vertintinos ne kaip pasikėsinimas, o kaip rengimasis nužudyti.

Nuosprendžio dalis, dėl R. M. išteisinimo pagal BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p., nepagrįsta, nes neįvertinta byloje surinktų įrodymų visuma ir neteisingai įvertinti įrodymai, pagrindžiantys R. M. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo. Teismas nepagrįstai teigė, kad R. M. tik „mulkino“ A. N. ir net nesiruošė žudyti D. N., remdamasis tik nuteistojo R. M. parodymais bei neatsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visumą. Nuteistasis R. M. atliko rengimosi veiksmus - išreiškė A. N. savo sutikimą nužudyti jo žmoną, t. y. susitarė su juo bei sudarė veikimo planą, numatė galimą nužudymo vietą bei laiką. Baudžiamajame įstatyme nėra baigtinio rengimuisi padaryti nusikaltimą priskiriamų veiksmų sąrašo, bet yra įvardyti tokie veiksmai, kaip priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Šių veiksmų ypatybė yra ta, kad asmuo konkrečiais veiksmais apgalvotai siekia sudaryti sąlygas, kad galima būtų įgyvendinti nusikalstamą sumanymą. Prokuroro nuomone, nuteistojo R. M. veiksmus, susijusius su susitarimu nužudyti D.N., piniginio atlygio iš A. N. priėmimu, veikimo plano, galimos nužudymo vietos ir laiko aptarimu, galima laikyti rengimusi nužudyti D. N..

Skunde nurodo, kad teismas pagrįstai rėmėsi R. M. parodymais apie A. N. ketinimus nužudyti D. N., teisingai įvertino R. M. ir A. N. pokalbius bei kitus įrodymus, ir padarė teisingą išvadą, kad A. N. už piniginį atlygį nusamdė R. M. nužudyti D. N. . Tačiau, darydamas išvadas dėl R. M. rengimosi nužudyti, tuos pačius įrodymus vertino skirtingai ir nepagrįstai šių duomenų nelaikė rengimosi veiksmus įrodančiais įrodymais. Prokuroras nurodo, kad 2007 m. vasario 14 d. įvykusio pokalbio metu R. M. ir A. N. numatė gana detalų D. N. nužudymo prie (duomenys neskelbtini) planą, visus pasiruošimo veiksmus – laiką, vietą, jos nužudymą A. N. nuvažiavus, savo elgesį įtarimų atveju. Teismas nepagrįstai teigia, kad R. M. šiuos veiksmus darė tik tikslu gauti daugiau pinigų, o dėl paties nužudymo tik „mulkino“ A. N. . Prokuroras nurodo, kad šio pokalbio metu nei R. M. reikalavo pinigų, nei A. N. siūlė pinigus, šio pokalbio garso įraše nėra įrašytas joks R. M. pinigų prašymas ar reikalavimas iš A. N. . Be to, tiek A. N. , tiek R. M. visų susitikimų metu buvo svarbūs piniginiai klausimai, piniginio atlygio dydis, o R. M. norėjo gauti iš A. N. kaip įmanoma daugiau pinigų. Kartu skunde nurodoma, kad įvažiavimas į (duomenys neskelbtini) kiemą ir šlagbaumas yra visuotinai žinoma vieta, abu nuteistieji kalbėjo apie šią vietą žinodami kur ji yra, o apie D. N. patalpą (duomenys neskelbtini) žinojo ir pats R. M. . Todėl pastarajam nebuvo būtina papildomai nusistatinėti šių objektų buvimo vietų. Tai, kad jis nevažiavo žiūrėti paminėtų vietų, teismas nepagrįstai įvertino kaip aplinkybes, patvirtinančias R.M. nekaltumą. Kartu teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino A. N. ir R. M. susitarimą bei pastarojo rengimosi veiksmus nužudyti D. N. iki 2007 m. vasario 20 d. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo 2007 m. kovo 14 d. protokolai nepagrįstai įvertinti kaip duomenys, įrodantys R. M. slapstymąsi nuo A. N. . Prokuroras teigia, kad paminėti įrašai įrodo, jog būtent 2007 m. vasario 19 d. vakare D. N. negrįžtant namo, A. N., siusdamas trumpuosius pranešimus (SMS) į A.V. mobilaus ryšio telefoną, aktyviai pranešė apie nukentėjusiosios negrįžimą namo. Teismas nepagrįstai nesirėmė A. V. ir R. M. parodymais šioje dalyje, kad į šiuos pranešimus atsakinėjo būtent R. M., o ne telefono savininkė. Neteisinga išvada, kad A. N. negalėjimas surasti R. M. patvirtina, jog pastarasis nesirengė ir nesikėsino žudyti nukentėjusiosios. Abu nuteistieji 2007 m. vasario 14 d. įvykusio pokalbio metu sutarė, kad veiksmų bus imtasi tik nuo 2007 m. vasario 19 d. Be to, R. M. , atsakymas į paminėtus A. N. išsiųstus trumpuosius pranešimus, patvirtino žinantis, kad D. N. negrįžo namo ir kad 2007 m. vasario 14 d. aptartas planas gali būti neįvykdomas, t. y. nebuvo tikras, kad A. N. ją nuveš į darbą. Prokuroro nuomone, R. M. vengimas susitikti su A. N. gali būti vertinamas tik kaip vengimas susitikti. Tai nėra nei kaltės, nei nesirengimo įvykdyti nužudymą įrodymas.

Skunde nurodoma, kad teismas tuos pačius įrodymus nepagrįstai vertino skirtingai. Nuteistieji R. M. ir A. N. pokalbio, įvykusio 2007 m. sausio 18 d., metu tarėsi, kad sekančios dienos ryte R. M., gavęs patvirtinantį trumpąjį pranešimą, bus prie A. N. namų ir išeinančiai D. N. į akis išpils sieros rūgšties tirpalą. Šį pokalbį teismas teisingai įvertino kaip aptartą būsimų veiksmų planą ir konstatavo, jog R. M. kėsinosi sunkiai sutrikdyti D. N. sveikatą atimant jai regą. Tačiau šių nuteistųjų pokalbio, įvykusio 2007 m. vasario 14 d., kurio metu jie aptaria planuojamo D. N. nužudymo galimą vietą, laiką, galimus teisėsaugos organų įtarimus dėl A. N. ir jo poziciją bei elgseną po nusikaltimo, teismas nepripažino kaip R. M. rengimosi atlikti nusikalstamą veiką veiksmų įrodymo ir laikė šį pokalbį tik „mulkinimu“. Prokuroro nuomone, tokia teismo išvada yra neteisinga, nes byloje surinkta pakankamai duomenų (nuteistojo R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, šio nuteistojo ir A. N. susitikimai, pokalbiai, pastarajam siųsti R. M. trumpieji pranešimai iš A. V. mobilaus ryšio telefono, R. M. mobilaus ryšio telefonu įrašyti jo ir A. N. pokalbiai ir kiti bylos duomenys), pagrindžiančių nuteistojo R. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. Be to, teismas, priimdamas dėl R. M. išteisinamąjį nuosprendį ir teigdamas, jog nenustatyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nepagrįstai vadovavosi BPK 303 str. 5 d. 1 p. nuostatomis.

Prokuroras nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nuteistiesiems A. N. ir R. M. neteisingai paskyrė bausmes. Teismas, skirdamas A. N. bausmę už labai sunkius nusikaltimus, neatsižvelgė į jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikaltimą rūšį, t. y. kad A. N. buvo šių nusikaltimų iniciatorius ir organizatorius. Tokiu būdu, teismas nusikaltimo pagal BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. vykdytojui R. M. nepagrįstai paskyrė didesnę bausmę nei šio nusikaltimo organizatoriui. Dėl aktyvių A. N. veiksmų į nusikaltimus buvo įtraukti penki asmenys, tarp jų - praeityje teisti už smurtinius nusikaltimus, iš jų ir už nužudymą. Šis nuteistasis dėl žmonos nužudymo bendravo su asmeniu, nuteistojo V. Š. įvardintu kaip samdomas žudikas. Teismas nepagrįstai teigė, kad A. N. buvusioje darbovietėje charakterizuojamas tik teigiamai, ir neatsižvelgė į tai, jog jam buvo paskirta drausminė nuobauda, dėl kurios jis atleistas iš darbo. Be to, teismas, paskirdamas A. N. bausmę, pažeidė BK 61 str. 2 d. reikalavimus. Todėl prokuroras teigia, kad A. N. turi būti paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės kiek didesnės nei numatytas bausmės vidurkis. Kartu prokuroras nurodo, kad teismas, skirdamas R. M. pagal BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. mažesnę bausmę nei numatytas straipsnio sankcijoje bausmės vidurkis, neesant byloje BK 62 str. numatytiems pagrindams, pažeidė BK 56 str. 2 d. reikalavimus. Todėl prokuroras teigia, kad R. M. už padarytas nusikalstamas veikas turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės didesnės nei numatytas bausmės vidurkis.

Nuosprendžio dalis, dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2006 m. lapkričio 3 d., keistina, nes teismo išvados nuosprendžio nustatomoje dalyje neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad plėšimo metu, padaryto 2006 m. lapkričio 3 d., visus smurtinius veiksmus, grasinimus panaudoti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko tik V. Š.. Nukentėjusioji bylos tyrimo metu nuosekliai parodė, kad smurtą prieš ją nusikaltimo metu naudojo ne mažiau dviejų asmenų, o laikė visi trys užpuolikai. Teismas nepagrįstai iš kaltinimo dėl plėšimo pašalino bendrus nuteistųjų V. Š., P. R. ir M. M. smurtinius veiksmus. Prokuroras teigia, kad tokie netikslumai gali turėti įtakos vertinant plėšime dalyvavusių asmenų veiksmus ir kvalifikuojant jų padarytas veikas, šios aplinkybės turi būti nustatytos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Kartu jis nurodo, kad teismas nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodė, jog „A. N. ne organizavo žmonos nužudymą, o tik pasikėsino organizuoti jos nužudymą“ bei kad „A. N. ne organizavo žmonos sveikatos sunkų sutrikdymą, o tik organizavo pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti jos sveikatą“. Prokuroro nuomone, šie sąvokų junginiai kalbiniu ir teisiniu aspektu yra dviprasmiškai suprantami, todėl vietoj žodžių junginių „pasikėsino organizuoti“ turi būti nurodyti žodžiai „organizavo“.

Nuteistasis A. N. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti 2006 m. lapkričio 3 d. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 135 str. 2 d. Jis pripažįsta, kad prašė V. Š. tik sumušti D. N., o ne nužudyti ją. V. Š. apie šią veiką teisme davė melagingus parodymus, apkalbėdamas apeliantą ir taip siekdamas apsunkinti jo teisinę padėtį. V. Š. yra anksčiau teistas. Be to, apeliantas, iki nusikaltimų padarymo dirbdamas policijos pareigūnu, atliko ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje įtarimai buvo pareikšti V. Š. ir vėliau teismo nuosprendžiu – jis buvo pripažintas kaltu bei nuteistas. Dėl šios priežasties pastarasis kerštauja apeliantui jį apkalbėdamas. Be to, V. Š. yra narkomanas ir jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Apelianto motina yra senyvo amžiaus, dėl atliktų operacijų labai sunkiai vaikšto ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai. Iki paskirtos kardomosios priemonės-suėmimo jis ją prižiūrėjo, rūpinosi. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes.

Nuteistojo A. N. gynėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti dėl A. N. priimtą nuosprendį perkvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 9 p. į BK 135 str. 2 d. 9 p., atitinkamai sušvelninti bausmę, paskirtą už šį nusikaltimą, bei galutinę bausmę. Gynėjas mano, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei jo ginamajam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Teismo išvada apie jo ginamojo ir V. Š. susitarimo turinį ir apimtį padaryta remiantis tik nuteistojo V. Š. parodymais. Gynėjas nurodo, kad jo ginamasis 2006 m. gruodžio mėn. – 2007 m. sausio 18 d. laikotarpiu pasikėsino organizuoti D. N. sunkų sveikatos sutrikdymą, o ne jos nužudymą. Tai patvirtinta kitų nuteistųjų parodymais bei pokalbių, įvykusių tarp jo ginamojo ir nuteistojo R. M., įrašais. Šie duomenys paneigia nuteistojo V. Š. parodymus apie jo ginamojo prašymą nužudyti D. N. , bei patvirtina A. N. parodymus, jog jis prašė tik sužaloti nukentėjusiąją ir jos nenužudyti. A. N. davė nenuoseklius parodymus, nes jis gynėsi nuo pareikštų įtarimų ir kaltinimų bei taip siekė sušvelninti savo padėtį. Tačiau V. Š. parodymais, apie A. N. reikalavimus, negalima remtis vien tik todėl, kad šie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Skunde gynėjas teigia, kad nuteistojo V. Š. parodymai yra nenuoseklūs. Šis nuteistasis nurodė skirtingas pinigų sumas bei valiutas, neva jam sumokėtas A. N., bei sumas, kurių neva reikalavo asmuo, V. Š. paprašytas nužudyti nukentėjusiąją. Paminėtą asmenį V. Š. atsisakė nurodyti, todėl šių parodymų nėra galimybės patikrinti. Taip pat V. Š. nurodė, kad, neva bijodamas A. N., brovėsi į jo butą, tačiau net nemėgino sužaloti nukentėjusiosios, juo labiau – nesiekė jos nužudyti. Nors jis vykdė paliepimą paimti telefonus, tačiau ignoruodamas nurodymą neišjungti telefonų, tuoj pat į pagrobtą telefoną įdėjo savo kortelę ir telefoną naudojo kaip savo. Taip pat V. Š. parodė, kad, neva bijodamas A. N. ir siekdamas nuo jo pasislėpti, tuoj po nusikaltimo padarymo, mobilaus ryšio telefonu išsiuntė A. N. žinutę. Kartu gynėjas nurodo, kad byloje esančiame policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, jog ši žinutė yra išsiųsta būtent A. N.. Nors vėlesniame UAB „Tele 2“ pranešime yra nurodyta, kad šį pranešimą gavo vartotojas, apie kurį ši bendrovė neturi duomenų. Be to, V. Š. yra daug kartų teistas, tarp jų – ir už sunkius nusikaltimus, įvykdytus apgaule. Jis yra narkomanas, degradavusi ir jaučianti neapykantą policijos pareigūnams asmenybė, pripažintas pavojingu recidyvistu. Teismas, vertindamas nuteistojo V. Š. parodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes.

Gynėjas skunde teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė ir į tai, jog jo ginamasis turi mažametį vaiką, kurį prižiūrėjo bei su kuriuo jį sieja labai glaudūs ir artimi ryšiai. Taip pat jis prižiūrėjo savo senyvo amžiaus, labai sergančią motiną, kurios, neesant kitų artimųjų ir paskyrus A.N. laisvės atėmimo bausmę, nebėra kam prižiūrėti. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai. Gynėjas mano, kad jo ginamajam reikalinga taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas. Gynėjas sutinka, kad nusikalstamų veikų pobūdis neduoda pagrindo skirti jo ginamajam švelnesnę, nei numatyta įstatyme, bausmę, tačiau turi būti atsižvelgta į aplinkybes apie motinos padėtį skiriant jo ginamajam bausmę įstatymo sankcijos ribose. Kartu gynėjas nurodo, kad nusikalstamos veikos nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir nukentėjusiajai buvo padaryta nedidelė turtinė bei fizinė žala.

Nuteistasis P. R. apeliaciniu skundu prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 2 d. į BK 294 str. 2 d., bei sušvelninti jam paskirtą bausmę. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių. Skunde nurodo, kad V. Š. prašė tik padėti jam atsiimti skolą, nieko nekalbėjo apie smurtinį nusikaltimą ir apeliantas nežinojo kokie yra tikrieji V. Š. ketinimai, t. y. nežinojo, kad jis dalyvaus plėšime. Jis tikėjosi, kad tik pastovės šalia V. Š. tuo metu, kai pastarasis pasikalbės su skolininku. Tačiau pamatęs smurtaujantį V. Š., nedrįso jam nieko sakyti, nes jis yra vyresnio amžiaus, su juo bendravo kaip su tėvu. Šias aplinkybes patvirtino ir nuteistasis M. M.. Be to, V. Š. teisme nurodė, kad jis apelianto prašė padėti ne apiplėšti, o dalyvauti vagystėje. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto subjektyvioji pusė neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., subjektyviosios pusės. Jo įsitikinimas bei veiksmai, susiję su V. Š. suteikta informacija apie nusikaltimą, rodo apelianto įsitikinimą, jog jis kartu su M. M., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, tik padės V. Š. atsiimti skolą. Todėl apeliantas mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas, t. y. pagal BK 294 str. 2 d.

Jis yra jauno amžiaus, mokėsi, stengėsi tapti pilnaverčiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti. V. Š. buvo jam kaip tėvas, juo jis labai pasitikėjo, jis jam turėjo didelę įtaką, todėl jo paveiktas bei apgautas padarė šį nusikaltimą. Apeliantas mano, kad tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kartu mano, kad paskyrus jam arešto bausmę, kuri yra numatyta BK 294 str . 2 d. sankcijoje, bausmės paskirtis bus pasiekta.

Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. į BK 138 str. Teismo medicinos ekspertizės akte yra nurodyta, kad nukentėjusiosios D. N. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, todėl apeliantas mano, kad jo veika taip pat turi būti kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apelianto nuomone, apygardos teismo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Be to, apygardos nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad 1994 m. sausio 12 d. nuosprendžiu jis yra pripažintas pavojingu recidyvistu. Paminėtas nuosprendis yra pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir jo pripažinimas pavojingu recidyvistu panaikintas.

Nuteistasis V. Š. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 61 ir 62 str. nuostatomis. Jis padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai pripažino savo kaltę. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. N. provokavo jį nusikalsti ir pasinaudojo juo. Apeliantas mano, kad šios aplinkybės turi būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji A. N. , V. Š. , P. R. , R. M. , M. M. bei jų gynėjai prašė jų ginamųjų bei nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų ir nuteistojo A. N. gynėjo – atmesti. Išteisintoji A. V. ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nuteistojo R. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistųjų A. N. , P. R. , V. Š. ir nuteistojo A. N. gynėjo skundai atmetami.

savanaudiškų paskatų 2006 m. spalio 10 d. – lapkričio 3 d.

Dėl šios nusikalstamos veikos skundžiamu nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.).

Pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai išanalizavo visus šios nusikalstamos veikos padarymą liečiančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Nuosprendyje aptartų įrodymų patikimumas ir įrodomoji vertė nustatyta atsižvelgiant į visumą bylos aplinkybių, jų eiliškumą, nuoseklią darną.

Apeliantas A. N. ir jo gynėjas ginčija apygardos teismo išvadas dėl A. N. tyčios turinio, teigdami, kad apelianto tyčia nebuvo nukreipta į nukentėjusiosios D. N. nužudymo organizavimą, nes A. N. prašė pastarąją tik sužaloti. Su šiais apeliantų teiginiais sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir motyvuotai konstatavo, kad A. N. parodymai dėl paminėtos nusikalstamos veikos yra itin nenuoseklūs ir todėl nepatikimi.

Tuo tarpu V. Š. parodymai dėl A. N. reikalavimų turinio, šių reikalavimų raidos ir kitų esminių aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tai, kad keičiantis reikalavimų turiniui (sumušti galvą, ką nors sulaužyti, padaryti akla, o galiausiai – nužudyti), keitėsi ir atlygio dydis yra natūralu ir tai nelaikytina V. Š. parodymų prieštaringumu.

Nuteistojo A. N. gynėjo apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama tariamam V. Š. parodymų nenuoseklumui, siejant jį (nenuoseklumą) su veiksmais, kurie esą nesiderina su jo (V. Š.) teiginiais, kad jis bijojo A. N.. Kolegijos nuomone, ši V. Š. psichologinė būsena nėra byloje įrodinėtina aplinkybė, kuri galėtų ženkliai įtakoti pastarojo parodymų patikimumą, juo labiau, kad visus gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus veiksmus V. Š. galėjo atlikti tiek bijodamas A. N., tiek jo nebijodamas.

Apygardos teismas, vertindamas V. Š. parodymus, atsižvelgė į visas aplinkybes, nurodytas A. N. ir jo gynėjo skunduose, t. y. teistumą, priklausomybę nuo narkotikų, priešiškumą policijos darbuotojams. Kolegijos nuomone, šie faktai V. Š. parodymų, kaip savarankiško įrodymų šaltinio, patikimumo, šiuo konkrečiu atveju, nesumenkina, nes akivaizdu, kad tvirtindamas, jog A. N. reikalavo nužudyti D. N. , jis savo teisinės padėties nepalengvina. Priešingai, tokiu atveju formaliai egzistuoja galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir patį V. Š. už rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje nutrūkusį D. N. nužudymą.

Pažymėtina ir tai, kad A. N. ir jo gynėjo skunduose suformuluotas reikalavimas veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 135 str. 2 d. 9 p., nuteistajam apygardos teisme teigiant, kad prašęs tik sumušti žmoną, dar kartą vaizdžiai iliustruoja pačio A. N. pozicijos nenuoseklumą, o tuo pačiu parodymų nepatikimumą.

Dėl nužudymo organizavimo stadijos (veika, padaryta 2006 m. spalio 10 d. – lapkričio 3 d.)

Pirmosios instancijos teismas A. N. veiksmus dėl paminėtos nusikalstamos veikos padarymo kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.).

Prokuroro apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje pareikštas prašymas: ,,Nustatant A. N. veiksmus D. N. nužudymo organizavimo epizode (nuosprendžio lapas Nr. 3), nustatyti, kad A. N. dėl savanaudiškų paskatų organizavo savo žmonos D. N. nužudymą“. Iš prašymo formuluotės seka, kad prokuroras ginčija ir paminėtos veikos juridinį įvertinimą.

BK 26 str. 2 d. nurodyta, kad, jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją padaryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad vykdytojo veikimas ar neveikimas nulemia kitų bendrininkų atsakomybės ribas ir jų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizavo jų bendrą nusikalstamą ketinimą.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. N., kaip nusikaltimo organizatorius, atliko visus būtinus organizacinius veiksmus, siekdamas, kad V. Š. realizuotų jo nusikalstamą sumanymą (nužudytų D. N.). Byloje taip pat nustatyta (to neginčija ir prokuroras), kad V. Š. atsisakė vykdyti A. N. organizuotą nusikalstamą veiką. Taigi, prokuroro suformuluotas prašymas A. N. nusikalstamą veiką įvertinti tik kaip nužudymo organizavimą yra teisiškai nepagrįstas jau vien dėl to, kad D. N. nebuvo nužudyta. Kolegija daro išvadą, kad nuosprendyje nurodytas A. N. nusikalstamos veikos juridinis įvertinimas yra teisingas. Jis atitinka baudžiamosios teisės teorijos pagrindus ir susiformavusią teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-56/2006, Nr. 2K-648/2007).

Dėl BK 180 str. 2 d. taikymo

Skundžiamu nuosprendžiu V. Š. , P. R. ir M. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovę į patalpą, kur, pavartojant fizinį smurtą, grasinant tuoj jį pavartoti ir kitaip atimant galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą.

Taigi, iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad fizinio smurto panaudojimą apygardos teismas inkriminavo visiems nuteistiesiems. Tačiau toliau aptardamas visų bendrininkų veiksmus, pagrįstai konstatavo, kad jį naudojo V. Š. .

Aprašydamas BK 24 str. numatytus bendrininkavimo požymius, įstatymų leidėjas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų daromo nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Ir bendravykdytojai gali pasidalyti vaidmenimis, kai kiekvienas bendravykdytojas realizuoja tik dalį daromo nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Taip įvyko ir šioje byloje. Plėšimo nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė numato svetimo turto užvaldymą pavartojant fizinį smurtą, grasinimus ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo V. Š., suvokdamas, kad smurtas vartojamas siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. P. R. ir M. M., pasinaudodami tuo, vaikščiojo po kambarį ir rinko daiktus, kuriuos vėliau užvaldė. Taigi, plėšimo nusikaltimo sudėtis realizuota kiekvienam iš kaltininkų iš dalies padarant plėšimo nusikaltimo objektyviosios pusės veiką. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veikla. Todėl visi dėl veikos kilę padariniai inkriminuojami kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį, nepriklausomai nuo kiekvieno bendrininko konkrečių veiksmų ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikacija gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui. Šioje byloje nėra duomenų apie vykdytojo ekscesą.

Prokuroras, ginčydamas apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą aplinkybę, kad fizinį smurtą naudojo tik V. Š., rėmėsi nukentėjusiosios parodymais. Tačiau prokuroras neįvertina, kad šioje dalyje D. N. parodymai dėl objektyvių priežasčių nėra kategoriški. Štai ikiteisminio tyrimo metu D. N. parodė, kad ,,tiksliai negaliu pasakyti ar tuos smūgius sudavė tas pats, kuris mane pagavo pirmas, ar mane laikė kitas“ (t. 2, b. l. 103-105). Teisme nukentėjusioji taip pat nurodė, kad nežino keli asmenys ją mušė (t. 13, b. l. 130).

Nuteistieji P. R. ir M. M. fizinio smurto naudojimą visą laiką neigė.

Todėl apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodytos iš esmės teisingai.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvieno nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtis ir pobūdis šiuo atveju neturi jokios reikšmės jų padarytų veikų juridiniam įvertinimui.

Nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 180 str. 2 d. ginčija ir P. R. , teigdamas, jog jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 294 str. 2 d., kadangi V. Š. jo ir M. M. prašė padėti atsiimti skolą. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Iš nuteistojo V. Š. parodymų seka, kad jis P. R. ir M. M. prašė padėti apvogti butą. Jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme niekada netvirtino, kad paminėtų nuteistųjų prašė padėti atsiimti skolą. P. R. ikiteisminio tyrimo metu iš viso neigė buvęs D. N. bute arba atsisakė duoti parodymus (t. 10, b. l. 57-58). Ir tik nagrinėjant bylą teisme iškėlė tariamos skolos versiją.

Nukentėjusioji D. N. nurodė, kad jokiais paskolos teisiniais santykiais su V. Š. nebuvo susijusi. Be to, ji patvirtino, kad plėšimo metu nei vienas iš plėšime dalyvavusių asmenų apie skolą net neužsiminė.

Šių įrodymų visuma bei pats nusikalstamų veiksmų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad P. R. teiginiai apie jo tyčios turinį ir kryptingumą yra paneigti. P. R. pripažįsta, kad girdėjo moters šauksmą, matė V. Š. laikantį ir lipnia juosta rišantį nukentėjusiąją. Jis taip pat patvirtino, kad ieškojo bute pinigų. Todėl nustačius šias aplinkybes ir tai, kad jokios kalbos apie ketinimą atsiimti skolą nebuvo, P. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d. (2003-07-04 įst. Nr. IX-1706 red.).

Dėl BK 302 str. 1 d. taikymo

Svetimo turto pagrobimas plėšimo būdu (BK 180 str.), svetimo mokėjimo instrumento pagrobimas (BK 214 str.) ar dokumento pagrobimas (BK 302 str. 1 d.) yra materialiosios tyčinių nusikaltimų sudėtys. Paminėtos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia.

Šioje byloje daryti išvadą, kad nuteistieji V. Š. , P. R. ir M. M. pasikėsino į kelių atskirų nusikaltimų objektus, padarydami atskirus veiksmus, galima tik nustačius, jog nuteistieji suvokė į kokius baudžiamojo įstatymo saugomus objektus kėsinosi ir to siekė.

Apygardos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, tarp jų ir nukentėjusiosios parodymus apie paso laikymo vietą bei jo dingimo aplinkybes, įvykio vietos apžiūros duomenis, nuteistųjų parodymus ir tą aplinkybę, kad pasas pas nuteistuosius nebuvo rastas, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistųjų kaltė pagal BK 302 str. 1 d. nėra įrodyta.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad nuteistieji V. Š. ir P. R. savo apeliaciniuose skunduose neprašo mažinti plėšimo metu pagrobto turto apimties. To neprašo ir prokuroras. Todėl kolegija neturi teisės vertinti su šia aplinkybe susijusių teismo išvadų (BPK 320 str. 3 d.). Bet kokiu atveju byloje surinktų duomenų ir prokuroro argumentų, kad pasas dingo iš aplankalo, po plėšimo rasto ant grindų, aiškiai nepakanka išvadai, jog nuteistieji pasą pagrobė. Tokia išvada remtųsi tik prielaida, kuria grįsti apkaltinamąjį nuosprendį neleidžiama.

Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia prokuroras, paso dingimą D. N. pastebėjo ne ,,tik pasišalinus nusikaltimą padariusiems asmenims“, o mažiausiai po 3 dienų, t. y. po 2006 m. lapkričio 6 d. apklausos, kurioje paso dingimo fakto ji nepaminėjo (t. 2, b. l. 103-106). Šią aplinkybę ji nurodė tik 2006 m. lapkričio 7 d. apklausos protokole (t. 2, b. l. 122-125).

Byloje taip pat nustatyta, kad po padaryto nusikaltimo D. N. nubėgo pas kitame name gyvenančius kaimynus R., palikdama savo butą neužrakintą. Iš to seka, jog negalima paneigti, kad tuo metu pasą galėjo pagrobti kiti asmenys.

Taigi, abejonių dėl V. Š. , P. R. , M. M. kaltės pagal BK 302 str. 1 d. yra daug. Jų pašalinimui yra išnaudotos visos galimybės. Todėl šios abejonės turi būti vertinamos nuteistųjų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p.). Būtent tokią išvadą ir padarė apygardos teismas.

Dėl BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d.

Šioje dalyje apygardos teismo nuosprendį ginčija prokuroras, kurio nuomone nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyta, kad ,,A. N. dėl savanaudiškų paskatų organizavo savo žmonos D. N. sunkų sveikatos sutrikdymą“, ir nuteistasis R. M. , kuris jo nusikalstamą veiką prašo perkvalifikuoti į BK 138 str. 2 d. 9 p. bei pašalinti iš nuosprendžio teiginį, kad jis yra pripažintas pavojingu recidyvistu.

Kolegija, analizuodama 2006 m. spalio 10 d. – lapkričio 3 d. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, jau aptarė A. N. veikos juridinio įvertinimo klausimą, atsakydama į prokuroro apeliacinio skundo teiginius dėl organizatoriaus baudžiamosios atsakomybės, jos pagrindų ir ribų santykio su vykdytojo atsakomybe. Abiem atvejais, argumentai, kuriais remiantis prokuroro skundas šiose dalyse negali būti tenkinamas, yra analogiški. Todėl jie nekartojami.

Nuteistasis R. M. neneigia, kad A. N. prašė jo atimti D. N. regą, užpilant ant veido koncentruotą sieros rūgštį. Jis taip pat pripažįsta, kad pylė ant D. N. elektrolitą, tačiau tvirtina , kad į veidą ir akis nesiekė pataikyti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. nurodyta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str., 130 ar 131 str. Taip pat kvalifikuojama veikla, nesukėlusi jokių padarinių (šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą.

Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesioginė tyčia.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Analogiškai apie kaltininko tyčios turinį turi būti sprendžiama ir pasikėsinimo stadijoje nutrūkusio sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju.

Kolegija daro išvadą, kad R. M. tyčios turinį ir kryptingumą pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės (panaudotas įrankis arba priemonė – koncentruota sieros rūgštis; sužalojimų lokalizacija – odos nudeginimas dešiniame skruoste; nusikalstamų veiksmų pobūdis – elektrolito pylimas iš artimo atstumo nukentėjusiajai ir nuteistajam būnant vienas prieš kitą; nukentėjusiosios rūbų audeklo pažeidimo vietos – šaliko kiauryminis ties viduriu ir palto pažeidimas dešinio peties srityje ir ties dešine apykakle; nukentėjusiosios elgesys nusikaltimo padarymo metu – reaguodama į nuteistojo judesį ranka pasuko galvą ir tokiu būdu išvengė koncentruotos sieros rūgšties patekimo ant veido ir akių) leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad R. M. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. dėl savanaudiškų paskatų siekdamas padarinių (regos atėmimo), kurie pagal BK 135 str. 1 d. dispoziciją yra vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Tokią išvadą patvirtina ir kompaktinėje plokštėje, pateiktoje su specialisto išvada, užfiksuoti A. N. ir R. M. pokalbiai, iš kurių turinio nedviprasmiškai seka, kad abu bendrininkai tarėsi dėl regos D. N. atėmimo būdo ir vietos (t. 2, b. l. 73-80). Tikruosius R. M. ir A. N. ketinimus aiškiai iliustruoja pačio R. M. parodymai, kad po nusikaltimo padarymo jis nusiuntė A. N. SMS žinutę, jog ,,mašina sutaisyta, gali pasiimti“, į kurią pastarasis atsakė ,,niekas netvarkoj, mašina kaip važiuoja, taip važiuoja“. Šių žinučių turinys realiai atliktų veiksmų ir įrodymų visumos kontekste yra aiškus ir visiems suprantamas.

Iš nukentėjusiosios parodymų, kurių patikimumu kolegija neturi pagrindo abejoti, seka, kad nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių nepriklausančių nuo R. M. valios – D. N. nusisuko ir taip išvengė koncentruotos sieros rūgšties patekimo į akis.

Teismo medicinos specialisto nustatytas nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastas, pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. M. tyčios turinio ir kryptingumo nepaneigia (t. 2, b. l. 48). Priešingai, šio specialisto išvadoje konstatuota sužalojimų lokalizacija paminėtas teismo išvadas tik patvirtina.

Tai, kad apygardos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip kaip pageidavo R. M. , nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Dėl BK 27 str. nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą R. M. nurodė, kad jis yra pripažintas pavojingu recidyvistu. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. vasario 23 d. nutarties kopija, iš kurios matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 1994 m. sausio 12 d. nuosprendžio dalis dėl R. M. ir kito nuteistojo pripažinimo itin pavojingais recidyvistais, yra panaikinta (t. 14, b. l. 78-79). Todėl R. M. apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas. Iš skundžiamo nuosprendžio šalintinas teiginys, kad R. M. yra pripažintas pavojingu recidyvistu.

Dėl A. V. išteisinimo pagal

BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p.

Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokuroras, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, t. y. A. V. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 24 str. 6 d., 140 str. 1 d.

Tenkinti prokuroro skundą pagrindo nėra.

Kolegijos nuomone, apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo aspektu BPK 20 str. nuostatų ir jau paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimų nepažeidžia.

Šių teismo išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad pagal BPK 301 str. 1 d. prasmę prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Šie duomenys, tarp jų ir gauti įtariamojo apklausos metu, gali būti reikšmingi tik teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus bei teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi.

Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr. 2K-554/2006, Nr. 2K-7-198/2008).

Todėl prokuroro prašymas A. V. kaltę pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu duotais įtariamojo A. N. parodymais, kuriuos jis iš esmės keitė jau ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai prieštarauja BPK 301 str. 1 d. nuostatoms (t. 8, b. l. 66, 80-81, 88).

Šiuo aspektu reikšmingi yra tik ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti įtariamojo A. N. parodymai, kuriuos apygardos teismas įvertino kaip nepakankamus A. V. kaltei pagrįsti (t. 8, b. l. 76-79). Šiuos parodymus A. N. teisme pakeitė, nurodydamas kad A. V. nesakė, kokiu tikslu prašė jos supažindinti jį (A. N. ) su R. M.. Tam, kad paneigti tokius teisme duotus A. N. parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti patikimi įrodymai šiuos parodymus paneigia. Tokiu įrodymų byloje nėra. Priešingai, tiek A. V., tiek R. M. apygardos teisme patvirtino, kad išteisintoji apie A. N. ir R. M. susitarimų ir ketinimų turinį nieko nežinojo. Beje, skirtingai nuo A. N., tokius parodymus jie davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Prokuroras yra neteisus tvirtindamas, kad apygardos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.6 punkto reikalavimus. Visų apeliaciniame skunde nurodytų A. N. parodymų esmę pirmosios instancijos teismas aptarė nuosprendyje (nuosprendžio 24-as lapas). Apeliantas neteisingai supranta ir todėl klaidingai aiškina paminėtame Senato nutarime suformuluotą reikalavimą išdėstyti nuosprendyje kaltinamosios parodymus. Šis reikalavimas nereiškia, kad kaltinamojo parodymai teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti pažodžiui. Pakanka, kad nuosprendyje būtų išdėstoma jų esmė. Tai apygardos teismas ir padarė (nuosprendžio 24-as lapas).

Kolegija jau pasisakė, kad prokurorui ar tyrėjui ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teismui įrodomosios vertės neturi ir todėl BPK 20 str. prasme negali būti pripažįstami įrodymais, paneigiančiais kaltinamojo teisme duotus parodymus. Dėl šios priežasties apygardos teismui nebuvo reikalo juos atmesti, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Paminėtuose įtariamojo apklausos protokoluose užfiksuoti duomenys skundžiamame nuosprendyje yra įvertinti.

Tačiau apeliantas yra teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas A. V. išteisinimo pagrindą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), kuris reiškia, kad: 1) arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, apie daiktą, kuriuo saugojimo vieta buvo pamiršta, buvo pranešta kaip apie pavogtą), 2) arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika (pavyzdžiui, padaryta ne nusikalstama veika, o administracinis teisės pažeidimas, drausminis nusižengimas ir pan., 3) buvo įvykis be niekieno kaltės: nelaimingas atsitikimas, teisinio gėrio pažeidimas dėl gamtos jėgų (audros, uragano ir pan.) ir kt.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų seka, kad apygardos teismas išteisino A. V. ne dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet dėl to, kad nenustatyta, jog kaltinamoji dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Šiuo pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas tuo atveju, kai yra padaryta nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis dalyvavo jos padaryme, nepakanka.

Byloje nustatyta, kad buvo pasikėsinta sunkiai sutrikdyti D. N. sveikatą, tačiau įrodymų, pagrindžiančių A. V. bendrininkavimą šios nusikalstamos veikos padaryme, aiškiai nepakanka. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant, kad A. V. yra išteisinta BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu.

Dėl BPK 256 str. 2 d. pažeidimo

Šiuo aspektu nuosprendžio teisėtumą ginčija tik prokuroras, nurodydamas, kad apygardos teismas, perkvalifikuodamas A. N. veiką, padarytą 2007 m. sausio 19 d. – 2007 m. vasario 14 d., iš BK 24 str. 4 d., 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. į BK 24 str. 4 d., 22 str. 1 d., 129 str. 9 p., padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 256 str. 2 d.) pažeidimą, tuo suvaržydamas A. N. teises. Šis pažeidimas, prokuroro nuomone, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Su paminėtais apelianto teiginiai sutikti negalima.

A. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad jis organizavo savo žmonos D. N. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o būtent: 2007 m. sausio 19 d. – vasario 14 d. laikotarpiu jis, turėdamas tikslą dėl tarpusavio šeimyninių nesutarimų atkeršyti savo žmonai D. N., (duomenys neskelbtini) kelis kartus susitiko su R. M. ir susitarė su juo, kad pastarasis už piniginį atlygį nužudys D. N., po ko 2007 m. vasario 9-14 d. (duomenys neskelbtini) perdavė R. M. nusikaltimo vykdymui piniginį atlygį – 10000 Lt bei susitarė, kad pastarasis D. N. nužudys (duomenys neskelbtini) iki 2007 m. vasario 20 d., tačiau R. M. rengiantis nužudyti D. N., nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – dėl teisėsaugos institucijų įsikišimo, t. y. policijos darbuotojams paslėpus D. N. bei sulaikius jį ir R. M. .

Šie A. N. veiksmai kaltinamajame akte kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d., 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.).

Taigi, kaltinamajame akte išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas, kaltinant A. N. nužudymo organizavimu, aiškiai neatitinka paminėtame procesiniame dokumente nurodytam veikos juridiniam įvertinimui.

Kolegijos nuomone, vertinant ar pakeistas kaltinimas pagal savo sunkumą skiriasi nuo pradinio kaltinimo, būtina lyginti ne kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo požymius, o jo realios veikos, kurios padarymu jis yra kaltinamas, požymius.

Kaip jau minėta, iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo seka, kad A. N. buvo kaltinamas nužudymo organizavimu. Todėl apygardos teismas, A. N. organizacinę nusikalstamą veiką, įvertindamas kaip nebaigtą nusikaltimą, jo teisinės padėties realiai nepasunkino ir BPK 256 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė.

Kolegija, atsakydama į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl A. N. nusikalstamos veikos, padarytos 2006 m. spalio 10 d. – lapkričio 3 d., juridinio įvertinimo, jau aptarė šios veikos padarymo stadijos klausimą. Dėl analogiškų argumentų atmetami prokuroro skundo teiginiai, liečiantys nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. sausio 19 d.- 2007 m. vasario 14 d., kvalifikavimą.

Dėl R. M. išteisinimo

pagal BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p.

Nuosprendį šioje dalyje skundžia prokuroras, nesutikdamas su teismo baigiamajame akte išdėstytu įrodymų vertinimu.

Kolegijos nuomone, teismo sprendime išdėstytų įrodymų vertinimo motyvai yra plačiai išplėtoti, išsamūs, logiški. Konstatuoti BK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą nėra pagrindo.

BK 21 str. 1 d. nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymų lengvinančių sąlygų sudarymas.

Baudžiamosios teisės teorijoje nusikalstamu pripažįstamas tik tas rengimasis padaryti sunkų nusikaltimą, kai kartu neatskiriamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės sudėties veikos požymiai. Kaltininko susiformavusi tiesioginė tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimų sudėties požymiais gali būti pripažįstama tik tada, kai ši tyčia realizuojama (objektyvizuojama) BK 22 str. 1 d. numatytais veiksmais (neveikimu). Todėl kaltininko motyvo, tikslo, susiformavusios tyčios padaryti nusikaltimą atskleidimas žodžiu, raštu ar kita forma, jei tai nepasireiškia, nerealizuojama konkrečiais veiksmais (neveikimu), kuriais būtų siekiama sudaryti realias sąlygas tolimesniems nusikalstamiems veiksmams, negali būti pripažįstama rengimusi nusikaltimui. Baudžiamosios teisės doktrinoje tai vadinama tyčios atskleidimu, jos iškėlimu aikštėn, kuris pagal BK nėra nusikalstamos veikos stadija.

Byloje nustatyta, kad R. M. jokių konkrečių veiksmų, kurie patvirtintų subjektyviųjų rengimosi nužudyti D. N. sudėties požymių buvimą, neatliko.

Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti visi įrodymai, kurie yra įvertinti ir skundžiamame nuosprendyje. Šių įrodymų įrodomoji vertė yra aiški. Be jokios abejonės paminėtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad A. N. už piniginį atlygį nusamdė R. M. nužudyti D. N. . Tačiau šių įrodymų visuma jokiu būdu neleidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, kad R. M. rengėsi tai daryti, t. y. nepaneigia pastarojo nuoseklių parodymų, kad jis tik ,,mulkino“ A. N. , siekdamas kuo daugiau pasipelnyti. Visiškai natūralu, kad R. M. , neketindamas žudyti D. N. , tačiau siekdamas išvilioti iš A. N. kuo daugiau pinigų, turėjo palaikyti A. N. sumanymą, kurti planus apie nužudymo vietą ir laiką, pasižadėti vienas kito neišduoti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. M. nevažiavimas apžiūrėti galimos nužudymo vietos, slapstymasis nuo A. N. 2007 m. vasario 19-20 d. tik patvirtina R. M. versiją, kad jis nesirengė žudyti D. N..

Kolegija nemato prasmės aiškintis, žinojo ar nežinojo R. M. galimą nužudymo vietą. Neginčijama yra tai, kad jis tariamo rengimosi nužudyti stadijoje šių vietų neapžiūrėjo, savo veiksmų nedetalizavo, įrankių ar priemonių nusikaltimui padaryti neieškojo, jų nepritaikė, kitokių sąlygų nusikaltimui padaryti nesudarė.

Kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį, kad kiekvienas veiksmas ar neveikimas turi prasmę ir yra motyvuotas. Todėl prokuroro teiginys, kad ,,R. M. vengimas susitikti su A. N. gali būti vertinamas tik kaip vengimas susitikti“ negali būti laikomas rimtu ir korektišku teisiniu argumentu, paneigiančiu apygardos teismo nuosprendyje nurodytų šio vengimo įvertinimų.

Prokuroras pats painiojasi dėl R. M. pareikštų kaltinimų. Iš tiesų, 2007 m. vasario 14 d. A. N. ir R. M. pokalbyje nėra minimi pinigai. Tačiau R. M. buvo kaltinamas, kad D. N. rengėsi nužudyti 2007 m. sausio 19 d. – 2007 m. vasario 14 d. laikotarpyje. Per šį laikotarpį yra užfiksuotas ne vienas pokalbis, iš kurio turinio matyti, jog R. M. reikalauja pinigų iš A. N. , o šis sutinka mokėti arba pats juos siūlo (t. 2, b. l. 76, 77, 79).

Prokuroras taip pat neteisingai suvokia patį įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesą. Juk akivaizdu, kad R. M. parodymais galima įrodinėti A. N. kaltę. Tačiau visiškai aišku, kad tais pačiais parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį R. M. dėl rengimosi nužudyti D. N. negalima dėl paprasčiausios priežasties – R. M. savo kaltę dėl šios veikos padarymo nuosekliai neigia.

Vertindamas R. M. tyčios turinį, prokuroras be pagrindo lygina duomenis, kuriais įrodinėjama R. M. kaltė dėl pasikėsinimo tyčia sunkiai sutrikdyti sveikatą, ir duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas dėl rengimosi nužudyti. Pirmuoju atveju, skirtingai nuo kaltinimo dėl rengimosi nužudyti, R. M. tyčios turinys ir kryptingumas nustatytas remiantis jo objektyviai atliktais veiksmais. Kaip jau minėta, tariamo rengimosi nužudyti atveju subjektyviųjų parengtinės veikos požymių jokie objektyvieji požymiai nepatvirtina.

Pažymėtina ir tai, kad siekimas išvilioti iš A. N. kuo daugiau pinigų, neketinant vykdyti organizatoriaus užsakymo, būtų visiškai nesuderinamas su nepritarimu jo (organizatoriaus) sumanymui. Būtent taip galima paaiškinti prokuroro apeliaciniame skunde minimus šių dviejų nuteistųjų pokalbius. Tačiau prokuroras ir šiuo atveju yra teisus teigdamas, kad apygardos teismas, išteisindamas R. M. BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, pritaikė ne tą baudžiamojo proceso įstatymą.

Argumentai, pagrindžiantys šią išvadą, yra nurodyti šioje nutartyje aptariant A. V. išteisinimą. Šie argumentai yra analogiški, todėl kolegija jų nekartoja.

Dėl BK 54 str. nuostatų taikymo

Nuosprendį dėl paskirtų bausmių dydžio ginčija visi apeliantai. A. N. ir jo gynėjas prašo nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas ir paskirtą bausmę sušvelninti.

Tenkinti šių prašymų pagrindo nėra.

Byloje nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Todėl, netgi įvertinus A. N. motinos sveikatos būklę (t. 4, b. l. 43, 44), jam taikyti BK 62 str. 2 d. 1 p. nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Byloje nėra jokių duomenų, kad A. N. sūnumi negalėtų pasirūpinti nukentėjusioji D. N. .

Skirdamas A. N. bausmę už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę bausmę, apygardos teismas įvertino BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. A. N. paskirta galutinė bausmė (11 metų laisvės atėmimo) nėra aiškiai per griežta. Toks bausmės dydis neprieštarauja BK 41 str. nurodytai bausmės paskirčiai.

Prokuroras A. N. prašo paskirti ženkliai didesnes bausmes.

Tenkinti prokuroro skundą taip pat nėra pagrindo.

Dalis skundo argumentų neatitinka tikrovės arba nepasitvirtino. A. N. į nusikalstamas veikas įtraukė ne 5, bet 2 žmones. Byloje nustatyta, kad P. R. ir R. M. į plėšimo padarymą įtraukė V. Š., o ne A.N.. A.V. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė.

Bendrininkų (V. Š. ir R. M. ) asmenybes apibūdinantys duomenys, šiuo atveju, negali įtakoti A. N. paskirtos bausmės dydžio. Akivaizdu, kad organizuoti savo žmonos nužudymą, tam pasitelkiant nepriekaištingos reputacijos asmenis, A. N. vargu ar galėjo.

Iš byloje esančios charakteristikos matyti, kad A. N. charakterizuojamas teigiamai (t. 7, b. l. 132). Tai, kad jis už padarytas nusikalstamas veikas buvo atleistas iš darbo neduoda pagrindo daryti išvadą, jog jis, kaip asmenybė, charakterizuojamas neigiamai (t. 7, b.l. 48-50, 51).

Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje ne vieną kartą aptarė bendrininkų vaidmenį ir ne kartą akcentavo, kad A. N. veikė kaip organizatorius.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 28-as lapas) nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 str. nuostatomis.

Kolegija sutinka su prokuroro teiginiu, kad organizatoriaus vaidmuo paprastai būna pavojingesnis nei vykdytojo. Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais jam (organizatoriui) turi būti skiriama griežtesnė bausmė, nes įgyvendindamas teisingumo principą, teismas turi atsižvelgti ne tik į bendrininkų vaidmenį, bet ir į visus kitus įstatyme (BK 54 str. 2 d.) numatytus reikalavimus, tarp jų, ir į nusikaltusio asmens asmenines savybes, nusikalstamos veikos stadiją. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą skirti R. M. griežtesnę bausmę nei A. N. už pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą ir nulėmė šių bendrininkų asmenybes apibūdinantys duomenys bei tai, kad sunkūs ar neatstatomi padariniai šiuo ir plėšimo atveju neatsirado. Kaip jau minėta, byloje yra nustatyta viena A. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jis kaip asmenybė apibūdinamas teigiamai. Todėl, paskirdamas nežymiai mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę, apygardos teismas BK 61 str. 2 d. nuostatų nepažeidė.

Nuosprendį dėl R. M. paskirtos bausmės ginčija pats nuteistasis ir prokuroras.

Nekyla abejonių, kad šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta R. M. už nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. padarymą, būtų aiškiai per švelni ir pažeistų BK 56 str. 2 d. nuostatas, jei šis nuteistasis būtų pripažintas pavojingu recidyvistu.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria R. M. buvo pripažintas pavojingu recidyvistu yra panaikinta. Todėl bausmės dydžio BK 56 str. 2 d. reikalavimai, šiuo atveju, nesaisto.

Esant tokiai teisinei situacijai ir nustačius vieną R. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei įvertinus visas kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, laikytina, kad R. M. už sunkiausios nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Tokios bausmės už pasikėsinimo stadijoje nutrūkusį nusikaltimą paskyrimas BK 41 ir 54 str. nuostatų nepažeidžia.

Nuosprendžio dalį dėl bausmės dydžio skundžia ir nuteistieji V. Š. bei P. R. .

Tenkinti šių apeliantų skundus pagrindo nėra.

Motyvuodamas bausmės skyrimą, apygardos teismas įvertino tai, kad V. Š. padėjo išaiškinti plėšimą ir jame dalyvavusius asmenys bei pasikėsinimo organizuoti nužudymą iniciatorių A. N. .

Priešingai nei teigia apeliantas, padaryti plėšimą A. N. jo neprovokavo, nes V. Š. pasirinkimo laisvė nebuvo apribota, t. y. jis turėjo visas galimybes atsisakyti bent kokių smurtinių veiksmų, nukreiptų prieš D. N. . Tačiau apeliantas, niekieno neverčiamas, pasirinko nusikalstamo elgesio variantą. Už šį nusikalstamą veikimą jis ir yra pagrįstai nuteistas. Todėl aštuonis kartus teistam, pripažintam pavojingu recidyvistu, neigiamai charakterizuojamam nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta. BK 62 str. nuostatų taikymo sąlygų byloje nėra.

Bausmės dydį ginčija ir nuteistasis P. R. .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra P. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu iš viso tvirtino nebuvęs D. N. bute. Apygardos teisme jis nepagrįstai ginčijo bendrininkų susitarimo pobūdį ir ribas, klaidino teismą , teigdamas, kad buvo apgautas, nes V. Š. prašė tik padėti atsiimti skolą. Taigi, P. R. neigė esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Todėl apeliavimas į tariamą pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi yra teisiškai nepagrįstas.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad jo nusikalstamam elgesiui įtakos turėjo suaugusio bendrininko (V. Š.) elgesys, už kurį pastarasis yra nuteistas. Tačiau ši aplinkybė negali būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi apelianto galimybės daryti nusikaltimą ar susilaikyti nuo tokių veiksmų ir šiuo atveju apribotas nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai argumentavo bausmes skyrimą P. R. . Kolegija su šiais motyvais sutinka ir todėl jų nekartoja. Pažymėtina tik tai, kad jau du kartus už analogiškas nusikalstamas veikas teistam nepilnamečiui apeliantui, kuris plėšimą padarė per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką, švelninti bausmę nėra jokio teisinio pagrindo.

Nuteistieji A. N. savo kaltės pagal BK 214 str. 1 d., V. Š. – pagal BK 159 str. ir 214 str. 1 d., R. M. – pagal BK 187 str. 1 d. neginčija. Todėl nuosprendžio šiose dalyse kolegija apeliacine tvarka netikrina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nuosprendį dėl A. V. ir R. M. išteisinimo pagrindo (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) pakeisti.

Nustatyti, kad R. M. pagal BK 21 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) ir A. V. pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 135 str. 2 d. 9 p. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968 red.) yra išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Pašalinti iš nuosprendžio rezoliucinės dalies teiginį, kad R. M. yra pripažintas pavojingu recidyvistu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A. N. , V. Š. , P. R. bei nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.