Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-293-902/2023 pagal ieškovų R. I., K. I. ir N. I. ieškinį atsakovei A. Č. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės A. Č. atskirajame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės A. Č. prašymas atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir dėl to atsisakyta priimti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Atsakovė A. Č. su atskiruoju skundu ir 2023 m. birželio 26 d. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė rašytinius įrodymus – 2023 m. gegužės 2 d. lėktuvo bilietą, įsigytą atsakovės skrydžiui iš Bristolio į Kauną, Jungtinėje Karalystėje esančios gydymo įstaigos išduotą dokumentą bei pačios atsakovės padarytas fotonuotraukas apie atsakovės sveikatos būklę ir jos gydymą, fotonuotrauką, kurioje užfiksuotas ieškovų ūkio pastatas iki įvykio (gaisro), taip pat antstolio A. B. 2023 m. birželio 8 d. patvarkymą dėl turto arešto Nr. S-23-25-13920, surašytą vykdomosiose bylose Nr. 0025/23/00638 ir 0025/23/00640, vykdant priverstinį išieškojimą pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų išduotus vykdomuosius raštus civilinėje byloje Nr. e2-293-902/2023. Nors atsakovė atsakirajame skunde ir 2023 m. birželio 26 d. prašyme neformuluoja prašymo šiuos rašytinius įrodymus priimti, tačiau iš atskirojo skundo bei 2023 m. birželio 26 d. prašymo argumentų darytina išvada, kad atsakovė jais siekia pagrįsti atsakirajame skunde ir 2023 m. birželio 26 d. prašyme nurodytas aplinkybes.

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

16. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais naujais įrodymai, sprendžia, kad jie nors ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (išskyrus antstolio A. B. 2023 m. birželio 8 d. patvarkymą dėl turto arešto Nr. S-23-25-13920), vis tik yra susiję su nagrinėjamu klausimu, gali turėti įtakos vertinant atsakovės įrodinėjamas aplinkybes, nesant byloje duomenų apie tai, kad atsakovė piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise, pateikti įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atsakovės prašymo stabdyti priverstinio vykdymo veiksmus

17. Atsakovė A. Č. prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio A. B. kontoroje vykdomus priverstinio išieškojimo veiksmus pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų civilinėje byloje Nr. e2-293-902/2023 išduotus vykdomuosius dokumentus vykdomosiose bylose Nr. 0025/23/00638 ir 0025/23/00640. Nurodo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki bus priimtas šioje byloje procesinis sprendimas, gali susidaryti teisinė situacija, kai turtas bus priverstinai realizuotas, o įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas bus panaikintas ar pakeistas, žalos ieškovams nepriteisiant ar ją sumažinant.

18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip viena iš galimų laikinųjų apsaugos priemonių – CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tai itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019, 17 punktas).

19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės nurodomos aplinkybės šioje proceso stadijoje negali būti vertinamos kaip objektyvus pagrindas vykdymo veiksmų sustabdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir tenkinus šioje byloje atsakovės atskirąjį skundą ir terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinus, byla būtų perduota pirmosios instancijos teismui atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimui spręsti. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nutartų priimti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikintų priimtą sprendimą už akių ir atnaujintų civilinės bylos nagrinėjimą, būtų sprendžiamas ir vykdomųjų raštų, išduotų panaikinto sprendimo už akių pagrindu, galiojimo klausimas. Šio procesinio sprendimo priėmimo metu byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad antstolis vykdomosiose bylose būtų ėmęsis konkrečių teisės aktuose numatytų veiksmų tam, kad priverstinai realizuotų atsakovės turtą, kurį areštavo.

Dėl ginčo esmės

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės A. Č. prašymo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, nes atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai (viešo paskelbimo būdu), teismui prieš tai ėmusis visų būtinų ir papildomų procesinių veiksmų, kad būtų nustatyta atsakovės buvimo arba gyvenamoji vieta ir teismo procesiniai dokumentai jai būtų įteikti asmeniškai, todėl buvo teisinis pagrindas priimti sprendimą už akių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad atsakovė faktiškai negavo procesinių dokumentų, negali būti vertinama kaip svarbi priežastis terminui atnaujinti. Atsakovė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, argumentuodama, jog procesiniai dokumentai atsakovei realiai nebuvo įteikti, atsakovė neturėjo galimybės per įstatymo nustatytą dvidešimt dienų nuo sprendimo už akių priėmimo terminą pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes ne tik nebuvo susipažinusi su šio sprendimo turiniu, bet apskritai nežinojo apie tokio sprendimo priėmimą. Nežinojimą apie procesą lėmė jos liga bei nuolatinis gyvenimas kitoje valstybėje. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidimo priežasčių, tinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir ar nebuvo pažeistos atsakovės teisės būti realiai informuotai apie vykstantį teismo procesą ir išklausytai teisme.

Dėl praleisto termino prašymui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinimo

21. Siekdamas užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis ir nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius, įstatymų leidėjas įtvirtino sprendimo už akių institutą (CPK 285-289 straipsniai). Sprendimas už akių gali būti priimtas, be kita ko, ir tais atvejais, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018, 28 punktas; kt.).

23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant termino pareiškimui paduoti atnaujinimo klausimą, vertintinos aplinkybės, dėl kurių šalis šį terminą praleido, ir šių aplinkybių svarba, t. y. jų reikšmingumas ir įtaka atsiradusioms pasekmėms (termino praleidimui), asmens galimybės šių aplinkybių išvengti ar jas įveikti. Tuo atveju, kai sprendimas už akių priimtas prieš šalį, kuri apie pradėtą civilinę bylą buvo informuota teisine fikcija grindžiamu įteikimo būdu, tokiai šaliai pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo praleidus CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ta aplinkybė, kad buvo remtasi įteikimo fikcija, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti atnaujinamas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, taip užtikrinant asmens teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 36 ir 39 punktai). Taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas, kai priimamas sprendimas už akių, turi būti atsižvelgta į tokio proceso specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka tik formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą. Visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-403/2019, 27 punktas).

24. Realaus susižinojimo apie pradėtą teisminį procesą svarba ne kartą akcentuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į teismą, nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

25. EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad nors įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai gali būti taikomi, Konvencijos 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus, įskaitant ir galimybę priimti sprendimus už akių (žr. 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34; 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (ten pat; taip pat žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) cituotos Zavodnik prieš Slovėniją par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. cituotų Zavodnik prieš Slovėniją par. 73; Karakutsya prieš Ukrainą par. 44).

26. Pagal EŽTT formuojamą praktiką, tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos laisva valia atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad net du kartus nepavykus procesinių dokumentų atsakovei įteikti ieškovės nurodytu atsakovės gyvenamosios (deklaruotos) vietos adresu, nesant duomenų apie atsakovės darbovietę, nepavykus įteikti atsakovei procesinius dokumentus kitu ieškovės pasirinktu būdu – per pasirinktą antstolį, procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo būdu. Tačiau procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu savo esme yra įteikimo fikcija. Teismo priimtas sprendimas už akių, atsakovei siųstas atsakovės gyvenamosios (deklaruotos) vietos adresu, taip pat grįžo neįteiktas, atsakovei siuntos neatsiėmus pašte per siuntos saugojimo terminą (30 dienų). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju procesiniai dokumentai atsakovei faktiškai (realiai) nebuvo įteikti, atsakovė neturėjo galimybės per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų nuo sprendimo priėmimo terminą pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes ne tik nebuvo susipažinusi su šio procesinio sprendimo turiniu, bet apskritai nežinojo apie tokio sprendimo priėmimą. Vadovaujantis nutarties 23 punkte aptarta kasacinio teismo praktika, ta aplinkybė, kad buvo remtasi įteikimo fikcija, laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios atsakovei turėjo būti atnaujintas terminas pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, taip užtikrinant atsakovės teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismo procesą.

28. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, jog atsakovė nepateikė objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tai, kur ji buvo nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. lapkričio 21 d.) iki teismo sprendimo už akių priėmimo (2023 m. kovo 22 d.), aplinkybė, kad atsakovė, įvykio (gaisro kilimo) dieną buvo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, todėl turėjo pagrįstai tikėtis sulaukti teismo procesinių dokumentų, o ne po įvykusio įvykio išvykti į užsienio valstybę, nepaneigia to fakto, jog nagrinėjamu atveju procesiniai dokumentai atsakovei įteikti remiantis įteikimo fikcija ir realiai (faktiškai) atsakovė jų negavo, taigi neturėjo galimybės įstatymo nustatytu terminu įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Nors atsakovės veiksmai Gyventojų registre tinkamai nedeklaravus pasikeitusio gyvenamosios vietos adreso ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos, neabejotinai rodo didelį jos pačios nerūpestingumą, vis dėlto padariniai, kurie jai dėl to tenka, tarp jų nekilnojamojo turto (būsto) (jo dalies) netekimas, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018), negali būti pripažinti proporcingais šiam nerūpestingumui. EŽTT dėl nacionalinių teismų argumentų, kad jei pareiškėjas neatnaujina atitinkamuose registruose informacijos apie savo gyvenamąją vietą, jis turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad nebuvo informuotas asmeniškai, taip pat yra pasisakęs, jog tokie veiksmai rodo tam tikrą rūpestingumo stoką, tačiau pasekmės, kurias pareiškėjas patiria dėl nacionalinių teismų sprendimų, yra neproporcingos (žr. EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 50).

29. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje buvo duomenų apie tai, kad atsakovė deklaruotos vietos adresu nuolat negyvena, uždarbiauja užsienyje ir tik retkarčiais grįžta namo (per metus 1-2 kartus po savaitę ar dvi savaites) (antstolio A. B. 2023 m. vasario 20 d. aktas apie turto, asmens neradimą). Sprendimą už akių priėmęs pirmosios instancijos teismas neprašė ieškovų pateikti papildomos informacijos, susijusios su galimybe procesinius dokumentus atsakovei įteikti naudojant kitas, ieškovams žinomas, priemones (pvz., elektroniniu paštu) ar būdus (pvz., per atstovą) (2023 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė terminą ieškovams pašalinti trūkumus – nurodyti kitą žinomą procesinių dokumentų įteikimo atsakovei adresą arba pasirinkti kitą procesinių dokumentų įteikimo atsakovei būdą (pvz., per antstolį, įteikti teismo procesinius dokumentus patiems). Iš su atskiruoju skundu atsakovės pateikto 2023 m. birželio 8 d. patvarkymo dėl turto arešto Nr. S-23-25-13920, surašyto to paties antstolio A. B., ieškovų pasirinkimu vykdžiusio teismo įpareigojimą įteikti teismo procesinius dokumentus atsakovei ir šiuo metu priverstinai vykdančio priimtą teismo sprendimą už akių, turinio matyti, jog šis antstolio procesinis dokumentas vykdymo procese atsakovei buvo siunčiamas elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgus į tai, kad vykdomoji byla pagal išduotus vykdomuosius raštus pagal teismo sprendimą už akių buvo pradėta 2023 m. gegužės 8 d., leidžia pagrįstai teigti, jog egzistavo reali galimybė sužinoti atsakovės elektroninio pašto adresą dar tuo metu, kai antstolis A. B. ieškovų pasirinkimu vykdė teismo įpareigojimą įteikti atsakovei teismo procesinius dokumentus. Į tokio pobūdžio apinkybę yra atkreipęs dėmesį ir EŽTT byloje, kuri buvo susijusi su asmens informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT pripažino, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kadangi jau vykdymo procese tinkamas pareiškėjo adresas be didesnių sunkumų buvo nustatytas per savaitę (žr. EŽTT 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 84-85). Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi papildomų procesinių veiksmų, kad būtų nustatyta atsakovės buvimo arba gyvenamoji vieta ir teismo procesiniai dokumentai jai būtų įteikti asmeniškai, nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas atsakovės informavimas tiek apie pradėtą teismo procesą, tiek apie priimtą teismo procesinį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, šių aplinkybių iš esmės netyrė ir nevertino.

30. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, sužinojusi apie priimtą teismo sprendimą už akių, veikė aktyviai – nedelsdama kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos (nurodo, jog apie priimtą 2023 m. kovo 22 d. sprendimą už akių sužinojo 2023 m. balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, 2023 m. gegužės 2 d. grįžo į Lietuvą, atstovavimo sutartis sudaryta 2023 m. gegužės 8 d.), pareiškime pateikė argumentus, kodėl sprendimas už akių yra neteisėtas ir nepagrįstas ir kodėl turėtų būti panaikintas, nedelsė kreiptis į teismą nepagrįstai ilgą laiką (pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo su prašymu atnaujinti praleistą terminą teismui pateiktas 2023 m. gegužės 15 d. ) (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė laisva valia elgėsi pasyviai, atsisakė savo teisės stoti prieš teismą ir gintis.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės prašymą atnaujinti praleistą terminą, formaliai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą ir pasyvios šalies teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, todėl nepagrįstai apribojo atsakovės teisę į tinkamą teismo procesą, ir šis pažeidimas turėjo įtakos priimant neteisėtą skundžiamą nutartį, todėl ši nutartis naikinama ir terminas atsakovės pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujinamas. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo vien dėl tos priežasties, kad netenkino atsakovės prašymo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, t. y. liko neišspręstas šio procesinio dokumento priėmimo klausimas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą CPK nustatyta tvarka (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

32. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiamam klausimui dėl termino atnaujinimo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės A. Č. prašymą dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinimo patenkinti ir terminą atnaujinti.

Perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.