Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. R. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; R. M. M. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta dėl to, kad ji nuo 2008 m. balandžio 30 d. būdama ūkininke (ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. 0129960, ūkio identifikavimo kodas 4678175), 2009 m. liepos 13 d. įregistruota ūkininke (ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. 0129986, ūkio identifikavimo kodas 4678175), o nuo 2011 m. sausio 1 d. vykdanti žemės ūkio individualią veiklą, aplaidžiai tvarkė apskaitą, t. y., pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 21 straipsnį, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, tvarkydama savo ūkininko ūkio ir kaip vykdančio žemės ūkio individualią veiklą asmens apskaitą pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Res­publikos teisės aktų nustatyta tvarka, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdama atsakinga už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisė­tumą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintos Ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos tvarkos (nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. „Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhal­terinės apskaitos tvarkos aprašas“) 1 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad „svarbiausias ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tikslas – apskaitos registruose fiksuoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius“, 7 punktą, kuriame nurodyta, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskai­tos dokumentais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka. Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266 patvirtintų Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema reko­mendacijų 17 punktą, kuriame nurodyta, kad „įvairių materialinių vertybių įsigijimą, paslaugų gavi­mą pagrindžia iš tiekėjų gauti PVM sąskaitų–faktūrų arba sąskaitų–faktūrų egzemplioriai arba jų surašyti laisvos formos dokumentai“: produkcijos pardavimo žiniaraščiuose nurodė, kad buvo prekiauta įvairiose Kauno turgavietėse bei Prienų turgavietėje, tačiau nerinko, netvarkė ir nesaugojo dokumentų, pagal kuriuos buvo sumokėta už prekybos vietą turgavietėje, įsigyti ir sunaudoti degalai produkcijos nuvežimui, t. y., minėtais dokumentais nepagrindė piniginių lėšų gavimo šaltinių, nes nenurodė duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti; nerinko, netvarkė ir nesaugojo dokumentų, pagal kuriuos buvo įsigyti žvėreliai – šinšilos, įsigyti jiems laikyti reikalingi narvai už 42299,12 Lt (12250,67 Eur), atliktos kitos šinšilų ūkio išlaikymo išlaidos, ir dėl visų minėtų pažeidimų laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. sausio 1 d. iš dalies negalima nustatyti ūkininkės L. M. turto, o nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti L. M., vykdančios žemės ūkio individualią veiklą, turto.R. M. M. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis nuo 2007 m. sausio 1 d. būdamas ūkininku ir tvarkydamas savo, kaip ūkininko R. M. M. (ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr.0104149, ūkio identifikavimo kodas 6304178) apskaitą, ją tvarką aplaidžiai, t. y. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 11 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, pagal 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintos Ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos tvarkos (nuo 2005 m. rugpjū­čio 12 d. „Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas“) 1 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad „svarbiausias ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tikslas – apskaitos registruose fiksuoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius“, 7 punktą, kuriame nurodyta, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įsta­tymo nustatyta tvarka. Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266 patvirtintų Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijų 17 punktą, kuriame nurodyta, kad „įvairių materialinių vertybių įsigijimą, paslaugų gavimą pagrindžia iš tiekėjų gauti PVM sąskaitų–faktūrų arba sąskaitų–faktūrų egzemplioriai arba jų surašyti laisvos formos dokumentai“: nesuorganizavo tinka­mos buhalterinės apskaitos, nesaugojo apskaitos dokumentų, todėl produkcijos pardavimo žiniaraš­čiuose nurodžius, kad buvo prekiauta įvairiose Kauno turgavietėse bei Prienų turgavietėje, liko nerinkti, netvarkyti ir nesaugoti dokumentai, pagal kuriuos buvo sumokėta už prekybos vietą turga­vietėje, įsigyti ir sunaudoti degalai produkcijos nuvežimui, t. y. minėtais dokumentais liko nepa­grįsti piniginių lėšų gavimo šaltiniai, nes nenurodyta duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti, ir dėl visų minėtų pažeidimų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti R. M. M. ūkininko ūkio turto. Prienų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad L. M. ir R. M. M. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.Apeliaciniame Kauno apygardos prokuratūros prokuroras V. R. (toliau ir prokuroras, apeliantas) prašo panaikinti Prienų rajono teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. M. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje ir skirti jai 40 MGL baudą; R. M. M. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 40 MGL baudą.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kaltinamųjų atžvilgiu. Teismas neišsamiai aprašė ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, praleidžiant nuosprendžiui priimti reikšmingas aplinkybes, todėl skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.Skunde cituojama BK 223 straipsnio 1 dalis ir teigiama, kad ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. materialioji nusikaltimo sudėtis. Šie padariniai yra alternatyvūs – pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Pažymima, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą.Skunde cituojamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 20 straipsnio 5 dalis ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita, specialisto išvada arba skiriama ekspertizė.Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti L. M. bei R. M. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimai, surašytos specialisto išvados, teisminio nagrinėjimo metu buvo atlikta ekspertizė. Specialisto išvados ir ekspertizės akte padarytos išvados paremtos tais pačiais norminiais aktais. Pabrėžiama, kad nei vienas įrodymas, taip pat ir ekspertizės aktas, negali būti iš karto laikomas patikimu ir atvirkščiai – nepatikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kruopščiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno įrodymo patikimumą, remdamasis nagrinėjamos bylos konkrečiais dokumentais bei nustatytomis aplinkybėmis. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatliko objektyvaus bei subjektyvaus bylos vertinimo. Teismas nesugretino eksperto bei specialisto išvadų su byloje esančiais įrodymais. Teismas nekreipė dėmesio į tai, jog ekspertas nepakankamai gerai išstudijavo bylos medžiagą bei įvertino surinktus duomenis. Akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas išimtinai grindė ekspertizės aktu. Nepašalino prieštaravimų tarp ekspertizės akto bei specialisto išvadų, nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti, atmetė prokuroro prašymą iškviesti specialistą bei ekspertą į vieną posėdį, suteikiant galimybę vienas kitam užduoti klausimus. Teismas atmetė prašymus papildomai iškviesti specialistą, motyvuojant, jog specialistė jau yra patvirtinusi išvadas, neatsižvelgiant, jog specialistė apklausta dar nesant paskirtai ekspertizei. Be to, teismas ignoravo pastebėjimus, jog byloje reikalinga skirti komisijinę ekspertizę. Todėl, skundo autoriaus vertinimu, yra pagrindas manyti, jog teismas jau turėjo išankstinę nuomonę dėl specialisto išvadų vertinimo.Skunde cituojama specialisto išvada Nr. 5-2/201 dėl L. M. ūkinės finansinės veiklos ir specialisto išvada Nr. 5-2/204 dėl R. M. M. ūkinės finansinės veiklos. Pabrėžiama, kad specialistė Zita Baniulienė patvirtino šias išvadas, cituojami jos parodymai. Taip pat cituojamas ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, jog pasirinkus apskaitą tvarkyti supaprastintąja apskaitos sistema, ūkininkams nekeliami profesinės kompetencijos apskaitos srityje reikalavimai, ne visų finansinių rodiklių apskaita yra privaloma, t. y., jie netvarko turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo apskaitos. Pabrėžiama, kad ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla apskaitos tvarkymą reglamentuoja šie norminiai aktai: Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas ( 2001-11-06 Nr. IX-574); Lietuvos Respublikos ŽŪM 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr.3D-266 patvirtintos rekomendacijos; Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas, patvirtintas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333. Tvirtinama, kad nurodytuose norminiuose aktuose nenumatyta, jog R. M. M. bei L. M. ūkiai neprivalėjo tvarkyti turto, kaupti išlaidų dokumentų bei vesti išlaidų apskaitos. Teigiama, kad ekspertizės aktas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Šiame dokumente nėra analizuojama, ar galima pagal ūkininkų pateiktus dokumentus nustatyti gautų pajamų šaltinius. Ekspertizės akte apsiribojama konstatavimu, jog pajamos yra gautos vykdant ūkininko veiklą ar gautos iš žemės ūkio individualios veiklos. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik ekspertizės akto išvadomis, nevertino ir neanalizavo byloje esančių dokumentų, kurie liudija ūkininkų ūkių pajamas bei šaltinius, taip pat neanalizavo nagrinėjimo metu nustatytų duomenų dėl ūkininkų ūkių veiklos.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad L. M. tyrimui pateikė kasos pajamų ir išlaidų orderius, išrašytus tik L. M. vardu, pardavimo dokumentus, kuriuose nėra jokių duomenų apie produkciją įsigijusius asmenis. R. M. M. tyrimui pateikė produkcijos pardavimo žiniaraščius, kasos pajamų ir išlaidų orderius, pinigų, pardavimo ir pirkimo žurnalus. Visi kasos pajamų ir išlaidų orderiai išrašyti tik R. M. M. vardu, nei viename dokumente nėra duomenų apie produkciją įsigijusius asmenis. Apelianto nuomone iš to matyti, jog L. M. bei R. M. M. pateikė dokumentus, iš kurių nėra galimybės nustatyti pajamų šaltinius.Skunde cituojami ekspertės A. S. parodymai, kad jei ūkininkai nemoka pelno mokesčio, jie apskaitą gali tvarkyti supaprastintu metodu, svarbiausia, kad būtų galima nustatyti iš kur jie gavo įplaukas ir apskaičiuoti jas. Teigiama, kad nors ekspertė laikė būtinu nustatyti pajamų šaltinius, tačiau neanalizavo pajamų šaltinių, o tik rėmėsi ūkininkų pateiktais dokumentais be privalomų rekvizitų (nenurodyti pajamų šaltiniai). Anot skundo autoriaus, tai rodo, jog ekspertas paviršutiniškai vertino minėtus dokumentus. Ekspertė taip pat nurodė, jog veikla tapatu gautoms pajamoms. Veikla yra gautos pajamos už parduotą produkciją. Šiuo atveju tai yra žemės ūkio produkcijos ir miško gėrybių gautos pardavimo pajamos. Apelianto tvirtinimu, nors ekspertė neanalizavo ekspertizės metu gautų įplaukų šaltinių, tačiau apklausos metu ji patvirtino, jog norint apskaičiuoti įplaukas būtina žinoti įplaukų šaltinius. Todėl apeliantui kyla klausimas, kaip ekspertė ekspertizės metu, nežinodama pajamų šaltinių, galėjo nustatyti ūkininkų ūkių pajamas bei veiklą. Pabrėžiama, kad specialisto išvadose yra išsamiai vertinti pajamų šaltiniai bei pasisakyta, jog pagal ūkininkų pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti piniginių lėšų šaltinių, todėl negalima nustatyti L. M. bei R. M. M. ūkių turto.Skunde teigiama, kad ūkininko žemės ūkio veikla apima žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą. Žemės ūkio veikla nelaikoma maisto produktų gamyba iš ne savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų ir šių produktų realizavimas. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ir ekspertė nevertino, ar pajamos, gautos iš ūkių veiklos, pajamų šaltinių, išlaidų, o tai turėjo esminės įtakos priimant nuosprendį.Skundo autorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu siekiant patikrinti kaltinamųjų parodymus dėl ūkių veiklos, pajamų šaltinių, buvo gauta bei pateikta papildoma medžiaga, t. y., duomenys iš registro centro apie tiriamu laikotarpiu turėtus žemės sklypus, atsakymai iš įvairių institucijų, savivaldybių apie ūkininkų turimose žemėse deklaruotą veiklą, apie galimai deklaruotą braškyną, serbentyną, svarainyną, sraigių bandas, turėtą techniką, leidimus išduotus prekiauti (duomenys neskelbtini) turguje, taip pat apklausta liudytoja L. M., papildomai apklausti kaltinamieji. Nustatyta, kad R. M. M. 2005 m. lapkričio 18 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 11 ha žemės paskirties sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kurį 2008 m. vasario 13 d. pagal panaudos sutartį, o nuo 2008 m. balandžio 3 d. pagal nuomos sutartį Nr. 2662 (plotas 10,6 ha) perleido naudotis D. M., sutarties terminas baigiasi 2016 m. balandžio 4 d. R. M. M. ūkis registruotas 2006 m. gegužės 31 d. Cituojami R. M. M. parodymai apie parduodamame sklype buvusį didelį braškyną bei sodą galėjusį duoti į metus 9 tonas obuolių ir pažymima, kad šiuos parodymus paneigė liudytoja L. M., parodydama, jog sklype braškynų, svarainynų, serbendytų nebuvo, buvo tik nedidelis sodas, sodą galėjo sudaryti 20-30 senų obelų, nuo kurių pririnkdavo sau kelis maišus obuolių, bei pora lysvelių braškių, nuo kurių prisirinkdavo dubenėlį braškių. Minėtame sklype buvo tik pievos.Skunde tvirtinama, kad remiantis byloje surinktais duomenimis R. M. M. ūkis 2007 m. realizavo kaip R. M. užaugintą produkciją 16.71 toną braškių bei 8.99 tonas obuolių, viso gavo 75 626,5 Lt. pajamų, kurias apskaitė kaip R. M. ūkio pajamas. Tačiau 2007 m. R. M. ūkis gaudamas didžiulį pelną (išlaidos apskaitoje neapskaitytos) už braškes bei obuolius, 2008 m. nepardavė nei vienos braškės ar obuolio. Įvertinus, jog per vienerius metus užveisti 1 ha braškių bei gauti tokį pelną neįmanoma, įvertinant, jog braškynai nedeklaruoti, nebuvo samdomų darbuotojų, be to, R. M. M. parodymai paneigti L. M. parodymais, apelianto manymu darytina pagrįsta išvada, kad R. M. M. neturėjo nurodytu laikotarpiu braškynų ir sodo, kurie duotų 9 tonas obuolių.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. rugsėjo mėn. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos rašte pažymėta, jog R. M. 10,60 ha priklausančiame sklype 2007 m. deklaruotos ganyklos-pievos, 0,20 ha deklaruoti kiti žemės ūkio augalai, L. M. 2008-2011 m. 1.40 ha priklausančiame sklype deklaruotos pievos-ganyklos, 0,12 ha bei 0,15 ha sklypuose deklaruoti kiti augalai. Iš nustatyto matyti, jog tiriamuoju laikotarpiu ūkiai daugiau žemės naudmenų nedeklaravo, byloje nėra jokių duomenų, jog R. M. M. bei L. M. ūkiai naudojosi kitais nedeklaruotais žemės sklypais, kokia veikla užsiėmė, o vertintini tik tie duomenys, kuriuos galima patikrinti ir tie kurie yra apskaityti.Apelianto teigimu, nors R. M. M. ūkis deklaruoja per 2007 m. 3 mėn. ir 2008 m. 2 mėn. pardavęs 108 tonas šieno, tačiau tokiam kiekiui šieno reikalinga galinga technika bei žmonių jėga. Iš nustatyto matyti, jog R. M. M. 2007-2008 m. turėjo tik vienašę savos gamybos priekabą. Skunde daroma išvada, kad šienui pagaminti R. M. M. ūkis turėjo patirti daug išlaidų, kurios neatsispindi ūkio apskaitoje.Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad R. M. M. rodė 2008-2011 m. pajamas iš miško gėrybių (mėlynės, bruknės, grybai), viso gauta pajamų 29 980 Lt. Pažymima, kad R. M. M. ūkis bei L. M. ūkiai 2010 m. parduoda miško gėrybių po beveik 10 000 Lt. Įvertinus L. M. bei R. M. parodymus, jog jie abu uogaudavo be samdomų darbuotojų, kartais padedami kelių giminaičių, tokia versija, anot skundo autoriaus, vertintina kritiškai, kadangi per 2 mėnesius surinkti apie 2000 kg miško gėrybių, be pagalbos neįmanoma, todėl galima teigti, jog minėti ūkininkai vertėsi kita veikla, nesusijusia su ūkininkavimu (nesamdė darbuotojų). Skunde daroma išvada, jog miško gėrybes R. M. bei L. M. įsigijo iš nenustatytų šaltinių, tačiau tai nebuvo jų ūkių veiklos rezultatas. Be to nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu R. M. M. duodamas paaiškinimus specialistui teigė, jog nieko neaugino ir savo valdose jokios ūkinės veiklos nevykdė (apylinkės teismas šio paaiškinimo nevertino). Taigi, apelianto vertinimu, nustatyta, jog R. M. M. tiriamu laikotarpiu nevykdė ūkinės veiklos, šiuos duomenis jis patvirtino specialistui duodamas paaiškinimus, nors vėliau R. M. M. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės keitė parodymus.Anot skundo autoriaus, taip pat nustatyta, jog L. M. ūkis iš tyrimo nenustatyto bei L. M. nedeklaruoto serbentyno 2008 m. liepos 27 d. turėjo pririnkti 200 l, 2009 liepos-rugpjūčio mėn. 350 l. serbentų, iš nenustatyto bei nedeklaruoto svarainyno turėjo pririnkti, 2008 m. spalio mėn. – 1000 kg, 2009 m. spalio mėnesyje – 1000 kg, 2010 m. rugsėjo-spalio mėn. – 950 kg. Atkreipiamas dėmesys, jog 2011 m. jau neparduotas nei vienas svarainis, nors per minėtą laikotarpį gauta pajamų parduodant svarainius viso – 5760 Lt. Teigiama, kad byloje nėra duomenų, jog L. M. turėjo serbentyną bei svarainyną, kurie galėjo duoti minėtą kiekį produkcijos. Nėra duomenų, jog už serbentus bei svarainius gautos pajamos ir apskaitytos buhalterinėje apskaitoje yra gautos už L. M. ūkyje pačių užaugintą produkciją. Produkcijos pardavimo žiniaraščiuose, nenurodyti pirkėjai, t. y., pajamų šaltinis. Kadangi nėra jokių duomenų, jog L. M. ūkis turėjo bei deklaravo didelį svarainyną, serbentyną, skynė dideliais kiekiais be samdomų darbuotojų miško uogas, skundo autoriaus manymu, darytina išvada, jog L. M. vykdė su ūkininkavimu nesusijusią veiklą, o kitą neregistruotą bei nedeklaruotą individualią veiklą (tokia veikla įstatymų draudžiama) bei gautas pajamas atvaizdavo L. M. ūkio apskaitoje.Skunde teigiama, kad įvertinus surinktus duomenis, taip pat darytina išvada, jog R. M. M. vykdė su ūkininkavimu nesusijusią veiklą, o kitą neregistruotą bei nedeklaruotą individualią veiklą (tokia veikla įstatymų draudžiama), kurios metu iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių įgijo: laikotarpyje 2007 m. gegužės 25 d. iki 2007 m. birželio 31 d., 2007 m. rugsėjo 25 d. – 2007 m. spalio 31 d. viso – 8.99 tonas obuolių, 2007 m. gegužės 25 d. - 2007 m. birželio mėn. viso – 16,71 toną braškių, bei realizavo kaip R. M. ūkyje pačių užaugintą produkciją, viso gaudamas 75 626,5 Lt pajamų, kurias atvaizdavo R. M. ūkio apskaitoje surašydamas produkcijos pardavimo žiniaraščius, nenurodant pirkėjo, t. y., pajamų šaltinio.Skunde pabrėžiama, kad siekiant nustatyti veiklą, svarbu nustatyti patirtas konkrečias išlaidas pajamoms gauti. Šiuo atveju yra nustatytos gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių bei nenustatytos veiklos, tuo pačiu nenustatytos išlaidos pajamoms gauti. Skunde nurodoma, kad ekspertizės akte pažymėta, jog pasirinkus supaprastintą apskaitos sistemą yra nekeliami profesinės kompetencijos apskaitos reikalavimai, ne visų finansinių rodiklių apskaita yra privaloma, t. y., nereikia tvarkyti turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo. Ekspertė, vertindama byloje surinktus duomenis, tuo pačiu ir specialisto išvadas, nepateikė jokio profesionalaus vertinimo. Kadangi ekspertizės akte nebuvo nurodyti teisės aktai, kuriais grindžiama išvada, jog R. M. M. bei L. M. ūkiams nereikia tvarkyti turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo, kaupti išlaidų dokumentų bei vesti išlaidų apskaitos, todėl tokius aktus buvo ekspertės prašoma nurodyti apklausos metu. Ekspertė apklausos metu nurodė tik tiek, jog M. tai nebuvo privaloma, nes jie nemokėjo PVM, jie pasirinko supaprastintą apskaitą ir gavo tik pajamas. Kadangi ekspertė ir apklausos metu nenurodė teisės aktų pagrindžiančių jos išvadas, ekspertės padarytos išvados laikytinos eksperto nuomone. Ekspertizės aktas su tikėtinomis išvadomis nelaikytinas įrodymu (teismo posėdžio protokole nėra išsamiai užprotokoluoti ekspertės parodymai).Skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas, atmesdamas specialisto išvadas, motyvavo tik tuo, jog specialisto išvados sukėlė abejonių. Tokia formali motyvacija, apelianto vertinimu, yra nepagrįsta, kadangi neatlikta jokia teisinė analizė, neaiškūs motyvai.Skunde atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas iškvietė apklausai ekspertę. Baudžiamosios teisės doktrinoje specialisto, eksperto dalyvavimas teismo posėdyje siejamas su tam tikromis aplinkybėmis, t. y., kai kyla abejonių išvadų pagrįstumu, išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, yra išvadų prieštaravimas pačioje išvadoje, taip pat pagal byloje dalyvaujančių asmenų prašymą. Anot skundo autoriaus, teismas, nutaręs kviesti į teismo posėdį ekspertą, buvo įvertinęs ekspertizės aktą ir nusprendęs, jog reikalingi papildomi eksperto paaiškinimai, kas duoda pagrindą manyti, jog ekspertizės aktas, preliminariu vertinimu, turėjo kelti nemažiau abejonių nei specialisto išvados.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį privalėjo ne tik aiškinti teisės normas, reglamentuojančias buhalterinę apskaitą, bet ir įvertinti visus teisės aktus, susijusius su teisingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, tačiau to nepadarė. Tvirtinama, kad skundžiamu nuosprendžiu taip ir liko neatsakyta, kodėl R. M. M. bei L. M. ūkiams nereikia tvarkyti turto, kaupti išlaidų dokumentų bei vesti išlaidų apskaitos.Anot apelianto, kadangi ekspertizės aktas nepagrįstas, neišsamus, neatitinkantis byloje nustatytų aplinkybių, byloje pagrindiniais kaltės įrodymais laikytinos specialisto išvados. Tačiau skundžiamame nuosprendyje įrodymai išanalizuoti paviršutiniškai. Pažymima, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nuomonėmis, o patikimais, nuosekliais įrodymais. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados, nulėmusios L. M. bei R. M. M. išteisinimą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, dėl ko buvo pritaikytas netinkamas baudžiamasis įstatymas. Kadangi byloje surinktų, teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų pakanka įvertinti veikimų pobūdį, veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes, leidžiančias pripažinti, jog L. M. bei R. M. M. veiksmų turinys atitinka BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas. Įvertinus L. M. bei R. M. M. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį – padarytas nesunkus nusikaltimas, nesant veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus charakterizuojančius duomenis, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskiriant L. M. bei R. M. M. sankcijoje numatytą baudą.Išteisintųjų R. M. M. ir L. M. gynėjo advokato R. M. atsiliepime (atsikirtime) į prokuroro apeliacinį skundą prašoma skundą atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. R. apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrinusi skundo argumentus, bei skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo ir pagrįstai L. M. ir R. M. M. išteisino dėl veikos numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas tik neatsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).Taigi kaip matyti pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp aplaidaus apskaitos tvarkymo ir dėl jo kilusių padarinių. Buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014; 2K-422-303/2015;2K-508-976/2015). Nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti objektyvią tiesą buvo pasitelkta specialisto pagalba ir atlikta buhalterinė ekspertizė. Prokuroras skunde kritikuoja ekspertizės išvadą, neabejoja specialisto išvadų teisingumu ir akcentuoja, kad pagal ūkininkų pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti piniginių lėšų šaltinių, todėl negalima nustatyti L. M. ir R. M. M. ūkių turto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti ekspertizės akte padarytų išvadų teisingumu ir išsamumu.Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti ūkininkų L. M. ir R. M. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimai. 2013 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/201 konstatuota, kad tyrimui pateikti dokumentai nepagrindžia piniginių lėšų gavimo šaltinių, nes nėra duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamos uždirbti. L. M. vesdama ūkininko ūkio ir gyventojo, kuris vykdo individualia žemės ūkio veiklą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu patvirtintos Ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos tvarkos (nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. „Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas") I dalies 1 punkto nuostatų, kuriose nurodyta, kad svarbiausias ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tikslas - apskaitos registruose fiksuoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius. Šios dalies 7 punkte nurodyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus negalima iš dalies nustatyti L. M. 2008-2011 m. turto, nes tyrimui pateikti dokumentai nepagrindžia piniginių lėšų gavimo šaltinių, nes nėra duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti, apskaitos dokumentais nepagrindė 42299,12 Lt. žvėrelių šinšilų išlaikymo išlaidų, nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų, atspindinčių ūkinio pastato statybai panaudotų statybinių medžiagų įsigijimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų, nurodančių kas ir už kiek atliko elektrotechnikos ir santechnikos darbus iš viso ne mažiau kaip už 228525,85 Lt.2013 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/204 atliktoje dėl ūkininko R. M. M. ūkinės finansinės veiklos konstatuota, kad R. M. M., vesdamas ūkininko ūkio veiklos buhalterinę apskaitą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu patvirtintoje Ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos tvarkos (nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. „Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas") I dalies 1 punkto nuostatų. Kuriose nurodyta, kad svarbiausias ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tikslas - apskaitos registruose fiksuoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius. Šios dalies 7 punkte nurodyta, kad „ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka, t. y., apskaitos registruose užfiksuotos ne visos ūkines operacijos ir ūkiniai įvykiai, t. y., apskaitos dokumentais neatvaizduotos išlaidos, kurios buvo patirtos atvaizduotoms pajamoms uždirbti. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus negalima iš dalies nustatyti R. M. M. 2007-2011 m. turto, nes tyrimui pateikti dokumentai nepagrindžia piniginių lėšų gavimo šaltinių, nes nėra duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti.Kaip matyti specialisto išvadose konstatuota, kad negalima iš dalies nustatyti L. M. 2008-2011 m. turto ir iš dalies nustatyti R. M. M. 2007-2011 m. turto. Kadangi 2015 m. birželio 15 d. vykusiame teismo posėdyje specialistė Zita Baniulienė negalėjo atsakyti į kai kuriuos kaltinamųjų gynėjo klausimus, todėl 2015 m. birželio 22 d. pirmos instancijos teismo nutartimi buvo patenkintas gynėjo prašymas ir užduoti klausimai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistui. Specialistė Zita Baniulienė atsakydama į pateiktus klausimus surašė dar vieną išvadą. 2015 m. liepos 10 d. išvadoje specialistė dar kartą patvirtino, kad neapmokestintos pajamos nereiškia, kad ūkininkai neturi vesti apskaitos, pagal kaltinamųjų vedamą apskaitą ji galėjo nustatyti tik pajamas. Kadangi kaltinamieji nevedė išlaidų, negalima nustatyti jų išlaidų, todėl iš dalies negalima nustatyti turto. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai byloje nutarė skirti buhalterinę ekspertizę siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl specialistės tyrimuose surašytų išvadų ir teisme jos duotų paaiškinimų ar ūkininkui, vykdžiusiam veiklą, ne PVM mokėtojui, kurio pajamos buvo neapmokestinamos, tiriamuoju laikotarpiu buvo būtina vesti išlaidų apskaitą, kaupti išlaidas patvirtinančius dokumentus bei nustatyti kitas reikšmingas aplinkybes. Ekspertizę nutartimi buvo pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. 2016 m. birželio 27 d. ekspertizės akte konstatuota, kad ūkininkas, vykdydamas veiklą pagal individualios veiklos pažymą, ne PVM mokėtojas pagal 2008 m. balandžio 30 d. – 2011 m. sausio 1 d. laikotarpyje galiojusius norminius teisės aktus privalėjo tvarkyti apskaitą. L. M. ir R. M. M. pajamos, gautos už parduotas miško gėrybes ir žemės ūkio produkciją pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr.IX-1007 redakcija) 17 straipsnio 1 dalį, 24 punktą (23 punktą) ir 25 punktą (24 punktą) (straipsnio redakcija iki 2008 m. gruodžio 30 d. (nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Kadangi L. M. ir R. M. M. nereikėjo apskaičiuoti ir mokėti pajamų mokesčio, tai išlaidas pateisinančių dokumentų nekaupimas ir nesaugojimas bei išlaidų apskaitos netvarkymas netrukdo apskaičiuoti pajamas, gautas už parduotas miško gėrybes ir žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamas, t. y., nustatyti veiklą.Nors prokuroro nuomone, ekspertizės aktas yra neišsamus, dokumentai įvertinti paviršutiniškai, o pagrindiniais kaltės įrodymais laikytinos specialisto išvados, tačiau, kaip jau minėta teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertės padarytomis išvadomis, kuriuose nurodoma, kad pagal L. M. ir R. M. M. tvarkomą 2007 – 2011 m. apskaitą galima apskaičiuoti jų gautas pajamas iš žemės ūkio produkcijos ir miško gėrybių pardavimo, t. y., nustatyti veiklą. Tuo tarpu, specialisto išvados nors ir išsamios, tačiau siejant ir jas su kitais byloje sutrinktais įrodymai, kelia abejonių, nes jose įžvelgiami prieštaravimai, todėl abejonėms pašalinti ir buvo paskirta ekspertizė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prieštaravimai tarp ekspertizės akto ir specialisto išvados yra teismo vertinimo dalykas. Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Tačiau pažymėtina, kad įrodymų teorijoje ir kriminalistikoje jau seniai suformuluotos ekspertizės akto ir specialisto išvados vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į šių įrodymų šaltinių specifiką, turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Nagrinėjamu atveju, atkreiptinas dėmesys, kad ekspertizę atliko nepriklausoma ekspertė įrašyta į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, turinti 36 metų ekspertinio darbo patirtį, ekspertizė atlikta vadovaujantis ekonominės ekspertizės metodais. Prokuroras neteisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad ekspertė ekspertizės akte ir apklausos metu nenurodė teisės aktų pagrindžiančių jos išvadas, todėl ekspertės padarytos išvados laikytinos eksperto nuomone. Priešingai teisėjų kolegijos vertinimu ekspertizės išvados pagrįstos išsamiu tyrimu, vadovaujantis ekspertine metodika, moksliškai pagrįstos. Kaip matyti ekspertizės akte atlikta itin išsami buhalterinės apskaitos dokumentų analizė, buhalterinės apskaitos rodiklių apskaičiavimas ir nurodyti teisės aktai ir tiriamojo laikotarpio aktualios teisės aktų redakcijos. Konstatuotina, kad ekspertizės aktas savo esme neprieštarauja BPK 88 straipsnio 1-4 dalyse nustatytam tokio akto turiniui, o pripažindamas jį įrodymu pirmos instancijos teismas nepažeidė įrodymas keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyse. Dėl šių priežasčių, ekspertizės aktas laikytinas tinkamu ir patikimu įrodymu, į kurį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia nagrinėdamas šią bylą. Kaip matyti, specialistės išvadoje konstatuota, kad negalima iš dalies nustatyti L. M. ir R. M. M. turto. Teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė paaiškino, kad kaltinamųjų apskaita buvo vedama netinkamai. Dokumentai neturi tinkamų rekvizitų dėl to ji negalėjo iš dalies nustatyti jų turto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialistė savo išvadose nurodo, kad negalima iš dalies nustatyti L. M. ir R. M. M. turto, tačiau nei tyrimo bendrojoje dalyje, nei galutinėse išvadose nėra nurodyta, kad ūkininkai privalėjo vesti turto apskaitą. Kilus neaiškumams dėl specialistės išvadų, ikiteisminio tyrimo metu jai pakartotinai buvo užduoti klausimai. Atsakydama į klausimus specialistė patvirtino, kad L. M. neprivalėjo vesti turto apskaitos ir nurodė, kad specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad L. M. privalėjo vesti turto apskaitą. Ekspertė A. S. savo išvadas patvirtino apklausta posėdžio metu, nurodydama, kad kaltinamieji tvarkė apskaitą, o kadangi jiems nereikėjo mokėti pajamų mokesčio tai išlaidų apskaitos netvarkymas neturi įtakos pajamų apskaičiavimui. Vedant supaprastintą apskaitą, turtas atskirai nėra apskaitomas, jiems nereikia nustatyti veiklos rezultato, nes jie nemoka pajamų mokesčio. Pajamoms nustatyti duomenų pakanka. Teisėjų kolegija įvertinusi ekspertės išvadas, išanalizavusi teisės aktus reglamentuojančius ūkininkų ūkių buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažymi, kad pagal teisės aktus reglamentuojančius ūkininkų ūkio buhalterinės apskaitos vedimą, kuomet apskaita vedama supaprastinta tvarka, ne visų finansinių rodiklių apskaita yra privaloma, teisės aktuose nėra nurodyta, kad jie privalo tvarkyti turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo apskaitą. Ūkininkų ūkių, gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla apskaitos tvarkymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333, Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijos patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą. Gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla, neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintų Ūkininko ūkio ir gyventojų , kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo (norminio akto redakcija galiojusi nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. spalio 12 d.) (toliau ir tvarkos aprašas) 5 punkte nurodyta, kad ūkininkai ir gyventojai patys pasirenka buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą – supaprastintąją ar dvejybinę apskaitos sistemą. Buhalterinę apskaitą tvarkantys ūkininkai ir gyventojai vadovaujasi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos tvarkymą, šio Aprašo nuostatomis, taip pat gali vadovautis žemės ūkio ministro patvirtintomis rekomendacijomis, nustatančiomis, kaip tvarkyti ūkininko ūkio ir gyventojų veiklos buhalterinę apskaitą. Pagal šio tvarkos aprašo 7 punktą ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka. Pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale (toliau dažniausiai vadinama - žurnalas), kuriame turi būti nurodomi būtinieji kasos rekvizitai (žurnalo forma pridedama). Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąją apskaitos sistema rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266 (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nurodyta, kad šiomis rekomendacijomis gali vadovautis ūkininkai, pretenduojantys gauti ES struktūrinių fondų ir kitą investicinę paramą, taip pat parama neketinantys naudotis ūkininkai. Pagal šias rekomendacijas ūkininkai gavę grynuosius pinigus už parduotą produkciją, kai ūkininkas neturi kitų įmonių ar asmenų išrašytų pinigų gavimą pateisinančių dokumentų, surašomas Pinigų priėmimo kvitas arba Kasos pajamų orderis (13 punktas). Grynų pinigų išmokėjimui gali būti naudojamas Kasos išlaidų orderis arba Pinigų išmokėjimo kvitas, kurie surašomi tuomet, kai ūkininkas neturi kitų įmonių ar asmenų išrašytų dokumentų, pateisinančių ūkio išlaidas (15 punktas). Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 „Dėl ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 104 - 2989) registruojami duomenys apie pinigų judėjimą ūkininko ūkyje. Detalesnei turto, skolų ūkiui, ūkio skolų apskaitai rekomenduojami šiose rekomendacijose pateikti ir aptarti žiniaraščiai, tačiau ūkininkas informaciją gali kaupti ir kitokiuose registruose (23 punktas).Kaip matyti iš nurodytų teisės aktų reglamentuojančių ūkininkų ūkių apskaitos tvarkymą, ūkininkai L. M. ir R. M. M. turėjo teisę pasirinkti buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą supaprastintąją apskaitos sistema, kas atitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies bei Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333, reikalavimams. L. M. ir R. M. M. 2007-2011 m. laikotarpiu gautas įplaukas iš miško gėrybių ir žemės ūkio produkcijos pardavimo registravo pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale, piniginių operacijų žurnale, produkcijos pardavimo rinkoje žiniaraštyje, miško gėrybių pardavimo žiniaraštyje pardavimų žiniaraštyje, Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose. Pagal baudžiamojoje byloje esančius dokumentus nustatyta, kad L. M. kasos pajamų ir išlaidų orderius naudojo 2011 metais, o R. M. M. 2009 - 2011 metais. L. M. savo turėtas pinigines išlaidas registravo pinigų pirkimo ir pardavimo žurnale, pagal R. M. M. pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo duomenis jis tokių išlaidų neturėjo. Teisėjų kolegija daro išvadą kad ūkininkai vadovavosi Rekomendacijomis ir ūkines operacijas registravo taip kaip nurodyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir nurodytuose norminiuose teisės aktuose reglamentuojančiuose supaprastinta sistema vedamos buhalterinės apskaitos tvarką. Taigi nepagrįstas specialistės Zitos Baniulienės teiginys, kad apskaita buvo vedama, bet nesilaikant buhalterinės apskaitos įstatymo ir supaprastintos apskaitos vedimo rekomendacijų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertė konstatavo, kad pasirinkus apskaitą tvarkyti supaprastintąją apskaitos sistemą, ūkininkams nekeliami profesinės kompetencijos apskaitos srityje reikalavimai, ne visų finansinių rodiklių apskaita yra privaloma, t. y., jie netvarko turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo apskaitos. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu ekspertės konstatavimu, nes teisės aktuose reglamentuojančiuose ūkininkų ūkių buhalterinės apskaitos sistemą yra konkrečiai nurodyta, kada ūkininkai privalo vesti turto apskaitą. Kaip jau pastebėta, kad ir specialistė išvadose nenurodo, kad visiems ūkininkams privalu rengti turto apskaitos ataskaitas. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės ir (ar) Europos Sąjungos paramos fondų paramos teikimą, nustatyta pareiga paramos gavėjui tvarkyti buhalterinę apskaitą ir sudaryti finansinę atskaitomybę, taip pat nurodomi teisės aktai, kuriais vadovaujantis turi būti vedama buhalterinė apskaita ir (arba) kokius suvestinius dokumentus paramos gavėjas turi pildyti. Tais atvejais, kai reikalaujama pildyti tik Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą (Aprašo priedas), paramos gavėjas veda tik pinigų apskaitą, kito turto apskaita nevedama. Tais atvejais, kai buhalterinė apskaita tvarkoma vadovaujantis Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijomis, patvirtintomis Žemės ūkio ministro 2005 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-266 „Dėl Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo supaprastintąja apskaitos sistema rekomendacijų patvirtinimo“ arba Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijomis, patvirtintomis žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-491 „Dėl Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijų patvirtinimo“, turto apskaita vedama. Darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai ūkininkui ar asmeniui, vykdančiam individualią žemės ūkio veiklą nustato pareigą vesti turto apskaitą tik paramos gavėjui ir PVM mokėtojui. Iš bylos duomenų matyti, kad L. M. ir R. M. M. nagrinėjamu laikotarpiu buvo ne PVM mokėtojai, nepasinaudoję Europos Sąjungos parama ir nepretendavo ją gauti, todėl ir turto apskaitos vesti jie neprivalėjo. Kaip jau minėta, specialistė išvadose nurodo, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus negalima iš dalies nustatyti L. M. 2008 – 2011 m. turto, nes tyrimui pateikti dokumentai nepagrindžia piniginių lėšų galimo šaltinių, nes nėra duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti; apskaitos dokumentai nepagrindė 42299,12 Lt. žvėrelių šinšilų išlaikymo išlaidų; nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų, atspindinčių ūkinio pastato statybai sunaudotų statybinių medžiagų ir buhalterinės apskaitos dokumentų kas ir už kiek atliko elektrotechnikos ir santechnikos darbus iš viso ne mažiau nei už 228525,85 Lt. Išvadoje dėl ūkininko R. M. M. ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus dokumentus negalima iš dalies nustatyti R. M. M. 2007-2011 m. turto, nes tyrimui pateikti dokumentai nepagrindžia piniginių lėšų gavimo šaltinių, nes nėra duomenų apie išlaidas, reikalingas minėtoms pajamoms uždirbti. Teisėjų kolegija vertindama tokias specialistės išvadas, atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 24 punktą ir 25 punktą, o pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 23 punktą ir 24 punktą neapmokestinamosios pajamos yra gautos pajamos už parduotas miško gėrybes ir žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamos. Taigi vadovaujantis Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymu L. M. ir R. M. M. nereikėjo apskaičiuoti ir mokėti pajamų mokesčio, tai išlaidas pateisinančių dokumentų nekaupimas ir nesaugojimas bei išlaidų apskaitos netvarkymas netrukdo apskaičiuoti pajamas gautas už parduotas miško gėrybes ir žemės ūkio produkcijos pajamas. Ekspertė A. S. pirmos instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. tvarkė apskaitą, o kadangi jiems nereikėjo mokėti pajamų mokesčio, tai išlaidų apskaitos netvarkymas neturi įtakos pajamų apskaičiavimui. Ekspertizės akto išvadoje atsakydama į antrąjį klausimą ar tvarkant buhalterinę apskaitą buvo padaryta pažeidimų, tai ar dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir kokiu laikotarpiu, ekspertė atsakė, kad pagal L. M. ir R. M. M. tvarkomą 2007-2011 m. apskaitą galima apskaičiuoti jų gautas pajamas iš žemės ūkio produkcijos ir miško gėrybių pardavimo, t. y., nustatyti veiklą. Ekspertė apklausta pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad išlaidų dokumentų nekaupimas M. atžvilgiu, neturėjo įtakos pajamų apskaičiavimui. Ji patvirtino, kad išlaidų nekaupimas ir nevedimas netrukdo nustatyti M. veiklos, apskaičiuoti pajamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 12 punktą apskaičiuojant apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas, gyventojo pasirinkimu vietoj kitose šio straipsnio dalyse nurodytų patirtų išlaidų gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama suma, lygi 30 procentų gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Gyventojas, pasirinkęs apmokestinamąsias individualios veiklos pajamas apskaičiuoti šioje dalyje nustatyta tvarka, neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų. Darytina išvada, kad L. M. ir R. M. M. pasinaudodami nurodytomis įstatymo nuostatomis galėjo išlaidomis pripažinti 30 procentų nuo apskaičiuotų pajamų, tačiau neturėjo pareigos išmokamai sumai pateikti išlaidų dokumentų. Prokuroras skunde akcentuoja, kad L. M. ir R. M. M. pateikė dokumentus iš kurių nėra galimybės nustatyti pajamų šaltinius ir nei teismas, nei ekspertė nevertino ar pajamos gautos iš ūkių veiklos. Dėl šios skundo argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltinimai L. M. ir R. M. M. buvo pareikšti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y., dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. Todėl nustatinėti ar M. vykdė su ūkininkavimu nesusijusią veiklą, išeina už kaltinimo ribų ir yra ne šios bylos dalykas. Be to atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu M. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nenustačius veikos numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalies (neteisėtas praturtėjimas) sudėties. Prokuroras skunde detaliai analizuoja ūkininkų veiklos apimtis, nurodo kad nėra dokumentų, pagal kuriuos buvo sumokėta už prekybos vietą turgavietėse ir panašiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant įrodymų visumą ir tarpusavio ryšį, darytina išvada, jog tam tikra apimtimi L. M. ir R. M. ūkyje veikla buvo vykdoma. Tokią išvadą neabejotinai patvirtina tai, kad byloje nustatyta, kad pagal L. M. ir R. M. M. tvarkomą apskaitą galima apskaičiuoti jų gautas pajamas iš žemės ūkio produkcijos ir miško gėrybių pardavimo, t. y., nustatyti veiklą. Skunde akcentuojama tai, kad pirmos instancijos teismas atmetė prokuroro prašymą iškviesti specialistą bei ekspertą į vieną posėdį, suteikiant galimybę vienas kitam užduoti klausimus, ignoravo pastebėjimus, jog byloje reikalinga skirti komisijinę ekspertizę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas priėmė pagrįstą protokolinę nutartį nekvieti į teismo posėdį pakartotinai specialistės, nes ji jau apklausta teismo ir davė parodymus. Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės išvada pirmos instancijos teismui abejonių nekėlė, su kuo visiškai sutinka apeliacinės instancijos teismas, todėl skirti komisijinę ekspertizę būtų perteklinis procesinis veiksmas ir neatitiktų nuostatai, kad teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką (BPK 242¹ straipsnio 1 dalis). Be to pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis ir iš BPK normų, įtvirtinančių išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą bei teismų sprendimų pagrindimą, nekyla reikalavimas visais atvejais tenkinti proceso dalyvio prašymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-522-222/2015).Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme numatyti aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai yra alternatyvūs, baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka bent vieno iš jų. L. M. ir R. M. M. kaltinimai buvo pateikti dėl ūkininkų ūkio aplaidaus apskaitos tvarkymo, dėl ko iš dalies negalima ūkininkų ūkių turto. Šioje nutartyje išdėstytais motyvais paneigtos specialistės išvados, kuriose ji vertino, jog iš dalies negalima nustatyti ūkininkų turto, t. y., specialistė vertino dalyką, turtą, kurio apskaitos vesti ūkininkai neprivalėjo. Kaip jau minėta, L. M. ir R. M. M. ūkininkų ūkio apskaitai taikė supaprastintą buhalterinės apskaitos vedimo sistemą, kurią taikant ne visų finansinių rodiklių apskaita yra privaloma, tai reiškia, kad jie neprivalo tvarkyti turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo apskaitos. Iš šioje nutartyje aptartų teisės aktų ir kitų įrodymų yra aišku, kad jeigu ūkininkai tvarko tik pajamas, veikla nustatoma apskaičiuojant pajamas, o turtas nėra vertinamas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo apskaitos M. vesti neprivalėjo, todėl ir vertinti bei nustatinėti turto nėra jokio pagrindo ir ši kategorija negalėjo būti vertinama. Šioje byloje įrodyta, kad pagal L. M. ir R. M. M. tvarkomą 2007 – 2011 metų apskaitą galima apskaičiuoti jų gautas pajamas iš žemės ūkio produkcijos ir miško gėrybių pardavimo, t. y., nustatyti veiklą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. M. ir R. M. M. nepadarė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, nes nekilo BK 223 straipsnyje numatyti padariniai. Taigi atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. M. ir R. M. M. išteisinti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį teisėtai ir pagrįstai, nustačius, kad jie nepadarė veikos, turinčios BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.