Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. R. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10475-615/2013 pagal ieškovo V. R. S. ieškinį atsakovei J. S. dėl nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinys bylą nagrinėjančio teisėjo rezoliucija buvo priimtas.

Per teismo nustatytą terminą ieškovas į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškinio reikalavimus šiuo metu jis reiškia būtent J. S. ir ji yra tinkamu atsakovu byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria nutraukta byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti ½ dalį turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos su palikėja, pagrindu. Ieškinį grindė Civilinio kodekso 6.969 – 6.971 straipsnių, reglamentuojančių jungtinę veiklą, normomis. Atsakovu byloje ieškovas nurodė mirusį asmenį – palikėją, taip pat ieškinyje nurodė šio asmens įpėdinį ir teisių perėmėją. Iš prie ieškinio pateiktos Kauno miesto 16-ojo notarų biuro pažymos matyti, kad mirusiosios palikimą pagal testamentą priėmė P. V. (ieškinyje nurodytas įpėdinis). Paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas (b. l. 13). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kitoje Kauno apylinkės teisme užvestoje civilinėje byloje Nr. 2-2573-775/2014 yra ginčijamas paveldėjimas pagal testamentą. Byloje teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė notarei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą po J. S. mirties.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija – Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą grindžiama teisminės gynybos prioritetu ir universalumu, pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba lydimajame teisės akte ar ne (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. birželio 23 d. nutarimas); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2000 m gegužės 8 d. nutarimas); teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, gali būti nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas). Šios nuostatos nuosekliai plėtojamos vėlesnėje Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas (kaip ir bet kuri kita asmens teisė) turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet ne šios teisės įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

Civilinio proceso kodekso (CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu. Vien tai, kad įstatymuose nenustatyta, neįvardyta (expressis verbis) teisė reikšti konkretų ieškinį, negali būti vertinama kaip CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ribojimas. Aiškinant ir taikant atskiras visuomeninių santykių sritis reglamentuojančius įstatymus, negali būti paneigta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą. Tačiau pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, siekė įgyvendinti Konstitucijos jam garantuojama teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė jam tapo nerealizuotina dėl nuo jo valios objektyviai priklausančių priežasčių. Iš bylos duomenų nustatyta, kad jau besikreipiant į teismą apeliantui buvo žinoma apie tai, kad atsakovė J. S. yra mirusi, taip pat apeliantui buvo žinoma ir apie jos teisių perėmėją P. V., šie duomenys nurodyti ieškinyje, taip pat juos patvirtina ir prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas kelis kartus kėlė klausimą dėl atsakovo pakeitimo ir tai užfiksuota 2013 m. birželio 17 d. nutartimi, 2013 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio protokole (b. l. 146). Ieškovo atstovė – advokatė ne tik kad nepareiškė motyvuoto prašymo pakeisti atsakovą tinkamu, kaip to reikalaujama CPK 45 straipsnio 1 dalyje, bet ir nesutiko su jo pakeitimu.

Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog mirusiajam asmeniui ieškinys negali būti reiškiamas, nes mirusysis asmuo neturi teisnumo. Vadovaujantis CPK 41 straipsnio 1 dalimi civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, būdingu požymiu, yra laikomas jo teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, veiksnumas – tai fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo metu ir išnyksta jam mirus, atsakovui neturint civilinio teisnumo, jis negali būti civilinės bylos šalimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustačius minėtą aplinkybę, ieškinys apskritai negalėjo būti priimtas vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Ieškinį priėmus, ir bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad ieškovas nesutinka keisti atsakovo tinkamu, byla pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį nagrinėtina iš esmės, tačiau esant situacijai, kad mirusiojo atžvilgiu negali būti priimamas teismo sprendimas ir vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 263 straipsnio 1 punktu, byla nutrauktina, kokį sprendimą pagrįstai ir priėmė pirmosios instancijos teismas.

Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodo, jog bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki kada paaiškės teisių perėmėjas, taip pat iki kol bus išnagrinėtas ginčas kitoje byloje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Kaip minėta, aplinkybė apie atsakovės mirtį ir jo teisių perėmėją ieškovui buvo žinoma iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Notaro išduotas pažymėjimas patvirtina, kad paveldėtojas, nepaisant to, kad paveldėjimo pagrindas yra ginčijamas, šiuo metu yra vienas – P. V.. Todėl nustačius, kad ieškinys atsakovui, kuris yra miręs, teismo buvo priimtas nepagrįstai, o vėliau teismui nusprendus bylą nutraukti, konstatuotina, jog nebuvo pagrindo spręsti dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl būtinumo sustabdyti bylą, teismas visų pirma privalo įsitikinti, ar sudaranti pagrindą privalomam bylos sustabdymui aplinkybė tikrai egzistuoja. Remiantis CPK 163 straipsnio 1 punktu, teismas privalo sustabdyti bylą, kai miršta fizinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas. Byla sustabdoma šaliai mirus ar pasibaigus, kad galima būtų ją pakeisti jos teisių perėmėju ir sudaryti sąlygas tinkamai išnagrinėti bylą. Ginčo atveju pareiškus ieškinį mirusiajam asmeniui, t. y. šiai aplinkybei paaiškėjus anksčiau, nei prasidėjo bylos nagrinėjimas, nebuvo pagrindo vadovaujantis CPK 163 straipsnio 1 punktu spręsti dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.