Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. R. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-457/2015 pagal ieškovės D. R. ieškinį, patikslintą ieškinį atsakovams S. R., Ž. R., išvadą teikiančiai institucijai Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo, neterminuoto motinos valdžios apribojimo, globos nustatymo bei globėjo paskyrimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismo sprendimu priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Išvadą teikianti institucija Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą ir nurodė, kad po atsakovų santuokos nutraukimo, kai vaiko U. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove, atsakovė nei karto nesikreipė į skyrių dėl vaiko U. paėmimo iš močiutės ir grąžinimo jai. Atsakovė nesidomėjo vaiko ugdymu, sveikata, mokymusi, neteikė išlaikymo. Neprieštaravo, kad psichologų pagalba būtų bandomas atkurti ryšys tarp atsakovės ir vaiko U.. Taip pat nurodė, kad kaip prevencinė priemonė turėtų būti taikomas laikinas motinos valdžios apribojimas su įpareigojimu lankyti vaiką pas psichologą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Nurodo, kad sprendime nurodyti motyvai, jog motina S. R. vengia atlikti savo, kaip motinos, pareigą auklėti sūnų, dalyvauti jo augime, neteikia materialinio išlaikymo, su juo nebendrauja, yra grįsti tik liudytojų ir vaiko U. R. parodymais, objektyviai ir teisiškai nevertinant Teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-18/2015 pateiktos teismo vaikų ir paauglių psichologės ekspertės A. Š. ekspertizės. Akte Nr. 103MS-18/2015 aiškiai nurodoma, kad U. R., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, situacines aplinkybes, negali savarankiškai suformuoti ir išreikšti asmeninės nuomonės gyvenamosios vietos nustatymo klausimu, nesugeba suformuluoti ir išreikšti nuomonės dėl tėvų valdžios ribojimo, todėl jo nuomonę yra rekomenduojama vertinti kritiškai.Mano, kad šioje civilinėje byloje Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistų išvadoje pateiktos rekomendacijos apriboti motinos valdžią nėra grindžiamos jokiais objektyviais įrodymais ar priežastimis, dėl kurių būtų iškilusi būtinybė motinos valdžią apriboti. Įvertinus Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistų išvadas akivaizdžiai matyti, kad buvo atsižvelgta tik į vaiko U. R. ir ieškovės D. R. žodžius, o rekomendacijos apriboti motinos teises nepagrįstos objektyviais duomenimis. Apeliantės teigimu, duomenų, kad atsakovė S. R. piktnaudžiauja alkoholiu, nesirūpina vaiku ar kad būtų neužtikrinamas vaiko stabilaus gyvenimo poreikis, byloje nėra.Nurodo, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2010-12-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1106-645/2010 nutraukė S. R. ir Ž. R. santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, nepilnamečio U. R. gyvenamoji vieta nustatyta su S. R.. Bylos nagrinėjimo metu taip ir nebuvo išspręstas vaiko U. R. buvimo pas D. R. daugiau nei 4 metus teisėtumo klausimas, kadangi teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1106-645/2010 jo gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina S. R., todėl neaišku ar teisėtai jis buvo apgyvendintas pas ieškovę D. R..Atsakovė teigia, kad atsakovas Ž. R., darydamas nusikalstamą veiką, pats sąmoningai sukūrė tokią teisinę situaciją, kad privalo atlikti laisvės atėmimo bausmę, todėl nusikaltimo padarymas negali būti pagrindas sumažinti jo mokamą išlaikymo nepilnamečiui vaikui U. R., a. k. (duomenys neskelbtini) dydį nuo 101 Eur iki 86,89 Eur dydžio.Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovės D. R. sistemingas ir priešiškas vaiko nuteikinėjimas prieš motiną turi neigiamų pasekmių, todėl tikslinga nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu motina S. R. su vaiku U. R. bendrautų tarpininkaujant šeimos psichologui (psichoterapeutui) pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl laikino tėvų valdžios apribojimo. Apeliantė (atsakovė) teigia, kad motinos valdžia nepilnamečio sūnaus atžvilgiu jai apribota nepagrįstai, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien vaiko nuomone ir ieškovės žodžiais, neįvertinus ekspertizės akte užfiksuotų išvadų. Tuo pačiu apeliantė nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovė paskirta vaiko globėja ir turto administratore, nesutinka dėl vaiko gyvenamosios vietos pas ieškovę nustatymo. Atsakovė taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo nustatyti pereinamąjį laikotarpį atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus ryšiui atkurti.

Tėvų valdžios esmė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga yra auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. Jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamai neauklėja, neprižiūri, neugdo, nesudaro jiems tinkamų buitinių sąlygų, tai reiškia, kad jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi ginčą įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas ar motina: 1) vengia atlikti savo pareigas vaikams; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaiku; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Nustačius bent vieną iš nurodytame CK straipsnyje išvardytų tėvų valdžios apribojimo pagrindų, turi būti taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas. Esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešinga vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Esant tėvų kaltei, vienintelė vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo priemonė yra tėvų valdžios apribojimas. Šis vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo būdas taikomas siekiant išsaugoti vaiko sveikatą bei sudaryti normalias auklėjimo ir gyvenimo sąlygas bei perspėti tėvą (motiną) dėl tinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo.

Visų pirma, visus atsakovės argumentus, kad atsakovė negalėjo domėtis vaiko gyvenimu dėl ieškovės kaltės, t. y. kaip teigė pati atsakovė, ji bijojo triukšmo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė S. R. piktnaudžiauja alkoholiu, nesirūpina vaiku ar kad būtų neužtikrinamas vaiko stabilaus gyvenimo poreikis, teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje nėra jokių duomenų, įrodančių atsakovės rūpinimąsi vaiku, be to, net ir domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014, 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015). Byloje nėra duomenų, kad nuo 2010 metų, kai vaikas pradėjo gyventi pas ieškovę, atsakovė siekė auginti, auklėti vaiką, identifikuoti vaiko poreikius ir siekti juos patenkinti. Iš prie šios bylos pridėtos vykdomosios bylos matyti, kad 2011-03-02 atsakovė kreipėsi į antstolę su prašymu išsiųsti raginimą ieškovei D. R., kad pastaroji pristatytų vaiką į atsakovės gyvenamąją vietą. Antstolė priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir 2011-03-03 išsiuntė ieškovei raginimą, 2011-04-06 vykdomoji byla buvo užbaigta, jokie kiti veiksmai vykdomoje byloje, išskyrus raginimo išsiuntimą, atsakovės prašymu nebuvo atlikti.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad apeliantei nepavyko užmegzti kontakto su sūnumi, ji su sūnumi nebendravo, byloje nėra duomenų, kad net po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo atsakovė bandė atkurti ryšį su vaiku. Apeliantės argumentai dėl vaiko apsigyvenimo pas ieškovę teisėtumo 2010 metais nepaneigia atsakovės kaltės dėl motinos valdžios neįgyvendinimo, kadangi svarbi ta aplinkybė, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes, vaikas su ieškove gyveno ketverius metus, iki šios bylos iškėlimo atsakovė pretenzijų ieškovei dėl vaiko gyvenamosios vietos nereiškė, išskyrus raginimo išsiuntimą per antstolio kontorą, nesikreipė į vaiko teises ginančią instituciją, prašydama padėti apginti vaiko interesus. Be to, byloje nėra ir duomenų, galinčių patvirtinti atsakovės teiginius dėl ieškovės veiksmų neleidžiant, trukdant atsakovei bendrauti su vaiku, vaiką pas save laikant per prievartą ar vaiko pas ieškovę apgyvendinimą be atsakovės žinios. Priešingai, 2011-11-29 Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte nurodoma, kad S. R. teigimu, U. R. gyvena pas D. R. S. R. ir D. R. tarpusavio sutarimu. Nors apeliaciniame skunde atsakovė deklaruoja siekį gauti socialinių institucijų pagalbą ir prašo skirti pereinamąjį laikotarpį motinos ir vaiko ryšių atkūrimui su šeimos psichologo pagalba, byloje nėra duomenų, kad atsakovė nuo 2010 metų būtų bandžiusi pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, kurios galėjo padėti motinai geriau suprasti savo vaidmenį sūnaus gyvenime, padėti užmegzti ryšį su vaiku ir pan.

Dėl vaiko nuomonės, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnės reikšmės teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr. Hokkanen v. Suomija, 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, § 64, 37). Remiantis CPK 380 straipsnio 1 dalimi, priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Taigi nors galutinį sprendimą ir priima ne vaikas, jo nuomonė, noras yra vienas iš reikšmingų byloje įrodymų, vertintinas kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje apeliantės sūnus, kuriam bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo beveik 14 metų, kategoriškai išreiškė norą gyventi su ieškove, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šią aplinkybę įvertino su kitomis nustatytomis aplinkybėmis ir sprendė, kad vaiko interesus labiausiai atitiktų motinos valdžios apribojimas ir vaiko globos nustatymas, globėja paskiriant ieškovę, su kuria vaikas gyveno jau 4 metus.

Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė nėra pajėgi tinkamai bei visapusiškai rūpintis sūnumi, sudaryti jam normalias auklėjimo bei saugias gyvenimo sąlygas, todėl teismui buvo pakankamas pagrindas laikinai apriboti atsakovės valdžią jos sūnaus atžvilgiu (CK 3.180 str. 1 d.). Apeliantės argumentai dėl ieškovės kaltės nuteikinėjant vaiką, ekspertizės akto išvadų neįvertinimo, nepaneigia byloje surinktų įrodymų visumos, sudarančios pagrindą laikinai apriboti jos, kaip motinos, valdžią. Ta aplinkybė, kad apeliantė nori susigrąžinti vaiką, savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovė pradėjo nuolat rūpintis vaiku, lanko jį ar bandė matytis su juo tarpininkaujant valstybės institucijai, domisi ugdymu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmiausia būtina atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinant darnią ir psichologiškai saugią vaiko raidą, o šiuo konkrečiu atveju atsakovė neįrodė, kad gali tinkamai pasirūpinti vaiku ir byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad vaiko interesus atitinka jo gyvenimas su ieškove.

Atsižvelgus į tai, kad dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vaiko apsigyvenimu pas ieškovę, su ieškovės įtakos vaikui darymu, buvo pasisakyta atmetant atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl motinos valdžios apribojimo, teisėjų kolegija dėl argumentų, atsakovės įvardytų kaip susijusių su globos nustatymu ir globėjo paskyrimu, plačiau nepasisako.

Dėl priteisto išlaikymo iš atsakovo dydžio sumažinimo pažymėtina, kad vaikas ilgą laiką gyvena su ieškove, būtent ieškovė, rūpindamasi vaiku, nustatė jo poreikius, o atsakovė neįrodė, kad vaikui reikalinga didesnė suma jo poreikių tenkinimui. Todėl pareikalavus iš atsakovo priteisti mažesnę sumą vaiko išlaikymui, nei buvo priteista ankstesniu teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šio reikalavimo netenkinti. Be to, tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek iš atsakovės, tiek iš atsakovo šiuo metu priteista vienoda suma vaiko išlaikymui, t. y. po 86,89 Eur iš kiekvieno, o atsakovė, siekdama, kad iš atsakovo vaikui būtų priteistas didesnis išlaikymas nei iš jos, tokio savo reikalavimo nepagrindė.

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu motina S. R. su vaiku U. R. bendrautų tarpininkaujant šeimos psichologui (psichoterapeutui) pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 312 straipsnyje numatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija šio atsakovės tik apeliacinės instancijos teisme pareikšto reikalavimo nevertina. Be to, pažymėtina, kad laikinas apribojimas nedraudžia bendrauti su vaiku, atsakovė gali prašyti institucijų pagalbos ir atkurti ryšį su vaiku, atsakovei sudarytas pakankamas laiko tarpas pasitaisyti ir imtis atsakomybės dėl vaiko priežiūros ir auklėjimo. Darytina išvada, kad laikinas valdžios apribojimas yra proporcingas atsakovės ir jos sūnaus ryšiui bei jo nepaneigia, kadangi atsakovei paliekama galimybė panaikinti nustatytą apribojimą, pradėjus tinkamai rūpintis savo sūnumi (CK3.181 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, nepažeidė prioritetinių vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principų, objektyviai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, be to, nėra CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Dėl to, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pateikusi atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal teismui iki bylos išnagrinėjimo pateiktus ieškovės rašytinius įrodymus, atsakovė sumokėjo 150 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, taip pat į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (aktuali redakcija nuo 2015-03-19, Rekomendacijų 8.11 p.) pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas, ieškovei D. R. iš atsakovės S. R. priteisia 150 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės S. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.