Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant trečiojo asmens (ieškovės pusėje) uždarosios akcinės bendrovės UAB „Admivira“ vadovei V. V.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Centrinis bankroto biuras LT“ advokatui Nerijui Plėdžiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. G. ieškinį atsakovui UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje T. B., M. K., UADBB „Colemont draudimo brokeris“, UAB „Admivira“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „Alsunga“, UAB „Kauno vandenys“, UAB „Bitė Lietuva“, „Swedbank“, AB,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė M. G. ir atsakovė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ 2016 m. rugsėjo 23 d. sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo, kuria atsakovė įsipareigojo parengti prašymą teismui pagal ieškovės pateiktus dokumentus dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, konsultuoti ieškovę apie fizinio asmens bankroto procesą. Byloje nėra ginčo, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė atsakovei iš viso sumokėjo 850 Eur sumą: 2016-09-23 d. pinigų priėmimo kvitu Serija CBB Nr. 421 sumokėta 350 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „už bankroto bylos rengimą“ ir 2016-10-28 d. pinigų priėmimo kvitu Serija CBB Nr. 4671 sumokėta 500 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „už bankroto bylos rengimą“.

2017 m. birželio 8 d. nutartimi (1 t. 16-23 e. b. l.) civilinėje byloje Nr. e2FB-21744-994/2017 nutartimi pareiškėjai M. G. iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Centrinis bankroto biuras LT“. Šia nutartimi patvirtinta 1000 Eur suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti M. G. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos.

Į atsakovės administruotą ieškovei atidarytą depozitinę sąskaitą 2017 m. liepos 4 d. T. D. įmokėjo 500 Eur, 2017 m. liepos 7 d. T. D. įmokėjo 500 Eur, 2018 m. spalio 19 d. per AB Lietuvos paštą M. G. įmokėjo 1 000 Eur (1 t. 7 e. b. l.).

Kaip matyti iš atsakovės pateiktų elektroninių laiškų (1 t. 126-131, 140-142 e. b. l.) turinio, atsakovė teikė teisines paslaugas tiek M. G., tiek T. D., nors rašytinė sutartis su TT. D. nebuvo sudaryta. 2017-11-23 d. pinigų priėmimo kvitu Serija CBB Nr. 411 T. D. sumokėjo 1 250 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „už bankroto bylos rengimą ir vertimus iš vokiečių“, mokėtoju nurodytas T. D.

2018 m. liepos 4 d. T. D. kreipėsi į UAB „Centrinis bankroto biuras LT“, prašydamas jo 2017-11 23 sumokėtus 1000 Eur pervesti į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą ir panaudoti M. G. bankroto byloje kreditorių reikalavimams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms padengti (1 t. 14 e. b. l.). Iš byloje esančių duomenų galima daryti neabejotiną išvadą, kad į bankroto administratoriaus administruojamą banko sąskaitą po bankroto bylos iškėlimo M G. ir T. D. už M. G. iš viso pervedė 2000 Eur sumą, iš kurios 1511,02 Eur buvo pervesta į atsakovės UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ kaip bankroto administravimo išlaidos M. G. bankroto byloje. Dėl likusios sumossumokėtos jau minėtais pinigų priėmimo kvitais, (t. y. 850 Eur, sumokėtos M. G. iki bankroto bylos iškėlimo, ir 1250 Eur sumos, sumokėtos T. D.) kvalifikavimo byloje yra kilęs ginčas.

2018 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi išnagrinėtas bankroto administratoriaus UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ skundas dėl 2018 m. sausio 22 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu. Šioje nutartyje teismas tenkino bankroto administratoriaus UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ skundą, panaikino 2018 m. sausio 22 dienos kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu ir perdavė klausimą spręsti iš naujo kreditorių susirinkimui. Šioje nutartyje nurodyta, kad 2018-01-22 buvo šaukiamas bankrutuojančios M. G. kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtinimo. Teismas nustatė, kad buvo pažeistos FABĮ 25 straipsnio 7 dalies nuostatos, nes visiems bankrutuojančios M. G. kreditoriams nebuvo sudaryta reali galimybė išreikšti nuomonę kreditorių susirinkime svarstomu esminiu klausimu ir taip tinkamai įgyvendinti savo teises. Be to, dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinta, kad fizinio asmens bankroto proceso metu bankroto administravimo išlaidų atlyginimas nustatomas dviem etapais: 1) bankroto išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo plano patvirtinimo (FABĮ 22 straipsnio 3 dalis); 2) bankroto išlaidos nuo mokumo plano patvirtinimo iki bankroto procedūros užbaigimo. Remiantis FABĮ 22 straipsnio 3 dalimi, suma, skirta bankroto procedūros išlaidoms atlyginti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, negali būti didesnė negu 3 MMA. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtos sumos patvirtinimas teismo nutartimi keliant bankroto bylą nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis administravimo išlaidoms padengti, nevaržomas pareigos už turėtas išlaidas atsiskaityti kreditoriams. Teismas patvirtino administravimo išlaidas tam, kad užtikrintų sklandų bankroto procedūrų vykdymą, ir tai nereiškia, kad visas šias sumas administratorius privalo išnaudoti ar už jų panaudojimą neatsiskaityti kreditoriams. FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pakartotinai svarstant ginčo administravimo išlaidų sumą, svarbu išanalizuoti, įvertinti bankroto administratoriaus atliktų veiksmų apimtį bei šiems veiksmams atlikti reikalingų lėšų sąnaudas. Iš bankroto administratoriaus pateiktos atliktų darbų detalizacijos matyti atlikti administratoriaus veiksmai, tačiau bankroto administratorius visiškai nepagrindė administravimo veiksmams atlikti patirtų išlaidų būtinumo, išlaidų dydžio. Iš detalizacijoje nurodytų veiksmų pobūdžio taip pat matyti, kad bankroto administratorius neatliko veiksmų, kurie neatitiktų FABĮ 12 straipsnyje nustatytas bankroto administratoriaus pareigas nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą dienos. Duomenų, kad bankroto administratorius būtų naudojęs kitų asmenų paslaugas tinkamam bankroto procesui vykdyti byloje taip pat nenustatyta. Bankrutuojančio fizinio asmens bankroto procese administravimo išlaidos ir atlyginimo administratoriui dydis turi atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančio fizinio asmens bei jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Pagal FABĮ 22 straipsnio 1 dalį, bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Pagal FABĮ 22 straipsnį bankroto administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas. Bankroto administratorius turi teisę teikti papildomas faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus kreditorių susirinkimui ir kreditorių susirinkimas turi svarstyti.

2018 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi (civilinė byla Nr. e2FB-33832-994/2018) pareiškėjos M. G. bankroto administratoriaus UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ prašymas dėl administravimo išlaidų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą iki teismo nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinimo atmestas. Nutartyje nurodyta, kad po priimtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-16 nutarties c. b. Nr. e2FB-7879-994/2018, kuria panaikintas 2018-01-22 kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas antruoju darbotvarkės klausimu dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, buvo šaukiamas bankrutuojančios M. G. kreditorių 2018-05-21 susirinkimas, kurio metu buvo pakartotinai svarstomas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtinimo. Šiame susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu buvo nepatvirtina 1 000,00 Eur administravimo išlaidų suma nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad būtent kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. (26 straipsnio 4 punktas). Minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo proceso metu nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką. Kreditorių susirinkimo sprendimų pagrįstumas gali būti įvertinamas teismo, kai fizinis asmuo ar administratorius, nesutikdami su tokiu sprendimu, apskundžia teismui kreditorių susirinkimo nutarimą (FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Tokiu atveju teismas patikrina, ar administravimo išlaidos iš tiesų esant tam tikroms aplinkybėms yra per didelės ar per mažos, ar kreditorių susirinkimas, pakeisdamas, netvirtindamas administravimo išlaidų dydžio, turėjo tam pagrindą, ar tai atitiks fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kreditorių 2018-05-21 susirinkimui pakartotinai nepritarus administratoriaus nurodytai 1 000 Eur administravimo išlaidų sąmatai, administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas administratoriaus prašymu neatitinka teismo kompetencijos, nustatytos FABĮ nuostatų. Bankroto administratorius neskundė priimto 2018-05-21 kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu, t. y. ar pagrįstai kreditorių susirinkimas nepritarė administratoriaus pateiktai administravimo išlaidų sąmatai. Kreditorių susirinkimui nustatyta išimtinė teisė tvirtinti/netvirtinti administravimo išlaidų sąmatą. Nagrinėjamu atveju minėtą klausimą sprendė kreditorių susirinkimas, o teismas tik galėtų įvertinti minėto susirinkimo atitinkamai priimto nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, pateikus skundą FABĮ 17 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis. Pagal FABĮ 22 straipsnį bankroto administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas. Tai reiškia, kad bankroto administratorius turi teisę teikti papildomas faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus kreditorių susirinkimui ir kreditorių susirinkimas turi svarstyti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi (1 t. 29-39, 81-91 e. b. l.) (civilinė byla Nr. e2FB-24536-994/2018) bankroto administratorius UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ jo prašymu atstatydintas, bankroto administratoriui – šioje byloje atsakovei - iš M. G. priteista 312,28 Eur bankroto administravimo išlaidų, susidariusių nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. birželio 11 d., išieškant šias išlaidas pirmumo tvarka prieš kitus kreditorius. Šioje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad pagal bankroto byloje patvirtintą mokumo atkūrimo planą bankroto administratorei numatytos 18,50 Eur/mėn. išlaidos bankroto procedūroms atlikti bei 38,28 Eur atlyginimas/mėn.; sprendė, jog bankroto byloje nėra pateikta duomenų, kad kreditorių susirinkimas būtų keitęs minėtą administravimo išlaidų sąmatą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja M. G. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog jos vaiko tėvas T. D. 2017 m. lapkričio 23 d. bankroto administratorei sumokėjo 1250 Eur sumą, kurios dalis – 250 Eur, buvo panaudota vertimo paslaugoms, o 1000 Eur suma liko nepanaudota, todėl T. D. siūlė pareiškėjai prašyti administratorės įskaityti šią pinigų sumą į depozitinę sąskaitą bankroto procedūroms vykdyti; anot pareiškėjos, administratorės biuro darbuotoja D., su kuria pareiškėja nuolat bendravo, vis žadėjo šią sumą pervesti į depozitinę sąskaitą jos bankroto procedūroms vykdyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius duomenis ir šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad nurodyti pareiškėjos M. G. paaiškinimai leidžia labiau tikėti, nei netikėti, jog tokios derybos dėl piniginių lėšų įskaitymo tarp bankroto administratorės (jos atstovo) ir M. G. galimai vyko.

2018 m. gruodžio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (1 t. 40-54, 66-80 e. b. l.) (civilinė byla Nr. e2S-3042-781/2018) nutarta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį, kuria UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ atstatydinta iš bankrutuojančio fizinio asmens M. G. bankroto administratorės pareigų ir paskirta nauja bankroto administratorė UAB „Admivira“, taip pat netenkintas prašymas dėl bankrutuojančio fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo, palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas šioje byloje pažymėjo, kad klausimas dėl bankroto administratorės UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ sau pervestų administravimo išlaidų, kurių kreditorių susirinkimas nėra patvirtinęs, pagrįstumo bei atitinkamai dėl šių lėšų grąžinimo turi būti nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2FB-41213-820/2018, kurioje nagrinėjamas bankroto administratorės UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ skundas dėl M. G. 2018 m. spalio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo dėl fizinio asmens M. G. kreditorių 2018 m. spalio 22 d. susirinkime 2-uoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo nepatvirtinti panaudotą 1000 Eur lėšų sumą nuo teismo nutarties iškelti M. G. bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos bankroto procedūroms atlikti panaikinimo.

2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2FB-41213-820/2018) Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Centrinis bankroto biuras LT“ skundą dėl M. G. 2018 m. spalio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo. Šioje nutartyje teismas pakartotinai nurodė, kad fizinio asmens bankroto proceso metu bankroto administravimo išlaidų atlyginimas nustatomas dviem etapais: 1) bankroto išlaidos nuo bankroto bylos iškėlimo iki mokumo plano patvirtinimo (FABĮ 22 straipsnio 3 dalis); 2) bankroto išlaidos nuo mokumo plano patvirtinimo iki bankroto procedūros užbaigimo. Remiantis FABĮ 22 straipsnio 3 dalimi, suma, skirta bankroto procedūros išlaidoms atlyginti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, negali būti didesnė negu 3 MMA. Minėtos sumos patvirtinimas teismo nutartimi keliant bankroto bylą nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis administravimo išlaidoms padengti, nevaržomas pareigos už turėtas išlaidas atsiskaityti kreditoriams. Teismas patvirtino administravimo išlaidas tam, kad užtikrintų sklandų bankroto procedūrų vykdymą, tačiau ir tai nereiškia, kad visas šias sumas administratorius privalo išnaudoti ar už jų panaudojimą neatsiskaityti kreditoriams. FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų). Pakartotinai svarstant ginčo administravimo išlaidų sumą, svarbu išanalizuoti, įvertinti bankroto administratoriaus atliktų veiksmų apimtį bei šiems veiksmams atlikti reikalingų lėšų sąnaudas. Iš bankroto administratoriaus pateiktos atliktų darbų detalizacijos matyti atlikti administratoriaus veiksmai, tačiau bankroto administratorius visiškai nepagrindė administravimo veiksmams atlikti patirtų išlaidų būtinumo, išlaidų dydžio. Bankroto administratorius tik nurodydamas atliktų darbų trukmę, taikomą valandinį užmokestį bei prašydamas priteisti konkrečią pinigų sumą, nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių įrodymų. Iš detalizacijoje nurodytų veiksmų pobūdžio taip pat matyti, kad bankroto administratorius neatliko veiksmų, kurie neatitiktų FABĮ 12 straipsnyje nustatytas bankroto administratoriaus pareigas nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą dienos. Duomenų, kad bankroto administratorius būtų naudojęs kitų asmenų paslaugas tinkamam bankroto procesui vykdyti byloje nepateikta. 2018 m. spalio 22 d. buvo šaukiamas bankrutuojančio asmens M. G. kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo pakartotinai svarstomas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtinimo. Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ už administratoriaus siūlomą nutarimą patvirtinti 1 000 EUR lėšų sumą balsavo „prieš“. Taigi kreditorių susirinkime nutarta nepritarti bankroto administratoriaus pasiūlytam nutarimui antruoju klausimu dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, minėtame susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu buvo nepatvirtina 1 000 Eur administravimo išlaidų suma nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ balsavimo raštu biuletenyje nesutiko patvirtinti nutarimo projektą dėl 2-ojo darbotvarkės klausimo, tai yra patvirtinti 1 000 EUR sumą bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Taip pat UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė rašytines pastabas ir prašymą sušaukti susirinkimą bei įtraukti nutarimo projektą į susirinkimo darbotvarkę, kuriame išdėstė aiškią savo poziciją dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio pagrįstumo. Tokį pasiūlymą UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikė jau ne kartą, tačiau bankroto administratorius nė karto tokio siūlymo neįtraukė į susirinkimo darbotvarkę. Pagal FABĮ 22 straipsnį bankroto administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, o ne teismas. Kadangi teismas neturi teisės tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatos, bankroto administratoriaus prašymas išnagrinėti ginčą iš esmės ir patvirtinti 1 000 Eur bankroto administravimo išlaidas, negali būti nagrinėjamas.

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 7 d. nutartimi (1 t. 55-63 e. b.l.) (civilinė byla Nr. e2S-246-855/2019) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, papildomai nurodė, kad teisinis reguliavimas, kasacinio teismo praktika rodo, kad visų pirma kreditorių susirinkimui suteikiama teisė kontroliuoti ir spręsti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ar netvirtinimo klausimus. Kreditorių susirinkimas šio klausimo tinkamai negalėjo spręsti visų pirma dėl paties bankroto administratoriaus veiksmų (neveikimo), kadangi tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nutartyje, tiek šio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartyje konstatuota, kad bankroto administratorius visiškai nepagrindė administravimo veiksmams atlikti patirtų išlaidų būtinumo, išlaidų dydžio, tik nurodydamas atliktų darbų trukmę, taikomą valandinį užmokestį bei prašydamas priteisti konkrečią pinigų sumą, nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių įrodymų, o bylos duomenimis, nei teikdamas vėlesniems kreditorių susirinkimams svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo, nei teikdamas šioje byloje nagrinėjamą skundą, jokių tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ kaip bankroto administratorė neteikė pakankamai įrodymų apie savo patirtas administravimo išlaidas, šią aplinkybę net du kartus patvirtino administravimo išlaidų klausimą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas. Teismas laikė, kad kreditorius pagrįstai prašė pagrįsti išlaidas, kadangi, pavyzdžiui, viešojo transporto išlaidų, spausdintuvo nuomos, valandiniai darbo įkainiai ir kita kreditoriams pagrįstai galėjo kelti abejonių dėl išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, juolab, kad nagrinėjamu atveju bankrutuoja fizinis asmuo turintis nedidelį skaičių kreditorių, bankroto administravimas negali būti laikomas sudėtingu. Teismas pažymėjo, kad UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ netinkamai ar iš dalies netinkamai vykdė savo pareigas, 2018 m. spalio 22 d. kreditorių susirinkimui vėl nepateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių administravimo išlaidas, todėl prašomos priteisti administravimo išlaidos galimai yra nepagrįstos. Nauju bankroto administratoriumi paskyrus UAB „Admivira“, perdavus jam dokumentus, naujasis administratorius galės įvertinti atstatydinto bankroto administratoriaus bankroto byloje atliktus veiksmus ir turės pareigą kreditorių susirinkimui teikti klausimą dėl bankroto administravimo išlaidų tvirtinimo (FABĮ 22 str. 2 d.).

Ieškovei patikslinus ieškinio reikalavimus, prašomas priteisti sumas galima išskirti į tris esmines grupes: 1) 850 Eur suma, sumokėta M. G. iki bankroto bylos iškėlimo pagal pinigų priėmimo kvitus; 2) 1250 Eur suma, sumokėta T. D. pagal pinigų priėmimo kvitą; 3) 2000 Eur suma, kurios 1000 Eur sumokėjo M. G., 1000 Eur sumokėjo T. D. ir iš kurios 1500,11 Eur suma pervesta į bankroto administratoriaus sąskaitą kaip bankroto administravimo išlaidų atlyginimas). Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nenurodė, taip pat jos pusėje veikusi bankroto administratoriaus UAB „Admivira“ atstovė aiškiai neįvardijo, kokiu konkrečiu pagrindu reiškiamas ieškinys.

Ieškovė šioje byloje ieškinį pateikė iš esmės dviem skirtingais teisiniais pagrindais: viena vertus, argumentuodama bankroto administratoriaus padaryta žala ir reikalaudama ją atlyginti, kita vertus, ieškovė savo reikalavimams pagrįsti nurodė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei ieškovė būtų atstovaujama profesionalaus teisininko, ji neturėtų procesinės pareigos nurodyti konkrečias taikytinas teisės normas – teisinį santykį kvalifikuoja teismas. Vis dėlto ieškovė, neturėdama pareigos nurodyti konkrečią teisės normą, turi pareigą nurodyti ir įrodyti ginčo santykiui reikšmingas aplinkybes. Tai reiškia, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, o atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo – aplinkybes, sudarančias pagrindą netaikyti civilinės atsakomybės. Taigi, ieškovė, pareiškusi reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti tiek atsakovo veiksmų neteisėtumą, tiek padarytos žalos faktą ir dydį, tiek priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, taip pat žalą padariusio asmens kaltę. Tuo atveju, jei reikalavimas reiškiamas dėl nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti tiek lėšų sumokėjimo faktą, tiek tai, kad lėšos buvos sumokėtos atsakovui nesant tam teisinio pagrindo.

Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas)

Tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuojama, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 23 punktas). Todėl, esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 25 punktas).

Remiantis kasacinio teismo praktika, aplinkybę, jog asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas).

Teismo vertinimu, ieškovė šioje byloje neįrodė visų sąlygų, leidžiančių konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, egzistavimą, todėl šiuo pagrindu ieškovės reikalavimai atmestini. Be to, ieškovė šioje byloje neįrodė ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, kurios sudarytų pagrindą ieškinio reikalavimus patenkinti.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovė M. G. ir atsakovė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ sudarė rašytinę sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti teisines paslaugas, o ieškovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti 1 000 Eur sumą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė sumokėjo 850 Eur sumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. G. bankroto byla buvo iškelta. Nors procesiniuose dokumentuose buvo keliamas klausimas dėl to, ar procesinius dokumentus parengė atsakovė, tačiau tokių savo abejonių ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė. Tai, kad pareiškėją procese atstovavo advokatė A. Staševskaja, nei patvirtina, nei paneigia aplinkybės, kas konkrečiai rengė dokumentus, apibendrino gautą informaciją, teikė konsultacijas. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, kad su advokate A. Staševskaja atstovavimo sutartį sudarė savo iniciatyva, o ne per atsakovę. M. G., abejodama, koks konkretus asmuo faktiškai jai teikė paslaugas iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neteikė prašymo liudytojais apklausti nei atsakovės įgaliotą asmenį V. Š., nei advokatę A. Staševskają. Dar daugiau, ieškovei neabejotinai turi būti žinoma, kas konkrečiai jai teikė teisines paslaugas, taip pat, kiek ir kokius duomenis galimai teikė advokatei.

Aplinkybė, kad ieškovė procese nebuvo atstovaujama, neatleidžia ieškovės nuo procesinės pareigos rinkti ir teikti įrodymus. Pažymėtina, kad, klausant ieškovės paaiškinimų 2020 m. kovo 12 d. teismo posėdyje, teismas ieškovei išaiškino, kad dėl bylos specifikos ieškovei gali būti sudėtinga tinkamai vesti bylą teisme, pasiūlyta pasirūpinti tinkamu atstovavimu, kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Ieškovė išreiškė pageidavimą, kad ją procese atstovautų bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. Teismui 2020 m. gegužės 8 d. nutartimi išaiškinus, kad šioje byloje bankroto administratorius pagal CPK normas negali būti tinkamu ieškovės atstovu, ieškovė iki teismo posėdžio nepasirūpino, kad jos interesus teisme atstovautų tokią teisę turintis asmuo.

2016 m. rugsėjo 23 d. teisinių paslaugų sutarties sudarymo metu atsakovė nebuvo paskirta ieškovės bankroto administratoriumi, taigi šalys buvo laisvos susitarti tiek dėl to, ar joms sudaryti sutartį, tiek dėl to, kokiomis sąlygomis sudaryti. Aplinkybė, kad tam tikros sutarties sąlygos gali prieštarauti įstatymo normoms, nepaneigia to, kad pati sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo buvo sudaryta teisėtai ir atitiko tuometinę šalių valią – ieškovė siekė, kad jai būtų iškelta bankroto byla ir sutiko, kad už tam tikras teisines paslaugas – konsultavimą, dokumentų rinkimą ir pareiškimo parengimą, ji mokės atsakovei sutartyje numatytą kainą.

CK 6.154 str. 1 d. numatyta, kad sutartimi laikomas dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.156 str. 1 d. numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.).

Remiantis CK 6.159 str., sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutartinės atsakomybės samprata – kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šalis pati gali vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti nutraukimą teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-916/2015; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2019).

Nenustatyta, jog ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo sudarymo metu būtų egzistavusios aplinkybės, kurios būtų kliūtimi šalims sutarti dėl teisinių paslaugų teikimo ar jų pobūdžio: nenustatyta, kad kuri nors iš šalių sutarties sudarymo metu nebuvo veiksni ar kad susitarimas neatitinka formos reikalavimų. Ieškovė nei sudariusi sutartį, nei pagal sutartį mokėdama pinigines sumas, taip pat keliant ar iškėlus bankroto bylą nenurodė aplinkybių, jog teisinės paslaugos jai buvo suteiktos nekokybiškai. Dar daugiau, iš sutarties šalių veiksmų matyti, kad teisinių paslaugų sutarties vykdymo metu šalys siekė išlaikyti tolesnį bendradarbiavimą – ieškovė siekė, kad jos bankroto administratoriumi būtų paskirta būtent atsakovė. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė, vykdydama teisinių paslaugų sutartį, būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Ieškovė ar trečiojo asmens UAB „Admivira“ vadovė V. V. šio proceso metu suabejojusios atsakovės teisinių paslaugų suteikimo faktu, sudarytos sutarties nutraukimo neinicijavo.

Teismo vertinimu, ieškovė, siekdama 850 Eur sumos priteisimo tiek kaip žalos atlyginimo, tiek kaip nepagrįstai gautų lėšų priteisimo iš atsakovės, neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, nei to, kad 850 Eur suma atsakovei sumokėta neturint tam teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, kad 850 Eur suma atsakovei sumokėta pagal galiojančią ir įvykdytą sutartį, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sudaryta ir galiojanti sutartis yra neteisėta.

Nepaisant ieškovės ir jos interesais veikiančio trečiojo asmens bankroto administratoriaus UAB „Admivira“ vadovės dėstomų argumentų, iš į bylą pateiktų įrodymų visumos teismas daro išvadą, kad tarp atsakovės ir T. D. egzistuoja susitarimas (sudarytas žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais) dėl tam tikrų teisinių paslaugų, susijusių su bankroto bylos inicijavimu. Tokias aplinkybes patvirtina tarp atsakovės ir T. D. vykusio susirašinėjimo turinys: T. D. konsultavosi su atsakove dėl bankroto bylos jam kėlimo, atsakovės įgaliotas asmuo konsultavo, kokio pobūdžio dokumentus reikia surinkti ir kokius procedūrinius veiksmus reikia atlikti. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad T. D. konsultacijos buvo teikiamos tiek iki M. G. iškeliant bankroto bylą, tiek ir po iškėlimo. Iš pinigų priėmimo kvito paskirties bei elektroninių laiškų turinio matyti, kad, mokėdamas 1250 Eur sumą pagal pinigų priėmimo kvitą, T. D. nedviprasmiškai nurodė, už ką moka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tik praėjus pusei metų po 1250 Eur sumokėjimo, trečiasis asmuo T. D. nurodė, kad atliktas mokėjimas turėtų būti įskaitytas ne už jam suteiktas paslaugas.

Į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad yra koks nors teisinis pagrindas, jog M. G. galėtų reikalauti jai priteisti kito asmens, t. y. T. D., atsakovei sumokėtas sumas. Kaip jau minėta, T. D. ir atsakovę sieja sutartiniai santykiai, byloje nėra duomenų apie tai, kad šie sutartiniai santykiai yra pasibaigę. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. D. įstatymo numatyta tvarka ir forma M. G. būtų perleidęs savo reikalavimo teisę į atsakovę (jei iš visos tokia T. D. reikalavimo teisė į atsakovę egzistuoja). Tai, kad T. D., praėjus pusei metų po pinigų sumokėjimo nurodė, kad nori dalį anksčiau įmokėtos sumos užskaityti kaip M. G. sumokėtas sumas, savaime neįpareigoja atsakovę tokį prašymą tenkinti. Nors sutiktina, kad bankroto administratorius, aiškiai neišspręsdamas T. D. prašymo, galėjo sukelti tiek M. G., tiek T. D. lūkesčius dėl sumos įskaitymo, vis dėl to tokio prašymo netenkinimas negali būti laikomas savaime neteisėtais veiksmais, sąlygojančiais civilinės atsakomybės kilimą.

Apibendrinant, nepateikus duomenų apie tai, kad M. G. yra perėmusi T. D. reikalavimo teisę į atsakovę, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ar be pagrindo negrąžina ieškovei trečiojo asmens sumokėtos sumos. Pažymėtina, kad tik atsakovei ir T. D. tarpusavyje išsprendus klausimą dėl jų sudarytos sutarties esminių sąlygų, sutarties galiojimo, tolesnio vykdymo ar nutraukimo, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl likusios pinigų sumos (jei tokia būtų) grąžinimo T. D. ar T. D. pageidavimu – kito asmens, pavyzdžiui, ieškovės, prievolių dengimui. Neišsprendus šio klausimo, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė šios sumos nepervesdama ieškovei, veikia neteisėtai, taigi nėra pagrindo šią ieškinio reikalavimo dalį patenkinti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija: ieškovei iškėlus bankroto bylą, jos bankroto administratoriumi buvo paskirta atsakovė. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, nustatė 1 000 Eur bankroto administravimo išlaidų sumą iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo bei ne kartą išaiškino, kad tai yra maksimali suma, ir būtent kreditorių susirinkimas turi nustatyti konkrečią bankroto administravimo išlaidų sumą. 2017 m. rugpjūčio 25 d. bankroto administratorius sušaukė pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo fizinio asmens mokumo atkūrimo planui, kuriame darbotvarkės 3.1 klausimu susirinkimui buvo pasiūlyta patvirtinti bankroto administratoriui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-06-08 nutartimi patvirtintą 1 000,00 Eur lėšų sumą bankroto procedūroms atlikti nuo tesimo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“, turintis 76,50 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų, balsavo prieš šį siūlymą ir nurodė, kad dėl išlaidų pagrįstumo spręs tik turint šių išlaidų pagrindimą. 2017 m. lapkričio 16 d., 2017 m. gruodžio 11 d., kreditorių susirinkimai vėl nepatvirtino administravimo išlaidų. 2018 m. sausio 22 d. kreditorių susirinkimas dar kartą nepatvirtino 1000,00 Eur dydžio administravimo išlaidų, tačiau 2-uoju darbotvarkė klausimu kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ balsų dauguma nutarta patvirtinti 330,00 Eur sumą, bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisimo dienos. 2018 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nutarta bankroto administratoriaus UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ skundą dėl 2018 m. sausio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbotvarkės klausimu, panaikinimo tenkinti bei panaikinti 2018 m. sausio 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu ir perduoti klausimą spręsti iš naujo kreditorių susirinkimui. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2018 m. sausio 22 d. kreditorių susirinkime 2-uoju darbotvarkės klausimu tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą 330,00 Eur sumai buvo pažeista susirinkimo sušaukimo ir balsavimo tvarka, taip pat pažymėjo, kad iš bankroto administratoriaus pateiktos atliktų darbų išklotinės matyti atlikti administratoriaus veiksmai, tačiau bankroto administratorius visiškai nepagrindė administravimo veiksmams atlikti patirtų išlaidų būtinumo, išlaidų dydžio, bankroto administratorius tik nurodydamas atliktų darbų trukmę, taikomą valandinį užmokestį bei prašydamas priteisti konkrečią pinigų sumą, nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių įrodymų. Vėliau vykusiuose kreditorių susirinkimuose (2018 m. kovo 7 d., 2018 m. gegužės 21 d.) kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ 76,50 proc. balsų dauguma vėl nebuvo pritarta administravimo išlaidoms, nurodant iš esmės tapačius motyvus. Klausimas dėl siūlomos 330,00 Eur administravimo išlaidų sumos į kreditorių susirinkimo darbotvarkę bankroto administratoriaus nebuvo įtraukiamas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi nutarė administratoriaus prašymą patvirtinti 1000,00 Eur administravimo išlaidas atmesti, kadangi laikė, jog bankroto administratorius turi teisę teikti papildomas faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus kreditorių susirinkimui ir kreditorių susirinkimas turi jas svarstyti. 2018 m. spalio 22 d. vėl buvo šaukiamas kreditorių susirinkimas, kurio metu dar kartą buvo svarstomas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimo tenkinimo ir fizinio mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtinimo. Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ už administratoriaus siūlomą nutarimą patvirtinti 1000,00 Eur lėšų sumą balsavo „prieš“, nurodydamas iš esmės tapačius motyvus kaip ir ankstesniuose kreditorių susirinkimuose. Šį kreditorių susirinkimo nutarimą atsakovė taip pat ginčijo, tačiau skundas buvo atmestas iš esmės tapačiais motyvais.

2018 m. spalio 15 d. nutartimi bankroto byloje buvo tenkintas suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir nutarta atstatydinti M. G. bankroto proceso vykdymui paskirtą bankroto administratorių UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ bei paskirti bankroto administratoriumi UAB „Admivira“. Nutartimi taip pat nutarta priteisti iš bankrutuojančios M. G. 312,28 Eur bankroto administravimo išlaidų už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 27 d. (nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo diena) iki 2018 m. birželio 11 d. dienos UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ naudai, išieškant šias išlaidas pirmumo tvarka prieš kitus kreditorius.

Taigi, kaip matyti iš faktinės situacijos, yra likę neišspręsti du klausimai – klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo ir dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio po teismo nutarties, kuria priteistas bankroto administravimo išlaidų suma.

Kaip šalims yra išaiškinta, bankroto administravimo išlaidų faktinio dydžio nustatymas (sąmatos patvirtinimas) yra bankrutuojančio fizinio kreditorių susirinkimo kompetencija. Kreditorių susirinkimas, šio klausimo neišspręsdamas, ir bankroto administratorius UAB „Admivira“, šio klausimo sprendimo neinicijuodamas, savo veiksmais sukuria teisinio neapibrėžtumo situaciją.

Teismui nekelia abejonių, kad atsakovė turi teisę gauti atlygį už ieškovės bankroto procedūros administravimą. Bankroto administratoriaus veiksmai, kuriais jis į savo sąskaitą pervedė ginčijamą 1198,72 Eur sumą, kvalifikuotini kaip sulaikymo teisės realizavimas. Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013). Sulaikymo teisės objektais gali būti visi daiktai plačiąja prasme, tarp jų ir pinigai; CK 6.69 straipsnyje įtvirtinta sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti ne tik įstatyme konkrečiai numatytais, bet ir kitais (įstatyme konkrečiai nenurodytais) atvejais. Šiame straipsnyje įstatymų leidėjas nenustatė reikalavimo, kad sulaikomas daiktas būtų susijęs su kreditoriaus reikalavimo teise, ir nedetalizavo, kokį reikalavimą turėdamas kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise; kreditorius daikto sulaikymo teise gali naudotis tik tol, kol bus patenkintas jo reikalavimas.

Vien tai, kad iki šiol kreditorių susirinkime nėra išspręstas klausimas dėl bankroto administravimo išlaidų konkretaus dydžio (nepatvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata), nepaneigia aplinkybės, kad bankroto administratoriui tokios išlaidos turi būti atlygintos. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog klausimas nėra išspręstas, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė nepagrįstai negrąžina pinigų sumą ar kad veikė neteisėtai. Tik kreditorių susirinkimui išsprendus klausimą dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio ir paaiškėjus aplinkybei, kad bankroto administravimo išlaidos už visą laikotarpį, kai atsakovė teikė ieškovei bankroto administravimo paslaugas, yra mažesnė nei sulaikyta suma, atsakovė turėtų teisinę pareigą dalį sulaikytos sumos grąžinti. Tik tuo atveju, jei atsakovė nevykdytų tokios pareigos, ieškovei atsirastų teisė savo pažeistą teisę ginti teismine tvarka ir reikalauti šios sumos priteisimo. Dėl nurodytų argumentų ir ši ieškinio reikalavimų dalis atmestina.

Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovei neįrodžius nei atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, nei civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Teismas šioje byloje patyrė 23,64 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios, ieškinį atmetus, turėtų būti priteistos iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, teismo vertinimu, šių išlaidų priteisimas iš ieškovės neatitiktų teisingumo ir protingumo principų, todėl šios išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 264, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.