- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-30
- Bylos Nr.
- eI2-16266-952/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Deimantė Andrulytė, Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja K. A. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 15 d. sprendimą dėl laikinojo leidimo gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (toliau – ir Sprendimas); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 23S145356, kurio pagrindu atsakovas išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. rugsėjo 11 d. atsakovas išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 15 d. iki 2025 m. rugsėjo 11 d. atsakovas suteikė pareiškėjai teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas įteikė pareiškėjai laikiną leidimą gyventi 2023 m. spalio 15 d., todėl nuo 2023 m. spalio 15 d. pareiškėja laikinai gyvena Lietuvos Respublikoje. 2023 m. spalio 18 d. pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 18 d. iki 2024 m. sausio 22 d. pareiškėja dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 18 d. iki 2024 m. sausio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo pareiškėjai iš viso 2 336,82 EUR. 2024 m. sausio 22 d. VŠI Kauno miesto poliklinika išdavė pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, kurio pagrindu laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 22 d. iki 2024 m. gegužės 26 d. pareiškėjai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. 2024 m. sausio 22 d. VŠI Kauno miesto poliklinika išduoto nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VSDFV) mokėjo pareiškėjai 122,50 EUR dydžio išmoką per mėnesį. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėja ir S. G. susilaukė vaiko S. S., todėl laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2027 m. kovo 21 d. pareiškėjai buvo suteiktos motinystės atostogos ir ji yra draudžiama valstybės lėšomis kaip auginantis vaiką iki trejų metų. 2025 m. liepos 15 d. atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti laikinąjį leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu ir pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 22 d. iki Sprendimo priėmimo dienos pareiškėja nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jai nebuvo mokamas darbo užmokestis dėl objektyvių priežasčių. O būtent, 2023 m. spalio 18 d. pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 18 d. iki 2024 m. sausio 22 d. Pareiškėja dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 18 d. iki 2024 m. sausio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo pareiškėjai iš viso 2 336,82 Eur. 2024 m. sausio 22 d. VŠI Kauno miesto poliklinika išdavė pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, kurio pagrindu laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 22 d. iki 2024 m. gegužės 26 d. Pareiškėja buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. 2024 m. sausio 22 d. VŠI Kauno miesto poliklinika išduoto nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo pagrindu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mokėjo pareiškėjai 122,50 Eur dydžio išmoką per mėnesį. 2024 m. kovo 21 d. pareiškėja ir S. G. susilaukė vaiko S. S., todėl laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 21 d. iki 2027 m. kovo 21 d. pareiškėja yra draudžiama valstybės lėšomis kaip auginantis vaiką iki trejų metų. Taigi, šiuo atveju, akivaizdu, pareiškėja negalėjo vykdyti darbo pareigų ir gauti darbo užmokesčio dėl objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl nėštumo, o ne dėl to, kad piktnaudžiavo savo teisėmis ir sąmoningai nesilaikė Įstatymo reikalavimų, todėl atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Kita vertus, atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl laikino leidimo gyventi išdavimo darbo pagrindu, kai jau žinojo, jog ji negalėsi dirbti ir išeis vaiko priežiūros atostogų, kadangi pareiškėja galėjo ir nežinoti, jog ji yra nėščia ir negalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl laikino leidimo gyventi išdavimo darbo pagrindu, kai ji jau buvo nėščia 49 dienas arba 1,5 mėnesio, tačiau pareiškėja galėjo ir nežinoti, kad ji yra nėščia ir negalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi pareiškėja objektyviai galėjo ir nežinoti, kad ji yra nėščia ir negalės dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl laikino leidimo gyventi išdavimo darbo pagrindu, kai jau žinojo, jog ji negalėsi dirbti ir išeis vaiko priežiūros atostogų. Nagrinėjamu atveju atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, kadangi atsakovas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja turi pakankamai santaupų, iš kurių gali pragyventi Lietuvos Respublikoje. O būtent, Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje buvo išaiškinta, kad įstatymas nedraudžia užsieniečiui pragyventi tiek iš kitų lėšų (pavyzdžiui santaupų), tiek iš kitų, nei darbo užmokestis pagal darbo sutartį, pajamų, jeigu jis dirbdamas pas darbdavį, kuris jį pakvietė, atitinka visas sąlygas, reikalingas leidimui gauti ir turėti. Remiantis 2025 m. liepos 10 d. UAB „Paysera LT“ pranešimu galima matyti, kad pareiškėja savo banko sąskaitoje disponuoja 6413,40 EUR dydžio piniginėmis lėšomis. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2025 metais MMA sudaro 1038 EUR, todėl, akivaizdu, kad pareiškėja iš savo disponuojamų santaupų Lietuvos Respublikoje gali pragyventi daugiau nei 6 mėnesius (6413,40 EUR / 1038,00 EUR = 6,1 mėn.). Be to, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos moka pareiškėjai 122,50 EUR dydžio išmoką per mėnesį, kas pareiškėjai palengvina pragyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygas. Vertinant tai, kad pareiškėjai laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas iki 2025 m. rugsėjo 11 d., todėl, akivaizdu, kad pareiškėjai užtektų santaupų ne tik iki laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pabaigos, bet ir dar ilgiau. Taigi, nors pareiškėja pateikė atsakovui duomenis apie jos turimas santaupas banko sąskaitoje, tačiau atsakovas neįvertino šios aplinkybės ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Kita vertus atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, kadangi atsakovas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjos sutuoktinis S. G. dirba Lietuvos Respublikoje, gauna darbines pajamas ir gali prisidėti prie pareiškėjos pragyvenimo Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, kad Pareiškėjos sutuoktinis S. G. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur vidutiniškai uždirba 1254,53 EUR. Taigi, kadangi pareiškėjos sutuoktinis S. G. dirba Lietuvos Respublikoje, gauna darbines pajamas, todėl, akivaizdu, kad pareiškėjos sutuoktinis S. G. gali prisidėti prie pareiškėjos pragyvenimo Lietuvos Respublikoje. Daro išvadą, kad atsakovo priimtas skundžiamas Sprendimas yra priimtas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, netinkamai vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra naikintinas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjos skunde akcentuojamos aplinkybės, kad pareiškėja galėjo nežinoti apie savo nėštumą, kai kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi. Pažymi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių ar pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl nėra aktualus klausimas, ar pareiškėja galėjo (negalėjo) žinoti apie savo nėštumą. Be kita ko, pažymi, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ir įteiktas 2023 m. spalio 15 d., o darbo sutartis su tarpininkavimo raštą teikusia Bendrove sudaryta 2025 m. spalio 18 d., kai pareiškėjos nėštumas siekė maždaug 18 savaičių (vaikas gimė 2024 m. kovo 21 d.). Taigi, pareiškėja atvyko į Lietuvą dirbti jau žinodama, kad neįgyvendins sąlygų, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi – t. y. dirbti Lietuvoje – visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad pareiškėja atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi, nes, esą, nuo 2024 m. sausio 22 d. pareiškėja nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jai nebuvo mokamas darbo užmokestis dėl objektyvių priežasčių, t. y. nėštumo ir gimdymo atostogų. Pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas ketinant dirbti Lietuvoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu). Pareiškėja šių savo ketinimų atvykusi neįgyvendino, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertina, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Taip pat pareiškėjos skunde nurodoma, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei nurodoma, kad pareiškėja gauna iš VSDFV 122,50 EUR dydžio išmoką bei turi 6413 EUR santaupų. Pažymi, kad, visų pirma, pareiškėja, prašydama leidimo laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvoje bus darbo užmokestis. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog pareiškėjui nuo jo įdarbinimo Bendrovėje iki Migracijos departamento atlikto Sodros duomenų patikrinimo nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Antra, pareiškėjai leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo pagrindu – tai yra, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai nebuvo taikomas reikalavimas pateikti dokumentus apie turimas pakankamas lėšas ir (ar) gaunamas reguliarias pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes atvykdama dirbti Lietuvos Respublikoje pareiškėja turėjo gauti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu viena minimali mėnesinė alga. Pažymi, kad Įstatymu nėra numatytos išimtys, kai užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (darbo pagrindu) turi teisę būti Lietuvos Respublikoje, neatitikdamas imperatyvių Įstatymo 44 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo vertinti pareiškėjos sutuoktinio pajamas ar aplinkybes, kad jis gali išlaikyti šeimą, nes šios aplinkybės nesudaro pagrindo netaikyti Įstatymo imperatyvių nuostatų pareiškėjos atžvilgiu. Tačiau, net ir atsižvelgus į pareiškėjos skunde nurodomas gaunamas sutuoktinio pajamas, pareiškėjos argumentai dėl visos šeimos pajamų taip pat laikytini nepagrįstais. Pažymi, kad pareiškėjos šeimoje yra du nepilnamečiai vaikai. Vadovaujantis Įstatymo 27 straipsniu, pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu nustatytas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (minimaliąja mėnesine alga – MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA, kitiems užsieniečiams – 1 MMA. Taigi, užsieniečių šeimai, kurioje yra 2 nepilnamečiai vaikai ir du suaugę asmenys, pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi, sudarytų 3 minimalias mėnesines algas per mėnesį, tai yra, 3114 eurų. Atsižvelgiant į pareiškėjos skunde nurodomą sutuoktinio 1254,53 EUR darbo užmokestį ir pareiškėjos gaunamą 122,50 EUR išmoką, jų 4 asmenų šeimos pajamos sudaro 1377,03 EUR – taigi, 1736,97 EUR mažiau, nei nustatytas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis. Įskaičiuojant pareiškėjos nurodomas santaupas 6413,40 EUR, pakankamą pragyvenimui Lietuvos Respublikoje lėšų dydį šeima turėtų tik 3,69 mėn. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos pateikta pažyma apie pareiškėjos sąskaitoje vienu konkrečiu momentu esančią pinigų sumą nepatvirtina, kad pareiškėjos turimos lėšos tikrai yra pareiškėjos santaupos, o ne iš trečiųjų asmenų laikinai gauta (pvz., pasiskolinta) suma, siekiant įrodyti, kad pakanka lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais. Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė priimti kitokį sprendimą, nei imperatyviai nustatyta Įstatymu. Migracijos departamentas nekvestionuoja pareiškėjos teisės auginti vaikus, tačiau negali sutikti, kad pareiškėja atitinka Įstatymu nustatytus reikalavimus, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime pareiškėjai neužkerta kelio gauti leidimą laikinai gyventi, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 10 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį (darbdavio pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“; numatomas darbo užmokestis – 850 EUR; duomenys apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje – 850 EUR darbo užmokestis). UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte nurodyta, kad darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoja mokėti darbo užmokestį, kurio dydis – 850 EUR per mėnesį.
2023 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S145356 išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. rugsėjo 11 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 11 d., asmeniui įteiktas 2023 m. spalio 15 d. Pareiškėja Bendrovėje įdarbinta 2023 m. spalio 18 d.
Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 11 d., nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktais.
5. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Sprendimu, skundžia jį teismui.
6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.
7. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024).
8. Iš esmės byloje ginčas kilo dėl to, kad pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti, įsidarbino Bendrovėje, o po to išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų, dėl ko jai nebuvo mokamas tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Be to, pareiškėja nurodo, kad ji turi pakankamai lėšų pragyventi, turi santaupų, gauna VSDFV mokamą išmoką bei nurodo, jog jos sutuoktinis Lietuvoje dirba ir gauna darbo užmokestį, todėl mano, kad atsakovas priėmė nepagrįsta Sprendimą ir nepagrįstai konstatavo, kad asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Visų pirma teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad ji teikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi galėjo nežinoti apie savo nėštumą nėra reikšmingos, kadangi Sprendimas nėra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Kita vertus, leidimas laikinai gyventi pareiškėjai išduotas 2023 m. spalio 15 d., sutartis su Bendrove sudaryta – 2023 m. spalio 18 d., kai pareiškėjos nėštumas buvo apie 4,5 mėnesio (vaikas gimė 2024 m. kovo 21 d.), todėl akivaizdu, kad pareiškėja, sudarydama sutartį su Bendrove, žinojo, kad ji negalės atitikti tų sąlygų, kokiu pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, t. y. dirbti Lietuvoje visą leidimo laikinai gyventi laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje pažymi, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.). Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina dirbti Lietuvoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pareiškėja neįgyvendino sąlygų, dėl kurių jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėja atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas. Nepaisant to, kad, kaip skunde nurodo pareiškėja, ji Bendrovėje nuo 2024 m. sausio 22 d. nedirbo ir jai nebuvo mokamas darbo užmokestis dėl objektyvių priežasčių – nėštumo ir gimdymo atostogų.
10. Taip pat savo skunde pareiškėja nurodo, kad atsakovas Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, kadangi atsakovas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja turi pakankamai santaupų, iš kurių gali pragyventi Lietuvos Respublikoje, ji banko sąskaitoje disponuoja 6413,40 EUR dydžio piniginėmis lėšomis, be to, gauna 122,50 EUR išmoką iš VSDFV, taip pat pareiškėjos sutuoktinio pajamos yra 1254,53 EUR per mėnesį.
11. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA; pagal 1.2 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi - užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 709 „Dėl 2025 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 2025 metais MMA sudaro 1038 EUR (2024 m. – 924 Eur).
12. Visų pirma teismas pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjos prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjos pragyvenimo lėšas Lietuvoje sudaro – 850 EUR darbo užmokestis. Kita vertus, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjai leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo pagrindu – tai yra, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai nebuvo taikomas reikalavimas pateikti dokumentus apie turimas pakankamas lėšas ir (ar) gaunamas reguliarias pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes atvykdama dirbti Lietuvos Respublikoje pareiškėja turėjo gauti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu viena minimali mėnesinė alga. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad tik 2023 m. lapkričio–gruodžio mėn. (iš viso 2 mėn.) pareiškėjai buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 EUR. Nustatyta, kad 2025 m. sausio mėn. jai buvo išmokėtas darbo užmokestis mažesnis už MMA (636,82 EUR), o nuo 2024 m. vasario 1 d. (iš viso 16 mėn.) asmeniui iš viso nėra mokamas darbo užmokestis, t. y. asmuo nurodytu laikotarpiu Bendrovėje faktiškai nedirba.
Teismas nesutinka su pareiškėjos nurodoma aplinkybe, kad pareiškėja iš savo, kaip ji nurodo, disponuojamų santaupų Lietuvos Respublikoje gali pragyventi daugiau nei 6 mėnesius (6413,40 EUR / 1038,00 EUR = 6,1 mėn.), nes lėšų turi užtekti ne tik pareiškėjai, bet ir jos dviem mažamečiams vaikams. Pareiškėjos šeimai, tai yra dviem mažamečiams vaikams ir dviem suaugusiems žmonėms (pareiškėjai ir jos sutuoktiniui) pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi, sudarytų 3 minimalias mėnesines algas per mėnesį, tai yra, 3114 EUR. Įvertinus pareiškėjos gaunamą išmoką bei sutuoktinio darbo užmokestį, pareiškėjos šeimos pajamos per mėnesį sudaro tik 1377,03 EUR (pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį visai pareiškėjos šeimai yra 3114 EUR). Taip pat teismas kritiškai vertina pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl turimų santaupų, nes į bylą pateiktas pranešimas nepatvirtina, kad sąskaitoje esančios lėšos tikrai yra pareiškėjos, kad jos nėra skolintos ir pan.
13. Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad Įstatymu nėra numatytos išimtys, kai užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (darbo pagrindu) turi teisę būti Lietuvos Respublikoje, neatitikdamas imperatyvių Įstatymo 44 str. nustatytų reikalavimų. Teismas vertina, kad pareiškėjos atžvilgiu Sprendime nustatytos aplinkybės yra aiškios ir teisiškai pagrįstos, todėl pareiškėjos argumentai, kad Sprendimas priimtas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, netinkamai vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis, yra nepagrįsti. Be to, ką svarbu akcentuoti, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Pažymėtina, kad esant Įstatyme nustatytiems pagrindams, pareiškėja gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, jeigu atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
14. Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, veikė savo kompetencijos ribose, taip pat nepažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
15. Pareiškėja skunde nurodo, kad prašo priteisti 1450 EUR bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro pareiškėjos turėtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti ir žyminis mokestis. Pareiškėja pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
Pagal ABTĮ 40 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.