Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-268-544/2020

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4905-286/2019 pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui G. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, R. K. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašė priteisti iš atsakovo G. P. 1 470,01 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad šalys 2019 m. balandžio 15 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės Volvo V70 valdytojo civilinė atsakomybė. Trečiasis asmuo R. K., vairuodama ieškovo apdraustą transporto priemonę, 2019 m. gegužės 12 d. eismo įvykio metu apgadino transporto priemonę Honda CRV. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovas nukentėjusiam asmeniui sumokėjo 3 014,86 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovo manymu, atsakovas privalo grąžinti ieškovui 50 procentų nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos (pritaikius detalės nusidėvėjimą), nes neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą, t. y. jis nepranešė ieškovui apie automobilio perdavimą trečiajam asmeniui, kuris eismo įvykio metu neturėjo 10 metų vairavimo stažo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinis skundas atmetamas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

16. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš transporto priemonės savininko draudikui buvo priteista 50 procentų draudimo išmokos suma dėl eismo įvykio, kurį sukėlė 10 metų vairavimo stažo neturintis transporto priemonės valdytojas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

17. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2019 m. gegužės 12 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiasis asmuo, vairuodamas atsakovui priklausančią transporto priemonę Volvo V70, apgadino kitą transporto priemonę Honda CRV. Ieškovas dėl šio eismo įvykio išmokėjo nukentėjusiems asmenims 3 014,86 Eur dydžio draudimo išmoką. Eismo įvykio kaltininke buvo pripažinta R. K., kuri eismo įvykio metu neturėjo 10 metų vairavimo stažo (vairavimo stažas tuo metu buvo 6 metai). Draudimo sutartį su ieškovu 2019 m. balandžio 15 d. buvo sudaręs atsakovas G. P.. Sutarties 1.6 punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 10 metų, o, jei įvertinta draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, raštiškas pranešimas draudikui turi būti pateiktas ne vėliau nei ji padidėja. Sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad jei draudėjas ar apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Sutartyje ar 1.7 punkte išvardintuose teisės aktuose nustatytas pareigas, draudikas, vadovaudamasis teisės aktais, turi teisę įstatymų numatyta tvarka susigrąžinti iš draudėjo ar valdytojo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį. Kadangi eismo įvykį sukėlė asmuo, neturėjęs 10 metų vairavimo stažo, ieškovas pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą pareikalavo priteisti 50 procentų draudimo išmokos iš atsakovo, t. y. Sutartį sudariusio asmens ir automobilio savininko. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė visą prašomą 50 procentų draudimo išmokos sumą iš transporto priemonės savininko. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog nei ieškovas, nei teismas nepagrindė, kodėl iš jo buvo priteista teisės aktuose numatyta maksimali 50 procentų draudimo išmokos suma.

18. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyvių teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Ją sudarant turi būti vadovaujamasi ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau gali nustatyti papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms.

19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kooperuotis tiek sudarydamos sutartį, tiek ją vykdydamos, tarpusavyje pasitikėti, kas leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Sąlygų 14 punktas).

20. Remiantis Draudimo įstatymo 117 straipsnio 1 dalimi, draudikas, vertindamas draudimo riziką, turi teisę atsižvelgti į apdraustojo amžių, sveikatos būklę, profesiją ir kitus draudimo rizikai turinčius reikšmės objektyvius kriterijus, kartu užtikrindamas, kad vienodo rizikos lygio asmenų grupei būtų taikomos vienodos draudimo įmokų ir draudimo išmokų apskaičiavimo sąlygos.

21. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Sąlygose nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka (36 punktas); laikoma, kad rizika padidėja ar sumažėja, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, ir jeigu draudikas nurodė ją draudimo sutartyje, kaip turinčią įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui (37 punktas); jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką (38 punktas); padidėjus draudimo rizikai, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką (39 punktas).

22. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

23. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

24. Pažymėtina, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Draudimo įmoka nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems).

25. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp šalių sudaryta Draudimo sutartis buvo būtent su joje įtvirtintu vairavimo stažo apribojimu – transporto priemonė per Sutarties galiojimo laikotarpį nėra ir nebus naudojama asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis kaip 10 metų. Tokia Sutarties sąlyga, ką pripažįsta ir pats atsakovas, jam buvo žinoma. Nepaisydamas to, atsakovas vis tiek perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui, neturinčiam 10 metų vairavimo stažo, tačiau draudikui apie tai nepranešė, t. y. neinformavo apie pasikeitusią riziką. Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rizikos sandoris. Šiuo atveju ieškovas, sudarydamas su atsakovu Sutartį individualiai aptartomis (jam žinomomis ir neginčijamomis) sąlygomis bei nustatydamas atitinkamą įmoką, tokią riziką ir įvertino, tikėdamasis, kad atsakovas laikysis bendradarbiavimo pareigos. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė šalių sutartinius įsipareigojimus, iš to jam kilo neigiamos pasekmės.

26. Kaip minėta, atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista iš jo maksimalia 50 procentų draudimo išmokos dydžio suma, teigdamas, jog sumokėdamas ieškovui 454,90 Eur teisingai ir sąžiningai atlygino žalą. Savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas argumentuoja remdamasis iš esmės išimtinai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 suformuota teismų praktika.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apelianto minimoje nutartyje yra išaiškinęs, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytini aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką, tačiau cituojamoje byloje buvo pripažinta, kad draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nebuvo žymus, todėl konstatuota, kad draudikui iš draudėjo priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.

28. Vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 su nagrinėjama byla bendra tai, kad ginčas kilęs iš panašaus teisinio santykio, aktualūs yra Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto taikymo išaiškinimai. Tačiau faktinės aplinkybės civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 buvo nustatytos skirtingos nuo šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad draudžiamąjį įvykį sukėlęs asmuo įvažiavimo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui, jo amžius ir vairavimo stažas buvo mažesni už minimalų amžių ir stažą, įtvirtintus sutartyje, tačiau draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, tuo atveju buvo pripažintas nežymiu (amžius skyrėsi 3 metais, vairavimo stažas 1 metais). Šioje byloje pagal Sutartį draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas turėjo būti informuotas, buvo siejamas tik su vairavimo stažo turėjimu, draudžiamąjį įvykį sukėlęs asmuo lenkė nukentėjusiojo asmens transporto priemonę draudžiamoje vietoje – sankryžoje per ištisinę liniją, trūkstamo vairavimo stažo laikotarpis yra beveik 4 metai, todėl draudimo rizikos pasikeitimas šios bylos atveju nėra nežymus. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

30. Sutiktina su apeliantu, kad mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas ne visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esminė aplinkybė, neleidžianti vertinti, kad draudimo rizikos pasikeitimas buvo nežymus, yra ta, kad trečiasis asmuo ne tik kad neturėjo reikiamo vairavimo stažo (trūko beveik 4 metų stažo), bet ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė grubiai, piktybiškai, pavojingai manevravo sankyžoje. Tai, kad trečiasis asmuo nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir lenkė nukentėjusiojo asmens transporto priemonę draudžiamoje vietoje – sankryžoje per ištisinę liniją, kas savaime jau yra pavojinga eismo saugumui, suponuoja išvadą, jog eismo įvykis kilo būtent dėl trečiojo asmens pakankamos vairavimo patirties neturėjimo (tikėtina, kad patyręs vairuotojas to nedarytų). Pažymėtina, kad apeliantas triplike pats pripažįsta, jog transporto priemonę trečiajam asmeniui perdavė vairuoti atsitiktinai ir tik vieną kartą, o tai sudaro pagrindą tikėtinai išvadai, kad jis neįsitikino, ar teisę vairuoti turintis trečiasis asmuo turi reikiamos praktinės vairavimo patirties. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad eismo įvykio kilimą būtų įtakoję kokie nors kiti asmenys ar veiksniai, o ne tik virš aptarti trečiojo asmens veiksmai. Todėl apelianto nuomonė, kad trečiojo asmens vairavimo stažas neturėjo įtakos (turėjo mažą įtaką) eismo įvykio sukėlimui ir žalos atsiradimui, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas arba priteistina žala ženkliai sumažinta, vertinami kritiškai ir nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

31. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymų visumą, tinkamai aiškino ir taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo nagrinėjamu klausimu formuojamos teismų praktikos, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti ar pakeisti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.