Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-01-06 · Administracinė byla Nr. eI2-1393-331/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-06
Bylos Nr.
eI2-1393-331/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03855-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Henrikas Sadauskas (pirm.), Rūta Miliuvienė, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. M. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos kontrolės skyrius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1393-331/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03855-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadauskas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 5 d. raštu Nr. 10K-30288 informavo pareiškėją, kad prašymo patenkinti negali, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjas esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik Lietuvos Respublikoje būdamas teisėtai, tuo tarpu pareiškėjas, vadovaujantis Įstatymo 23 ir 39 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Departamento 2021 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 10K-30288 bei leisti pateikti pareiškėjui prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti.

2.1. Paaiškino, kad Departamentas ginčo sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir neleido pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Departamentas sprendime nenurodė jokių argumentų bei motyvų, dėl kurių pareiškėjas, nors ir būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai, negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo bei tokiu būdu įteisinti savo gyvenimo šalyje. Todėl, Departamentas, būdamas viešojo administravimo subjektas, priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes pareiškėjas šiuo metu neturi objektyvių galimybių nei išvykti iš Lietuvos Respublikos, nei pateikti prašymą būnant kilmės valstybėje, todėl jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami.

2.2. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas apskritai neapibrėžtas teisės subjekto atžvilgiu, neatsižvelgiama į konkrečias pareiškėjo nurodytas aplinkybės nulėmusiais jo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Departamentas apskritai nepasisako dėl jo prašyme nurodytų motyvų ir argumentų, o konstatuoja, kad jis tokio prašymo pateikti negali. Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) individualiam administraciniam aktui taikomų reikalavimų, tačiau yra informacinio pobūdžio.

2.3. Akcentuoja, kad atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas objektyvias aplinkybes, o būtent, kad 2021 m. sausio 22 d. jam gimė dukra K. B., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, kas iš esmės patvirtina, kad pareiškėjas visiškai atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, reglamentuojančias užsieniečio teisę ne tik pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo, bet ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

2.4. Teigia, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gyvena nuo 2011 m., iki pat 2016 m. sausio 31 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir visą šį laikotarpį buvo teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų reglamentuojančių užsieniečių atvykimą bei gyvenimą Lietuvos Respublikoje. 2015 m. prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl pareiškėjui inkriminuojamų veikų bei vėliau nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, pareiškėjas neteko galimybės kreiptis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo ir tokio leidimo gavimo. Pareiškėjo teisinio statuso pasikeitimą (buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtai) įtakojo ne tik jo atžvilgiu taikytos kardomosios priemonės (laikinas suėmimas, namų areštas, dokumentų paėmimas) bet ir paties atsakovo tiesioginiai neteisėti ir nepagrįsti veiksmai. Be to, atsakovas nesant nei teisiniam, nei faktiniam pagrindui, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje formaliais pagrindais dar 2016 metais. Tokiu būdu atsakovas eliminavo pareiškėjo galimybę gyventi šalyje teisėtai, net nesant apkaltinamajam nuosprendžiui bei pažeidžiant nekaltumo prezumpciją pareiškėjo atžvilgiu. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui bei atsakovui panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas neteko galimybės toliau tęsti studijas Mykolo Romerio universitete. Todėl, akivaizdu, kad visą šį laikotarpį pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje įtakojo ne tik objektyvios priežastys, bet ir paties atsakovo veiksmai, t. y. pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimas, nors pastarasis bet kokiu atveju privalėjo likti Lietuvos Respublikoje, priešingu atveju būtų pažeidęs ikiteisminio tyrimo metu jam pritaikytas kardomąsias priemones.

2.5. Pažymi, kad 2021 m. gimus pareiškėjo dukrai, pareiškėjas iki jo sulaikymo (nuosprendžio vykdymo momento) aktyviai dalyvavo savo dukros gyvenime, nuolatos ja rūpinosi bei teikė visokeriopą priežiūrą bei pagalbą savo gimusiam vaikui, formuojant vaiko ir tėvo glaudų socialinį ryšį. Nors jis šiuo metu atlieka 2019 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2006-1017/2019 paskirtą bausmę, tačiau atlikęs paskirtą bausmę ir toliau ketina gyventi kartu su savo šeimos nariais, aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime bei jais rūpintis. Pareiškėjas veda bendrą ūkį su savo dukros motina B. K., a.k. (duomenys neskelbtini) todėl dėl šios priežasties negali išvykti iš Lietuvos Respublikos bei palikti savo šeimos narių, nes tokiu atveju jo grįžimas gali būti neįmanomas. Pareiškėjas dėl esamos situacijos net negali sudaryti santuokos su savo vaiko motina bei įteisinti savo šeiminių santykių, nes neturi galiojančio dokumento, būtino santuokos sudarymui. Departamentas neatsižvelgė į jokias jo nurodytas aplinkybes, nevertino išskirtinės situacijos, tik formaliai nurodė teisės aktų nuostatas draudžiančias užsieniečiams pateikti prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo esant šiems neteisėtai šalyje.

2.6. Mano, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, nes Departamentas turėjo pareigą atsižvelgti į visus šioje situacijoje, kurią šiuo aktu siekiama reglamentuoti, svarbius duomenis ir aplinkybes, turėjo pateikti ir aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstyti bazinius duomenis, į kuriuos turėjo atsižvelgti pagrįsdamas ginčijamo sprendimo priemones.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pagal Įstatymo 130 straipsnio nuostatas, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimti sprendimai dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę, toks klausimas nebuvo sprendžiamas. Todėl nėra pagrindo spręsti dėl leidimo gyventi jam išdavimo pagal Įstatymo 130 straipsnį. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 5 dalies nuostatas, užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi tik, kai užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais: draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu.

3.1. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje nustatytų aplinkybių (pareiškėjas šių aplinkybių neneigia), todėl nėra pagrindo pareiškėjui, Lietuvos Respublikoje esančiam neteisėtai, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 130 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teisinei padėčiai aktualios Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies ir 124 straipsnio 3 dalies nuostatos. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis nustato, kad kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodytas išimtis. Šiuo metu pareiškėjo teisinė padėtis reglamentuojama būtent baudžiamaisiais įstatymais, kurie nukonkuruoja Įstatymo nuostatas. Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos; tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys. Todėl pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo, kai taikomi baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai, nėra taikomos Įstatymo nuostatos.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad 2021 m. sausio 22 d. gimus dukrai K. B., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, turi būti suteiktas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas susilaukė vaiko tuo metu, kai žinojo, kad jo imigracinė padėtis tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas. Todėl, esant tokiai situacijai, ta aplinkybė, kad pareiškėjas susilaukė vaiko, automatiškai nereiškia, kad jam netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos.

3.3. Teigia, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 1 d. išduotas leidimas (duomenys neskelbtini) tapo negaliojančiu 2016 m., nes baigėsi jo galiojimo terminas (2016 m. sausio 31 d.), o ne todėl, kad Migracijos departamentas neteisėtai ar nepagrįstai jį panaikino. Pareiškėjas minėtą Migracijos departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje eA-2603-756/2017 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Todėl Departamentas pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų neatliko, kas pareiškėjui yra žinoma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui neleista pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 21 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė dėl Migracijos departamento 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-341(00035), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.1. LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, ir jam paskirtos atitinkamos kardomosios priemonės, kas šiuo atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Be to, nors didžioji dalis administracinių teisės pažeidimų, nurodytų ginčijamame atsakovo sprendime, buvo padaryti iki atsakovui išduodant pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 1 d. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir ne visi jų gali būti laikomi šiurkščiais, visi šie pažeidimai, kaip pagrįstai pažymėjo atsakovas ginčijamame sprendime, neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kitą ginčijamame atsakovo sprendime akcentuotą aplinkybę – tai, kad pareiškėjas Policijos departamento 2015 m. liepos 28 d. raštu Nr. 5-G-7157 buvo įspėtas, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba jo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti panaikintas. Visgi po 2015 m. rugsėjo 1 d., kai pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su minėtu raštu, jis padarė tris tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus.

5.2. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą Departamentui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytais pagrindais, esant neteisėtai Lietuvos Respublikoje.

5.3. Departamentas 2021 m. spalio 5 d. ginčijamu sprendimu informavo pareiškėją, kad prašymo pateikti negali, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjas esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik Lietuvos Respublikoje būdamas teisėtai, tuo tarpu pareiškėjas, vadovaujantis Įstatymo 23 ir 39 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

6. Pareiškėjo teigimu, Departamentas sprendime nenurodė jokių argumentų bei motyvų, dėl kurių pareiškėjas, nors ir būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai, negali pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo bei tokiu būdu įteisinti savo gyvenimo šalyje, todėl priėmė aiškiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nes pareiškėjas šiuo metu neturi objektyvių galimybių nei išvykti iš Lietuvos Respublikos, nei pateikti prašymą būnant kilmės valstybėje, todėl jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami.

7. Departamentas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo pareiškėjui, Lietuvos Respublikoje esančiam neteisėtai, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 130 straipsnio nuostatas.

8. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) ir kiti teisės aktai.

8.1. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.

8.2. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimai gyventi išduodami šeimos susijungimo atveju, o pagal 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

8.3. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 5 dalies nuostatas, užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.

8.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir Konvencija) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Todėl Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje.

9. Taigi, šie teisės aktai aiškiai nustato, kad užsieniečių atvykimą, gyvenimą, leidimų gyventi išdavimą, panaikinimą, išsiuntimą kontroliuoja Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jam nėra išduotas leidimas gyventi, šiuo metu atlieka bausmę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu.

10. Šiuo atveju Įstatymo 130 straipsnis taikomas tuomet, kai priimamas sprendimas užsienietį grąžinti ar išsiųsti į jo kilmės valstybę, tačiau užsieniečio faktiškai negalima grąžinti ar išsiųsti. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui Departamento sprendimai dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę nebuvo priimti, jo faktinio išsiuntimo ar grąžinimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Todėl nėra pagrindo spręsti dėl leidimo gyventi jam išdavimo pagal Įstatymo 130 straipsnį. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 5 dalies nuostatas, užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi tik, kai užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais: 1) draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; 2) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 3) užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu.

11. Teismui, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje nustatytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo pareiškėjui, Lietuvos Respublikoje esančiam neteisėtai, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 130 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjo teisinei padėčiai aktualios Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies ir 124 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes pareiškėjo teisinė padėtis reglamentuojama baudžiamaisiais įstatymais. Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl Departamentas nepriėmė sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys. Ši Įstatymo nuostata aiškiai nustato, kodėl pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo, taip pat patvirtina, kad, kai taikomi baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai, nėra taikomos Įstatymo nuostatos.

12. Pareiškėjo teigimu, Departamentas ginčo sprendime neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas objektyvias aplinkybes, kad pareiškėjui 2021 m. sausio 22 d. gimė dukra K. B., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, kas iš esmės patvirtina, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, reglamentuojančias ne tik užsieniečio teises pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo, bet ir gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu.

12.1. Teismas negali sutikti su šiais jo teiginiais, nes Konvencija ir Įstatymas negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje be teisėtai išduoto leidimo gyventi. Todėl užsienietis privalo paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi. EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) yra pažymėjęs: „kad kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje“. Todėl tai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis numato pareigą leisti pareiškėjui gyventi šalyje, tokie asmenys atsidūrę tokioje situacijoje neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi.

12.2. Be to, bylos medžiaga aiškiai patvirtina tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas susilaukė vaiko tuo metu, kai jis žinojo, kad jo imigracinė padėtis tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, todėl esant tokiai situacijai, ta aplinkybė, kad pareiškėjas susilaukė vaiko, automatiškai nereiškia, kad jam netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Todėl minėtos nuostatos nesuteikia pareiškėjui pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kai pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

13. Pareiškėjo manymu, buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtai įtakojo ne tik pareiškėjui taikytos kardomosios priemonės, bet Departamento tiesioginiai, neteisėti ir nepagrįsti veiksmai, t. y. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Teismas pažymi, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 1 d. išduotas leidimas (duomenys neskelbtini) yra negaliojantis, nes 2016 m. baigėsi jo galiojimo terminas. Departamentas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu neišdavė pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas minėtą Departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT 2017 m. vasario 21 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Todėl Departamentas pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų neatliko.

14. Pareiškėjas skunde teigia, kad šiuo metu atlieka 2019 m. lapkričio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, atlikęs bausmę ketina gyventi su savo šeimos nariais, veda bendrą ūkį su savo dukters motina B. K., todėl negali dėl šios priežasties išvykti iš Lietuvos Respublikos ir palikti šeimos narių, nes jo grįžimas būtų neįmanomas. Teismo vertinimu, šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nes jis nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kodėl pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jo grįžimas taptų neįmanomu. Todėl šie jo teiginiai yra susiję su planais ateityje gyventi Lietuvoje.

15. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ateityje (atlikus bausmę) kreiptis dėl leidimo gyventi, tačiau tai turės padaryti pagal Įstatymo nuostatas, t. y. jeigu jis Lietuvoje bus neteisėtai, turės išvykti iš Lietuvos, kreiptis dėl vizos, ją gavus – atvykti į Lietuvą, teisėtai būdamas Lietuvoje kreiptis dėl leidimo gyventi. Būtent tokia tvarka numatyta Įstatyme ir taikoma visiems užsieniečiams. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tiek Departamentui, tiek teismui prašo taikyti išimtį iš imperatyvių Įstatymo nuostatų, tačiau būtent pareiškėjo paties veiksmai (nusikalstama veika) nulėmė jo tokią teisinę padėtį. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui taikyti išimtį iš imperatyvių Įstatymo nuostatų, tai prieštarautų teisingumo principui, taip pat principui, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų.

16. Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusios VAĮ 10 straipsnio nuostatas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų.

17. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra pagrindo tenkinti kito pareiškėjo reikalavimo - leisti pateikti pareiškėjui prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti.

18. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas