Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 70 MGL (3500 Eur) bauda.

Nukentėjusiojo E. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš draudimo bendrovės AAS „BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje buvo priteista 13000 Eur neturtinei žalai ir 208 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios L. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai iš draudimo bendrovės AAS „BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje priteista 2000 Eur neturtinei ir 205 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. Š. civilinio ieškinio dalis dėl jo patirtų gydymo bei protezavimo išlaidų priteisimo perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentai ir proceso dalyvių prašymai

10. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Skundžiamame nuosprendyje į šį principą nebuvo atsižvelgta vertinant apelianto kaip vairuotojo ir nukentėjusiojo kaip pėsčiojo elgesį susidariusioje situacijoje.

23. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad E. Š. patyrė septynias skausmingas operacijas, vieną narkozę, septynias spinalines nejautras bei tris su puse mėnesio gulėjo ant nugaros. Šiuo atveju nebuvo išsiaiškinta, kokią įtaką tai padarė E. Š. sveikatai. Nukentėjusysis Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje gulėjo tris su puse mėnesio. Už jo gydymą iš ligonių kasų buvo sumokėta 100000 Eur. Turtinės žalos dydis yra svarbus kriterijus sprendžiant dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio. Skundžiamame nuosprendyje liko neįvertintos E. Š. traumos gydymo pasekmės, kurios atsiranda vis naujai ir tęsiasi labai skausmingai. Apie jas paaiškinti E. Š. nebuvo suteikta galimybė, nes visi paskutiniai teisiamieji posėdžiai vyko nukentėjusiajam nedalyvaujant, neatsižvelgus į jo prašymus ar ligas, taip pat nepasiūlant prisijungimo nuotoliniu būdu.

24. Nukentėjusiųjų atstovas nurodo, kad E. Š. dėl patirtų sužalojimų intensyviai naudoja sveikąją koją, kuriai tenka dideli krūviai, todėl net vartojant gydytojų ar vaistininkių patariamus vartoti vaistus, tepalus ar vitaminus, ši koja tapo sužalota, todėl gali tekti amputuoti ir sveikąją koją. Sveikosios kojos venos (blauzdoje) patiria didelį kūno svorio krūvį, todėl gydytojų ar vaistininkų pasiūlyti medikamentai (vaistai, vitaminai, tepalai) tik prislopina krūvio įtaką, bet jos nepanaikina. Po traumos atsiradęs mėšlungis kankina nukentėjusįjį ir neleidžia jam užmigti. E. Š. atsirado pilvo plėvės išvarža kaip nuolatinio vartymosi lovoje pasekmė. Dėl raumenų sunykimo sėdmenyse, kojose, šonuose, patiriant trijų metų nevaikščiojimą, atsirado pilvo išvarža, kurią operuoti šiuo metu nėra galimybės, nes dėl du su pusę metų neužgyjančios žaizdos kojos bigėje nukentėjusysis negali naudoti protezo ir savarankiškai vaikščioti. Nukentėjusiajam pablogėjo regėjimas, regėjimo pablogėjimą didina miego vaistų vartojimas, sukeliantis pavojingą šalutinį poveikį akims. Neturint galimybės nueiti pas akių gydytojus, tikėtina, kad regėjimas gali blogėti ir dėl padidėjusio akių spūdžio rengiantis šlapintis tualete. Beveik trejus metus besitęsiantis E. Š. sėdmenų skausmas, kylantis dėl tebesitęsiančio sėdėjimo neįgaliojo vežimėlyje, yra traumos pasekmė. Dėl neužgyjančios žaizdos bigėje chirurgai perspėja dėl galimos tolesnės amputacijos. Kai 2020 metais E. Š. buvo pagamintas darbinis protezas, po savaitės jis padarydavo žaizdą, kurią išgydyti nepavykdavo net per tris mėnesius. Žaizdai sugijus, po savaitės ji vėl atsinaujino. Dėl šios priežasties nebuvo galimybės naudoti protezo. Didžiulį skausmą E. Š. patiria, kai šlapinasi, nes skauda šlapimtakį. Tai nulėmė nuolatinis sėdėjimas vežimėlyje bei ant kėdės, kai nėra galimybės vaikščioti. Didžiulis, visiškai neįprastas skausmas yra atsiradęs po pravestos cirkumcizijos, nes gydant buvo sukeltas aštrus varpos uždegimas. Staigus, net kelias sekundes neleidžiantis pavėluoti noras šlapintis, sukelia E. Š. didžiulius skausmus ir nepatogumus, nes retai pavyksta išvengti nelaukto prišlapinimo į kelnes. Tik po beveik trejų metų gijimo, galima teigti, jog jau baigia sugyti E. Š. donorinė koja, kurioje buvo nuolat atsirandantys įvairaus intensyvumo ir dydžio žaizdų šašai. Paėmus nuo šios kojos odą persodinimui į amputuotą koją, donorinė koja niekaip neužgijo net beveik trejus metus, todėl patirtos kančios ir šios kojos atžvilgiu buvo didžiulės. E. Š. beveik trejus metus neturi galimybės nešioti kojos protezo.

25. Skunde aiškinama, kad E. Š. nurodytos ligos ir negalavimai atsirado po patirtos traumos, dėl patirtų sužalojimų neigiamas pasekmes jaučia ne tik E. Š. bet ir L. Š.. Jokių garantijų, kad nukentėjusysis E. Š. ateityje galės gyventi savarankiškai, niekieno neprižiūrimas ir neslaugomas, nėra. Dėl patirtų sužalojimų jis nuolat patiria fizinį skausmą, psichologinius išgyvenimus, netikrumo jausmą. Anksčiau nukentėjusysis buvo darbingas ir vykdė darbine funkcijas, aktyviai užsiėmė visuomenine veikla, tačiau po eismo įvykio jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Nukentėjusiojo sutuoktinė ir pati neteko sveikatos dėl eismo įvykio bei vyro patirtos traumos, būdama garbingo amžiaus, ji pati negali pasirūpinti savimi, pasirūpinti ir globoti savo neįgaliu, neigiamas emocijas nuolat patiriančiu sutuoktiniu.

26. Nukentėjusiųjų atstovas teigia, kad E. Š. reikalingi stiprūs miego vaistai, o šalia mieganti L. Š. yra žadinama ir taip gadinama jos psichinė sveikata. Ji yra žadinama ir dėl to, kad E. Š. miego metu turi dažnai keisti miegojimo padėtis, todėl yra trukdomas ir L. Š. miegas. Dėl sutuoktinio sužalojimo L. Š. teko didžiulis psichikos išbandymas, nes ji matė, kaip buvo sužalotas jos sutuoktinis. L. Š. tenka visa našta dėl sutuoktinio slaugymo, ji pati serga onkologine liga. Be to, nukentėjusioji yra priversta rūpintis buitiniais dalykais, kuriais anksčiau rūpinosi nukentėjusysis. Advokatas kelia versiją, kad onkologinis susirgimas nukentėjusiajai galėjo atsirasti dėl eismo įvykio ir su juo susijusių gyvenimo pokyčių.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

30. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamoje BK normoje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta asmens sveikata) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, be jokių abejonių, asmens veiksmuose būtina nustatyti ne tik visų trijų nurodytų požymių egzistavimą, bet ir šio asmens kaltę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-697/2016, 2K-359-697/2017, 2K-146-895/2018 ir kt.).???

31. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tuo atveju, kai šioje normoje nurodyta veika padaroma neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis), t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, A. D. padarė veikdamas nusikalstamai nerūpestingai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017), visiškai pagrįstai nurodė, kad nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tuomet, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pagal baudžiamąjį įstatymą neatsargios kaltės turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais bei įvykio metu kilusiais padariniais. Sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat kaltinamojo asmeninės savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės.

32. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę. Turėjimas numatyti padarinius kyla iš įstatyme nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius yra kriterijus, apibūdinantis vairuotojo, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai. Be to, vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2015, 2K-325-942/2017, 2K-97-689/2018).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, suprantamas kaip kazusas. Kazusas – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Teismų praktikoje tokiu atveju konstatuojama, jog asmuo pavojingus padarinius sukelia nekaltai ir jo veikoje nėra įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, sudarančios baudžiamosios atsakomybės teisinį pagrindą. Taigi baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas. Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnio kito žmogaus sveikatai, nenumatė tokių padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2014, 2K-5-942/2015, 2K-7-1-693/2018).

34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų visumą, konstatuoja, kad A. D. nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. D. turėjo ir galėjo numatyti, jog tuo metu, kai jis valdomu autobusu važiavo į priekį ir judėjo šiek tiek dešiniau, autobusų aikštelės važiuojamojoje dalyje bus nukentėjusysis E. Š., kurį jis gali kliudyti ir sužaloti, t. y. gali kilti eismo įvykis ir BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai.

35. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ir kilo jokių ginčų dėl to, kad 2018 m. lapkričio 16 d., apie 17.41 val., autobusų stotyje, ties pastatu, esančiu Sodų g. 22, Vilniuje, netoli keleivių įlaipinimo aikštelės, A. D. vairuojamas maršrutinis autobusas „Setra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekiniu dešiniuoju ratu užvažiavo ant pėsčiojo E. Š. kairės kojos ir sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nurodytus faktus patvirtina nuteistojo A. D., liudytojų D. R., G. S., nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, kitų objektų apžiūros protokoluose, BIRT ataskaitų žiūryklėje, ekspertizės aktuose bei kitoje bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys. Nagrinėjamu atveju pagrindinis ginčas kyla dėl to, ar A. D. yra kaltas dėl eismo įvykio kilimo, t. y., ar pagal nustatytas aplinkybes bei savo asmenines savybes jis turėjo ir galėjo numatyti tai, jog veikdamas konkrečiu pasirinktu būdu jis kelia pavojų kito žmogaus sveikatai ir dėl jo veiksmų gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai.

36. Iš A. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad, įleidęs keleivius į autobusą (keleiviai buvo įlaipinti tam skirtoje vietoje), nuteistasis ketino išvažiuoti. Jam reikėjo važiuoti į dešinę pusę, tačiau trukdė šalia dešinėje pusėje stovėjęs kitas autobusas. Jis autobusu pavažiavo atgal, tuomet pavažiavo į priekį tam, kad autobuso galas „užsimestų“ į kairę pusę. Judant į priekį kairiau, nuteistasis pažiūrėjo į dešinį veidrodėlį, matė, kad jam važiuoti niekas netrukdo. Tuomet žiūrėjo į kairįjį veidrodėlį, nes kairėje pusėje yra šaligatvis, stovi automobiliai, stebėjo tą pusę, nes nenorėjo kliudyti stovinčių transporto priemonių. Būtent tuo metu pro autobuso priekį prabėgo nukentėjusysis E. Š., kurio jis nepamatė. Važiuodamas į priekį dešiniau, taip pat nematė nukentėjusiojo (t. 3, b. l. 72-74). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie A. D. parodymai yra logiški, juos visiškai patvirtina ir kiti objektyvūs baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, todėl jais nesivadovauti nėra jokio pagrindo.

37. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kas vyko iki eismo įvykio bei kaip įvyko šis įvykis, matyti, kad A. D. valdomas autobusas atbulas pradeda judėti iš keleivių įlaipinimo-išlaipinimo aikštelės. Autobuso galas juda į dešinę pusę. A. D. valdomas autobusas sustoja (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00.00.52), tuomet po trijų sekundžių pradeda judėti į priekį (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00.00.55), autobusas juda į kairę pusę (žiūrint iš vairuotojo pozicijos). Čia pabrėžtina, kad tuo metu, kai autobusas sustoja, apie tris sekundes pastovi ir vėl pradeda judėti į priekį kairėn pusėn, autobusų aikštelės važiuojamoji dalis, kuria vėliau ir judės autobusas, yra tuščia. Vaizdo įraše yra užfiksuota, kad autobusui pradėjus judėti į priekį kairėn pusėn, į aikštelės važiuojamąją dalį priešais autobuso priekio dešinę pusę išžengia (išbėga) nukentėjusysis E. Š. (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00.00.55-00.00.56). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis į autobusų aikštelės važiuojamąją dalį, priešingai nei tvirtina nukentėjusiojo atstovas, įžengė tuo metu, kai autobusas jau judėjo į priekį, o ne atgal. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis apytiksliai per dvi sekundes prabėga pro autobuso priekį ir atsiduria jokiu šviesos šaltiniu tiesiogiai neapšviestoje aikštelės, kuri yra skirta tik transporto priemonių judėjimui, dalyje (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00.00.57-00.00.58).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. D. nagrinėjamu atveju elgėsi atsargiai ir atsakingai, t. y., prieš tai, kai jis pradėjo judėti suplanuota trajektorija į priekį, įsitikino, kad jam niekas netrukdo atlikti planuojamo manevro, jokių kliūčių nei iš dešinės, nei iš kairės, nei iš priekio jam nebuvo. A. D. įsitikinęs, kad atlikti suplanuotą manevrą yra saugu (kaip buvo minėta, jokių kliūčių planuojama judėjimo kryptimi nebuvo ir neturėjo atsirasti (galimybių, kad toje vietoje staiga atsiras kita transporto priemonė, nebuvo, o pėstieji į važiuojamąją kelio dalį toje vietoje įžengti neturi teisės)), privalėjo trumpam sutelkti dėmesį į kairę autobuso pusę (veidrodėlį), nes to reikalavo susidariusi situacija – kairėje pusėje buvo transporto priemonių, todėl buvo iškilusi būtinybė pavažiavus šiek tiek į kairę įsitikinti manevro saugumu (po sustojimo iš pradžių buvo judama šiek tiek į kairę, o vėliau į dešinę). Tuo pačiu A. D. tvirtino, kad tuo metu, kai jis stebėjo, jog nekliudytų stovinčių kairėje pusėje transporto priemonių, žvilgtelėdavo ir kitur, tačiau, nukentėjusiojo, išbėgusio į važiuojamąją dalį, jis nematė (t. 3, b. l. 73). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad A. D. nepastebėjo pro jo valdomo autobuso priekį greitai (per apytiksliai dvi sekundes (atsižvelgus į tai, kad tuo metu autobusas judėjo kairiau į priekį, tiesiogiai prieš patį A. D. nukentėjusysis buvo dar trumpiau)) praėjusio E. Š., nes tuo metu dėmesį visiškai pagrįstai buvo sukoncentravęs į tą vietą, iš kurios potencialiai galėjo kilti pavojus. Be jokios abejonės, nuteistasis būtų galėjęs pamatyti nukentėjusįjį, jeigu tuo momentu, kai šis judėjo pro autobuso priekį link autobuso dešinės pusės, būtų žvilgtelėjęs į priekį. Tuo pačiu čia būtina pažymėti, kad nukentėjusysis nebuvo kliudytas į priekį judančio autobuso tuo metu, kai jis greitai praėjo pro autobuso priekį, t. y., kai autobuso vairuotojas galėjo jį matyti. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis vis tik tinkamai įsitikino, jog manevrą atlikti ar bent jau jį pradėti buvo saugu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad A. D., nepamatęs, jog į autobuso aikštelės važiuojamąją dalį įbėgo ir pro jo vairuojamo autobuso dešinę pusę greitai nujudėjo nukentėjusysis, negalėjo ir neturėjo suvokti bei numatyti, jog, keičiant važiavimo kryptį į priekį dešiniau, jis kliudys nukentėjusįjį E. Š., kuris tuo metu net netolo nuo judančio autobuso, o pats tikslingai judėjo link jo.

39. A. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, keisdamas kryptį ir važiuodamas į priekį dešiniau, t. y., ten, kur į važiuojamąją dalį buvo nubėgęs nukentėjusysis, jis matė tą plotą, tačiau E. Š. nematė. Žiūrint per dešinįjį autobuso veidrodį matosi autobuso galas. Tos zonos, kur važiavo dešinysis autobuso ratas, per dešinį veidrodėlį nesimatė. Priekinės autobuso duryse yra stiklas, tačiau ir per šį stiklą nukentėjusiojo nesimatė. Nukentėjusysis stovėjo prie dešinio priekinio rato, kur yra akloji zona (t. 3, b. l. 73-74). Pirmosios instancijos teisme liudytojai G. S. ir D. R. iš esmės patvirtino nuteistojo nurodytas aplinkybes. Liudytojas D. R. teigė, kad jis stovėjo perone ir matė, kaip nukentėjusysis E. Š. buvo prie pat autobuso dešinėje pusėje, judėjo link autobuso priekio. Kai įvyko eismo įvykis, nukentėjusysis prie priekinių autobuso durų dar nebuvo prisiartinęs, jis buvo tarp durų ir priekinio rato (t. 2, b. l. 85-87). Liudytoja G. S. paaiškino, kad ji sėdėjo autobuso priekinėje dalyje dešinėje pusėje. Ji matė per langą nukentėjusįjį, kuris buvo labai arti autobuso dešinės pusės. E. Š. judėjo nuo autobuso galo link priekio. Matė nukentėjusįjį, kai jis buvo tarp autobuso vidurinių durų ir autobuso priekio (t. 2, b. l. 51-52). Iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis, nuskubėjęs link autobuso dešinės pusės, būdamas tiesioginiu šviesos šaltiniu neapšviestoje aikštelėje, juda ta pačia kryptimi kaip autobusas ir tuo pačiu link autobuso, kol galiausiai įvyksta eismo įvykis (kada įvyksta eismo įvykis galima suprasti pagal perone buvusių žmonių reakciją). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų E. Š., kuris, kaip jau buvo minėta, dar ir judėjo prie autobuso, A. D. įvykio metu, kai buvo tamsu, neapšviestoje vietoje, buvo nematomoje zonoje. Surinktų ir ištirtų įrodymų visuma yra nepakankama konstatuoti, jog A. D.matė ar objektyviai turėjo galimybę pamatyti ties dešine autobuso puse judantį nukentėjusįjį. Paneigti nuteistojo teiginių šiuo atveju nėra galimybės. Taigi darytina išvada, kad A. D. nukentėjusiojo negalėjo pamatyti, taip pat negalėjo ir neturėjo numanyti, kad toje vietoje (aikštelės važiuojamojoje dalyje) gali būti žmogus, o tuo pačiu jis negalėjo imtis veiksmų, kurie būtų leidę išvengti eismo įvykio.

40. Suprantama, kad A. D. pagal savo profesinius įgūdžius turėjo žinoti ir žinojo, jog vertinant, ar konkretus manevras yra saugus, yra būtina atsižvelgti ir į tai, kad egzistuoja tokios vietos, kurių jis kaip autobuso vairuotojas tam tikru autobuso judėjimo momentu nemato, t. y. „aklosios zonos“. Akivaizdu, kad vien faktas, jog eismo įvykio metu sužalotas asmuo, buvo transporto priemonės vairuotojo „aklojoje zonoje“, savaime nepaneigia tokio vairuotojo atsakomybės. Tuo pačiu būtina pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punkte yra nustatyta, kad eismo dalyvis – tai kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). KET 9 punkte yra nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Taigi pagal aptartą teisinį reguliavimą vairuotojas, keleivis ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas prieš kitą. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, jog transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-511/2017, 2K-95-697/2020). Pareigos imtis papildomų atsargumo priemonių atsiradimas, pavyzdžiui, sustabdyti transporto priemonę, teismų praktikoje siejamas su kitų eismo dalyvių rizikingu elgesiu arba kita ypatinga, gyvenimo patirties patvirtinta situacija rodančia, kad asmuo gali pažeisti KET, arba kai asmuo turi realią galimybę pastebėti kitas, eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-895/2019, 2K-95-697/2020).

41. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įvertinus tai, jog A. D. nematė, kaip nukentėjusysis atsidūrė važiuojamojoje aikštelės dalyje prie autobuso dešinės pusės, t. y. toje vietoje, kur pėsčiasis apskritai neturėjo teisės būti, nuteistasis pagal susidariusią situaciją neturėjo bei negalėjo numatyti, jog „aklojoje zonoje“ gali būti asmuo, kuris, bandydamas atkreipti jo dėmesį, juda link autobuso ir kurį jis gali kliudyti autobusu bei sužaloti. Susidariusioje situacijoje A. D. neturėjo pagrindo imtis kokių nors papildomų atsargumo priemonių, pavyzdžiui, sustabdyti autobusą ir (ar) pan., nes tam paprasčiausiai nebuvo jokių indikacijų. Nuteistasis šiuo atveju neturėjo ir negalėjo numatyti, kad nukentėjusysis nesilaikys elementarių pėstiesiems konkrečioje įvykio vietoje keliamų reikalavimų – laukti autobuso tam nustatytoje vietoje, nesiblaškyti autobuso aikštelės važiuojamoje dalyje (nebandyti stabdyti autobuso išėjus į aikštelės važiuojamąją dalį). Pažymėtina ir tai, kad iš ekspertizės akto Nr. 11-2436 (19) matyti, jog autobusas prieš eismo įvykį, t. y., manevro į dešinę pusę metu, važiavo neviršydamas leistino 20 km/h greičio. Autobusas judėjo 6-7 km/h greičiu (t. 3, b. l. 37-41). Toks faktas tik dar kartą patvirtina, kad A. D. autobusą įvykio vietoje valdė itin atsargiai, jis negalėjo bei neturėjo numatyti, jog keleivis, norintis pakliūti į autobusą, gali bandyti autobusą sustabdyti važiuojamojoje aikštelės dalyje, bandydamas į jį pabelsti ar kitaip tamsoje atkreipti vairuotojo dėmesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis adekvačiai vertino tuo metu susidariusią situaciją ir laikėsi KET reikalavimų.

42. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis A. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykio vietoje buvo tamsu (t. 3, b. l. 73). Liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu. Šviesu buvo tik ten, kur laukia autobusų keleiviai (t. 1, b. l. 62-63). Pirmosios instancijos teisme minėta liudytoja paaiškino, kad toje vietoje, kur važiavo autobusas, apšvietimo nebuvo (t. 2, b. l. 51). Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. R. patvirtino, kad įvykio metu buvo tamsu, toje vietoje, kur buvo partrenktas E. Š., yra prastas apšvietimas (t. 2, b. l. 86-87). Baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas akivaizdžiai patvirtina tiek nuteistojo, tiek liudytojų nurodytas aplinkybes. Iš vaizdo įrašo matyti, kad aikštelės važiuojamoji dalis, kuria, praėjęs pro autobuso priekį, judėjo nukentėjusysis, yra neapšviesta tiesioginiu šviesos šaltiniu. Taigi šias aplinkybes, vertinant su anksčiau aptartomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad A. D. iš tikrųjų galėjo nematyti ir nematė aikštelės važiuojamoje dalyje buvusio nukentėjusiojo, taip pat jis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad autobusui judant į priekį dešiniau bus kliudytas ir sužalotas kitas asmuo.

43. Nukentėjusysis E. Š. tvirtino, kad, kai autobusas važiavo atbuline eiga, jis prašė vairuotojo sustoti, jam mojavo. Vairuotojas į jo gestus sureagavo, linktelėdamas galva. Jis galvojo, kad autobusas laukia jo ir sutuoktinės (t. 2, b. l. 47-48). Nukentėjusioji L. Š. nurodė, kad vairuotojas E. Š., bėgantį link autobuso, matė, nes jam rankos mostu parodė, jog autobuse yra laisvų vietų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokiais nukentėjusiųjų teiginiais nėra pagrindo vadovautis, nes jie yra nelogiški ir nepagrįsti, juos paneigia kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

44. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiajam E. Š. įžengus į aikštelės važiuojamąją dalį ir nubėgant link autobuso dešinės pusės, A. D. vairuojamas autobusas nė karto nestabteli. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo veiksmai parodo, jog jis nukentėjusiojo ir jo reiškiamų prašymų sustoti nematė. Šį faktą neabejotinai turėjo suprasti ir pats nukentėjusysis. Faktus, kad autobuso vairuotojas A. D. nematė nukentėjusiojo ir neketina sustabdyti transporto priemonės, patvirtina ir liudytojo D. R. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Šis liudytojas nurodė, kad nukentėjusysis bandė belsti į važiuojančio autobuso šoną (t. 2, b. l. 86). Kita vertus, jei nukentėjusysis manė, kad vairuotojas ketina jį ir sutuoktinę paimti kaip keleivius, yra nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas E. Š. elgesys, užfiksuotas vaizdo įraše, t. y. iš pradžių išėjimas į aikštelės važiuojamąją dalį priešais į priekį judantį autobusą, o vėliau judėjimas šalia važiuojančio autobuso dešinio šono.

45. Atsižvelgęs į visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamas eismo įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas (kazusas). Šiuo atveju A. D. veikoje nėra nustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties subjektyvusis požymis – kaltė (neatsargumas), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis yra naikinamas, o nuteistasis A. D. yra išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

46. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų E. Š. ir L. Š. baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.

47. Konstatavęs, kad A. D. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinės instancijos teismas nepasiskys dėl nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl nukentėjusiesiems nustatyto patirtos neturtinės žalos dydžio . Kaip jau buvo minėta anksčiau, šie klausimai gali būti sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepasisako tiek dėl A. D., tiek dėl nukentėjusiųjų atstovo apeliacinių skundų argumentų, kurie, priimant išteisinamąjį nuosprendį, praranda prasmę (pavyzdžiui, dėl nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, L. Š. pripažinimo nukentėjusiąja ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. D. išteisinti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.