- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-821-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04582-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir A. M., viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto A. G. įmonės „Jagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. G. įmonei „Jagra“, A. G. dėl negrąžinto turto likutinės vertės, papildomų išlaidų, skolos (nesumokėtų palūkanų įmokų), procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam solidariai iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“, A. G. nuostolių, patirtų nutraukus lizingo sutartis, atlyginimą - 85 696,50 Lt: nuostolių dėl lizingo dalykų pardavimo atlyginimą - 55 646,23 Lt, papildomas išlaidas - 5 382,64 Lt, nesumokėtas palūkanų įmokas - 24 667,63 Lt; 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir A. G. įmonė „Jagra“ 2007-11-20 sudarė lizingo sutartį Nr. LT064338 dėl balninio vilkiko „Volvo FH-12“ ir 2007-12-03 lizingo sutartį Nr. LT064339 dėl tentinės bortinės puspriekabės „Schwarzmüller SPA3/E“ lizingo (toliau – lizingo sutartys). Perdavęs šį turtą atsakovui A. G. įmonė „Jagra“ valdyti ir naudotis juo, ieškovas įsipareigojo, šiam atsakovui įvykužius visas lizingo sutarčių sąlygas, perleisti turtą šio atsakovo nuosavybėn. Ieškovas su atsakovu A. G. 2007-11-20 sudarė laidavimo sutartį Nr. LT064338/L ir 2007-12-03 laidavimo sutartį Nr. LT 064339/L (toliau – laidavimo sutartys), kuriomis laidavo už savo įmonės tinkamą prievolių, kylančių iš nurodytų atitinkamų lizingo sutarčių, įvykdymą. Atsakovas A. G. įmonė „Jagra“ sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai. Įmokų už A. G. įmonę „Jagra“ nesumokėjo ir akcesorišką prievolę turintis laiduotojas. Todėl ieškovas 2008-12-16 (pranešimas Nr. 01-30-3426, b. l. 28) nutraukė lizingo sutartis su A. G. įmone „Jagra“ ir pareikalavo, kad ši įmonė sumokėtų skolas, susidariusias pagal lizingo sutartis bei grąžintų lizinguotą turtą. Atsakovas A. G. įmone „Jagra“ įvykdė ieškovo reikalavimą padengti susidariusį įsiskolinimą ir grąžinti turtą, tačiau dėl sutarčių nutraukimo ieškovas patyrė nuostolių. Ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafikus likusį laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos, t.y. 24 667,63 Lt. Turtas, buvęs lizingo sutarčių dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, todėl pagal lizingo sutartis, ieškovas turi teisę reikalauti šio nuostolio atlyginimo, dalis kurio – 3 528,29 Lt buvo padengta, todėl likusi suma sudaro 55 646,23 Lt. Ieškovas pagal lizingo sutarčių nuostatas turi teisę reikalauti atlyginti 5 382,64 Lt dydžio patirtas papildomas išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad neginčija, jog atsakovas A. G. įmonė „Jagra“ pažeidė lizingo sutarčių nuostatas ir, kad sutartys buvo nutrauktos pagrįstai. Tačiau lizinguotas turtas buvo parduotas už per mažą, ženkliai mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovas turėjo pasiūlyti lizinguojamą turtą išsipirkti laiduotojui, tačiau laiduotojas tokio pasiūlymo negavo. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3. punkto sąlygos dėl palūkanų suteikia ieškovui nepagrįstą pranašumą ir pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Nepagrįstas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių, susijusių su turto suradimu, t.y. dėl 3 000,00 Lt sumokėtų UAB „Privačių detektyvų biuras“, nes ieškovas šiuos pinigus sumokėjo dėl savo, o ne dėl atsakovų kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. nuostolių atlyginimą - 55 646,23 Lt; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. papildomas išlaidas - 5 382,64 Lt; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. palūkanas - 24 667,63Lt; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą - 85 696,50 Lt nuo 2012-06-04 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra“ ir A. G. bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis; priteisė valstybei iš atsakovų A. G. įmonės „Jagra ir A. G. išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir A. G. įmonė „Jagra“ 2007-11-20 sudarė lizingo sutartį Nr. LT064338 dėl balninio vilkiko „Volvo FH-12“ ir 2007-12-03 lizingo sutartį Nr. LT064339 dėl tentinės bortinės puspriekabės „Schwarzmüller SPA3/E“ lizingo. Perdavęs šį turtą atsakovui A. G. įmonė „Jagra“ valdyti ir naudotis juo, ieškovas įsipareigojo, šiam atsakovui įvykužius visas lizingo sutarčių sąlygas, perleisti turtą šio atsakovo nuosavybėn. Ieškovas su atsakovu A. G. 2007-11-20 sudarė laidavimo sutartį Nr. LT064338/L ir 2007-12-03 laidavimo sutartį Nr. LT 064339/L, kuriomis laidavo už savo įmonės tinkamą prievolių, kylančių iš nurodytų atitinkamų lizingo sutarčių, įvykdymą. Pagal laidavimo sutarčių 1 - 5 punktus atsakovas A. G. neatlygintinai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jei atsakovas - A. G. įmonė „Jagra“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal aukščiau nurodytas lizingo sutartis. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo reikšti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK ) 1.125 straipsnio 8 dalis). Laidavimo sutarties šalys susitarė dėl CK 6.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino ieškiniui pareikšti netaikymo ir laisva valia tarpusavio susitarimu pakeitė šį terminą tinkamo prievolių, kylančių iš lizingo sutarčių, įvykdymo sąlyga. Atsakovas A. G. įmonė „Jagra“ sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nes vėlavo mokėti įmokas. Įmokų už A. G. įmonę „Jagra“ nesumokėjo ir akcesorišką prievolę turintis laiduotojas. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas pagrįstai nutraukė lizingo sutartis su A. G. įmone „Jagra“ ir pareikalavo, kad ši įmonė sumokėtų skolas, susidariusias pagal lizingo sutartis bei grąžintų lizinguotą turtą. Teismas nustatė, kad ieškovui lizingo dalykai buvo grąžinti tik 2009-08-25 pasinaudojus UAB „Privačių detektyvų biuras“ paslaugomis. Nutraukęs lizingo sutartis dėl sutarčių netinkamo vykdymo, pagal lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3. punktų nuostatas ieškovas įgijo teisę realizuoti grąžintus lizingo dalykus, o A. G. įmonė „Jagra“ ir A. G. įsipareigojo padengti lizingo davėjo realizuoto turto kainos ir mokėjimų (su palūkanomis), likusių įvykdyti pagal grafikus, skirtumą. 2009-11-04 ieškovas pardavė lizinguotą turtą: vilkiką už 33 716,59 Lt (be PVM), puspriekabę už 25 896,00 Lt (be PVM). Dėl šio pardavimo ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos sudaro turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos be PVM skirtumas 59 174,52 Lt, palūkanų įmokos pagal įmokų grafiką 24 667,63 Lt ir papildomos išlaidos, susijusios su lizingo dalykų atsiėmimu, saugojimu ir pardavimu 5 382,64 Lt. Ieškovas nereikalavo iš atsakovų dalies nuostolių atlyginimo 3 528,29 Lt, kadangi šią nuostolių atlyginimo dalį atsakovai sumokėjo. Likusi nuostolių atlyginimo dalis 85 696,50 Lt priteistina ieškovui iš atsakovų solidariai. Teismas pripažino, kad atsakovų argumentai apie per dideles turto susigrąžinimo, saugojimo, pardavimo išlaidas bei pernelyg mažą turto pardavimo kainą neturi įtakos šios bylos išsprendimui. Rinkos sąlygos nulėmė ieškovo patirtų nuostolių dėl lizingo sutarties nutraukimo dydį 85 696,50 Lt (neatlygintoji nuostolių dalis). Atsakovai neįrodė, kad ieškovas realiai galėjo patirti mažesnius nuostolius.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas A. G. įmonė „Jagra“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priimti naujus įrodymus. Nurodė, kad teismas pažeidė teismo nešališkumo principą, nes atsisakė priimti teismo 2013-02-04 posėdyje pateiktus rašytinius paaiškinimus ir 2009-03-12 mokėjimo kvitą 3 600,00 Lt, kurie turėjo esminės reikšmės priimant skundžiamą sprendimą, nors to paties posėdžio metu teismas priėmė ir prie bylos medžiagos prijungė ieškovo pateiktus dokumentus. Be to, nors byloje yra įgaliojimas G. S., teismas 2013-03-08 nutartimi atsisakė tenkinti 2013-03-07 G. S. prašymą ir nedavė sutikimo leisti perduoti atsakovui A. G. įmonei „Jagra“ teismo posėdžio protokolo ir garso įrašo. Apeliantui prašant gauti teismo 2013-02-04 posėdžio garso įrašą, teismas šio prašymo netenkino. Tokiu būdu buvo suvaržyta apelianto teisė tinkamai pasiruošti apeliaciniai. Teismas neteisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą klaidingai sprendė, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovas galėjo patirti mažesnių nuostolių, nes pareiga įrodyti nuostolių dydį ir pagrįstumą tenka būtent ieškovui. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų siekęs parduoti lizinguojamą turtą už likutinę vertę, kad turtas buvo pardavinėjamas viešo aukciono būdu ir parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą. Teismo argumentus, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai būtų ieškoję potencialių pirkėjų ir teikę savo pasiūlymus, paneigia ieškovo 2013-01-11 atsakymas Nr. SL-SR/13-293, kuriame jis nurodė, kad jo, kaip turto savininko teisė, yra laisvai savo nuožiūra parduoti turtą už jam priimtiną kainą, o tai reiškia, kad ieškovas nepageidavo jokių pasiūlymų. Vertinant lizinguojamo turto kainą būtin įvertinti aplinkybę, kad lizinguojamas turtas buvo remontuojamas, prižiūrimas su tikslu jį įsigyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovai nepasinaudojo 2012-11-21 vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu teikti prašymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo. Susigrąžinto lizingo sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, dėl netinkamo lizingo gavėjo sutarties vykdymo turto, kurį susigrąžino lizingo davėjas, nuvertėjimo rizika tenka lizingo gavėjui, išskyrus, jeigu lizingo gavėjas įrodytų, kad lizingo davėjas veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, dėl to nuvertėjo atsiimtas turtas arba atsirado kiti nuostoliai. Atsakovai neįrodė lizingo davėjo kaltės, susijusios su nuostolių atsiradimu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje sprendimo dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Pagal galiojantį civilinio proceso įstatymą, apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo aktas, bet ne šalių ginčas, todėl apeliacinis procesas nėra laikomas pirmosios instancijos teismo proceso tęsiniu ar pakartotiniu bylos nagrinėjimu iš naujo. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga, kad aukštesnės instancijos teisme yra tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė klaidų. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsikako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apelianto kartu su apeliaciniu skundu į bylą pateikti nauji įrodymai (susirašinėjimas su ieškovu bei UAB „Baltijos realizacijos centras, PVM sąskaitos – faktūros, mokėjimo dokumentai) ir ieškovo 2013-12-13 pateikti nauji įrodymai (įmokų pagal lizingo sutartis mokėjimų ir įsiskolinimo susidarymo išklotinės, PVM sąskaitos - faktūros) priimtini, kaip patenkantys į CPK 314 straipsnyje nurodytą atvejį, - kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Šalių sudarytų lizingo sutarčių 11.2.3 punktuose numatyta, kad lizingo gavėjui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, lizingo bendrovė turi teisę „nutraukti Sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei Turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu Klientas būtų tinkamai įvykdęs Sutartį“, t.y. sutarties šalys sutartimi įtvirtino analogišką CK 6.574 straipsniui nuostatą. Dėl nurodyto laikytina, kad ieškovas, nutraukęs lizingo sutartis, kurių nutraukimo teisėtumo klausimas šioje byloje nekeliamas, turi teisę reikalauti atlyginti pardavus iš lizingo gavėjo atsiimtą turtą patirtus nuostolius.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (turto realizavimo kainos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas atsakovams atlyginti patirtus nuostolius iš turto pardavimo yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliaciniame skunde apeliuojama į tai, kad turtas, buvęs lizingo sutarčių dalyku, buvo parduotas už per mažą kainą, o pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą. Atsakovų teigimu, atsakovas privalėjo įrodyti nuostolių dydį ir pagrįstumą bei tai, kad ginčo turtas buvo parduotas už jo likutinę vertę. Taigi, atsakovams teigiant, kad ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti, jog turtas buvo parduotas ne už mažesnę, nei rinkos kaina, byloje turėjo būti sprendžiama, ar turtas buvo parduotas už rinkos kainą.
Ieškovas pateikė 2009-09-21 UAB „Baltijos realizacijos centras“ preliminarią išvadą, pagal kurią balninio vilkiko „Volvo FH-12“ (rida 75 5940 km; bendras techninis stovis 2 iš 5) rinkos kaina yra 41 434,00 Lt be PVM, o greito pardavimo kaina – 31 075,00 Lt be PVM (b.l. 102). Pagal 2009-12-13 UAB „Baltijos realizacijos centras“ preliminarią išvadą, tentinės bortinės puspriekabės „Schwarzmüller SPA3/E“ (bendras techninis stovis 3 iš 5) rinkos kaina yra 24 169,00 Lt be PVM, o greito pardavimo kaina – 17 264,00 Lt be PVM (b.l. 103). Byloje įrodyta, jog 2009-11-04 ieškovas pardavė lizinguotą turtą: vilkiką už 33 716,59 Lt (be PVM), puspriekabę už 25 896,00 Lt (be PVM) (b.l. 30-33). Apeliaciniame skunde apeliuojama į tai, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ preliminarios išvados nėra oficialūs turto vertinimo dokumentai. Teismas sprendžia, kad ieškovo į bylą pateikti turto vertę nustatantys dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-12-14 nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos reikalavimų. Nepaisant to, šie dokumentai, vertinant patikimumo aspektu, yra tinkami rašytiniai įrodymai (informacijos šaltinis). Kaip žinoma, lizingo santykiuose daikto savininkas yra lizingo davėjas ir kuo jis daiktą parduoda didesne kaina, tuo jo nuostolis yra mažesnis, todėl lizingo davėjas nėra suinteresuotas daiktą parduoti mažesne kaina, jei yra galimybės daiktą parduoti didesne kaina. Turto vertę tam tikru laikotarpiu atspindi rinkos sąlygomis sudaryti realūs sandoriai, todėl tikroji grąžinto lizingo objekto vertė paaiškėja jį pardavus. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo realių galimybių parduoti transporto priemones didesne nei parduota kaina, tačiau ieškovas tokias galimybes būtų ignoravęs. Atsakovai buvo ne kartą informuoti apie sutarčių nutraukimą ir žinojo apie pradėtą turto realizavimą tretiesiems asmenims, todėl galėjo patys ieškoti ir siūlyti pirkėją už didesnę kainą, tačiau to nepadarė. Apeliantai neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius apie pernelyg mažą turto realizavimo vertę ir neprašė teismo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais, kad nereikia įrodinėti, jog lizingo bendrovė turtą pardavė per maža kaina, ypač, kai ieškovas laikosi pozicijos, kad turtas parduotas tinkamai. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, išvardina CPK 182 straipsnis. Apelianto kaip akivaizdi nurodoma aplinkybė, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, į CPK 182 straipsnio sąrašą nepatenka, taigi ji reikalauja įrodinėjimo. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovai užėmė itin pasyvią poziciją ir nepateikė ne tik parduoto turto vertės įrodymų, bet ir jokių palyginamų objektų kainų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie turto pardavimą per pigiai. Dėl to spręstina, kad atsakovai neįrodė lizinguoto turto pardavimo kainos nepagrįstumo.
Iš ieškovo į bylą pateiktų įmokų pagal lizingo sutartis Nr. LT064338, LT064339 mokėjimų ir įsiskolinimo susidarymo (įskaitant palūkanų skaičiavimą) išklotinių matyti, atsakovo A. G. įmonės „Jagra“ 2009-03-12 atliktas 3 600,00 Lt dydžio mokėjimas, kurį patvirtina prie apeliacinio skundo pridėtas AB „Swedbank“ 2009-03-12 mokėjimo nurodymas Nr. 1, buvo skirtas padengti dalį nuostolio (3 528,29 Lt) pagal lizingo sutartį LT064338, likusia dalimi padengiant vykdymo išlaidas. Taigi, ieškovas, nurodydamas ieškinio dalyką, įtraukė atsakovo atliktą 3 600,00 Lt mokėjimą ir ieškiniu reikalavo 55 646,23 Lt nuostolių atlyginimo vietoje 59 174,61 Lt, taip pat 24 667,63 Lt palūkanų įmokų ir 5 382,64 Lt papildomų išlaidų.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėtos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą nei dėl apelianto nurodytų, nei dėl kitų motyvų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui neatlygintinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.