Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-168-901/2013 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ir uždarajai akcinei bendrovei „Tytus“, tretiesiems asmenims N. K., A. S., L. T. ir V. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretysis asmuo V. K. su ieškovo ieškiniu sutiko. Pažymėjo, kad bankroto administratorius UAB „Tytus“ privalo atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą (3 t. 78-83 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino itin svarbaus atsakovės argumento, kad ieškovo nesąžiningumas yra tiek faktiniame, tiek teisiniame priežastiniame ryšyje su ieškovo patirta žala. Teismo padaryta išvada, kad ieškovo nesąžiningumas nustatytas nagrinėjant bylą dėl pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nešalina bankroto administratoriaus atsakomybės yra nepagrįsta, kadangi žalos atsiradimą ieškovui sąlygojo būtent jo paties nesąžiningumas. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų (LR CPK 6.235 straipsnio 1 dalis). LR CK 6.253 straipsnio 5 dalis numato, kad nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai, tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Civilinėje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas įsigijo pastatą, prieš tai nepatekęs į pastato vidų, todėl apeliantės nuomone, būtent tokiais veiksmais ieškovas prisiėmė riziką ir esant šioms aplinkybėms turi būti taikoma LR CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostata. Be to, teismas neatsižvelgė į apeliantės argumentus, kad ieškovas yra Joniškio gyventojas, kuris teisme patvirtino, kad žinojo ten buvus alaus barą, o ne pieno supirkimo punktą, o administratorius administruoja bankrutuojančias įmones visoje Lietuvoje, todėl nežinojo ir neprivalėjo žinoti kiekvieno parduodamo turto praeities. Aplinkybė, kad už ŽŪB „Kalnelis“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą 2005 m. buvo nuteistas tuometinis bendrovės vadovas A. K., sudaro savarankišką juridinį pagrindą atleisti bankroto administratorių nuo civilinės atsakomybės (LR CK 6.253 straipsnio 4 dalis).

3. Teismas nenurodė, kokių dar veiksmų, be to, kad užsiklausė Joniškio rajono apylinkės prokuratūrą, teismą bei policiją su prašymu perduoti vykdomuosius dokumentus, bankroto administratorius turėjo imtis, kad būtų tinkamai įgyvendinta bendro pobūdžio atidumo ir rūpestingumo pareiga. Apeliantės nuomone, administratorius atliko veiksmus, paneigiančius jo kaltę, dėl ko nėra kaltės kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (LR CK 6.248 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš draudimo bendrovės ir subsidiariai iš bankroto administratoriaus turtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamai atliktų bankroto administratoriaus veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusios atsakovės BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ir subsidiariai iš atsakovės UAB „Tytus“ 15100,00 Lt žalos atlyginimo. Apeliantė BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, su tokiu teismo sprendimu nesutiko. Pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindė aplinkybėmis, kad paties ieškovo elgesys įtakojo žalos atsiradimą ir, kad šiuo pagrindu bankroto administratorius nuo civilinės atsakomybės turi būti atleidžiamas. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą teigė, kad bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, bendrieji teisės principai. Administratorius nesielgė rūpestingai ir sąžiningai parduodamas bankrutuojančiai bendrovei nepriklausantį turtą, ignoruodamas pastatui taikomus apribojimus bei faktiškai jo neperdavęs ieškovui. Ieškovo vertinimu, administratorius UAB „Tytus“ tokiais veiksmais pažeidė Įmonių bankroto nuostatas, nesielgė rūpestingai ir apdairiai, ko pasekoje, ieškovas patyrė nuostolius. Atsakovė UAB „Tytus“ teigė, kad parduodamas bankrutuojančiai įmonei priklausantį pieno supirkimo punktą, esantį – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jokių neteisėtų veiksmų neatliko, veikė apdairiai ir rūpestingai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino įrodymus. Teismas nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai spręsdamas, kad už 15100,00 Lt žalos atlyginimą yra atsakingas bankroto administratorius UAB „Tytus“, tuo pačiu ir jo civilinę atsakomybę apdraudusi BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškovo reikalavimą dėl minėtos sumos priteisimo tenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.

Nagrinėjamos bylos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2008 m. sausio 7 d. Šiaulių apygardos teismas iškėlė bankroto bylą ŽŪB „Kalnelis“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“. 2009 m. kovo 12 d. BŽŪB „Kalnelis“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgalioto asmens A. S. (1 t. 40 b.l.), pardavė ieškovui R. K. pastatą - pieno supirkimo punktą, esantį – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 15100,00 Lt sumą. 2009 m. kovo 12 d. surašyta pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 1/2009, nekilnojamojo daikto perdavimo - priėmimo aktas Nr. 01/2009 bei išduotas pranešimas, kad BŽŪB „Kalnelis“ ieškovui finansinių pretenzijų neturi (1 t. 41-43 b.l.). 2009 m. spalio 16 d. į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi V. D., prašydama pripažinti negaliojančiais tarp BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. sudarytą 2009 m. kovo 12 d. pastato pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1/2009 (1 t. 52-57 b.l., c.b. Nr. 2-420-267/2010). 2010 m. spalio 15 d. Šiaulių apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo pripažino tarp BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. sudarytą 2009 m. kovo 12 d. pastato pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1/2009 negaliojančiais, pastatą grąžino V. D., atsakovui R. K. iš BŽŪB „Kalnelis“ priteisė 15100,00 Lt (1 t. 46-51 b.l.). Teismas nustatė, kad ieškovė V. D. buvo įgijusi nuosavybės teisę į aukciono būdu parduotą pastatą, tačiau nespėjo savo nuosavybės teisės į minėtą pastatą įregistruoti viešajame registre. Minėtame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad BŽŪB „Kalnelis“ pardavė bendrovei nuosavybės teise nepriklausantį turtą, nebūdama daikto savininko įgaliota ir neturėdama tam teisės pagal įstatymus. Pastato pirkėją, atsakovą R. K., teismas nepripažino sąžiningu įgijėju, kadangi jis turtą įsigijo jo neapžiūrėjęs, už itin nedidelę kainą (1 t. 46-51 b.l.). Lietuvos Apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko galioti 2010 m. spalio 15 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą (1 t. 52-59 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad sudarant ginčo pastato pirkimo - pardavimo sutartį, BŽŪB „Kalnelis“ bankroto administratorius pardavė R. K. bendrovei nuosavybės teise nepriklausantį turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, o R. K. nelaikytinas sąžiningu įgijėju, kadangi pastatą pirko už daug mažesnę nei rinkos kainą, neapžiūrėjęs parduodamo turto (1 t. 52-59 b.l.). Atsižvelgiant į tai, kad 15100,00 Lt suma ieškovui buvo priteista iš bankrutuojančios ŽŪB „Kalnelis“, ieškovas su 15100,00 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu 2011 m. spalio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi įtrauktas į BŽŪB „Kalnelis“ kreditorių sąrašą (Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-11-267/2011; 1 t. 153 b.l.). 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-11-267/2011 priėmė sprendimą dėl bankrutavusios ŽŪB „Kalnelis“ pabaigos ir patvirtino nepatenkintus kreditorių reikalavimus, tame tarpe ir ieškovo R. K. 15100,00 Lt reikalavimo sumą (1 t. 33-35 b.l.). Ieškovas remdamasis tuo, kad pasibaigus bankrutuojančios įmonės veiklai 15100,00 Lt suma jam nebuvo grąžinta ir jis patyrė žalą, už kurią atsakingas bankroto administratorius UAB „Tytus“. 2012 m. gruodžio 6 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 1-11 b.l.).

Teisėjų kolegija įvertinusi išdėstytas bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, šalių motyvus, byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tik dėl savo paties veiksmų ieškovas patyrė žalą ir tuo pagrindu bankroto administratorius turi būti atleistas nuo jam kilusios civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį, bankrutuojančios įmonės administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Bankroto administratorius LR ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuoja (LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas), privalo užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 4 punktas), vadovauja įmonės ūkinei komercinei veiklai (LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktas), gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuoja ir atlieka visus būtinus bankroto proceso darbus (LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktas). LR ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis nustato, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į profesinį administratoriaus veiklos pobūdį bei profesinius standartus.

Kasacinio teismo praktikoje, apibūdinant bankroto administratoriaus teisinę padėtį, išaiškinta, kad bankroto administratorius visų pirma yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011), turintis ypatingą teisinę padėtį bankroto procese šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Įmonės administratorius turi pareigą užtikrinti, kad administruojamos įmonės vardu civilinėje apyvartoje bus veikiama sąžiningai, o šį reikalavimą atitinka toks elgesys, kai siekiama nepadaryti žalos, kontrahentams atskleidžiamos reikšmingos su sudaromu sandoriu susijusios aplinkybės, elgiamasi apdairiai ir rūpestingai. Įmonės administratorius privalo veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų, t. y. privalo elgtis sąžiningai ir protingai, apdairiai ir rūpestingai visų asmenų atžvilgiu.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ veiksmai, kai parduodamas administruojamai BŽŪB „Kalnelis“ nuosavybės teise nepriklausantis turtas, bankroto administratoriui nebūnant daikto savininko įgaliotam ir neturint tam teisės pagal įstatymus, negali sukelti teisėtų padarinių ir todėl negali būti pripažįstami atitinkančiais tiek LR CK ir kitų teisės aktų normų reikalavimus, tiek bankroto administratoriaus pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai. Teismas sprendė, kad bankroto administratorius žinojo apie parduodam turtui taikomus apribojimus, sudarydamas sandorį, kuris vėliau teismine tvarka nuginčytas veikė nesąžiningai, nesilaikė jam nustatytų profesinės veiklos standartų ir pareigos veikti itin atidžiai ir kvalifikuotai. Iš bylos duomenų ir civilinėje byloje Nr. 2-420-267/2010 nustatytų aplinkybių matyti, kad 2004 m. gruodžio 22 d. Joniškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo areštuotas pastatas - pieno supirkimo punktas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turto saugotoja paskirta V. D. (13-14 b.l. c.b. Nr. 2-420-267/2010). Disponavimo teisės apribojimai įregistruoti viešajame registre 2004 m. gruodžio 23 d., galiojo iki 2009 m. kovo 16 d. (2 t. 51-52 b.l.). Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi palikdamas galioti 2010 m. spalio 15 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, kuriuo tarp BŽŪB „Kalnelis“ ir R. K. sudaryta 2009 m. kovo 12 d. pastato pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas Nr. 1/2009 pripažinti negaliojančiais, pastatas grąžintas V. D., atsakovui R. K. iš BŽŪB „Kalnelis“ priteista 15100,00 Lt, konstatavo, kad bankroto administratoriui UAB „Tytus“ turėjo būti žinoma, kad ginčo turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje, todėl administratorius galėjo išsiaiškinti šio arešto aplinkybes bei ieškovės, kaip turto saugotojos, teises į šį turtą (1 t. 58 b.l.). Lietuvos apeliacinis teismas atmetė bankroto administratoriaus argumentus, kad bankroto administratoriui netinkamai buvo perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai lėmė situaciją, jog administratorius neturėjo faktinės galimybės patekti į ginčo patalpas ir 2009 m. atsiradus vieninteliam ginčo turto pirkėjui, bankroto administratorius pardavė turtą remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis (1 t. 58 b.l.). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesivadovauti minėtame teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (LR CPK 279 straipsnio 4 dalis; pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. rugsėjo mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bankroto administratorius netinkamai vykdė pareigą prieš vykdant turto pardavimą išsiaiškinti ir nustatyti kokiu pagrindu minėtam nekilnojamam turtui buvo taikomi Joniškio rajono apylinkės prokuratūros apribojimai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad iškėlus bankroto bylą 2008 m. sausio 18 d. pranešimais apie tai buvo pranešta minėtoms institucijoms neįrodo, kad bankroto administratorius ėmėsi visų būtinų veiksmų išsiaiškinti dėl ieškovui parduodamam pastatui taikytų apribojimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, administratorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis tinkamai vykdė pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai vykdant ginčo turto pardavimą. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administratoriaus bei apeliantės argumentai, jog bankroto administratoriaus neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti yra nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat apeliantė teigdama, kad bankroto administratorius turi būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiklos, nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad žalos atsiradimą įtakojo buvusio ŽŪB „Kalnelis“ vadovo veiksmai neišsaugojant bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Kaip jau minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje konstatavo, kad ši aplinkybė neturėjo reikšmės vertinant administratoriaus veiksmus, kadangi administratorius žinojo, jog ginčo turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje ir galėjo išsiaiškinti šio arešto aplinkybes bei ieškovės, kaip turto saugotojos, teises į šį turtą

Vadovaujantis civilinę teisę reglamentuojančiomis nuostatomis, civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymų ar sutarčių išimtis), žala (nuostoliai) (LR CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismas turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (LR CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (LR CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (LR CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Taigi civilinė atsakomybė yra taikoma LR CK pagrindu, o LR ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti. Kaip jau nustatyta aukščiau, bankroto administratorius parduodamas bankrutuojančiai įmonei nepriklausantį turtą pažeidė LR CK, LR ĮBĮ reikalavimus, pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žala (ieškovo sumokėta suma, už kurią jis neįgijo turto) ir priežastinis ryšys tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų (žala atsirado bankroto administratoriui pardavus bankrutuojančiai įmonei nepriklausantį turtą) – bankroto administratoriaus kaltė yra preziumuojama (LR CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos sąlygos bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės taikymui.

Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė LR CK 6.253 straipsniu ir laikė, kad nėra pagrindo bankroto administratorių UAB „Tytus“ atleisti nuo civilinės atsakomybės. Apeliantės vertinimu, aplinkybė, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus parduotas turtas buvo grąžintas savininkei V. D., o ieškovui, kaip nesąžiningam, turto įgijėjui, priteistos už turtą sumokėtos piniginės lėšos, įrodo, kad žala ieškovui kilo dėl jo paties veiksmų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-420-267/2010 teismas vertino ieškovo veiksmus spręsdamas dėl neribotos vindikacijos, t.y. savininko teisės išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taikymo, tačiau teismas nesprendė civilinės atsakomybė taikymo klausimo konkrečiu atveju. Minėtoje byloje nesąžiningus ieškovo veiksmus teismai konstatavo tuo pagrindu, kad ieškovas siekė įsigyti turtą mažesne nei rinkos kaina bei neapžiūrėjęs parduodamo turto. Vadovaujantis LR CPK 6.253 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai, tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas (LR CPK 6.253 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovui nebuvo pareigos išsiaiškinti, ar parduodamas pastatas areštuotas ir ar pastatas nepriklauso pardavėjui, nes tokią pareigą turėjo bankrutuojančios bendrovės atstovas - bankroto administratorius. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka tik iš dalies. Pažymėtina, kad ieškovas įsigydamas turtą taip pat turėjo pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai, todėl vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas neturėjo pareigos domėtis perkamu turtu. Tačiau, kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nešalina bankroto administratoriaus atsakomybės, kadangi, visų pirma, patikrinti parduodamo turto priklausomybę bei užtikrinti tinkamą ir teisėtą turto pardavimo procedūrą turėjo administratorius. Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo nuostatas ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo veiksmai įsigyjant turtą už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą ir prieš perkant turto jo neapžiūrėjus, nevertinti kaip veiksmai LR CPK 6.253 straipsnio 5 dalies prasme, kuriais remiantis būtų pagrindas atleisti arba iš dalies atleisti bankroto administratorių nuo civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo išsprendimui konkrečiu atveju neturi lemiamos reikšmės nurodytos aplinkybės, susijusios su perkamo turto verte bei apžiūra. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta faktų, kad ieškovas sutiko, jog jam būtų padaryta žala arba, kad įsigydamas turtą, kurio bankroto administratorius neturėjo teisės parduoti, tai žinojo ir todėl prisiėmė riziką dėl galimos žalos atsiradimo. Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas žinojo, jog bankroto administratorius pardavinėja bankrutuojančiai įmonei nepriklausantį turtą. Bankroto administratorius nepateikė duomenų, kad prieš ieškovui įsigyjant turtą jis įspėjo ieškovą apie turtui taikomus areštus bei išaiškino galimas teisines pasekmes. Priešingai, iš 2009 m. kovo 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 1/2009 matyti, kad bankroto administratorius patvirtino, kad parduodamas pieno supirkimo punktas niekam kitam neparduotas, teisme dėl jo ginčų nėra, pardavėjas įsipareigoja panaikinti visus areštus (1 t. 41 b.l.). Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atleisti arba iš dalies atleisti bankroto administratorių nuo civilinės atsakomybės bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bankroto administratoriui taikytinus elgesio standartus bei pagrįstai ieškovo veiksmus nepripažino pagrindu netaikyti bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims, padarytą žalą buvo apdrausta apeliantės ir žala ieškovui atsirado draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 15100,00 Lt žalą priteisė iš apeliantės bei subsidiariai iš atsakovės UAB „Tytus“. Paminėtina, kad vadovaujantis LR CK nuostatomis, kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti (LR CK 6.323 straipsnio 1 dalis).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įstatymo nuostatomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei ir atsakovei UAB „Tytus“ neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Ieškovas R. K. teikdamas atsiliepimą į atsakovės BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 363,00 Lt.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų (3 t. 153-155 b.l.), daro išvadą, kad išlaidos pagrįstos, todėl ieškovui iš apeliantės priteistina 363,00 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, įmonės kodas 300665654, 363,00 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.