Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-18566-375/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai sumažino priskaičiuotų ir prašomų priteisti mokėjimo (pelno) palūkanų dydį.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 3 d. AB „Swedbank“ ir atsakovas V. S. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-088695-EG, pagal kurią AB „Swedbank“ atsakovui suteikė minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo minėtoje sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB „Swedbank“ naudai. EGO kortelės su kredito limitu sutartimi šalys susitarė dėl 15 procentų metinės palūkanų normos. 2009 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią AB „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė ir su ieškove neatsiskaitė. Apeliaciniu skundu yra ginčijama ta teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmosios instancijos teismas sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą nuo 264,63 Eur iki 132 Eur, motyvuodamas tuo, kad ieškovė nesiėmė priemonių kuo ekonomiškiau išieškoti skolą, savo teisių iš karto negynė, nes reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo AB „Swedbank“ ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d. (palūkanos tuo metu sudarė 1,87 Eur), o ieškinį ieškovė pareiškė tik 2015 m. liepos 3 d.

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1, p. 424–452). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pav., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1).

Vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Ginčo atveju nustatyta, kad šalių pasirašytoje EGO kortelės su kredito limitu sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 15 procentų kredito sumos, bendra metinė kredito grąžinimo norma – 16,27 procento. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti ginčo sutartį. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir, tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje prieštaringas, nes pelno palūkanas už laikotarpį iki bylos iškėlimo teismas sumažino kaip neprotingai dideles, o nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma yra 16,27 procentai per metus, todėl toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 straipsnis) ir mažinti šalių sutartyje nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas prisiimtų prievolių nevykdo ilgą laikotarpį, kas taip pat neteikia pagrindo mažinti sutartines palūkanas.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių pakeistinas, padidinant priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 264,63 Eur sumos, o procesinės 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos ne už priteistą 480,21 Eur, o už 612,84 Eur sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės matyti, kad ieškovė paskaičiavo 48,81 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš atsakovo, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių tokias išlaidas ir jų būtinumą patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, kuris sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinės adresas A. Juozapavičiaus g. 7, Vilnius) priteistas palūkanas nuo 132 Eur iki 264,63 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti už priteistą 612,84 Eur sumą.

Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinės adresas A. Juozapavičiaus g. 7, Vilnius) 15 Eur (penkiolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.