- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-10
- Bylos Nr.
- 1A-99-581/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24034-2021-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- S. K.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 2 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 26 (dvidešimt šešių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta galutine neatliktos bausmės dalimi, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai 16 (dienų) laisvės atėmimo.
Bausmės pradžią nuspręsta S. K. skaičiuoti nuo jo sulaikymo vykdant skundžiamą nuosprendį dienos.
Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas S. K. kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 17 d. 17.55 val. iki 2021 m. liepos 19 d. 13.00 val. (dvi paros).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. K. nuteistas už tai, kad nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė su savimi kanapių (antžeminių dalių) ir rudos spalvos susmulkinto augalinės kilmės medžiagų mišinį, kuriame buvo nenustatytas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurios ?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra ne mažesnė nei 8,2 procento, tol, kol 2021 m. liepos 17 d., apie 17.53 val., (duomenys neskelbtini) parke, (duomenys neskelbtini) pamatęs policijos pareigūnus šį augalinės kilmės medžiagų mišinį, kuriame buvo nenustatytas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), numetė ant žemės, kurią rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti arba netaikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo.
2.1. Nurodoma, kad nėra nustatytas baudžiamojo nusižengimo dalykas – narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) kiekis, todėl manoma, jog nesant galimybei nustatyti narkotinės medžiagos kiekio, negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
2.2. Teigiama, kad paskirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati, pažeidžianti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismas neatsižvelgė į inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo pavojingumą tiek valstybei, tiek visuomenei.
2.3. Akcentuojama, kad praeityje turėti teistumai susiję su apelianto nepilnametyste, bausmių vykdymai atidėti BK 92 straipsnio pagrindu, todėl nėra pagrindo apeliantą vertinti neigiamai už jo, būnant nepilnamečiu, įvykdytus nusikaltimus. Teismas ignoravo BK 27 straipsnyje įtvirtintus nusikaltimų recidyvo principus.
2.4. Tvirtinama, kad teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių: per laikotarpį nuo paskutinio nuosprendžio priėmimo, apeliantas laikėsi jam taikomų apribojimų, vykdė probacijos tarnybos reikalavimus, teigiamai charakterizuojamas, registruotas Užimtumo tarnyboje, jokia kita nusikalstama veika nėra įtariamas, registruotas psichiatrinėje įskaitoje. Manoma, kad yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos esmę bei jos grėsmę valstybės saugomiems teisiniams gėriams.
2.5. Teigiama, kad teismas nepagrįstai liudytojo D. M. parodymus vertino kritiškai dėl to, kad juos sieja draugystės ryšys.
2.6. Nurodoma, kad teismas suabsoliutino liudytojų policijos pareigūnų T. V. ir S. R. parodymus, nors, jo nuomone, parodymai nėra nuoseklūs, atitinkantys įvykio aplinkybes. Jų nepatvirtina ir „Body“ kameromis užfiksuoti vaizdo ir garso įrašai, kad apeliantas numeta folijos ritinėlį, nors toks įrašas, anot apelianto, privalėjo būti.
2.7. Įžvelgiamas policijos pareigūnų bei apsaugos darbuotojo A. Ž. nusistatymas apelianto atžvilgiu. Tvirtinama, kad policijos pareigūnai praeityje su juo netinkamai elgėsi. Apsaugos darbuotojo parodymai neobjektyvūs dėl akivaizdaus priešiškumo.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantas įvykdė jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą ir jo padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, taip pat, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę, kurią pagrįstai subendrino su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta galutine neatliktos bausmės dalimi. Skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir pagrįsta.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis BPK normomis, pirmosios instancijos teismas apeliantą pripažino kaltu vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina apelianto kaltės, yra nepagrįstos ir neteisingos. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, taip pat ir visų liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir kitus bylos duomenis, kurių visuma leido daryti pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.
8. Vienas pagrindinių apelianto apeliacinio skundo argumentų, kuriuo jis ginčija nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, yra tas, kad teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas teigia, kad teismas jį teisinančius įrodymus – liudytojo, jo draugo D. M., parodymus vertino nevienareikšmiai, suabejojęs parodymų patikimu dėl apelianto ir šio liudytojo draugystės ryšių, tačiau nenuoseklūs bei neatitinkantys įvykio aplinkybių, jį kaltinantys įrodymai – liudytojų policijos pareigūnų T. V. ir S. R. bei apsaugos darbuotojo A. Ž. parodymai – nuosprendyje įvertinti kaip jo kaltę pagrindžiantys, nors tiek pareigūnai, tiek apsaugos darbuotojas yra priešiškai nusistatę jo atžvilgiu. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šie skundo argumentai nėra pagrįsti.
9. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas parodymų patikimumą, per daug sureikšmino draugystės su D. M. faktą, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad kitaip vertinti šiuos parodymus, nei įvertino apylinkės teismas, nėra pagrindo. Iš liudytojo D. M. parodymų matyti, jog be tvirtinimo, kad apeliantas neturėjo jokio lapelio su žole, ir kurio neišmetė po suoliuku, šis liudytojas daugiau reikšmingos informacijos nenurodė, kadangi visos kitos bylos aplinkybės jam nebuvo žinomos arba jų neprisiminė. Taigi, išanalizavus šio liudytojo parodymus, kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja, kadangi jie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, matyti, kad siekiama sustiprinti apelianto gynybinę poziciją atitinkanti versija, jog apeliantas su savimi nelaikė folijos paketėlio su kanapių ir rudos spalvos susmulkinto augalinės kilmės medžiagų mišiniu, kurį šalia numestą rado policijos pareigūnai, taip norint palengvinant apelianto teisinę padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apelianto įsitikinimu, teismas vertindamas įrodymus, suabsoliutino liudytojų policijos pareigūnų nenuoseklius ir neatitinkančius įvykio aplinkybių parodymus, tačiau byloje esantys minėti įrodymai, paneigia apelianto skundo teiginius. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymų patikimumą, vadovavosi ne tik apelianto skunde prieš tai minėtu vieninteliu kriterijumi – apelianto ir jo draugo ryšiu, bet ir kitais teismų praktikoje taikomais kriterijais, nes įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Apylinkės teismas, tiesioginių įvykio liudytojų, policijos pareigūnų parodymus vertino, pirmiausia atsižvelgdamas į jų, priešingai nei tvirtina apeliantas, nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Policijos pareigūnų parodymų nuoseklumas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuotas ir aptartas. Teisėjų kolegijos vertinimu, policijos pareigūnų, iš esmės tiesiogiai mačiusių aptariamą situaciją, parodymai, proceso metu dėl esminės aplinkybės – paketėlio metimo – nuoseklūs, todėl vertinti juos kitaip, kaip to siekia apeliantas, nėra pagrindo. Be to, policijos pareigūnų parodymus netiesiogiai patvirtina ir kiti bylos įrodymai – liudytojo apsaugos darbuotojo, kuris konflikto dėl vagystės su apeliantu parduotuvėje metu matė apelianto saujoje laikomą folijos ritinėlį, parodymai. Tai, kad liudytojas suprato, jog ritinėlyje gali būti narkotinės medžiagos, patvirtina ir jo nuostaba į apeliantą dėl policijos pareigūnų iškvietimo. Nors apeliantas teigia, jog vaizdo ir garso įrašuose nėra fiksuotas numetamas folijos paketėlio momentas, kas, jo nuomone, patvirtina jo nekaltumą, tačiau įrašai atskleidžia kitas, ne mažesnę reikšmę, nei paketėlio numetimo faktas, turinčias aplinkybes (policijos pareigūnų veiksmų kryptingumą ir konkretumą, nerimastingą apelianto kūno kalbą, įvykio vietą ir t.t.), kurios pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad folijos paketėlį laikė ir numetė būtent apeliantas. Be to, šiuo aspektu apylinkės teismas gana išsamiai pasisakė skundžiamo nuosprendžio 10-11 puslapiuose, tad apeliacinės instancijos teismas dar kartą to paties nekartoja, tačiau papildomai atkreipia dėmesį, jog pareigūnų veiksmus, kai jie artėdami iš nugaros pusės prie sėdinčių ant suoliukų jaunuolių, iš karto nepradėjo filmuoti įvykio aplinkybių, galima paaiškinti siekiu nepažeisti kitų asmenų teisės į privatumą. Tad, vien tai, kad pradėta filmuoti būtent policijos pareigūnams priėjus prie suoliuko, nereiškia, kad artėdami prie jo, policijos pareigūnai nematė, kaip apeliantas numeta folijos paketėlį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skunde akcentuojamas jo subjektyvus įrodymų vertinimo trūkumas, nekeičia nei įrodymų esmės, nei paneigia nustatytą faktą, dėl apelianto kaltės.
11. Apelianto vertinimu, liudytojų policijos pareigūnų bei apsaugos darbuotojų parodymai nepatikimi dėl jų priešiškumo, atsiradusio dėl praeities įvykių, apelianto atžvilgiu, tačiau apeliacinio teismo įsitikinimu, šie skundo argumentai nėra pagrįsti. Vien tai, kad apeliantas praeityje susidūrė su liudytojais aplinkybėmis, kurias pats iš esmės ir įtakojo, nereiškia, kad dėl to pastarieji yra priešiškai prieš jį nusistatę, juolab, kad pats apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nekompetentingų ar neprofesionalių policijos pareigūnų bei apsaugos darbuotojo elgesio prieš jį atvejus.
12. Sutinkama su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas tikslus kanapių (antžeminių dalių) kiekis, kadangi iš tiesų, atlikus specialų tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir apklausus specialistą buvo konstatuota, kad nėra galimybės atskirti smulkiai sumaltos medžiagos (kanapes nuo tabako) ir tiksliai nustatyti narkotinės medžiagos kiekio, tačiau atlikus skaičiavimus, nustatyta, kad rastame mišinyje ?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 8,2 proc. arba 0,028 g ?9-tetrahidrokanabinolis yra kanapių (antžeminių dalių) veiklioji medžiaga. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, kanapės yra laikomos narkotinėmis, jeigu ?9-tetrahidrakanabinolio koncentracija yra daugiau negu 0,2 procento. Reiškia, įvertinus rekomendacijas dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239, vėlesnė jo redakcija 2007 m. gruodžio 14 d. Nr. V-1033), mišinyje rastos kanapės (antžeminės dalys) yra ne tik narkotinė medžiaga, bet ir tai, kad buvus galimybei atskirti mišinyje kanapes, dar daugiau padidėtų ?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, kuri šiuo atveju mišinyje jau nustatyta ne mažesnė nei 8,2 proc. Taigi, nors tiksliai iš mišinio negalima išskirti kanapių kiekio, tačiau tiek specialisto išvada, tiek Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro raštas patvirtina kanapių veikliosios medžiagos – ?9-tetrahidrakanabinolio kiekį tiek gramų, tiek procentų išraiška. Reiškia, šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad apeliantas laikė paketėlį su narkotine medžiaga, kuri yra uždrausta teisės aktų. Nors ir nėra galimybės išskirti iš mišinio kanapių kiekio, tačiau itin reikšmingas yra nustatytos narkotinės medžiagos kiekis pačiame mišinyje, ir kurį, kaip minėta, patvirtina objektyvūs bylos duomenys. Šiuo atveju nėra taip, kad negalima nustatyti ir įvertinti medžiagų kiekio dėl jų fizinio nebuvimo, dėl ko ištyrimas apskritai nebūtų įmanomas (pvz.,suvartojimo).
13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantas laikė su savimi medžiagų mišinį, kurio sudėtyje buvo narkotinių medžiagų – kanapių, kurių sudėtyje ?9-tetrahidrakanabinolio koncentracija buvo ne mažesnė nei 8,2 proc. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantą kaltu, padarius BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti apelianto skundo ir jį išteisinti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Dėl bausmės
14. BK 64 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina.
15. Šioje byloje, apeliantas buvo teisiamas už baudžiamąjį nusižengimą, kurį padarė praėjus vos 8 dienoms po Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo jam skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas buvo atidėtas 3 metams, priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantas šioje byloje jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarė bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, pagrįstai ir teisingai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą arešto bausmę subendrino su 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, tuo pačiu parenkant apeliantui palankesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą (BK 64 straipsnio 3 dalis).
16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas BK 64 straipsnio nuostatas pritaikė teisingai ir bausmių bendrinimo klaidų nepadarė, galutinė subendrinta bausmė teisinga. Tai, kad apeliantas, nusikalsdamas ne pirmą kartą ir dar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu padarydamas kitą nusikalstamą veiką, taip pablogino savo padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikalstamą veiką, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti ne tik nubaustam su laisvės atėmimu susijusia bausme, bet ir realiai tokią bausmę atlikti.
17. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika bei su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016). Atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).
18. Aptariamu atveju nustatyta, kad apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo teistas 9 kartus (6 kartus būdamas nepilnamečiu). Dauguma jo darytų nusikalstamų veikų yra turtinio pobūdžio, tačiau stebima ir žmogaus sveikatai bei jo privataus gyvenimo neliečiamumui nusikaltimų darymo tendencija. Baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, apeliantas padarė pirmą kartą. Svarbu tai, kad praeityje apeliantui buvo taikytos bausmių rūšys – laisvės apribojimas ir terminuotas laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant konkrečiam terminui, tačiau švelnus baudžiamumas apeliantui nebuvo efektyvus, nes ir toliau buvo daromos nusikalstamos veikos. Paskutinį kartą apeliantas buvo teistas 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžiu dėl vagysčių, viešosios tvarkos pažeidimų, fizinio skausmo sukėlimo. Jam paskirta 2 metų 9 mėnesių subendrinta galutinė laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą dar kartą atidedant 3 metams. Tačiau po šio nuosprendžio priėmimo praėjus tik 8 dienoms, apeliantas vėl įvykdė naują nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Reiškia, apeliantui laikytis įstatymų imperatyvų sudėtinga dėl jo neigiamos asmenybės.
19. Esminiai argumentai, kaip galima suprasti, kodėl prašoma vėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, yra tai, kad apeliantui praeityje šis institutas buvo taikomas, vadovaujantis ne BK 75 straipsnio, tačiau BK 92 straipsnio nuostatomis dėl jo nepilnametystės, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad minėtas terminuotas laisvės atėmimas praeityje buvo atidėtas ne dėl to, kad apeliantas buvo nepilnametis, o dėl to, jog teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad apeliantas atsisakys kriminalinio pobūdžio elgesio, tačiau apeliantas jam parodyto pasitikėjimo nepateisino. Skundo argumentas, susijęs su recidyvo institutu, šiuo atveju nėra aktualus, kadangi apeliantas nėra pripažintas recidyvistu. Taigi, atsižvelgus į tai, kas aptarta, teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnės bausmės atlikimo formos skyrimui nėra pagrindo.
20. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog nuo paskutinio nusikalstamo veikos padarymo momento naujų nusikaltimų nepadarė ir nėra įtariamas, vykdė jam nustatytus apribojimus bei probacijos tarnybos reikalavimus, registravosi Užimtumo tarnyboje, teigiamai charakterizuojamas, registruotas psichiatrinėje įstaigoje, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, apylinkės teismo teisėjo buvo įvertintos. Kitų svarbių aplinkybių, kodėl teismas turėtų dar kartą parodyti pasitikėjimą apeliantui, apygardos teismo vertinimu nėra, tokių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas, nenurodė ir apeliantas.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, apelianto asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą. Šiuo atveju apeliantui paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebuvo pažeistas teisingumo principas, pusiausvyra tarp apelianto ir valstybės interesų paisymo išlaikyta, todėl tenkinti apelianto skundą, šiuo aspektu, pagrindo nėra.
22. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymais pripažintus duomenis vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kuriais iš jų grindžia apelianto kaltę. Teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, apelianto veika teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, skirta galutinė subendrinta bausmė pagrįsta ir teisinga, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentų pagrindu, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.