Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5215-823/2015, pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dereta“, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Dereta“. Pasiruošimo bankroto bylos nagrinėjimui metu tris kartus buvo vykdyta bankroto administratoriaus atranka, tačiau visi bankroto administratorių atrankos kompiuterinės programos atrinkti bankroto administratoriai atsisakė administruoti minėtą įmonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovės su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktus Juridinių asmenų registro, Nekilnojamojo turto registro bei VĮ Regitra duomenis, iš kurių matyti, kad įmonė neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, darė išvadą, kad atsakovo UAB „Dereta“ turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, todėl pasiūlė apeliantui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur sumą. Apeliantas su tokia pirmos instancijos teismo pozicija nesutinka, kaip vieną iš nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentų nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturi turto, iš kurio gali būti gautos lėšos teismo bei administravimo išlaidoms padengti.

Vertinant šio apelianto argumento pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-112/2013, 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-271/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2249/2012; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2023/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje proceso stadijoje turimi duomenys apie atsakovo turtinę padėtį sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovo turto tikrai gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Papildomai šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog atsakovas niekada nebuvo teikęs finansinės atskaitomybės dokumentų, kas suponuoja išvadą, kad įmonė realiai jokios veiklos nevykdo.

Atskirajame skunde apeliantas akcentuoja ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, pasiūlydamas sumokėti 2 000 Eur sumą, nepagrįstai neatsižvelgė į subjektą, teikusį ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Tvirtina, kad jis yra valstybės išlaikoma institucija, įpareigota administruoti mokesčių ir rinkliavų surinkimą.

Kaip jau ir buvo minėta pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas įmonei, kuri neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti iškelta tik tuo atveju, jeigu į teismo depozitinę sąskaitą įmokama teismo nustatyta suma administravimo išlaidoms apmokėti arba paskirtas bankroto administratorius prisiima riziką, kad įmonės likvidavimo metu negavus lėšų teismo bei administravimo išlaidos bus apmokamos iš bankroto administratoriaus nuosavų lėšų. ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administratoriaus kandidatūrą iš įrašytų į šio įstatymo 11⁶ straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pareiškusių sutikimą administruoti įmonę asmenų parenka teismas, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintomis Bankroto administratorių atrankos taisyklėmis. Šiuo būdu teismas byloje keturis kartus vykdė bankroto administratoriaus atranką, tačiau visi Bankroto administratorių atrankos kompiuterinės programos atrinkti bankroto administratoriai atsisakė administruoti įmonę. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad byloje nagrinėjamu atveju neatsirado administratorius, prisiimantis riziką administruoti įmonę, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas šiuo atveju netaikytinas.

Administravimo išlaidų sąmatos, kurias sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese (teisininko, audito), kanceliarinės, ryšio, transporto ir kitos išlaidos (ĮBĮ 36 str. 3 d.), paskirtis yra užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą bei kuo greitesnį šios procedūros užbaigimą. Iš ĮBĮ 23 straipsnio 9 punkto ir 36 straipsnio 5 dalies nuostatų turinio analizės matyti, kad bankroto administratoriaus, kurį su įmone sieja prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, turi teisę, įgyvendinant savo funkcijas, gauti atlyginimą, kuris yra traktuojamas kaip atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos Aukšciausiojo Teismo 2011 m. gegužes 6 d. nutartis civilineje byloje Nr. 3K-3-234/2011 ). Siejant šią teisę su bankroto proceso tikslais darytina išvada, kad, ieškinio priėmimo stadijoje nustačius, jog bankroto bylos iškėlimo atveju bankroto proceso tikslų įgyvendinimui kliudys nebuvimas lėšų, būtinų bankroto administravimo funkcijoms atlikti, būtina imtis priemonių, kurias įstatymų leidėjas ir nustatė kaip vieną iš garantijų viešojo intereso užtikrinimui, t.y. įpareigoti ieškovą, kuris kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti teismo nustatytą sumą administravimo išlaidoms apmokėti. Vien dėl savo, kaip valstybinės institucijos statuso, nuo šios pareigos negali būti atleista ir ieškovė. Pažymėtina, kad tokios pozicijos yra laikomasi ir naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo šiuo klausimu formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1617-302/2015).

Be to, ir apelianto argumentai dėl viešo intereso bei kreditorių interesų pažeidimo, laikytini nepagrįstais. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas ėmėsi įstatyme nustatytų priemonių, kad iš rinkos būtų pašalintas nemokus subjektas – t. y. vadovaudamasis jam įstatyme nustatyta teise, pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti pinigines lėšas, skirtinas teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Taip pat nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėti lūkesčiai bei interesai yra apginami ne tuomet, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o tuomet, kai iš bankrutuojančios įmonės turto yra patenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik po to, kai yra padengiamos bankroto administravimo išlaidos, akivaizdu, kad tuomet, kai neužtenka bankrutuojančios įmonės turto net administravimo išlaidoms padengti, nei vieno kreditoriaus finansiniai reikalavimai nebus patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2749/2013).

Taigi, nustačius, jog atsakovas pakankamai turto neturi, ir nė vienas iš bankroto administratorių nesutinka administruoti UAB ,,Dereta“ bankroto bylos, pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovą įpareigojo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 000 Eur sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis paliktina nepakeista.

Jeigu atsakovo bankroto proceso eigoje paaiškėtų, jog atsakovas turto turi, teismo ir administravimo išlaidos galės būti padengtos iš atsakovo turto realizavimo gautų lėšų (ĮBĮ 13¹ str. 5 d.), tuo atveju jei paaiškėtų, kad pardavus turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiu lėšų nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas priimtų nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra tvarka. Be to, pastebėtina, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naują septynių darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi nustatytą pasiūlymą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. LT587044060000276862, esančią AB SEB banke, 2 000 Eur sumą.