Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytas Milius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-4810-565/2013 pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikšimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aisema“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato LR Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros yra vykdomos bendrąja bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka, išskyrus supaprastintą bankroto procesą. Vykdant teismines bankroto procedūras patiriamos ne tik teismo, bet ir administravimo išlaidos. Ne visos nemokios įmonės turi turto ar jo turi pakankamai šioms išlaidoms apmokėti, todėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo įsiskolinimo apeliantui dydį, teismui pateiktus bei savo iniciatyva surinktus duomenis apie tai, kad atsakovas neturi registruoto nekilnojamojo turto (b.l. 23, 26), taip pat atsižvelgęs į antstolio D. Š. 2012-05-04 ir 2013-02-11 pranešimus, kuriuose nurodyta, jog UAB „Aisema“ vardu registruota tik viena 1983 m. transporto priemonė, kurios buvimo vieta nenustatyta, o techninė apžiūra negalioja nuo 2008-05-19, kad sąskaitos areštuotos, lėšų judėjimas nevyksta, o kito turto, į kurį galima būtų nukreipt išieškojimą nėra, įvertinęs, kad apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų įmonėje nėra (b.l. 42), juridinių asmenų registrui įmonė finansinių dokumentų neteikia nuo 2007 metų, padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, kad atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms padengti, todėl įpareigojo ieškovą įmokėti 5 000 Lt administravimo išlaidoms padengti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Aisema“ neturi turto, nes paskutiniuose 2007 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyta, kad turto iš viso yra 3 051 954 Lt sumai. Pažymėtina, jog pagal 2007 m. balanso duomenis UAB „Aisema“ turtą sudarė 3 051 954 Lt, iš jo transporto priemonės – 2 544 537 Lt. Įmonės po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 2 590 639, per vienerius metus gautinos sumos ir įsipareigojimai – 85 919 Lt. Balanse taip pat apskaitoma lizingo (finansinės nuomos) skola 2 544 537 Lt sumai, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tikėtina, jog balanse apskaitytos lizinguojamos, o ne įmonei priklausančios transporto priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nesant visų duomenų apie atsakovo turtą, negalima vienareikšmiškai teigti, jog jo apskritai nėra ar yra nepakankamai teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 2-112/2013, 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-271/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2249/2012 ir kt.) ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymas nereikalauja teismo įsitikinimo, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalimi, pagrindas pasiūlyti pareiškėjui sumokėti atitinkamą sumą yra teismo pakankamai pagrįsta prielaida. Įstatymas nenustato, kokie duomenys yra būtini tokiai teismo prielaidai padaryti, todėl tokią prielaidą gali suformuoti bylos aplinkybių visuma, tarp jų ir aplinkybės, kad nei teismui, nei viešiesiems registrams neteikiami duomenys apie atsakovo turtinę padėtį, teismui prieinamomis priemonėmis pavyko gauti tik dalinę informaciją, o taip pat aplinkybė, kad yra nustatytas atsakovo įsiskolinimas, tačiau turto buvimas kelia abejonių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, tačiau aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis. Pagal dispozityvumo principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Todėl pagrindas naikinti skundžiamą nutartį būtų tuomet, jeigu apeliantas įrodytų, kad atsakovas turi turto. Tačiau duomenų apie atsakovo turtinę padėtį apeliantas nepateikė (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu atsakovo bankroto proceso eigoje paaiškėtų, jog atsakovas turto turi, teismo ir administravimo išlaidos galės būti padengtos iš atsakovo turto realizavimo gautų lėšų (ĮBĮ 13¹ str. 5 d.), tuo atveju jei paaiškėtų, kad pardavus turtą ir reikalavimo teises bus gauta dvigubai daugiu lėšų nei reikia teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas priimtų nutartį vykdyti įmonės bankroto procedūras bendra tvarka. Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreditorius, įmokėjęs teismo nustatytą sumą, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti įmokėtą sumą iš įmonės vadovo, savininko, dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nepagrįsti apelianto argumentai dėl viešojo intereso bei teisingumo ir protingumo principų pažeidimo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas galbūt atitinka nemokios įmonės padėtį pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas ir dėl to yra pagrindas bankroto bylos iškėlimui, ėmėsi įstatyme nustatytų priemonių, kad iš funkcionuojančios rinkos būtų pašalintas šis nemokus subjektas – t. y. pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalį pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti pinigines lėšas, kurios bus skirtos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Jei apeliantas yra suinteresuotas, kad iškėlus bankroto bylą būtų patikrinti atsakovo sudaryti sandoriai, nemokus subjektas būtų pašalintas iš rinkos ir būtų apginti ne tik paties apelianto, bet ir kitų kreditorių interesai, jis turėtų įvykdyti teismo siūlymą ir įmokėti nurodytą sumą.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigus administravimo ir teismo išlaidoms padengti. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl dėl jų nepasisakoma. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naują 5 (penkių) darbo dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytą įpareigojimą į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.