Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Erikai Simaitei, dalyvaujant ieškovės BUAB „Litveta“ atstovo bankroto administratoriaus UAB „Turto valdymas“ atstovui Vitalijui Šerpyčiui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. Ž., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Litveta“ ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-20 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Turto valdymas“. Pagal 2012-12-30 avanso apyskaitą Nr. 38 atsakovo R. Ž. avanso liekana yra 5491,26 Eur (18960,22 Lt). 2015-05-26 bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti 5491,26 Eur (18960,22 Lt). 2015-06-07 pateikė atsiliepimą į 2015-05-26 pranešimą, nurodydamas, kad su pranešimu nesutinka. Bankroto administratorius 2015-08-12 pateikė pakartotinį prašymą dėl piniginių lėšų grąžinimo. Pagal 2013-04-09 kasos pajamų orderį Nr. KPL Nr. 0130 atsakovas grąžino ieškovei 700,00 Lt nepanaudoto avanso.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus Civilinio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB transporto firma ,,Transmitto“ v. UAB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-372/2011). Nagrinėjamu atveju šalys sutaria, kad atsakovas dirbo UAB „Litveta“ vairuotoju ir avanso pagrindu darbinėms funkcijoms atlikti, t.y. kurui, kelių mokesčiams ir pan., gaudavo pinigines lėšas, kurių likutį, apmokėjus įmonės veiklai vykdyti būtinas išlaidas ir pateikus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, privalėdavo grąžinti. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl grąžintinų piniginių lėšų sumos dydžio. Atsakovas nurodo, kad iš jo priteistina suma sudaro 529,16 Eur. Nurodytą aplinkybę atsakovas grindžia tuo, jog nustatant avansinės liekanos dydį turi būti remiamasi ne bankroto administratoriaus pateikta 2012-12-31 avanso apyskaita, o vėlesne 2013-12-31 avanso apyskaita. Ieškovė su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka pažymėdama, kad abejotina 2013-12-31 avanso apyskaitos tikrumu, joje pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Vertinant šalių nurodytų aplinkybių pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-20 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla ir šia nutartimi įmonės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus. Teismo posėdžio metu ieškovės bankroto administratorius nurodė, kad įmonės dokumentai jam buvo perduoti per 2 kartus, tačiau atsakovo pateikta 2013-12-31 avansinė apyskaita jam pateikta nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina ir 2014-12-16 pagrindinių dokumentų perdavimo – priėmimo aktas, pasirašytas tarp direktorės L. Ž. ir įmonės bankroto administratoriaus. Pažymėtina, kad minėto akto 11 punkte nurodyta „Avansinės apyskaitos 2012 m. I knyga“, 12 punkte - „Avansinės apyskaitos 2012 m. II knyga“, taigi, manytina, jog bankroto administratoriui pateikiant 2013 metų avansines apyskaitas jos būtų nurodytos priėmimo – perdavimo akte. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog darbo santykiai su atsakovu buvo nutraukti 2013-01-24, todėl 2012-12-31 avansinėje apyskaitoje ir 2013-12-31 avansinėje apyskaitoje pateikti duomenys iš esmės turėtų sutapti, kadangi atsakovui darbo santykių pagrindu, tiesioginių vairuotojų funkcijų vykdymui piniginės lėšos po 2013-01-24 negalėjo būti suteikiamos. Tačiau 2013-12-31 avansinės apyskaitos eilutėje „ankstyvesnio avanso liekana“ nurodyta suma yra 32362,10 Lt ir ji beveik du kartus viršija 2012-12-31 avansinės apyskaitos liekaną. Teismas taip pat pažymi, jog nors teismo posėdžio metu trečiasis asmuo L. Ž. nurodė, kad atsakovas po atleidimo iš darbo įmonėje dirbo dar apytiksliai 4 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Be to, esant trečiojo asmens nurodytoms aplinkybėms įmonėje būtų parengtos ir nurodyto laikotarpio avansinės apyskaitos, t.y. avansinės apyskaitos už laikotarpį nuo 2013 metų vasario mėnesio iki faktinio atsakovo darbo įmonėje pabaigos, kurios pagrįstų sumas, nurodytas 2013-12-31 avansinėje apyskaitoje, tačiau minėti dokumentai byloje nepateikti.

Vertinant atsakovo pateiktą 2013-12-31 avansinę apyskaitą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad trečiasis asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad teismui pateiktą 2013-12-31 avansinę apyskaitą pasirašė ne jos sudarymo metu, o bylos nagrinėjimo teisme metu. L. Ž. taip pat nurodė, kad negali paaiškinti, kodėl eilutėje „ankstyvesnio avanso liekana“ nurodyta suma yra 32362,10 Lt ir kokiu pagrindu ši suma susidarė. Paminėtina ir tai, kad avanso apyskaita yra išvestinis dokumentas, parengiamas pagal pirminius dokumentus, kurie pagrindžia gautas pingines lėšas bei patirtas išlaidas, pavyzdžiui kasos pajamų orderius, čekius, kvitus ir pan. Taigi avanso apyskaita yra parengiama pirminių dokumentų pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė teismui 2013-12-31 avanso apyskaitą, tačiau nepateikė pirminių dokumentų, leidžiančių nustatyti, kokiu pagrindu apyskaita buvo parengta. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo L. Ž. patvirtino, kad bankroto administratoriui pateiktos 2011 metų – 2012 metų avanso apyskaitos yra teisingos. Šios aplinkybės, visų pirma, patvirtina, kad bankroto administratoriaus byloje pateiktos avanso apyskaitos, taip pat ir 2012-12-31 avanso apyskaita, atitinka tikrovę, joje nurodyti duomenys yra teisingi. Antra, įvertinus bankroto administratoriaus pateiktas avanso apyskaitas už laikotarpį nuo 2011-12-31 iki 2012-12-31 matyti, kad jose pateikti duomenys sistemiški, ankstesnės ataskaitos duomenys atsispindi vėlesnėje ataskaitoje ir pan. Taigi 2012-12-31 avanso apyskaitos Nr. 38 duomenys nuosekliai atitinka ankstesnes avanso apyskaitas. Esant, išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad 2012-12-31 avanso apyskaitoje pateikti duomenys atitinka tikrovę ir nėra pagrindo jais abejoti, o atsakovo nurodytos aplinkybės yra vertinos kaip nepagrįstos.

Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovės prašoma priteisti suma turi būti mažintina, kadangi 2014 metais jis O. N. Ž. 579,24 Eur (2000,00 Lt) paskolos, kurią ji buvo suteikusi įmonei ir 506,84 Eur (1750,02 Lt) paskolos likutį L. Ž., kurią ji buvo suteikusi įmonei. Be to, ieškovė jam yra skolinga 1135,93 Eur (3922,13 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Bylos duomenimis nustatyta, kad O. N. Ž. 2012-03-12 mokėjimo pavedimu pervedė ieškovei 3000,00 Lt. 2012-04-26 ieškovė O. N. Ž. 1000,00 Lt, mokėjimo paskirtis „dalinis paskolos grąžinimas“. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, jog nors tarp ieškovės ir O. N. Ž. rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, tačiau ji ieškovei pervedė 3000,00 Lt. Vis dėlto teismas, pažymi, jog nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad O. N. Ž. buvo suteikusi ieškovei 3000,00 Lt paskolą, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas šią O. N. Ž. bei 506,84 Eur (1750,02 Lt) paskolos likutį L. Ž. įmonės vardu yra grąžinęs bei duomenų apie tai, kada jis šią prievolę įvykdė. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytas aplinkybes rašytiniu paaiškinimu patvirtino O. N. Ž. bei teismo posėdžio metu patvirtino L. Ž., tačiau atsižvelgus į šalių giminystės ryšius bei į tai, kad byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, minėti paaiškinimai vertintini kritiškai. Priešingai, atsakovo byloje pateikta 2014-11-26 neapmokėtų skolų suvestinė patvirtina, kad jos sudarymo metu ieškovė buvo skolinga 2000,00 O. O. N. Ž. bei 1750,02 Lt skolos ir 0,04 Lt palūkanų L. Ž.. Todėl esant ieškovo nurodytoms aplinkybėms, yra labiau tikėtina, kad 2014-11-26 neapmokėtų skolų O. N. Ž. ir L. Ž. nebūtų nurodytos kaip ieškovės kreditorės ir įmonės kreditoriumi nurodytai sumai būtų įtrauktas atsakovas.

Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-20 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014-10-31. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi atsakovo nurodytas tarpusavio įskaitymas su ieškove tiek grąžintų paskolų pagrindu, tiek neišmokėto darbo užmokesčio pagrindu po bankroto bylos iškėlimo ieškovei yra negalimas yra pažeidžia įstatymo numatytus reikalavimus. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nors atsakovas nurodo, kad ieškovė jam yra skolinga 1135,93 Eur (3922,13 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio, tačiau šios aplinkybės yra vertintinos kaip nepagrįstos. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-01-24 nutraukiant šalių darbo santykius atsakovui mokėtina suma sudarė 1019,59 Lt. Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė jam yra skolinga 1135,93 Eur (3922,13 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio atsakovas nepateikė. Be to, atsakovas siekdamas prisiteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei pinigines lėšas už paskolas, grąžintas kreditoriams ieškovės vardu, privalėjo pateikti kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, įvertinus byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, ieškovės reikalavimas kaip pagrįstas tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 5288,53 Eur be pagrindo įgytų lėšų.

Ieškovės prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas ž laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo dienos 2013-01-24 iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad atsakovas jo atleidimo iš darbą dieną 2013-01-24 turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 740,27 Eur palūkanos (5491,26 Eur x 5 proc. /365 d. x 74 d. + 5288,53 Eur x 5 proc. /365 d. x 945 d.).

Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (6.210 straipsnio 1 dalis).

Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2015-11-17 teismo nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą. Už ieškinio reikalavimus mokėtinas 135,65 Eur žyminis mokestis, todėl ieškinį patenkinus iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 135,65 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. Ž. 5288,53 Eur be pagrindo įgytas lėšas, 740,27 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6028,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei BUAB „Litveta“.

Priteisti iš atsakovo R. Ž. 135,65 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2015-11-17 teismo nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.