Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties palikti nenagrinėtu ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-820-603/2019 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras ieškinį atsakovams R. B. ir V. A. (V. A.) dėl žalos atlyginimo, be pagrindo įgyto turto grąžinimo, mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais, banko sąskaitose esančių lėšų nuosavybės pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl taikytinos teisės

29. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kad dvejose skirtingose valstybėse buvo pradėtos savarankiškos civilinės bylos pagal apeliantės BAB banko Snoras ieškinius jos buvusiam vadovui ir akcininkams, atsakovams R. B. ir V. A., siekiant susigrąžinti jų galimai neteistai užvaldytą ir pasisavintą banko turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad abejose bylose pareikšti identiški reikalavimai, t. y. sutampa ne tik bylos šalys, bet ir jose pareikštų reikalavimų pagrindas bei dalykas, todėl, įvertinęs tai, kad pirmiausia su ieškiniu buvo kreiptasi į Jungtinės Karalystės teismą, Lietuvos teisme pareikštą ieškinį paliko nenagrinėtą kaip tapatų pirmiau pareikštam ieškiniui, remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2012-12-12 reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis I bis“) 29 ir 30 straipsnių normomis.

30. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai ginčas turi tarptautinį elementą, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (CPK 780 str.). Nustačius taikytiną konkretų teisės aktą, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą.

31. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad Europos Sąjungos teisės sistemoje reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir veikiantys antrinės teisės aktai, suteikiantys galimybę asmenims reglamentais garantuojamas teises ginti nacionaliniuose teismuose (SESV 288 str.). Jie yra nacionalinės teisės sudėtinė dalis, o siekiant užtikrinti vienodą ES teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktiką, valstybės narės, aiškindamos ir taikydamos ES teisės aktus, turi vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014).

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, siekiant atsakyti į klausimą, ar galimas ir bus laikomas teisėtu procesas, pradėtas pagal apeliantės 2017-04-03 ieškinį, taikytinas ,,Briuselis I bis“ reglamentas ir jo 9 skirsnyje įtvirtinta lis pendens taisyklė. Pažymėtina, kad bylos šalys tokios teismo išvados iš esmės neginčija, tačiau atsižvelgiant į teismo pareigą motyvuoti savo sprendimą bei į aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje savo sprendimo motyvų išsamiai neišdėstė, o toks procesinio sprendimo trūkumas yra nurodytas ir atskirajame skunde, apeliacinės instancijos teismas šį skundžiamos teismo nutarties motyvavimo trūkumą ištaiso.

33. ,,Briuselis I bis“ reglamento 1 straipsnyje apibrėžta jo taikymo sritis, pagal kurią jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį; jis netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms arba valstybės atsakomybei už veiksmus ir neveikimą vykdant valstybės įgaliojimus. Reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad šis netaikomas bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė – pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-12-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015, kurioje, kaip ir nagrinėjamu atveju, buvos sprendžiamas bankrutavusio banko, t. y. kredito įstaigos, pareikšto ieškinio teismingumo klausimas, pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas ,,Briuselis I“ reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, šios išimties ribas siejo su 2000-05-20 Tarybos reglamento (EB) Nr.1346/2000 dėl bankroto bylų taikymo sritimi. Nors tokiu atveju (kai bankroto byla iškelta kredito įstaigai) Reglamentas Nr. 1346/2000 nėra aktualus, tačiau siekiant atskleisti ,,Briuselis I“ išimties taikymo sritį visgi spręstina tai, ar konkretus klausimas patenka į Bankroto reglamento taikymo sritį (žr., pvz., minėto sprendimo Nickel & Goeldner Spedition, 20–23 p.).

36. Aptartoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad taikydamas kriterijų, pagal kurį ieškinys laikomas tiesiogiai išplaukiančiu arba glaudžiai susijusiu su bankroto byla, Teisingumo Teismas nurodė, kad būtent ryšio, esančio tarp ieškinio ir nemokumo procedūros, stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar turi būti taikoma „Briuselis I“ reglamento išimtis (minėto sprendimo F-tex, 23–27 p.). Teisingumo Teismas, sprendime Nickel & Goeldner Spedition vertindamas, ar glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) su bankroto procedūra susijusiu laikytinas ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorių reikalavimų būtų patenkinta, pažymėjo, kad lemiamas kriterijus siekiant nustatyti, prie kurio iš reglamentų – „Briuselis I“ ar Bankroto reglamento – taikymo srities priskirtinas ieškinys, yra ieškinio teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Teisingumo Teismas nurodė, kad laikantis tokio požiūrio reikia nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose ar nukrypti leidžiančiose normose, taikomose bankroto byloms (sprendimo Nickel & Goeldner Spedition 26–28 p.).

37. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytuose ir kituose Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus aiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl ,,Briuselis I“ reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos išimties aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla kaip ji suprantama pagal ,,Briuselis I“ reglamentą, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų. Jei nėra nustatomas pareikšto reikalavimo ryšys su bankroto byla ar toks ryšys yra nepakankamas „Briuselis I“ reglamento išimčiai taikyti, toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012, 2013-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013).

38. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas vertindamas, ar konkretus ieškinys kyla iš bankroto bylos arba yra glaudžiai su ja susijęs, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014, ir ankstesnėse kasacinio teismo nutartyse. Kasacinis teismas nurodė, kad klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, turi būti sprendžiamas autonomiškai, t. y. vadovaujantis ES teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais reglamento atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai. Taigi, konkretaus ginčo priskyrimas ,,Briuselis I“ /,,Briuselis I bis“ reglamentų taikymo sričiai turi būti įvertinamas atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kriterijus.

39. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2017-04-03 pateiktame ieškinyje suformulavo tokius materialinius reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovų 304 037 026,06 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą ir 103 677 061,13 Eur sumą, kurią apeliantė būtų gavusi, tuo atveju, jei šios lėšos būtų nepasisavintos, o paskolintos, CK 6.237 straipsnio pagrindu; 2) pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu bankinius pavedimus, kurių pagrindu aptartos lėšos buvo pervestos į atsakovų / jų patikėtinių banko sąskaitas ir taikyti restituciją; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 92 391 902,68 Eur žalos, patirtos dėl nesąžiningų veiksmų ir savo kaip valdymo organų narių netinkamo pareigų atlikimo, atlyginimą CK 6.246-6.249 straipsnių pagrindu; 4) pripažinti atsakovų banko sąskaitose esančias lėšas apeliantės nuosavybe.

40. Apeliantė savo ieškinio faktinį pagrindą iš esmės grindė aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovų, kaip kolegialaus banko valdymo organo – valdybos pirmininko ir prezidento, kuriuo buvo atsakovas R. B., ir kolegialaus banko priežiūros organo – stebėtojų tarybos pirmininko, t. y. atsakovo V. A., netinkamu CK 2.87 straipsnyje numatytų pareigų vykdymu. Visų aptartų materialinių reikalavimų pagrindas yra iš esmės panašus, t. y. priešingi teisei atsakovų veiksmai, kurie vienu atveju yra siejami su žalos bankui padarymu, kitu – turto įgijimu, tam nesant teisinio pagrindo, ar sudarytų sandorių tokių veiksmų pagrindu galiojimu.

41. Taigi, viena vertus, tuo atveju, jei pareikštas ieškinys būtų patenkintas, tiek nepagrįsto praturtėjimo pagrindu ar pripažinus sandorius negaliojančiais, priteisus prašomą žalos atlyginimą, šis turtas būtų grąžinas apeliantei, kas neabejotinai padidintų jos aktyvus. Kitaip tariant, padidėtų apeliantės turto masė, į kurią galėtų būti nukreiptas kreditorių materialinių interesų patenkinimas. Kita vertus, kaip minėta, visi byloje pareikšti reikalavimai kildinami iš CK 2.87 straipsnyje numatytų juridinio asmens organų narių pareigų netinkamo vykdymo ir siekiama apginti bendrovės ir jos kreditorių interesus pasinaudojant CK 1.82, 6.237, 6.246-6.249 straipsniuose numatytais pažeistų teisių gynimo būdais. Nepriklausomai nuo to, ar bankroto byla būtų iškelta ar ne, tiek aptartu faktiniu, tiek teisiniu pagrindu ieškinys galėjo būti pareikštas paties banko iniciatyva, jo vardu veikiant vienam iš akcininkų, ar vadovų. Kitaip tariant, tokio ieškinio pateikimas nėra siejamas išimtinai su bankroto bylos iškėlimu ir bankroto administratoriui priskirtinų pareigų vykdymu. Net ir nesant bankui iškeltos bankroto bylos, tokie reikalavimai galėjo būti reiškiami. Pareikštas reikalavimas yra grindžiamas bendrosiomis civilinės teisės normomis, kurios nėra išimtinai susijusios ir sietinos su bankroto procesu.

42. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje reikalavimu, kylančiu tiesiogiai iš bankroto santykių, pripažino atvejį, kai kreditorius bankroto byloje pareiškė prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą, o bankroto administratorius, nesutikdamas su tokiu prašymu, pareiškė priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo. Tokioje situacijoje kasacinis teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad, patenkinus bankroto administratoriaus ieškinį, būtų visiškai ar iš dalies negalima tenkinti kreditoriaus prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013).

43. Tuo tarpu bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą ieškinį užsienio valstybės įmonei dėl neatsiskaitymo už patiektas prekes pagal pirkimo–pardavimo sutartį kasacinis teismas vertino kaip glaudžiai nesusijusį su bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Kaip glaudžiai nesusijusį su bankroto byla kasacinis teismas vertino ir ieškovo reikalavimą priteisti įsiskolinimą už vykdant vežimo sutartį suteiktas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014). Briuselis I reglamento prasme civiline ar komercine byla laikytinas ir ginčas dėl įkeistų lėšų grąžinimo ir atliktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685-219/2015).

44. Aptarti kasacinio teismo sprendimai patvirtina pirmiau padarytą išvadą, kad ,,Briuselis I bis“ reglamento kontekste ginčas laikytinas tiesiogiai kylantis iš bankroto procedūros tik tuomet, jei tokio teisminio proceso pradžia yra išimtinai sietina su bankroto administratorius įstojimu į procesą bei su jam, kaip specialiam subjektui, specialiu teisės aktu – šiuo atveju Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo – suteiktomis teisėmis ir pareigomis. Kaip minėta, aptartu atveju, pagrindo tokiai išvadai nėra, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamos bylos atveju taikytinos ,,Briuselis I bis“ reglamento nuostatos.

Dėl lis pendens taisyklės taikymo

45. Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jos 2017-04-03 ieškinys yra tapatus Jungtinės Karalystės Aukštojo teismo Karalienės suolo skyriaus Komerciniame teisme nuo 2012-05-16 nagrinėjamam ieškiniui Nr. 2012-Folio-690. Mano, kad teismas, padarydamas tokią išvadą, nepagrįstai plečiamai aiškino CPK imperatyvus vertinant pareikštų ieškinių tapatumą.

46. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies 5 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (reikalavimų tapatumas). Tuo tarpu pagal ,,Briuselis I bis“ reglamento 29 straipsnio 1 dalį, nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija. Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris kitas teismas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai (3 d.).

47. Taigi, tiek nacionalinėje teisėje, tiek aptartame tarptautiniame teisės akte numatytas iš esmės analogiškas pagrindas teismui atsisakyti priimti ieškinį, tik vienu atveju jis taikomas, kai spendžiama Lietuvos Respublikos teismuose iškeltų bylų, kitu atveju – skirtingose ,,Briuselis I bis“ reglamento šalyse iškeltų bylų tapatumo klausimas.

48. Kaip minėta, šiuo atveju ginčas kilo dėl skirtingose valstybėse pareikštų ieškinių tapatumo, todėl aktuali ir taikytina ,,Briuselis I bis“ reglamento 9 skirsnyje įtvirtinta lis pendens taisyklė. Tokią išvada darytina atsižvelgiant į konstatuotą aplinkybę, kad nagrinėjamam klausimui aktualios būtent tarptautiniame teisės akte įtvirtintos taisyklės, sprendžiant dviejų skirtingose valstybės pareikštų ieškinių tapatumo ir susietumo klausimus, taip pat į kasacinio teismo pateiktus bei nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai, kad nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2018).

49. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas), aiškindamas lis pendens taisyklės taikymą, yra pažymėjęs, kad svarbu nustatyti, ar, skirtingiems teismams išnagrinėjus susijusius ieškinius, tokių sprendimų vykdymas nebus nesuderinamas. Tai reiškia, kad iškėlus bylą vienos valstybės teisme, asmuo neturi teisės reikšti tapataus reikalavimo kitos valstybės teisme. Lis pendens taisyklė įpareigoja teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pat byla jau iškelta užsienio valstybės teisme. Bylų tapatumas nėra siejamas su ieškinio reikalavimo ir jo teisinio pagrindo tapatumu, o tik su ieškinio faktinio pagrindo tapatumu; nereikalaujama, kad bylos būtų visiškai tapačios, pakanka, jog jos tarpusavyje būtų susijusios (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987-12-08 sprendimas byloje C-144, par. 86). Sprendžiant dėl šios taisyklės taikymo, ieškiniai neturi būti identiški, bet susiję (angl. congruent) (Ulrich Magnus, Peter Mankowski, Brussels I Regulation, European Law Publishers (2007), p. 500).

50. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, aptartas reglamento 29 straipsnis, kurio pagrindinis tikslas užkirsti kelią vienu metu vykstantiems teismo procesams ir išvengti nesuderinamų sprendimų situacijos, turėtų būti aiškinamas plačiai (Adrian Briggs, Civil Jurisdiction and Judgments (Routledge (2015), p. 306).

51. Tiek Teisingumo Teismo praktikoje, tiek mokslinėse publikacijos nurodoma, kad lis pendens taikomas tik esant visoms trims sąlygoms: ginčo šalių, pagrindo ir dalyko sutapčiai. Jei nėra bent vieno iš šių elementų, lis pendens taisyklė negali būti taikoma (ESTTC-111/01, para. 38). ESTT Gubisch Maschinenfabrik byloje Nr. C–144/86 konstatavo, kad du ieškiniai yra tapatūs, jeigu jie yra tarp tų pačių šalių ir tų ieškinių pagrindas (angl. „cause of action“) bei jų dalykas (angl. „subject–matter“) yra tie patys. Sąvoka „ieškinio pagrindas“ (angl. „cause of action“) apima faktus ir teisės normą, kuria remiamasi pagrindžiant ieškinį. Aiškinant sąvoką „tas pats ieškinio dalykas“ (angl. „the same subject-matter“) negali būti apsiribojama tik tokiais dviem ieškiniais, kurie yra visiškai identiški. Turi būti atsižvelgiama į abiejų ieškinių esmę (angl. „the heart of the two actions“).

52. Ieškinio pagrindas suprantamas kaip ieškinio faktai ir teisė (ESTT C-406/92, para. 39: For the purposes of Article 21 of the Convention, the ,,cause of action“ comprises the facts and the rule of law relied on as the basis of the action). Ieškinio dalykas suprantamas kaip siekiamas rezultatas (ESTT C-406/92, para. 41: The Object of the action' for the purposes of Article 21 means the end the action has in view).

53. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pareikštais ieškiniais iš esmės turi būti siekiama to paties tikslo, tų pačių faktinių aplinkybių kontekste.

54. Visgi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir Jungtinės Karalystės bei Lietuvos teisme pareikštų ieškinių aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad Lietuvoje pareikštas ieškinys visa apimtimi yra taptus Jungtinėje Karalystėje nagrinėjamam. Toliau šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atskirų epizodų vertinimo aptarto tarptautinio reglamentavimo kontekste.

Dėl ieškinių reikalavimų sutapties BJB epizode

55. Minėta, kad apeliantė 2017-04-03 ieškinyje reiškiamus materialinius reikalavimus dėsto keturių atskirų epizodų kontekste – BJB, HSBC, Syz ir Spyker. Visi, išskyrus Spyker, epizodai iš esmės pasireiškė tokiais atsakovų bendrais ar vieno jų veiksmais, kuomet apeliantės sąskaitose esančios lėšos (vertybiniai popieriai) buvo pervedamos į asmenines atsakovų ar jų patikėtinių banko sąskaitas ir naudojami jų asmeniniams interesams tenkinti.

56. Vilniaus apygardos teismui pateikto ieškinio BJB epizodo dalyje nurodomos tokios faktinės aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2009 metų rugsėjo mėn. iki 2011 m. birželio mėn. į atsakovų R. B. ir V. A. asmenines sąskaitas, esančias Bank Julius Baer & Co. Ltd. banke, buvo pervesta, atitinkamai 53 620 000 Eur ir 193 160 152,06 Eur sumos (kartu 246 780 152,06 Eur), kurias prašoma priteisti iš atsakovų kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Apeliantės tvirtinimu, tuo atveju, jei bankas būtų turėjęs galimybę naudotis šiomis lėšomis, jos būtų paskolintos gaunant 5 proc. dydžio metines palūkanas, kurios atsakovo R. B. atveju siekia 15 983 167,12 Eur, V. A. – 65 120 315,91 Eur. Mano, kad šios sumos iš atsakovų taipogi priteistinos CK 6.237 straipsnio pagrindu.

57. Iš byloje esančio apeliantės Aukštojo teismo Karalienės suolo skyriaus Komerciniam teismui 2012 metais pateikto ieškinio turinio (t. 9, b. l. 17-45, 55-60) matyti, kad apeliantė reiškė reikalavimą atsakovams analogiškų, kaip ir nurodomos nacionaliniam teismui teiktame ieškinyje, faktinių aplinkybių pagrindu. Tokią sutaptį pirmosios instancijos teismas identifikavo teisingai. Kitaip tariant, ir Lietuvos teismui, ir Jungtinės Karalystės teismui teiktame ieškinyje įrodinėjama tai, kad laikotarpiu nuo 2011 metų kovo mėn. iki 2012 metų birželio mėn. iš banko į atsakovų sąskaitas buvo neteisėtai ir nepagrįstai pervesta iš viso 290 000 000 Eur lėšų ir vertybinių popierių. Tik nagrinėjamoje byloje, kitaip nei užsienio valstybės teisme, šias pinigines lėšas prašoma priteisti kitu teisiniu pagrindu – CK 6.216-9.249 straipsnių pagrindu, įrodinėjant sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei kilti buvimą.

58. Ginčo, kad sutampa abiejų civilinių bylų šalys ir jų procesinė padėtis, byloje nėra. Abiejų bylų faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, yra identiškas. Nors apeliantė yra teisi, teigdama, kad skiriasi šių reikalavimų teisinis pagrindas, vienu atveju įrodinėjamos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo instituto, kitu – civilinės atsakomybės taikymo pagrindai, tačiau, kaip minėta, abiejų bylų atveju tų pačių faktinių aplinkybių kontekste siekiama lygiai to paties tikslo ir rezultato – priteisti galimai neteisėtai pasisavintas lėšas iš atsakovų. Taigi, nepriklausomai nuo ieškinių teisinių pagrindų, jais siekiama iš esmės to paties procesinio tikslo, t. y. sutampa ir jų dalykas.

59. Tokiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškinio reikalavimas, kiek jis susijęs su 53 620 000 Eur ir 193 160 152,06 Eur lėšų priteisiu iš atsakovų BJB epizode, yra identiškas ir tapatus bei patenka į Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamos ieškinio reikalavimo ribas. Taip pat sutiktina su teismu, kad, išnagrinėjus tokį ieškinį, galėtų susiklostyti ir tokia situacija, kuomet dvejose, skirtingose valstybėse nagrinėjamose civilinėse bylose, būtų vertinamos tas pats atsakovų elgesys identiškų epizodų kontekste. Atitinkamai, nėra paneigta prielaida susiklostyti ir tokiai teisiškai ydingai, tarptautiniams teisėms aktams prieštaraujančiai situacijai, kad būti priimti du vienas kitam priešingi sprendimai. Dėl nurodyto teismo nutarties dalis, kuria paliktas nenagrinėtu apeliantės ieškinys dėl 53 620 000 Eur ir 193 160 152,06 Eur priteisimo iš atsakovų BJB epizode, pripažinti teisėta ir pagrįsta. Pretenduoti į ginčo dėl šio epizodo nagrinėjimą nacionaliniame teisme apeliantė būtų galėjusi tik pirmiau atsisakiusi tokio epizodo vertinimo Jungtinės Karalystės teisme, kuris yra pripažinęs savo jurisdikciją nagrinėti ginčą ir iškėlęs civilinę bylą.

60. Kaip nurodyta, nagrinėjamo epizodo kontekste nacionaliniame teisme yra pareikštas išvestinis reikalavimas – priteisti iš atsakovų nuo jų galimai neteisėtai pasisavintų lėšų paskaičiuotas 5 proc. dydžio metines palūkanas, sudarančias R. B. atveju 15 983 167,12 Eur sumą, o V. A. – 65 120 315,91 Eur sumą. Nors, kaip minėta, Jungtinės Karalystės teismui pateikto ieškinio suma (290 000 000 Eur) šiame epizode didesnė nei Lietuvos teisme, tačiau reikalavimas nėra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su palūkanų negavimu, t. y. nėra įrodinėjama ir reikalaujama tokios sumos, kaip apeliantės nuostolių (negautų pajamų), jai kompensavimo.

61. Atitinkamai, spręstina, kad šioje dalyje, priešingai nei pripažino teismas, nėra pagrindo konstatuoti reikalavimų sutapties. Negalima ignoruoti fakto, kad šiame epizode Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamos bylos baigtis gali turėti įtaką ir pareikšto išvestinio reikalavimo baigčiai, todėl, panaikinus teismo nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtu reikalavimas dėl 15 983 167,12 Eur iš atsakovo R. B. ir 65 120 315,91 Eur iš V. A. priteisimo, ir grąžinus šią bylos dalį teismui nagrinėti iš naujo, turėtų būti sprendžiama, ar neegzistuoja įstatyme numatyti pagrindai išskirti bylas / stabdyti tokio reikalavimo nagrinėjimą.

Dėl ieškinių reikalavimų sutapties HSBC epizode

62. Lietuvos teismui pateiktame reikalavime HSBC epizode prašoma priteisti iš atsakovo V. A. 57 256 784 Eur sumą, 2009-08-17–2009-08-24 bankiniais pavedimais pervestą į jo asmenines sąskaitas, esančias HSBC Private Bank (Suisse) Sa, Zurich banke bei 22 573 578,10 Eur sumą kaip 5 proc. palūkanas nuo pervestos sumos. Taigi, apeliantė šiame epizode įrodinėja sąlygas neapgrįsto praturtėjimo institutui taikyti kaip ir prieš tai aptartame BJB epizode. Jungtinės Karalystės teisme yra pareikštas reikalavimas priteisti analogišku metu į tas pačias banko sąskaitas pervestas 57 256 784 Eur kaip žalos atlyginimą.

63. Taigi, kaip ir BJB epizodo atveju, sutiktina su teismu, kad sutampa visi trys aptarti ieškinių elementai dėl 57 256 784 Eur (49 700 000 Eur + 10 700 000 USD) priteisimo. Sutampa tiek šalys, tiek reikalavimo dalykas, tiek pagrindas. Abiem atvejais siekiama susigrąžinti galimai atsakovų neteisėtai pasisavintas lėšas šiame epizode, todėl ieškinį šioje dalyje pagrįstai atsisakyta priimti.

64. Kadangi Jungtinės Karalystės teisme nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl 22 573 578,10 Eur priteisimo, teismas, kaip ir prieš tai aptartu atveju, neturėjo prielaidų vertinimui, kad šis reikalavimas yra tapatus Jungtinės Karalystės teisme pareikštam reikalavimui. Todėl ši teismo nutarties dalis taip pat naikintina, pažymint, kad šioje dalyje teismas turėtų apsvarstyti klausimą dėl galimybės tokį reikalavimą nagrinėti, kol nėra priimtas ir įsiteisės sprendimas Jungtinės Karalystės teisme.

Dėl ieškinio reikalavimų Spyker ir Syz epizoduose sutapties

65. Sprendimą palikti nenagrinėta ieškinio dalį Spyker ir Syz epizoduose teismas motyvavo tuo, kad nors aptarti epizodai nėra išskiriami Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamoje byloje, tačiau jų faktinis pagrindas yra grindžiamas atsakovų, kaip banko valdymo organų narių, įstatyme numatytų pareigų pažeidimu. Todėl gali susidaryti tokia teisinė situacija, kuomet pasisakant dėl atsakovų veiksmų šių epizodų kontekste bus kartu įvertinami ir atsakovų veiksmai BJB ir HSBC epizoduose.

66. Minėta, kad ,,Briuselis I bis“ reglamento taikymo srityje ieškiniai laikytini tapačiais, kuomet sutampa visi trys elementai – šalys, dalykas ir pagrindas. Nors kitaip nei CPK, reglamente sąvoka dėl to paties dalyko yra aiškinama plačiau ir suprantama kaip tikslas, kurio siekiama pabaigoje (ESTT 1994-12-06 sprendimas byloje The owners of the cargo lately laden on board the ship ,,Tatry“ prieš The owners of the ship ,,Maciej Rataj“, bylos Nr. C-406/92, 41 par., 2003-05-08 sprendimas byloje Gantner Electronic GmbH prieš Basch Exploitatie Maatschappij BV., bylos Nr. C-111/01, 25 par.), o šiuose epizoduose siekiama, iš tiesų, to paties tikslo, tačiau nėra kito būtinojo lis pendens elemento – reikalavimų pagrindų sutapties.

67. Syz epizodą apeliantė grindžia tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovas V. A. be teisinio pagrindo į savo bei patikėtinio sąskaitas Syz banke pervedė lėšas, kurias panaudojo savo ir atsakovo R. B. asmeniniams interesams patenkinti. Tačiau šiuo, kitaip nei jau aptartais epizodais, prašoma solidariai iš atsakovų priteisti tik nuo pervestų sumų apskaičiuotas 5 proc. dydžio metines palūkanas, t. y. 20 599 650,68 Eur kaip žalos atlyginimą CK 6.246-6.249 straipsnių pagrindu.

68. Sutiktina ir su tokiais apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad atsakovų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo vertinimas dėl kiekvieno iš lėšų pervedimo epizodo galėtų skirtis, ir nebūtinai vienam epizode pripažinti neteisėtais veiksmai tokiais pat neteisėtais teismo būtų pripažinti ir kitame epizode, todėl veiksmų vertinimas ir jais padaryta ar nepadaryta žala turėtų būti atskiras.

69. Spyker epizodas išsiskiria iš kitų ieškinyje nurodytųjų, kadangi šiuo atveju apeliantė prašo iš atsakovų solidariai priteisti 71 792 252 Eur žalos, patirtos atsakovams investavus banko lėšas į nuostolingai veikiančią V. B. įsigytą prabangių automobilių gamyklą, neužtikrinant tokių investicijų grąžinimo, paskolas teikiant pažeidžiant atsakingo skolinimo taisykles. Apeliantė įrodinėjo tai, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

70. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės teismui pateiktame ieškinyje nors ir reiškiami reikalavimai tuo pačiu teisiniu pagrindu, t. y. dėl žalos atlyginimo, tačiau ne dėl tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis atliktų atsakovų veiksmų. Jungtinės Karalystės teisme bus spendžiama dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir žalos aptartuose BJB ir HSBC epizoduose. Tuo tarpu pagal Lietuvoje pareikšto ieškinio faktinį pagrindą nagrinėtinas atsakovų veiksmų teisėtumas ir sąlygų jų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas visiškai kitų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. Spyker ir Syz epizoduose. Kaip minėta pirmiau, tai, kad viename iš epizodų – BJB ar HSBC – bus konstatuota sąlygų civilinei atsakomybei kilti visuma, priešingai nei sprendė teismas, neeliminuos teismo pareigos atskirai įvertinti šių asmenų veiksmų teisėtumą ir kitų epizodų – Syz ir Spyker – kontekste. Kitaip tariant, kadangi Spyker ir Syz epizodais nėra grindžiamas Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja vienas iš aptartų lis pendens elementų – ieškinių pagrindų sutaptis.

71. Dėl to spręstina, kad teismas ieškinio dalies Spyker ir Syz epizodų dalyse neturėjo palikti nenagrinėta, ši teismo nutarties dalis taip pat panaikintina nenustačius reikalavimų sutapties.

Dėl mokėjimų pavedimų pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės į banko sąskaitose esančias lėšas pripažinimo

72. Apeliantė, reikšdama ieškinį Lietuvoje, taip pat nurodė ir alternatyvius reikalavimus, susijusius tiek su BJB, tiek su HSBC epizodais, t. y. pripažinti negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu bankinius pavedimus, kuriais į atsakovų sąskaitas buvo pervestos pirmiau aptartos sumos, t. y. BJB epizodo atveju atsakovui R. B. pervesta 53 620 000 Eur, o V. A. – 193 160 152,06 Eur, HSBC epizode V. A. pervesta 57 256 874 Eur. Juos panaikinus, prašo taikyti restituciją ir priteisti atitinkamas sumas. Apeliantė pažymėjo, kad šį reikalavimą prašo tenkinti tuo atveju, jei šios sumos nebus priteistos kitais teisiniais pagrindais.

73. Dar vienas reikalavimas yra pripažinti atsakovų sąskaitose, esančiose Bank Julius Baer & Co Ltd., atsakovų R. B. 6 065 199 Eur, o V. A. 23 509 948 Eur pinigines lėšas apeliantės nuosavybe ir tokiu būdu sumažinti BJB epizode priteistą sumą.

74. Visų pirma pažymėtina tai, kad pati apeliantė, formuodama pareikšto ieškinio dalyką, nurodė, kad reikalavimai dėl pavedimų pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisės į bankų sąskaitose esančių lėšų pripažinimą yra neatsiejamai susiję BJB ir HSBC epizodais.

75. Antra, pirmiau šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad reikalavimo dalis BJB ir HSBC epizoduose dėl apeliantės įvardijamų kaip nepagrįsto praturtėjimo pagrindu gautų lėšų priteisimo (246 780 152,06 Eur BJB epizode ir 57 265 874 Eur HSBC epizode) yra tapatūs Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamam dėl žalos atlyginimo. Apeliantė ieškinyje net nenurodo kitų, nei buvo aptartos, faktinių aplinkybių, kurios bus nagrinėjamos kitos valstybės teisme, priešingai, ieškinio dalį dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisės pripažinimo grindžia tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

76. Trečia, Jungtinės Karalystės teismui pateiktame ieškinyje, apeliantė neįrodinėja ir neprašo aptartus mokėjimo pavedimus pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją / pripažinti nuosavybės teises į atsakovų banko sąskaitose esančias lėšas. Tačiau tokių jos pareikštų reikalavimų tikslas bei siekis yra visiškai analogiškas ir sutampa su Jungtinės Karalystės teisme nagrinėjamoje byloje, t. y. atgauti atsakovų neteisėtai pasisavintas lėšas konkrečių mokėjimų, susijusių su BJB ir HSBC epizodais, pagrindu. Darytina išvada, kad ir šioje ieškinio dalyje pareikštas tapatus ankstesniajam reikalavimas, todėl ir ši teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tokius reikalavimus nagrinėti, paliktina nepakeista.

77. Apibendrindamas tai, kas buvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas apeliantės atskirąjį skundą patenkina iš dalies ir panaikina teismo nutarties dalį, kuria buvo palikta nenagrinėta ieškinio dalis dėl 15 983 167,12 Eur priteisimo iš atsakovo R. B. ir 87 693 894,01 Eur (65 120 315,91 Eur BJB epizode, 22 573 578,10 Eur HSBC epizode) iš atsakovo V. A. bei 92 392 902,68 Eur (71 792 252 Eur Spyker epizode ir 20 599 650,68 Eur Syz epizode) priteisimo solidariai iš atsakovų, o kitą nutarties dalį palieka nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

78. Apeliantė savo atskirajame skunde nurodė, kad egzistuoja absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas, kadangi bylos šalims nebuvo pranešta apie teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimas. Be to, nutartis nėra pakankamai motyvuota, nevertintas ir nenagrinėtas visų epizodų tapatumas (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 3 d. 1 p.)

79. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017-05-12 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas apeliacinės instancijos teisme vien dėl motyvų neišsamumo.

80. Šiuo konkrečiu atveju skundžiamo nutarties turinys leidžia įsitikinti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis išsprendė šį procesinį klausimą, teismas išdėstė savo poziciją pagrindžiančias faktines aplinkybes, nurodė ginčui aktualią nacionalinės bei tarptautinės teisės praktiką. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip, nei apeliantė arba apeliacinės instancijos teismas, vertino kai kurias faktines aplinkybes ir buvo nutaręs dėl viso ginčo nagrinėjimo nepriimtinumo nacionaliniame teisme, neteikia pagrindo pripažinti absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą. Tokie skundo argumentai atmestini kaip deklaratyvus ir aiškiai nepagrįsti.

81. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas dar vienas iš atvejų, kai konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Pagrindą grąžinti tokią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui sudarytų tokios nustatytos sąlygos: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą / klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

82. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimas buvos sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Visiems byloje dalyvaujantiems asmenims 2019-02-15 išsiųsti pranešimai (t. 9, b. l. 152) dėl byloje iškilusio ieškinių tapatumo klausimo, suteikiant jiems galimybę iki 2019-02-24 dėl to pateikti savo nuomonę. Apeliantė savo poziciją šiuo klausimu išdėstė 2019-02-26 pateiktame procesiniame dokumente (t. 9, b. l. 163-170), atsakovų kuratorius – 2019-03-26 (t. 9, b. l. 176-185). Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad teismas šalims būtų pranešęs apie teismo posėdį, kuriame rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjamas ieškinių tapatumo klausimas, šalims buvo žinoma apie tokio klausimo kilimą, joms buvo suteikta galimybė pateikti savo pozicijas, ką jos ir padarė. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad šalių teisė būti išklausytoms šiuo konkrečiu atveju buvo pažeista ir todėl yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

83. Skundžiama nutartimi, teismas taip pat panaikino 2017-04-06 nutartimi, kuri 2017-04-10, patikslinta, atsakovų atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – jų turto areštą pareikštų reikalavimų ribose (t. 8, b. l. 65-73, 76).

84. Byloje susiklosčius tokiai situacijai, kuomet pripažinta teisėta ir pagrįsta tik ta skundžiamos teismo nutarties dalis, kuria palikta nenagrinėta ieškinio reikalavimų dalis dėl 53 620 000 Eur priteisimo iš atsakovo R. B. ir 250 417 026,06 Eur (193 160 152,06 Eur BJB epizode, 57 256 874 Eur HSBC epizode) – iš atsakovo V. A., o kita dalis panaikinta, lieka galioti ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tik jų mastas sumažėja tokiais dydžiais, kurie atitinka paliktas nenagrinėtomis ieškinio reikalavimo sumas, įvardijamas šiame nutarties punkte.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019-04-23 nutarties dalį, kuria buvo palikta nenagrinėta ieškinio dalis dėl 15 983 167,12 Eur priteisimo iš atsakovo R. B. ir 87 693 894,01 Eur (65 120 315,91 Eur BJB epizode, 22 573 578,10 Eur HSBC epizode) priteisimo iš atsakovo V. A. (V. A.), 92 392 902,68 Eur (71 792 252 Eur Spyker epizode ir 20 599 650,68 Eur Syz epizode) priteisimo solidariai iš atsakovų R. B. ir V. A., taip pat nutarties dalį, kuria šių sumų dydžiais buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir šioje dalyje perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019-04-23 nutarties dalį palikti nepakeistą.