Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-09-10 · Administracinė byla Nr. eI2-12775-583/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-09-10
Bylos Nr.
eI2-12775-583/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03534-2024-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-12775-583/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03534-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 51.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 10 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

2024 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149409 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas).

Nurodoma, kad Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas dirbdamas UAB “Lunetė“ (toliau – ir Bendrovė) nei karto negavo tarpininkavimo rašte nurodyto viso darbo užmokesčio ir šiuo metu darbo sutartis yra nutraukta. Migracijos departamentas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas esą pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Ši Sprendimo išvada motyvuojama tuo, kad darbdavio pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 1428 EUR mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad nei vieną kartą nebuvo išmokėtas darbo sutartyje nurodytas mėnesinis darbo užmokestis, kas Migracijos departamento teigimu yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kreipdamasis dėl darbdavio pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

2023 m. spalio 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. spalio 25 d. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301347, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d.

Vykdant Leidimo sąlygas, pareiškėjas dirbo bendrovėje UAB “Liunetė”. 2023 m. liepos 1 d. tarp pareiškėjo ir darbdavio UAB “Liunetė” buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 955, kurios pagrindu jis priimtas į darbą santechniko pareigoms, darbo sutartis buvo sudaryta neterminuotam laikotarpiui, darbo sutarties 1.3. punktu darbdavys įsipareigojo mokėti 1.7 MMA EUR priskaitytą darbo užmokestį, pareiškėjui buvo nustatyta pilna darbo laiko norma, konkrečiai 5 (penkios) darbo dienos į savaitę, 40 valandų į savaitę.

Dėl Migracijos departamento Sprendimo teiginių, jog vidutinis mokamas darbo užmokesti, per paskutinius 6 mėnesius, pareiškėjui sudarė 253 Eur per mėnesį, akcentuojama, kad tai buvo sąlygota ne jo neteisėtų veiksmų, o objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių – darbdavys neužtikrino pareiškėjui pilno darbo laiko normos, nurodytos darbo sutartyje. 2023 m. spalio - gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio – kovo mėn. darbdavys neturėjo galimybių užtikrinti jam darbo, todėl reikalaudavo pareiškėjo išeiti nepamokamų atostogų. Pareiškėjas buvo priverstas sutikti su darbdavio reikalavimu darbo nebuvimo laikotarpiu išeiti nepamokamų atostogų. Pareiškėjas nurodo, kad jis nežinojo, jog toks darbdavio reikalavimas išeiti nepamokamų atostogų gali sukelti neigiamas pasekmes ir jei jam būtų iš anksto apie tai žinoma, nebūtų sutikęs su darbdaviu ir siektų savo teisių teisinės gynybos.

Nurodo, kad buvo nepatenkintas susiklosčiusia padėtimi, todėl 2024 m. sausio mėn. pabaigoje informavo darbdavį, kad ketina pradėti naujo darbdavio paieškas, nes tokia padėtis, kai nebuvo kiekvieną mėnesį užtikrinamas pakankamas darbo krūvis, jo netenkino. 2024 m. kovo mėnesį pavyko rasti naują darbdavį – UAB “Lėksmas” ir suderinus visas darbo sutarties sąlygas su nauju potencialiu darbdaviu, pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį 2403-LLGD-0895. Apie šiuos savo veiksmus pareiškėjas informavo ir savo esamą darbdavį UAB “Liunetė”, t. y. vykdydamas teisės aktuose numatytą pareigą informavo darbdavį apie pradėtą darbdavio keitimo procedūrą. UAB “Liunetė” apie tai sužinojusi tą pačią dieną atleido pareiškėją iš darbo.

Pareiškėjas akcentuoja, kad iš darbo buvo atleistas nesilaikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos nes nebuvo įspėtas darbdavio apie darbo sutarties nutraukimą. Jokių su darbo sutarties nutraukimu susijusių dokumentų pareiškėjas nepasirašinėjo. Bendrovė akivaizdžiai pasinaudojo savo stipresne padėtimi ir pareiškėjo pažeidžiamumu, darbo sutartį su pareiškėju nutraukė nesilaikant darbo kodekse numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Šie argumentai, pagrindžia, kad pareiškėjas neteikė ir neturėjo tikslo pateikti Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančių duomenų. Tai, kad pareiškėjas negavo viso darbo užmokesčio nurodyto darbo sutartyje buvo sąlygota ne pareiškėjo neteisėtų veiksmų, o išimtinai darbdavio veiksmų neužtikrinus pareiškėjui pilno darbo krūvio ir nesumokėjus už priverstinę prastovą.

Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą ignoravo faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Kaip minėta, pareiškėjas susitarė su UAB “Lėksmas”, kad bus priimtas šioje bendrovėje santechniko pareigoms. Ši faktinė aplinkybė objektyviai įrodo, kad pats pareiškėjas buvo aktyvus ir siekė išspręsti situaciją su netinkamomis darbo sąlygomis UAB “Liunetė”, kur jam nebuvo užtikrinamas visas darbo krūvis ir nebuvo mokamas sutartas atlyginimas.

Pareiškėjo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad Sprendimo priėmimo metu buvo žinoma apie jo pateiktą prašymą leisti pakeisti darbdavį, bei tai, kad darbo sutartis su pareiškėjų nutraukta iš karto, kai tik darbdaviui UAB “Liutenė” tapo žinoma, kad pareiškėjas ketina pakeisti darbdavį yra reikšminga vertinant priimto Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. O tai, kad šios faktinė aplinkybės skundžiamame sprendime buvo ignoruotos, suponuoja išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Migracijos departamentas net neprašė pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, nors akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) įpareigoja Migracijos departamentą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų.

Pareiškėjo vertinimu Migracijos departamento priimtas sprendimas akivaizdžiai neatitinka efektyvumo ir proporcingumo principų, nes: Migracijos departamentas disponuoja informacija apie tai, kad Pareiškėjas dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvo inicijavęs darbdavio keitimo procedūrą; pareiškėjo prašymas leisti pakeisti darbdavį objektyviai įrodo, kad Pareiškėjas siekia teisėto buvimo Lietuvoje, pats savarankiškai siekė ištaisyti padėtį, kai darbdavys nesilaikė darbo sutarties sąlygų; pareiškėjas neteikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančios informacijos, nes ne pilno darbo užmokesčio gavimas buvo sąlygotas išimtinai darbdavio veiksmų; pareiškėjo kaltės dėl susiklosčiusios situacijos nėra, priešingai jis pats aktyviais veiksmais siekia ištaisyti susiklosčiusią situaciją, kuri buvo sąlygota ne jo veiksmų. Todėl pareiškėjo manymu Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 ir 10 punktų nuostatas, t. y. priėmė nemotyvuotą sprendimą. Toks sprendimas neužtikrina Pareiškėjo teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos.

Atsakovas Migracijos departamentas visiškai nepagrindė būtinumo panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki kol nėra baigta jo prašymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimo procedūra.

Atsiliepimas

Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pagrindu buvo priimtas sprendimas išduoti naują leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. spalio 25 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301347, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d.

Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėją nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2024 m. kovo 14 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad, išdavus leidimą laikinai gyventi, jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1428 Eur, už 2023 m. spalio mėn. išmokėta 201,63 Eur darbo užmokesčio, už 2023 m. lapkričio mėn. –0 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 643,68 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 157,93 Eur, už 2024 m. vasario mėn. – 174,94 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 340,84 Eur, t. y. vidutinis mokamas darbo užmokesti, per paskutinius 6 mėnesius, asmeniui yra 253 Eur per mėnesį.

2024 m. kovo 15 d. Bendrovė Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis 2403-PRNŠ-2978, kuriame nurodo, kad 2024 m. kovo 14 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta.

2024 m. kovo 14 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas sprendimo nepriėmė. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149409 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje

užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – MMA).

Migracijos departamentas akcentuoja, kad teisės aktai nenumato pareigos priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo ar darbo sutarties nutraukimo. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Akcentuojama, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teigia, kad pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 1428 Eur. Tačiau, pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas mano, kad vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nustačius, jog pareiškėjui, nuo jo įdarbinimo Bendrovėje iki Migracijos departamento atlikto Sodros duomenų patikrinimo nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352- 415/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621- 520/2024 ir kt.).

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017), be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.

Migracijos departamento teigimu Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birelio 19 d. sprendimo Nr. 24S149409, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir / ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su asmeniu), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB "Liunetė“ santechniku, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. spalio 12 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu priėmė sprendimą, pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 760301347, galiojantį iki 2025 m. spalio 25.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas teikdamas Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-3442, nurodė, jog ketina dirbti santechniku UAB „Liunetė“, numatoma darbo užmokesčio suma 1428 Eur, pragyvenimo lėšos Lietuvoje – darbo užmokestis. Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20230808-147448 UAB "Liunetė“ nurodė, kad įsipareigojama įdarbinti užsienietį dviejų metų laikotarpiui santechniku ir mokėti ne mažesnį nei 1428 Eur darbo užmokestį.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Migracijos departamentas naudodamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje pateiktais duomenimis, vertindamas tik laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023-10-25) nustatė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2024 m. kovo 14 d., tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad, išdavus leidimą laikinai gyventi, jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1428 Eur, o būtent: už 2023 m. spalio mėn. išmokėta 201,63 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. –0 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 643,68 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 157,93 Eur, už 2024 m. vasario mėn. –174,94 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 340,84 Eur darbo užmokesčio, t. y. vidutinis mokamas darbo užmokesti, per paskutinius 6 mėnesius, asmeniui yra 253 Eur per mėnesį.

2024 m. kovo 15 d. Migracijos departamentas gavo Bendrovės pranešimą Nr. 2403-PRNŠ-2978, kuriuo pranešama, kad 2024 m. kovo 14 d. darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2024 m. birželio 18 d. VSDFV duomenimis patvirtinama, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbo iki 2024 m. kovo 14 d., tačiau pareiškėjo darbo Bendrovėje laikotarpiu jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 428 Eur. VSDFV informacinės sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo, jokių pajamų negavo.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad fakto, jog pareiškėjo su UAB "Liunetė“ darbo sutartis nutraukta nustatymas buvo teisėtas ir imperatyvus pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įvertinus tai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip jau paminėta Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22, 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Migracijos departamento teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje kaupiami duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei MMA darbo užmokesti, o taip pat nustatyta, kad nuo 2024 m. kovo 14 d. jis nutraukė darbo sutartį. Užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA buvo 840 Eur., o nuo 2024 m. sausio 1d. 924 Eur. Bylos duomenimis, pareiškėjas negavo darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).

Taigi byloje įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dėl darbo užmokesčio dydžio) ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų (darbo užmokestis Bendrovėje pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei nurodyta tarpininkavimo rašte ir mažesnis nei MMA), kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas ketinant dirbti pagal darbo sutartį, kai profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Taigi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas būtent dirbti pagal darbo sutartį, kai profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą - santechniku. Todėl gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, dirbti įmonėje, kuri buvo nurodyta prašyme išduoti Leidimą, gauti prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį.

Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio darbo užmokesčio, darbo apimties lemiančios užmokestį Bendrovėje neužtikrinimo) Migracijos departamento neinformavo ir tai suponavo ginčijamo šioje byloje sprendimo priėmimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Migracijos departamentas nevertino individualių pareiškėjo darbo santykių aplinkybių dėl nemokamų atostogų, darbo sutarties pasibaigimo priežasčių ir siekio sukurti naujus darbo santykius pateikus prašymą pakeisti darbdavį, bei priėmė ginčijamą sprendimą neišsprendęs prašymo dėl darbdavio pakeitimo, pažymėtina, kad nėra ginčo jog pareiškėjas darbo santykius nutraukė Migracijos departamentui dar neišnagrinėjus jo pateikto prašymo dėl darbdavio pakeitimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje darbo sutarties nutraukimas vertinamas kaip imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2362-662/2023. Taigi pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas pirmiausia turėjo išspręsti prašymą dėl darbdavio pakeitimo.

Kaip jau paminėta, nustačius, kad pareiškėjas leidimo galiojimo laikotarpiu nutraukė darbo sutartį, negavo tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą nurodyto darbo užmokesčio, pateikti duomenys siekiant leidimo laikinai gyventi buvo neteisingi, tuo jis nebeatitinka imperatyvių sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentui nedelsiant kilo pareiga įvertinti leidimo išdavimo teisėtumą ir priimti atitinkamą sprendimą. Nustačius, kad atsakovas neatitinka šiame sprendime jau aptartų imperatyvių sąlygų, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, jo priėmimo nesiedamas su prašymo pakeisti darbdavį išnagrinėjimu.

Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2500-624/2023).

Nors pareiškėjas skunde akcentuoja, kad prieš atsakovui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją. Pareiškėjas skunde nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasEglė KiaurakytėAušrelė Mažrimienė