Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-58-1072/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-01-09
Bylos Nr.: 1A-58-1072/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-27692-2022-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: E. K., D. K., E. M., V. U.
Advokatai: Sergejus Pelšas, Aušra Saulėnienė, Danuta Cytovič

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.7.1Veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-58-1072/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27692-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Karolinai Mikalauskaitei,dalyvaujant prokurorui Renaldui Budriui,nuteistajam E. K. (E. K.), jo gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš),

nuteistajam D. K. (D. K.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

nuteistajam E. M. (E. M.), jo gynėjai advokatei Danutai Cytovič,

nuteistajam V. U. (nuotoliniu būdu, naudojant programą „Zoom“), jo gynėjai advokatei Aušrai Saulėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 dalies 1, 4 punktais, 5 dalies 4 punktu, paskirti įpareigojimai be intensyvios priežiūros: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, 2) dalyvauti elgesio pataisos programoje, 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio).

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. liepos 25 d. išbūtas laikas (1 diena), prilyginant vieną sulaikyme išbūtą dieną dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsti panaikinti pradėjus paskirtos bausmės vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

D. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsti panaikinti pradėjus paskirtos bausmės vykdymą.

E. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsti panaikinti pradėjus paskirtos bausmės vykdymą.

V. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį – 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsti panaikinti pradėjus paskirtos bausmės vykdymą.

Taip pat nuosprendžiu išspręsti civilinių ieškinių, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti patirtas išlaidas, klausimai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. K., D. K., E. M. ir V. U. pagal BK 284 straipsnį nuteisti už tai, kad jie 2022 m. liepos 24 d. apie 22.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje – Šalčininkų miesto parke, esančiame Šalčininkai, Vytauto g. 36, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia iš chuliganiškų paskatų, tiksliai nenustatytą kiekį kartų rankomis sudavė ir spyrė K. Š. į įvairias kūno vietas (veido, nugaros sritis), padarydami nukentėjusiajam K. Š. kraujosruvas su nubrozdinimais dešinės akies vokuose, nosies nugarėlėje, kaktos kairėje pusėje, mažiausiai 6 linijinius odos paraudimus nugaroje ir juosmens dešinėje pusėje, nuskeldami (padarydami) nukentėjusiajam K. Š. viršutinių dešinės pusės 1 ir 2-ojo viršutinių kairės pusės 1, 2, 3-ojo apatinių kairės pusės 1 ir 2-ojo ir apatinių dešinės pusės 1 ir 3-ojo dantų emalį, t. y., nežymų sveikatos sutrikdymą, o D. K. sudavė ranka ne mažiau 6 kartų D. J. į galvos sritį, taip sukeldamas D. J. fizinį skausmą, ir tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. spalio 17 d. nuosprendį: 1) nepripažįstant E. K., D. K., E. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jie pripažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) pripažįstant E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe; 3) uždraudžiant nuteistiesiems laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu vartoti visas (visų rūšių) psichiką veikiančias medžiagas (narkotines, psichotropines medžiagas ir alkoholį) (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas); kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloję surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą apie nuteistųjų veiksmų nusikalstamą pobūdį bei jų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį, paskyrė teisingas bausmės rūšis, paskirti bausmės dydžiai taip pat teisingi, tačiau netinkamai įvertino kitas bylos aplinkybes, o tai yra pagrindas skundžiamam nuosprendžiui pakeisti.

4. Prokuroras, cituodamas teismų praktikos nuostatas apie BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymą, nurodo, kad nuteistieji E. K., D. K., E. M. savo kaltę proceso metu pripažino iš dalies ir formaliai, duodami tik iš dalies teisingus parodymus, kad nukentėjusiesiems K. Š., D. J. sudavė pavienius ir nestiprius smūgius, tačiau nukentėjusiųjų, liudytojų T. L. (T. L.), L. Š. (L. Š.), D. S., A. V. (A. V.) parodymai, specialisto išvados, vaizdo įrašai patvirtina jų naudoto itin intensyvaus fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu pobūdį. E. M. teisme savo kaltę formaliai pripažino, tačiau aplinkybių neprisiminė, išsamių parodymų nedavė, o E. K., kuris buvo konflikto iniciatorius, duoti parodymus teisme, paaiškinant aplinkybes, išreiškiant požiūrį dėl padaryto nusikaltimo, atsisakė. Prokuroro teigimu, D. K., E. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duodami parodymus nenurodė esminių įvykio aplinkybių, menkindami savo vaidmenį, o E. K. ikiteisminio tyrimo metu, būdamas konflikto iniciatorius, atlikęs smurtinius veiksmus nukentėjusiojo K. Š. atžvilgiu, tyčia nurodė klaidinančias aplinkybes, menkindamas savo vaidmenį, be to, duoti parodymus teisme iš viso atsisakė. Sprendimas pripažinti D. K., E. M., o ypatingai E. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad jie prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi neatitinka teismų praktikos, baudžiamojo įstatymo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reikalavimų. Skunde taip pat nurodoma, kad visos aplinkybės, nusikalstamą veiką padarę asmenys buvo nustatyti atlikto išsamaus tyrimo ir teisminio nagrinėjimo dėka, remiantis surinktų įrodymų visuma, o ne nuteistųjų parodymais. Tam, kad būtų galima pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybę, būtinas ir nuoširdus asmenų gailėjimasis, kuris konstatuojamas, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį ir pan. Šios aplinkybės nuteistųjų veiksmuose nenustatytos, t. y. nenustatytas E. K., D. K., E. M. nuoširdus gailėjimasis, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė negali būti pripažinta jų atsakomybę lengvinančia, o tai yra pagrindas nuosprendį pakeisti.

5. Skunde pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes, kad „E. K., D. K., E. M., V. U. 2024 m. liepos 24 d. apie 22.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe <...>“, tačiau nepripažino E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, nurodęs tinkamą teismų praktiką, galimai netinkamai ją taikė. Sutiktina, kad E. M. ir V. U. veiksmai buvo galimai mažiau pavojingi, tačiau veikimas bendrininkų grupe nereiškia, kad visi bendrininkai turi atlikti vienodus veiksmus. E. M. ir V. U. pripažintini nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, bendravykdytojais, kurie aktyviais veiksmais prisidėjo prie E. K. inicijuotos veikos padarymo. E. M. ir V. U. atliktų veiksmų nukentėjusiojo K. Š. atžvilgiu pavojingumas ir intensyvumas taip pat didelis. Nustatytas E. K., D. K., E. M. ir V. U. susitarimas veikti bendrai, jų suvokimas, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kiti bendrininkavimo subjektyvieji požymiai, savo bendrais veiksmais jie realizavo nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, veiksmai buvo pavojingi, atlikti viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios priežasties, tyčia ir iš chuliganiškų paskatų, sumušti keli asmenys, suduodant smūgius ir į gyvybiškai pavojingas kūno vietas, todėl laikytina, kad visi nuteistieji iš esmės atliko analogiškus veiksmus ir nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe. Todėl, prokuroro teigimu, būtina pripažinti E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė bendrininkų grupė.

6. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų asmenybes, kartu su laisvės apribojimo bausme, be kita ko, paskyrė draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas, o būtent – alkoholį. Prokuroro vertinimu, toks patikslinimas draudimo vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas) sąlygas, nurodant rūšį – alkoholį, yra perteklinis, todėl, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir aplinkybes, tikslinga drausti vartoti visų rūšių psichiką veikiančias medžiagas (narkotines, psichotropines medžiagas, alkoholį ir pan.), todėl ir šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimų į prokuroro apeliacinį skundą negauta.

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o nuteistųjų gynėjai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame keliamas tik neteisingai pripažintinų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nepripažintinų jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat paskirto nuteistiesiems draudimo vartoti psichiką veikiančias medžiagas klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų E. K., D. K. ir E. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal šią teisės normą kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

11. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su prokuroro pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su E. K., D. K. ir E. M. kaltės pripažinimu dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas pripažinti šią aplinkybę jų baudžiamąją atsakomybę lengvinančia.

13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, tuoj pat po aptariamo įvykio 2022 m. liepos 25 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis E. K. visiškai nepripažino savo kaltės, lakoniškai nurodydamas aplinkybes, kad parke buvo su V. U. ir galimai E. M., o išeinant iš parko sulaikė policija (2 t., b. l. 106). Apklausiamas įteikus patikslintą pranešimą apie įtarimą 2023 m. sausio 30 d. E. K. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė jau kitokias aplinkybes apie tai, kad nuėjo į parką su E. M. ir V. U.. Būdamas parke priėjo prie vaikinų kompanijos ir paprašė parūkyti. Su vienu iš vaikinų – K. Š. prasidėjo konfliktas, su kuriuo susistumdė ir sudavė vienas kitam po vieną smūgį kumščiu į galvos sritį tuo pačiu metu, o kas vyko toliau nurodė neprisimenantis, tik pamena, kad vėliau su V. U. ir merginomis sėdėjo toliau ir pamatę du policijos pareigūnus su vaikinu, nuėjo kartu pasidomėti, kas atsitiko. Nesuprato dėl ko su V. U. buvo sulaikyti. Daug ko nepamena, nes buvo girtas, neprisimena D. K., V. U. ir E. M. veiksmų įtarime aprašomo įvykio metu (2 t., b. l. 113–115). 2023 m. vasario 23 d. įtariamojo apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, E. K. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė vadovautis prieš tai duotais parodymais, kurie buvo tikslūs ir nuoseklūs, laikėsi pozicijos, kad K. Š. jis sudavė tik vieną smūgį kumščiu į galvos sritį (2 t., b. l. 124–125). Pirmosios instancijos teisme E. K. dėl nusikalstamos veikos nurodė prisipažįstantis visiškai, tačiau parodymus duoti atsisakė (4 t., b. l. 164). Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis E. K. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tokia nuteistojo pozicija dėl faktinių bylos aplinkybių (objektyviųjų nusikalstamos veikos aplinkybių) paneigia ir tai, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Žemesnės instancijos teismas

14. Tuo tarpu 2022 m. liepos 25 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis D. K. savo kaltę visiškai pripažino bei nurodė, kad jis nuėjo pasivaikščioti su savo mergina į parką, o brolis su E. M. ir V. U. buvo netoli, kitoje pusėje parke. Apie 22.00 val. jis pamatė, kad apsistumdymą tarp brolio ir K. Š., kai galiausiai pamatė, kad D. J. puolė brolį, tada V. U. puolė D. J., prie muštynių prisijungė daugiau žmonių, jis taip pat prisidėjo prie muštynių. Galiausi mušėsi trise – jis, brolis ir V. U., o iš jų pusės – D. J., K. Š. ir D. S., E. M. nesimušė, jis norėjo visus išskirti. Pribėgęs prie besimušančio brolio ir K. Š., jis vieną kartą koja sudavė K. Š. į nosį, šis nukrito, bet atsikėlęs vėl pradėjo muštis su broliu, o jį pulti pradėjo D. J., todėl sugriebė už marškinėlių viena ranka, o dešine ranka sudavė gal 15 kartų į galvos sritį ir šonkaulius. Po to pamatė, kad jie visi šešiese pradėjo bėgtis, o pats palikęs brolį, E. M. ir V. U. parke, palydėjo savo merginą namo. Einant pamatė policijos automobilį, šalia buvo D. J., K. Š., D. S. ir kiti. Norėdamas patikrinti, ar jų neieško policija, priėjo prie policijos pareigūnų ir buvo sulaikytas. Nežino, kas kaltas dėl muštynių, bet ne brolis pirmas sudavė smūgį, dėl įvykio ir savo veiksmų nuoširdžiai gailisi (2 t., b. l. 195–196). Ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, dalyvaujat gynėjui, 2023 m. vasario 20 d. apklausiamas D. K. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad K. Š. jis sudavė tik vieną smūgį su koja į veido sritį, bet nuo smūgio jis nuvirto nuo brolio, ant kurio sėdėjo, tada atsistojo ir visi pradėjo bėgti iš parko. Pripažįsta sudavęs smūgius D. J., tačiau kiek jų buvo, negali nurodyti. Sudavė D. J., nes jis ruošėsi suduoti jam, bet nespėjo. Visus smūgius sudavė gindamas savo brolį E. K., visų muštynių metu jis bandė išskirti dalyvius, E. M. bandė taip pat visus išskirti, nematė, kad kažkam smūgiuotų ar suduotų smūgius. V. U. irgi kažkam sudavė tik delnu per veidą. Po įvykio buvo rasta K. Š. kuprinė, kurią perdavė jam (3 t., b. l. 10–11). Pirmosios instancijos teisme D. K. dėl nusikalstamos veikos nurodė prisipažįstantis visiškai, tačiau parodymus duoti atsisakė (4 t., b. l. 164) ir tik vėlesnio teisiamojo posėdžio metu davė parodymus apie tai, kad tą dieną vartojo alkoholį su kitais vaikinais parke. Pamatęs muštynes, K. Š. ir pribėgo, o ten buvo 6 ar 7 vaikinai. Pamatęs, kad kažkas mušasi su broliu, pribėgo ir sudavė D. J. keletą kartų, o kas su kuo tuo metu mušėsi nepamena. Brolis tuo metu mušėsi su K. Š., D. J. nespėjo suduoti broliui, E. M. ir V. U. toje kompanijoje nematė. Kas toliau vyko, nepamena, kas įvyko vertina blogai, buvo girtas. Su D. J. kalbėjosi kitą dieną, susitaikyti nepavyko, atidavė kuprinę, kuri pasirodo priklausė K. Š.. Nukentėjusiajam sudavė kumščiu į galvą, norėdamas jį nuraminti, ar nukentėjusysis buvo agresyvus, nematė, tačiau ėjo iš nugaros. Įvykio metu jam niekas nesudavė. D. K. nurodė, kad parodymai kitokie, nes norėjo išsisukti, pora kartų sudavė D. J., o kad 6 kartus nesakė, sakė apytiksliai. Įvykio aplinkybių nelabai prisimena, parodymai teisingesni dabar, o ar K. Š. jis sudavė smūgius, neatsimena. Savo veiksmus vertina labai blogai, labai gailisi, pasitaisys (4 t., b. l. 183–184). Įvertinus nuteistojo D. K. viso proceso metu duotus parodymus matyti, kad D. K. tam tikras prisipažinimas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nebuvo savanoriškas, o buvo nulemtas baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, visumos, D. K. savikritiškai nevertina padarytos nusikalstamos veikos, siekė sumenkinti savo kaltę, savo veiksmus ir neatskleidė kitų bedravykdytojų veiksmų. Taigi, tokia nuteistojo D. K. pozicija, parodymų keitimas proceso metu dėl tam tikrų esminių aplinkybių, susijusių su smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį K. Š., kad jis neva nepamena sudavęs jam smūgius, akivaizdu, kad D. K. visiškai dėl nusikalstamos veikos aplinkybių neprisipažino, o tai leidžia spręsti, kad nėra ir nuoširdaus gailėjimosi.

15. Tokia pati išvada darytina ir įvertinus nuteistojo E. M. proceso metu duotų parodymų turinį. Ikiteisminio tyrimo metu, praėjus kuriam laikui po aptariamo įvykio, 2023 m. sausio 23 d. apklausiamas E. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir parodė, kad apie 22.00 val. jis kartu su E. K. priėjo prie vaikinų kompanijos parašyti rūkyti. Dėl ko kilo konfliktas, negali pasakyti, kiek pamena, kažkas iš vaikinų kompanijos pasakė kažką E. K., kas nepatiko. Iš pradžių kilo susistumdymas, vėliau muštynės, kas pirmas sudavė smūgius nepamena. Jis pats sudavė pora smūgių K. Š. į galvos sritį nestipriai, o kai pamatė, kad susikibo su draugu E. K., norėjo apginti draugą. Muštynėse dalyvavo ir D. K. bei V. U., visi mušė K. Š., kiek smūgių sudavė, pasakyti negali, matė tik kaip D. K. spyrė K. Š. į veido sritį vieną kartą, o kaip sudavė D. J., nematė. Po to visi išsiskirstė, dėl kilusio konflikto labai gailisi, norėtų susitaikyti su K. Š., po konflikto jam visi skambino ir atsiprašė (3 t., b. l. 46–48). Apklausiamas 2023 m. vasario 28 d., dalyvaujant gynėjui, ikiteisminio tyrimo metu E. M. savo kaltę visiškai pripažino ir prašo vadovautis anksčiau duotais parodymais (3 t., b. l. 58–59). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. M. savo kaltę pripažino visiškai bei nurodė, kad dvi valandos iki įvykio sėdėjo parke priešais sceną su E. K., D. K. ir V. U., gėrė alų. Nukentėjusieji toje vietoje jau buvo, su jais nebendravo, sėdėjo apie 100 m atstumu nuo jų, konfliktų nebuvo, po to kas įvyko gerai nepamena. Jis su E. K. priėjo prie jų paprašyti parūkyti, tačiau K. Š. nedavė, koks buvo pokalbis, nepamena. Įvyko muštynės, E. K. susistumdė su K. Š. dėl cigarečių, o kad E. K. suduotų kažkam ar nukentėjusieji kam sudavė, nepamena. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą ir geriau atsiminė, buvo girtas, vieną kartą sudavė kažkam ranka. Teisėjui pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, E. M. paaiškino, kad tiesa, jog jis sudavė porą smūgių K. Š. į galvos sritį, nestipriai, norėjo apginti draugą. Muštynėse dalyvavo D. K. ir V. U., visi mušė K. Š., kiek smūgių kas jam sudavė nepamena, matė, kaip D. K. spyrė vieną kartą K. Š. į veido sritį, kaip sudavė D. J. nematė. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis E. M. taip pat minimizavo savo veiksmus, nutylėjo tam tikras aplinkybes tiek apie savo, tiek bendravykdytojų veiksmus, nuteistasis ne tik neišreiškė gailėjimosi dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų, bet ir toliau tokių veiksmų nenutraukė, todėl tokia nuteistojo pozicija taip pat paneigia, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, pritardama prokuroro apeliacinio skundo argumentams, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nepagrįstai nustatė E. K., D. K. ir E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl ji šalintina iš skundžiamo nuosprendžio.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

17. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistųjų E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija su tokiu prokuroro teiginiu sutinka.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Konstatuojant bendrininkavimo požymį turi būti nustatoma, kad bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje buvo sudarytas bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, turint vieningą tikslą kėsintis į tą patį objektą, bei kiekvienas iš bendrininkų suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. veikia tyčia. Susitarimas, kuris yra sudaromas tarp bendrininkų iki padarant nusikalstamą veiką ar jos darymo metu, apsprendžia kiekvieno bendrininko tyčią dalyvauti darant nusikalstamą veiką kartu. Nėra privaloma, jog visi bendrininkai pilnai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau privalu nustatyti bendrininkavimo sudėtį. Susitarimas šiuo atveju yra itin svarbus, nes nuo jo iš esmės priklauso asmenų veikos bendrumo konstatavimas. Asmenų susitarimas daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas tiek žodžiu ar raštu, teik konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo faktą, nebūtina nustatyti, kad bendrininkai detaliai aptarė nusikalstamos veikos vykdymo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-719/2018).

19. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visi nuteistieji E. K., D. K., E. M. ir V. U. nuteisti pagal BK 284 straipsnį už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia iš chuliganiškų paskatų, tiksliai nenustatytą kiekį kartų rankomis sudavė ir spyrė K. Š. į įvairias kūno vietas <...>. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo ir prokuroras apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ir E. M. bei V. U. šį jiems inkriminuotą nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai gana išsamiai aptarė skundžiamo nuosprendžio 44–46 dalyse. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, jog apylinkės teismas, priteisdamas nukentėjusiųjų K. Š. ir D. J., Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai patirtą žalą, priteisė iš visų nuteistųjų solidariai, nevertindamas atskirai jų indėlio, tačiau nesant ginčo, apygardos teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako. Galiausiai pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą ir nepripažino minėtų nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

20. Pažymėtina, kad kai nusikalstamą veiką padaro bendrininkų grupė, tai laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, nustatęs, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, privalo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę taikyti visiems grupės nariams. Užtenka vien aktyvaus dalyvavimo bendrininkų grupėje, nesvarbu, kokio pobūdžio veiksmus kaltininkas atliko, kad jam būtų pripažįstama atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jog visi nuteistieji veikė konkliudentiniais veiksmais, t. y. E. K. pradėjus smurtauti prieš nukentėjusįjį K. Š., E. M., o po kurio laiko D. K. ir galiausiai V. U., matydami kaip E. K. muša K. Š., pritarė tokiems veiksmams prie jų prisidėdami (taip pat mušdami K. Š. ir D. J.) ir siekė bendro rezultato – bet kokio nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visumą ir jų nekartodamas, bei kitą rašytinę šios baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad tiek E. M., tiek V. U. ne tik suvokė apie daromą nusikalstamą veiką, tačiau bendrais veiksmais prisidėjo prie nusikalstamos veikos įvykdymo.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistųjų E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tokiu būdu priėmė neteisingą sprendimą, todėl apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 48 straipsnio5 dalies 4 punkte įtvirtinto draudimo

22. BK 48 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytas sąrašas įpareigojimų ir draudimų, kurie gali būti skiriami laisvės apribojimu nuteistiems asmenims. Be kita ko, pagal BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kartu su intensyvia priežiūra, įpareigojimais arba vietoj jų teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

23. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems laisvės apribojimo bausmes ir paskirdamas atitinkamus jų dydžius, kartu iš esmės paskyrė draudimą, numatytą BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte, vartoti psichiką veikiančias medžiagas, o būtent – alkoholį, įvardijant įpareigojimu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, nekonkretizuoja kokias psichiką veikiančias medžiagas galima uždraudžiama vartoti, tai palikta teismo diskrecijai, visgi nagrinėjamu atveju, pritariant prokuroro apeliacinio skundo argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus tai, kad įstatymo uždrausta veika buvo padaryta apsvaigimo būsenoje, kas turėjo įtakos apsisprendimui veikti nusikalstamai, pirmosios instancijos teismas, siekdamas skirtu draudimu teigiamo poveikio nuteistųjų elgesiui, nepagrįstai susiaurino BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytą draudimą, įpareigodamas nuteistuosius nevartoti tik alkoholio, ignoruojant kitas psichiką veikiančias medžiagas, galinčias sukelti apsvaigimo būseną (narkotines, psichotropines), todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant, jog nuteistiesiems uždraudžiama vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2024 m. gruodžio 16–18 d. pažymas Nr. APD-2024-12911 dėl 304,17 Eur, Nr. APD-2024-12847 dėl 170,83 Eur, Nr. APD-2024-12797 dėl 206,25 Eur, Nr. APD-2024-12978 dėl 218,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatų Sergejaus Pelšo, Aleksandro Palamarčuko, Danutos Cytovič ir Aušros Saulėnienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems.

25. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju teismas nuteistiesiems gynėjus paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, o patys nuteistieji su jokiu gynėju susitarimo dėl gynybos nebuvo sudarę. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistųjų valios, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. spalio 17 d. nuosprendį:

pašalinti E. K. (E. K.), D. K. (D. K.) ir E. M. (E. M.) atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jie visiškai pripažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo.

Pripažinti E. M. ir V. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe.

Nustatyti, kad E. K., D. K., E. M. ir V. U. uždraudžiama vartoti psichiką veikiančias medžiagas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistųjų gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys