Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų teisėja Skaistė Valinskytė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. K., J. K., A. S., M. S., priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

-butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su daržine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalimi kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),esančiais (duomenys neskelbtini);

-butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/3 dalimi kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) (toliau abu butai su priklausiniais vadinami Turtu), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimą atsisakytina priimti.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.

Pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 5) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408- 421/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40S-421/2015). Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų. Teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesukuria nuosavybės teisės, o tik ją patvirtina praradus tai įrodančius dokumentus. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai įtvirtinti CK 4.47 straipsnyje, kuris nustato, jog nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, numatančiame, kad valstybė turtą įgyja: 1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų; 2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo; 3) pagal sandorius; 4) paveldėdama turtą; 5) įstatymų nustatyta tvarka paimdama fizinių ir juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą visuomenės poreikiams; 6) pagal Vyriausybės nutarimą perimdama savivaldybės turtą, jeigu šį turtą valstybei nusprendžia perduoti savivaldybės taryba; 7) paimdama savo nuosavybėn lobį; 8) pagal teismo sprendimą perimdama bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą; 9) pagal teismo sprendimą perimdama netinkamai saugomas kultūros vertybes; 10) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Pareiškėja nurodo, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, mano, kad yra pagrindas spręsti dėl Turto pripažinimo valstybės turtu. Pažymi, jog, vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu, privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, šiuo atveju nėra duomenų, kad Turtas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis yra valstybės nuosavybė. Valstybė nebuvo perdavusi Turto savivaldybei ir Turtas nebuvo privatizuotas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Duomenų apie tai, kad Turtas būtų perduotas savivaldybei nuosavybėn, negauta, taip pat pareiškėja neturi duomenų, kad ir kiti asmenys būtų privatizavę Turtą. Kadangi pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti Turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų matyti, kad Turto savininkas yra (duomenys neskelbtini) ž. ū. į., įregistravimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 22 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkis 332v (toliau – Potvarkis). Iš teismui pateikto Potvarkio matyti, kad Potvarkis priimtas dėl pastatų įteisinimo, tarp jų minimas tributis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 1961 m. statybos, inv.b. Nr. 12900. Iš Juridinių asmenų registro pagrindinių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) išregistruota. Konstatuotina, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į Turtą liko įregistruota išregistruoto juridinio asmens vardu, tačiau ši aplinkybe savaime nereiškia, jog atsirado juridinis faktas, kuris būtų pagrindas kito asmens nuosavybei į šį turtą atsirasti. Tokia situacija atitiktų CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nurodytą bešeimininkio turto sampratą, nes realiai Turtas savininko nebeturi, o viešame registre išviešintas daikto savininkas neegzistuoja. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip (CK 58 straipsnio 1 dalis). Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė (CK 58 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas negali būti laikomas teisiniu instrumentu teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo klausimams išspręsti. Tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turi teisę į turtą ir koks šios teisės turinys, juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su turtu susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007 ir kt.).

Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008; 2012 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012). Teismo vertinimu, reikalavimas dėl nuosavybės teisės į tam tikrą turtą pripažinimo yra ginčo teisena nagrinėtinas reikalavimas, pareiškėja turėtų įrodinėti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl Turto priklausymo jai nuosavybės teise, t. y. pareiškėja turėtų reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl nuosavybės teisės pripažinimo, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 290, 291 straipsniais,

nutaria:

pareiškimą atsisakyti priimti.

Nutartis atskiruoju skundu per 7 (septynias) dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Plungės rūmus.