- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eI2-11860-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08402-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios; panaikinti Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įpareigoti Departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos priimti ir išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios. Sprendime nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamento Šiaulių skyriuje buvo priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-11359 Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (sportininkas, dalyvaujantis aukšto meistriškumo sporte, arba treneris).
Pareiškėjo teigimu, 2023 m. kovo 15 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau – ir VSAT) priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, tačiau teismine tvarka jis buvo panaikintas.
Peržiūrint priimtą pareiškėjo prašymą nustatyta, kad pareiškėjas negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, nes jis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.
Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant lygiateisiškumo principą, nes pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo priimtas, bet praėjus 7 dienoms po prašymo priėmimo, pats prašymo priėmimas atsakovo buvo nemotyvuotai pripažintas netekusiu galios, taip suvaržant pareiškėjo teisę į prašymo nagrinėjimą ir motyvuoto atsakymo į prašymą gavimą. Sprendimas prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI2-8216-979/2023, todėl turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas taip pat teigia, kad sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 13 d. atsakovas priėmė sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, nes asmuo yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.
Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki turimos vizos galiojimo laiko pabaigos, atsakovas darė išvadą, kad jis negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų ir piktnaudžiauja teisėtos migracijos galimybėmis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nurodo, kad šis sprendimas yra tapatus 2023 m. kovo 15 d. VSAT sprendimui Nr. 23S28902, kuris 2023 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Sprendime nurodytos tos pačios faktinės aplinkybės ir tas pats skundo teisinis pagrindas kaip ir VSAT sprendime, tačiau per tą laiką pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka legalizavo (Apostille) pažymą dėl (ne)teistumo iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) ir, vykdydamas 2023 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento Šiaulių skyrius priėmė A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau 2023 m. rugsėjo 4 d. atsakovas pripažino jį netekusiu galios.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriuose nurodyta, kad konstatavus, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Taigi, Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas aiškinimas reikštų, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės faktiškai būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020).
Pareiškėjas pažymėjo, kad LVAT teisėjų kolegija 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.eA-2047-821/2023 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendime atliktas pareiškėjo situacijos vertinimas yra neobjektyvus ir šališkas, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 14 d. sprendime nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, turėjo ir galėjo žinoti aplinkybes dėl to, kad pareiškėjas siekia ir deda pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir pareiškėją atstovaujantys asmenys visą laiką elgėsi sąžiningai, pakankamai atidžiai bei rūpestingai. Akivaizdu, kad pareiškėjo situaciją lėmė iš esmės objektyvios, juolab, ne nuo jo valios priklausiusios priežastys, kurių asmeniškai jis įtakoti neturėjo galimybių.
Pareiškėjas užsiregistravo 2023 m. rugsėjo 26 d. vizitui į Migracijos departamento Šiaulių skyrių dėl leidimo laikinai gyventi prašymo pateikimo. Atvykęs anksčiau pateikė Šiaulių skyriui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei visus reikalaujamus dokumentus; jis vykdė ir vykdo teisėtus nurodymus, gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų ir piktnaudžiauja teisėtos migracijos galimybėmis, vertintini kaip akivaizdžiai neobjektyvus, o sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo nuomone, jo teises gina ir Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, pagal kurios nuostatas sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020 yra pažymėjęs, jog Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
Atsiliepimas
Departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad Departamentas 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Peržiūrint priimtą prašymą nustatyta, kad pareiškėjas negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, nes jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Dėl šios priežasties buvo priimtas ginčijamas sprendimas pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023-08-28 sprendimą Nr. 23P168828 netekusiu galios, taip pat sprendimas pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)).
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, užsienietis, turintis galiojančią Šengeno vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje Šengeno vizoje nurodytą laiką, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2023 m. sausio 3 d. (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Neišvykęs pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu nurodytas vizoje leistinas dienų skaičius, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai, jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 127 straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas.
Įstatymo 127 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas
Atsakovas nesutinka, kad buvo pažeisto viešojo administravimo principai, nes pareiškėjas iki vizos galiojimo pabaigos iš Lietuvos Respublikos neišvyko bei naujos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl nuo 2023 m. sausio 4 d., vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Kadangi pareiškėjas, buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis (tik užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui), jis negali Migracijos departamentui pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Tad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą diskriminavo pareiškėją dėl jo individualių savybių ar pažeidė lygiateisiškumo principą.
Atsakovas nesutinka, kad ginčijami sprendimai prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI2-8216-979/2023, nes šioje byloje teismai įpareigojo VSAT panaikinti ginčijamą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, o Departamentas nebuvo įpareigotas atlikti jokių veiksmų.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas VSAT sprendimą Nr. 23S28902 panaikino todėl, kad sprendime buvo nurodytos tik esminės faktinės aplinkybės, tačiau nėra pateiktas jų vertinimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas rodė pastangas įteisinti buvimą, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos sprendime dėl grąžinimo.
Nagrinėjamu atveju, atsakovo vertinimu, ginčijamame Departamento sprendime yra detaliai aptartos ir įvertintos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo bandymai įteisinti buvimą. Pareiškėjas neteisėtai Lietuvoje yra nuo 2023 m sausio 4 d., tačiau užtrukęs dokumentų gavimas negali būti pretekstu reikalauti taikyti išskirtines taisykles būtent dėl šio užsieniečio, išskiriant jį iš visų kitų užsieniečių (tuo labiau, kad dokumentų gavimas susijęs ne su kokiais nors Departamento ar Lietuvos institucijų pradelstais veiksmais, o su pareiškėjo kilmės valstybės institucijomis). Pareiškėjui nebuvo keliami kokie nors išskirtiniai ar netikėti migraciniai reikalavimai, jis turėjo pateikti privalomą dokumentą, o toks reikalavimas yra taikomas visiems dokumentams.
Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovas pažymi, kad 2023 m. liepos 8 d. pareiškėjas sudarė naują sportinės veiklos sutartį su (duomenys neskelbtini), nors vadovaujantis Įstatymo 62 straipsnio nuostatomis, užsiimti teisėta veikla ar dirbti užsienietis gali tik teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Taigi pareiškėjas naują sportinės veiklos sutartį su (duomenys neskelbtini) sudarė žinodamas, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, ir turėdamas žinoti, jog jis negali užsiimti teisėta veikla ir už tai gauti atlygį. Taigi, pareiškėjas neįvykdė Įstatymo reikalavimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o jo elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas.
Atsakovas nesutinka, kad jo sprendimas Nr. 23S151920 yra tapatus 2023 m. kovo 15 d. VSAT priimtam sprendimui Nr. 23S28902, nes Departamento priimtas sprendimas yra grindžiamas Migracijos departamento surinktais duomenimis, faktinės aplinkybės yra aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pats sprendimas yra motyvuotas, objektyvus bei grindžiamas tuo, kad Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio užsieniečiui kreiptis dėl leidimo gyventi būnat užsienyje – pateikiant prašymą per išorės paslaugų teikėją.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios ir dėl Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. rugsėjo 29 d. turėdamas Šengeno vizą, galiojančią iki 2023 m. sausio 3 d.
2023 m. balandžio 15 d. VSAT ir Departamento bendrai vykdomo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes yra pasibaigęs vizos galiojimo laikas.
2023 m. kovo 15 d. VSAT priėmė sprendimą Nr. 23S28902 dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriuo užsienietis buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų.
Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. birželio 14 d. sprendimu skundą tenkino ir VSAT sprendimą dėl grąžinimo panaikino. Departamentas šioje byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Teismas padarė išvadą, kad VSAT sprendimas dėl grąžinimo neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes VSAT tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 128 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismai be kita ko nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą teisėtai, turėdamas iki 2023 m. sausio 3 d. galiojančią vizą, jo atvykimo tikslas – žaisti (duomenys neskelbtini), sudarytos sutarties terminas – 2 metai. Pareiškėjo interesams atstovaujantys (duomenys neskelbtini) atstovai, siekdami įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į atsakingas institucijas dėl dokumentų, reikalingų prašymui gauti nacionalinę vizą ar leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (susirašinėjimas dėl pažymės apie (ne)teistumą iš kilmės valstybės legalizavimo vyko nuo 2022 m. spalio mėn.), parengė ir teikė prašymus į MIGRIS, rezervavo laiką apsilankymui (2023 m. sausio 16 d., 2023 m. kovo 13 d., 2023 m. gegužės 15 d., 2023 m. gegužės 29 d.). Teisminio nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad vizito laikas buvo perkeliamas Departamento darbuotojų vėlesniam laikui iki užsienietis turės būtiną dokumentą – galiojančią tinkamai patvirtintą ir legalizuotą (Apostille) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kilmės valstybės pažymą apie jo (ne)teistumą, MIGRIS sistemoje ties data pažymint, kad asmuo neatvyko (išskyrus 2023 m. gegužės 15 d. vizitą). Teismai padarė išvadą, kad dokumentų rinkimas (gavimas) užtruko ne dėl pareiškėjo ir (ar) jo interesus atstovaujančios (duomenys neskelbtini) atstovų veiksmų (neveikimo) (pirminė pažyma dėl (ne)teistumo, gauta iš (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės / konsulinės įstaigos, kuri nėra akredituota Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti teikiama legalizavimui (Apostille) Užsienio reikalų ministerijai, be to pasibaigė jos galiojimo laikas; vietoj pažymos buvo pateiktas kito asmens kelionės dokumentas).
Teismas sprendė, kad VSAT sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas neįvertinus susidariusios faktinės situacijos ir laikė, kad jis neatitinka keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), nes VSAT nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 128 straipsnį.
LVAT taip pat nurodė, kad VSAT priimdamas sprendimą dėl išsiuntimo turėjo ir galėjo žinoti apie pareiškėjo dedamas pastangas įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).
LVAT atkreipė dėmesį į tai, kad konstatavus, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip nurodanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020).
LVAT pabrėžė, kad priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo .
Pareiškėjui pakartotinai kreipėsi į Departamentą, kurio Šiaulių skyrius 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 23P168828 priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau Departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą pripažino netekusiu galios.
Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendime grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įvertinus pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis).
Sprendime dėl grąžinimo nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2022 m. rugsėjo 29 d. atvyko žaisti futbolo pagal kontraktą su (duomenys neskelbtini), sudarytos sutarties terminas – 2 metai, gyvena iš klubo mokamų pajamų. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas per MIGRIS užpildė 7 prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi, 4 iš šių prašymų buvo atmesti, nes jis neatvyko į Migracijos departamentą teisės aktų nustatyta tvarka pateikti dokumentų originalų, dar 2 prašymai buvo atšaukti paties užsieniečio.
Sprendime nurodyta, kad nepaisant to, jog dokumentų leidimui laikinai gyventi rinkimas (gavimas) užtruko, nes pirminė pažyma dėl (ne)teistumo, gauta iš (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės konsulinės įstaigos, kuri nėra akredituota Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti teikiama Užsienio reikalų ministerijai legalizuoti (Apostille), be to, pasibaigė jos galiojimo laikas (vietoje pažymos buvo pateiktas kito asmens kelionės dokumentas), pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos būti Lietuvos Respublikoje teisėtai, t. y. tai jam nesuteikia teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgiau nei nurodyta vizoje, ir nevykdyti Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iki vizos galiojimo laiko pabaigos.
Departamentas nenustatė, kad pareiškėją sietų šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ar kad jis turėtų nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); taip pat nenustatė, kad būtų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)).
Dėl Sprendimo pripažinti sprendimą netekusiu galios teisėtumo ir pagrįstumo
Ginčijamame Departamento sprendime pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 netekusiu galios nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamento Šiaulių skyriuje buvo priimtas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2308-LLG-11359 pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Sprendime taip pat nurodyta, kad peržiūrint priimtą prašymą buvo nustatyta, jog pareiškėjas „negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagal LLG 45.1.3, kadangi asmuo LR yra neteisėtai.“. Sprendimo pagrindu nurodomas VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.
Teisėjų kolegija, vertindama šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad jis motyvuojamas vienu sakiniu, naudojant formuluotę: „negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo pagal LLG 45.1.3“, kuri pati savaime yra ydinga, neaiški ir neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, nes sprendime nėra nurodyta, ką reiškia santrumpa LLG, o ginčo santykius reglamentuojančiame Įstatyme nėra papunkčio 45.1.3. (turėtų būti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Be nurodyto formalaus ginčijamo sprendimo trūkumo, sprendimo turinys taip pat neatitinka teisėtumo reikalavimo.
Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.eA-2047-821/2023, kurioje dalyvavo tiek pareiškėjas, tiek Departamentas, Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip nurodanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. LVAT pabrėžė, kad priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo.
Taigi, pagal LVAT išaiškinimą, nagrinėjamu atveju vien faktas, kad asmuo Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (pasibaigus jam išduotos vizos galiojimui), pats savaime nėra pakankamas spręsti, kad asmuo negali kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
Dėl šios priežasties, esant LVAT išaiškinimui, kad neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje faktas nagrinėjamu atveju dėl susiklosčiusios padėties nėra pats savaime pakankamas užkirsti kelią pareiškėjui kreiptis į Departamentą dėl leidimo išdavimo, Departamento sprendimas pripažinti Migracijos departamento Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 netekusiu galios vien todėl, kad asmuo Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LVAT išaiškinimas, jog priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ar vizos) išdavimo, kartu suponuoja ir tam tikrą klausimų sprendimo eiliškumą. Tai yra, pirmiausiai turi būti vertinama, ar egzistuoja Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, ir tik tada sprendžiama, ar pareiškėjui gali būti sudarytos sąlygos kreiptis į Departamentą dėl leidimo išdavimo. Pažymėtina, kad šios aplinkybės turi būti nustatinėjamos ne pareiškėjo prašymo priėmimo metu, o nagrinėjant jį iš esmės, todėl Departamentas, atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą neįvertinus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, nesilaikė gero administravimo principų.
Dėl Sprendimo grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę
Nagrinėjamu atveju Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymint, kad buvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.eA-2047-821/2023, kurioje dalyvavo tiek pareiškėjas, tiek Departamentas, nurodė, jog Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip nurodanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020).
Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Nagrinėjamoje byloje LVAT, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartyje spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, be kita ko nurodė, jog nustatytos reikšmingos aplinkybės, į kurias vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi turi būti atsižvelgta priimant sprendimą užsienietį išsiųsti (esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika). LVAT pa-žymėjo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą teisėtai, turėdamas galiojantį pasą ir vizą galiojančią iki 2023 m. sausio 3 d., jo atvykimo tikslas – žaisti (duomenys neskelbtini), gyvena iš klubo mokamų pajamų, sudarytos sutarties terminas – ilgiau negu 1 metai, be to, kaip nurodo pareiškėjas, jis aktyviai užsiima socialine veikla (dalyvauja (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės organizuojamose programose, skirtose aktyvinti vaikų fizinę veiklą). LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, negalima tvirtinti, kad pareiškėjas neturėjo ir neturi ryšių su Lietuva.
Taigi, įsiteisėjusia LVAT nutartimi nagrinėjamoje byloje yra konstatuotas tiek Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimas, tiek jų reikšmingumas.
Vadovaujantis LVAT išaiškinimu administracinėje byloje Nr.eA-2047-821/2023, kad Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip nurodanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, jog Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, jas aiškinant sistemiškai, leidžia viešojo administravimo subjektui, sprendžiančiam dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, ne tik parinkti grąžinimo būdą ir (ar) terminą, per kurį asmuo turi išvykti, bet ir nuspręsti negrąžinti asmens, kol bus sprendžiamas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimas.
Sprendime dėl grąžinimo nurodyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2022 m. rugsėjo 29 d. atvyko žaisti futbolo pagal kontraktą su (duomenys neskelbtini), sudarytos sutarties terminas – 2 metai, gyvena iš klubo mokamų pajamų. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas per MIGRIS užpildė 7 prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi, 4 iš šių prašymų buvo atmesti, nes jis neatvyko į Migracijos departamentą teisės aktų nustatyta tvarka pateikti dokumentų originalų, dar 2 prašymai buvo atšaukti paties užsieniečio.
Sprendime nurodyta, kad nepaisant to, jog dokumentų leidimui laikinai gyventi rinkimas (gavimas) užtruko, nes pirminė pažyma dėl (ne)teistumo, gauta iš (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės konsulinės įstaigos, kuri nėra akredituota Lietuvos Respublikai, todėl negalėjo būti teikiama Užsienio reikalų ministerijai legalizuoti (Apostille), be to, pasibaigė jos galiojimo laikas (vietoje pažymos buvo pateiktas kito asmens kelionės dokumentas), pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos būti Lietuvos Respublikoje teisėtai, t. y. tai jam nesuteikia teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ilgiau nei nurodyta vizoje, ir nevykdyti Įstatyme nustatytos pareigos išvykti iki vizos galiojimo laiko pabaigos.
Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas per MIGRIS užpildė 7 prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi, 4 iš šių prašymų buvo atmesti, nes jis neatvyko į Migracijos departamentą teisės aktų nustatyta tvarka pateikti dokumentų originalų, dar 2 prašymai buvo atšaukti paties užsieniečio.
Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr.eA-2047-821/2023 konstatuota, jog teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo vizito laikas buvo perkeliamas Departamento darbuotojų vėlesniam laikui iki užsienietis turės būtiną dokumentą – galiojančią tinkamai patvirtintą ir legalizuotą (Apostille) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kilmės valstybės pažymą apie (ne)teistumą, MIGRIS sistemoje ties data pažymint, kad asmuo neatvyko (išskyrus 2023 m. gegužės 15 d. vizitą). Taigi, pats Departamentas tam tikrą laiką toleravo pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje, nors jo viza buvo pasibaigusi, laukiant kilmės valstybės pažymos apie pareiškėjo (ne)teistumą.
Pareiškėjas į bylą pridėjo kilmės valstybės pažymą dėl neteistumo, kuri Lietuvos Respublikos ministerijos buvo legalizuota 2023 m. gegužės 11 d. Pareiškėjas šią pažymą (kuri buvo vienintelis trūkstamas dokumentas) buvo pateikęs kartu su 2023 m. rugpjūčio 27 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi.
Kadangi sprendimas priimti šį prašymą nagrinėti Departamento buvo pripažintas netekusiu galios, pareiškėjo pateikti dokumentai nebuvo vertinami, todėl 2023 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo dėl grąžinimo išvados apie tai, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisėtos migracijos galimybėmis, buvo padarytos neįvertinant reikšmingų aplinkybių visumos.
Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją ir šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas negali būti laikomas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjęs teisiškai svarbias aplinkybes, todėl Sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 23P168828 priimti A. N. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi netekusiu galios.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.